KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Ką reiškia būti pilniems Dvasios?

Ef 5,18

Robert Stein

Kai kurios Naujojo Testamento laiškų vietos sunkiai suprantamos dėl įvairių priežasčių. Kartais iškyla sunkumų ir šiandien mums nebeaišku, ką anuo metu žinojo autorius ir jo laiško skaitytojai. Du tokie pavyzdžiai – Pauliaus užuomina į krikštą vietoj mirusiųjų (1 Kor 15,29) ir į kūno negalavimą, paskatinusį jį paskelbti Evangeliją galatams (Gal 4,13). Šiandien mes neturime tokios informacijos, kokią turėjo pirmieji šių laiškų skaitytojai, tiksliai žinoję, apie ką apaštalas kalba. Kita priežastis, kodėl kai kurios ištraukos sukelia sunkumų, yra svarstomos temos sudėtingumas (pvz., predestinacija) arba tariamas dalykų nesuderinamumas (pvz., dieviškoji predestinacija ir žmogaus atsakomybė). Pavieniais atvejais sunkumų gali iškilti ir dėl to, kad egzistuoja keli teksto variantai (Rom 5,1; Kol 2,2).
Tačiau daugeliu atvejų ištraukas sunku suprasti ne tiek dėl paties teksto, kiek dėl su juo siejamų paplitusių ir klaidingų aiškinimų. Užuot šiuos vertingus aiškinimus pakeitę ar iš viso jų atsisakę, mes verčiau prie jų pritaikome patį tekstą. Tačiau iš tikrųjų joks Biblijos tekstas negali būti pritaikytas prie aiškinimo. Tekstas reiškė, reiškia ir visada reikš būtent tai, ką autorius sąmoningai norėjo juo pasakyti. Todėl niekuomet negalėsime jo „priversti“ reikšti tai, ko autorius nenorėjo pasakyti. Ir šiandien tekstas reiškia tai, ką autorius norėjo pasakyti tuo metu, kai jį parašė, ir šito pakeisti negalima. Tačiau mes galime sąmoningai arba dar dažniau nesąmoningai klaidingai aiškinti tekstą, kad šis atitiktų mūsų pačių nuomonę, bet taip elgdamiesi nepakeičiame teksto prasmės, o tik priskiriame jam nebūdingą reikšmę.
Vienas iš pavyzdžių, kaip tekstas susiejamas su klaidinga samprata, yra Laiško efeziečiams 5,18, kur Paulius sako: „Ir nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios“. Dažnai ši ištrauka aiškinama taip: būti „pilnam Dvasios“ reiškia turėti patyrimą, kuris tikintįjį užkelia ant naujos krikščioniško gyvenimo pakopos. Kitas šio tariamo potyrio pavadinimas – „Dvasios krikštas“ (arba teisingiau – „krikštas Dvasioje“). Manoma, kad šis potyris leidžia tikinčiajam pasiekti naują mokinystės lygmenį, kuriame Dievas jam suteikia įvairias dvasines dovanas, tokias, kaip paminėtos 1 Kor 12, 4–11. Dažniausiai šį patyrimą lydi jį patvirtinantis ženklas – kalbėjimas kalbomis.
Nors charizminis judėjimas, kuriam ši teologija labai būdinga, yra nesenas fenomenas, pagrindinė jos mintis turi gilias šaknis. Tam tikrais atžvilgiais ji panaši į „dviejų lygmenų“ etiką, aptinkamą ankstyvojoje Bažnyčioje, ypač II bei III amžiuje Tertulijono ir Origeno raštuose. Čia randame požiūrį, kad krikščionio gyvenime egzistuoja du lygmenys: kai kurie krikščionys pasiekia tik pirmąjį ir rūpinasi tokiais dalykais kaip Dešimt įsakymų, auksinė taisyklė ir meilės įsakymas. Tačiau esama ir aukštesnės etikos arba lygmens, kurį esą pasiekia tik tam tikri žmonės. Šiame lygmenyje žmogus atsisakąs tokių dalykų kaip materialiniai turtai, santuoka ir šeima. Tokia etika atskleidžia dviejų lygmenų sistemos, kurioje išskiriami pasauliečiai ir dvasininkija, pradmenis.
Daug svariau ir įtikinamiau šią teologiją pagrindė Johnas Wesley savo metodizmu. Jis įsivaizdavo du skirtingus krikščionio gyvenimo lygmenis. Įtikėjęs Jėzų žmogus įgyja nuteisinimo lygmenį: išganymą, atleidimą, amžinąjį gyvenimą. Tačiau vėliau jam reikėtų siekti antrojo lygmens – pašventinimo. Nors pats Wesley niekada neskelbė pasiekęs šį krikščionio tobulumo lygmenį, jis apie tai pamokslaudavo. Ši pagrindinė dviejų pakopų krikščioniško gyvenimo samprata plačiai išplito ir turi daug atšakų. Jos atmainas matome kalbėdami apie tai, kad pirmiausia reikia priimti Jėzų kaip savo Išganytoją, o tada imti jį laikyti Viešpačiu; kad turime leisti Kristui gyventi mūsų širdyse, bet vėliau pasodinti jį į savo širdies sostą, kad esame išganomi, o vėliau randame tam tikrą dvasinę gilesnio gyvenimo paslaptį.
Viena didelė problema, nuvylusi daugelį besilaikančių tokios teologijos, yra klausimas, kaip žmogus gali žinoti arba įrodyti, jog yra patyręs šį antrąjį palaiminimą arba perėjęs į šį lygmenį. Koks ženklas patvirtina, jog žmogus iš tikrųjų buvo pašventintas arba, kaip tai dažniau vadinama, patyrė Dvasios krikštą/krikštą Dvasioje? Kai kas tvirtina, kad šio patyrimo ženklas – nualpimas arba Dvasios smūgis, t.y. sąmonės praradimas dėl šio Dvasios veiksmo. Kiti tvirtina, kad šis ženklas – tai drebėjimas, kurį Dvasia sukelia tai patiriančiam žmogui. Dar kiti tvirtina, kad tai „velnio išvarymas“ – jo išvijimas iš savo gyvenimo. 1901 metais Topekoje, Kanzaso valstijoje ir 1906 metais Los Andžele iškilo dar kitoks ženklas, netrukus tapęs aiškiu Dvasios krikšto įrodymu. Tai buvo kalbėjimas kalbomis.
Fenomenalus sekminininkų judėjimo iškilimas ir augimas šio amžiaus pradžioje bei vėlesnis charizmininkų judėjimas išplatino šią teologiją po krikščioniškąjį pasaulį. Laiško efeziečiams 5,18 laikoma svarbiu šios teologijos ramsčiu. Iš tikrųjų tai dar naudingesnis tekstas nei septynios Naujojo Testamento ištraukos, nurodančios į Dvasios krikštą/krikštą Dvasioje (Mt 3,11; Mk 1,8; Lk 3,16; Jn 1,33; Apd 1,5; 11,16; 1 Kor 12,13), nes krikščionims nėra įsakyta būti pakrikštytiems Dvasioje, tačiau įsakyta būti pripildytiems Dvasios. Tačiau patyrinėjus iš arčiau pasirodo, kad šis tekstas neatitinka charizminio mokymo apie krikščionio dviejų lygmenų patirtį. Tai tampa aišku pažvelgus į šios eilutės gramatiką.
Paulius nekalba apie tai, kad Efezo krikščionys turi pasiekti antrąjį krikščioniško gyvenimo lygmenį. Aiškiausias to įrodymas – šis įsakymas parašytas esamuoju laiku. Graikų kalboje su liepiamąja nuosaka, t.y. su įsakymais, vartojamas arba esamasis laikas, arba aoristas. Esamasis laikas paprastai nurodo, kad įsakymo reikia laikytis nuolatos. Tai reiškia, jog Paulius Ef 5,18 sako: „Būkite nuolatos pilni Dvasios“. Iš laiko, kuriuo parašytas šis paliepimas, aišku, jog Paulius neragina savo skaitytojų vieną kartą ir visiems laikams patirti tai, kas juos perkeltų į naują krikščioniško gyvenimo lygmenį, o nuolatos būti pilniems Dvasios. Todėl šis įsakymas nekalba apie vienkartį potyrį, kaip moko charizmininkai, bet apie nuolatinę ir kasdieninę Dvasios vadovaujamų krikščionių gyvenimo kokybę. Gramatinis nagrinėjimas parodo, kad Pauliaus paliepimas negali būti aiškinamas kaip paraginimas vieną kartą ir visiems laikams patirti tai, kas perkeltų į antrąjį krikščioniško gyvenimo lygmenį.
Į klausimą, kaip nuolatos būti pripildytam Dvasios, atsakyti sunkiau. Jeigu dalyvius, kurie išvardyti Ef 5,19–21, reikia laikyti priemonėmis tam pasiekti, tuomet Paulius šiose eilutėse aiškina, kokiu būdu krikščionys turi būti pilni Dvasios: kalbėtis vieni su kitais psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedoti bei šlovinti Viešpatį visa širdimi ir visuomet už viską dėkoti. Tačiau dauguma tyrinėtojų mano, kad šie dalykiai yra ne priemonės, o apibūdinimas, kokiu būdu turėtume parodyti esą pilni Dvasios. Tačiau kaip tuomet būti pilniems Dvasios? Dauguma patarimų susiję su tuo, ką turime daryti: atsisakyti visų asmeniškų ambicijų, nenustoti melstis, kol Dievas mus palaimins savo Dvasia, apsivalyti nuo bet kokios nuodėmės ir visiškai atsiduoti Kristui. Nekalbant apie tai, ar šie patarimai turi kokią vertę, pavojinga pabrėžti tokius dalykus. Visas dėmesys skiriamas tam, kokius darbus privalome atlikti, kad Dievas mus palaimintų savo Dvasia. Beveik susidaro įspūdis, jog turime įtikinti Dievą, kuris nenori mūsų palaiminti savo Dvasia, vis dėlto padaryti tai. Turime įkalbėti Dievą panorėti mus pripildyti savo Dvasios.
Galbūt mums gali padėti dar dvi ištraukos iš Pauliaus laiškų, kuriose kalbama apie tikinčiojo santykį su Dvasia. Ef 4,30 Paulius sako: „Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai“. Panašiai jis sako ir Pirmame laiške tesalonikiečiams, 5,19: „Negesinkite Dvasios“. Galbūt mums nereikia įtikinėti Dievo pripildyti mus savo Dvasios, o tik nustoti trukdyti (t.y. liūdinti, gesinti) tam, ką ji jau siekia nuveikti mūsų gyvenime? Jėzus sakė, kad Dievas daug labiau nori suteikti savo Dvasią to prašantiems nei žmogiškieji tėvai, kurie, būdami nelabi, nori savo vaikams duoti gerų daiktų (Lk 11,13). Trumpam palikome Pauliaus laiškus, tačiau apaštalas Paulius tikrai sutiktų su Luku, jog Dievas noriai siekia pripildyti mus savo Dvasios. Jei tai tiesa, tuomet gali būti, kad užuot sukę galvas, kaip kokiu nors būdu suvilioti Dievą pripildyti mus savo Dvasios, turime susimąstyti, kaip daugiau nebetrukdyti tam darbui, kurį Dvasia jau siekia atlikti mūsų gyvenime. Priežastis, kodėl tiek daug iš mūsų nėra pilni Dvasios, yra ta, kad ją liūdiname ir gesiname tai, ką ji siekia atlikti mūsų gyvenime.
Kokiu būdu nuliūdiname ir gesiname Dvasią? Svarbu pažymėti, kad paliepimas, užrašytas Ef 4,30, yra etinių paliepimų pastraipos viduryje. Mažai tikėtina, kad ši eilutė turėtų būti skaitoma skyrium nuo kitų įsakymų. Todėl labai gali būti, kad užuot ieškoję kokio nors potyrio, automatiškai mus pripildysiančio Dvasios, turėtume pamesti melus, kalbėti tiesą vienas kitam, susilaikyti nuo pykčio ir vagysčių, sąžiningai dirbti, vengti bjaurių žodžių ir atsisakyti piktžodžiavimo (žr. Ef 4,25–32).
Raštuose turime mums skirtą Dievo valią; turime jo paliktus įsakymus. Mums nereikia išmaišyti viso dangaus ir žemės beieškant kokio nors ypatingo patyrimo, automatiškai mus pripildysiančio Dvasios. Jei laikysimės jo įsakymų, tuomet pamatysime, jog kasdien galime būti pripildyti jo Dvasios. Pradėjęs mumyse gerą darbą, Dievas nori jį užbaigti (Fil 1,6). Ir jis jau suteikė mums savo Dvasią, kad ši padėtų mums šiame darbe. Maloningasis Dievas nelaukia, kol atliksime kokį galingą darbą, kurio dėka pasieksime nežinia kokį antrąjį krikščioniško gyvenimo lygmenį. Jis tik nori, kad nustotume trukdyti tam Dvasios darbui, kuris jau vyksta mūsų gyvenime. Per jo malonę stengdamiesi paklusti jam ir laikytis jo įsakymų, būsime pripildyti jos artybės. Antra vertus, kaip dėl vaiko nepaklusnumo tėvas nuliūsta ir sugenda jo santykiai su vaiku, taip darome ir mes savo nepaklusnumu trukdydami darbui, kurį Dvasia stengiasi mumyse nuveikti, ir liūdindami ją.
Ef 5,18 Paulius neragina mūsų patirti to, ką Wesley vadino šventėjimu arba ką charizmininkai šiandien vadina krikštu Dvasioje. Jis mums įsako būti nuolatos pilniems Dvasios. Tai reiškia ne vienkartį patyrimą, o nuolatinį ryšį su Dvasia, kai daugiau nebegesiname to, ką ji nori nuveikti mūsų gyvenime. Dievas per savo Dvasią jau veikia mumyse ir nori paskatinti mus trokšti ir įvykdyti jo tobulą valią. Kad sužinotume jo valią, mums nereikia pakilti į dangų nulaipinti Kristaus, nes žodis yra arti (Rom 10,6–8). Jėzus pasakė: „Jei mane mylite, laikysitės mano įsakymų“ (Jn 14,15). Pasitikėdami Dievo malone ir laikydamiesi jo įsakymų, būsime pilni Dvasios.

Vertė Lina Andronovienė

Versta iš: Stein R. H. – Difficult Passages in the New Testament. – Grand Rapids, 1990





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).