KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Kada parašyta Danieliaus knyga?

Arba: Ar tikrai Petras parašė Petro antrą laišką?

Holger Lahayne

Pagaliau pasirodė dvi visos Biblijos laidos šiuolaikine lietuvių kalba. 1998 m. pabaigoje išėjo katalikiška kunigų A. Rubšio ir A. Kavaliausko laida, o prieš keletą mėnesių pasirodė Lietuvos Biblijos draugijos išleista pirmoji ekumeninė Biblija, parengta minėtų katalikų kunigų vertimo pagrindu. Abiejose Biblijos laidose prieš kiekvieną knygą įdėti įžanginiai straipsniai; katalikiškoje Biblijoje jie ilgesni, ekumeninėje – gan trumpi. Šiuose straipsniuose pateikiama žinių apie knygos autorių, sudarymo laiką ir ypatybes. Katalikiškame leidinyje gausu paaiškinančių nuorodų. Apskritai skaitytojas šiuose tekstuose ras daug Šventojo Rašto studijoms vertingos ir pamokančios medžiagos, tačiau kai kurios nuorodos kelia abejonių ir yra kritikuotinos.      Katalikiškos Biblijos Senojo Testamento įžangą parašė pats vertėjas prelatas profesorius Antanas Rubšys. Penkiaknygės įžanginiame straipsnyje jis rašo: „Moksliškas Penkiaknygės tyrinėjimas nūdien pripažįsta, kad ji yra sudėtinis veikalas keleto suaustų rašytinių šaltinių – tradicijų. Atpažinta keturi rašytiniai tikėjimo kraičio šaltiniai: Jahvistinis, Elohistinis, Deuteronominis… ir Kunigų. Įprasta juos ženklinti J, E, D, P… raidėmis“. Vadinamąją šaltinių teoriją A. Rubšys pateikia kaip vienintelį atsakymą nustatant Penkiaknygės autorių.[1] Tai, kad ši teorija gana prieštaringa ir kad ją palaiko toli gražu ne visi mokslininkai, visuose trijuose puslapiuose nuslepiama. A. Rubšiui Mozė, aišku, nebėra Penkiaknygės autorius; juo laikytina šimtmečius nusitęsusi kristalizacija. Deja, Biblijos įžangoje aiškiai nepasakyta, jog šis požiūris viso labo tėra tik vienas iš keleto – modernus, istorinis-kritinis. Panašios apimties amerikiečių NIV (New International Version) Study Bible Penkiaknygės įžanginiame žodyje pateikiama visai kitokia išvada: „… šis požiūris [šaltinių atskyrimas] nėra grindžiamas išvadų akivaizdumu, išsamūs archeologiniai tyrinėjimai greičiau paneigtų daugumą argumentų, raginančių suabejoti Mozės autoryste“.
Ekumeninėje Biblijoje šie klausimai atskirai neaiškinami, tačiau proteguojama ta pati teorija: „… pagal paprotį priskiriamas Mozei, tačiau galutinį rašytinį pavidalą įgijęs VI a. pr. Kr.“ Su pirmąja sakinio dalimi dar galima kaip nors sutikti, nors ir ji įneša painiavos: susidaro įspūdis, kad Mozės autorystę palaiko vien tradicija, o turinio argumentų, aptinkamų Penkiaknygėje ir kitose Biblijos knygose, nebesama. Tačiau antroje sakinio dalyje pasisakoma už šaltinių atskyrimo teorijos pagrindinį teiginį: Penkiaknygė sudaryta tremties Babilonijoje metu. Bene labiausiai kelia nerimo to pasakymo kategoriškumas – buvo taip ir ne kitaip.
Taip pat nekritiškai į abu leidinius perkelta daugumos teologų nuomonė apie Izaijo kūrybą. Tarp „šiuolaikinių“ teologų jau gerą šimtmetį ezgistuoja susitarimas, kad Izaijas sukūrė tik pirmuosius 39 knygos skyrius, o vienas nežinomasis (antrasis Izaijas) – likusius. Tiesa, 56–66 skyriai iš dalies priskiriami trečiajam autoriui (šios nuostatos laikosi ir lietuviškos Biblijos). Ir šiuo atveju prof. A. Rubšys nė vienu žodžiu neužsiminė apie kitas teorijas. Vėl pateikiama taip, lyg mintis apie daugelį kūrėjų (stiliaus ir teologijos įvairovė) pranoktų visas abejones. Tiesa, daug šiuolaikinių teologų užtaria Izaijo knygos vientisumą. Jie peržiūri ypač tas išankstines nuostatas, kurios slepiasi už modernių teorijų. Izaijas sk. 44 eil. 28 parašė apie Persijos karalių Kyrą – čia jis buvo paminėtas šimtmečius prieš savo atėjimą į valdžią! Iki XIX a. šis tekstas galiojo kaip tikros, ateitį numatančios pranašystės pavyzdys. Problemų iškilo ne taip seniai: ar tai tikras ateities įvykių numatymas? Negali būti, neįmanoma! Izaijo 40 ir po jo einantys skyriai negalėjo būti parašyti apie 700 m. pr. Kr. Todėl reikia ieškoti skirtumų tarp 1–39 skyrių ir likusiųjų… Maždaug tokia argumentavimo logika.
Jei Penkiaknygės ir Izaijo atveju ginčai kyla daugiau dėl šių knygų autorių nei jų sukūrimo datos, tai Danieliaus knygos atveju yra priešingai. Pačioje knygoje nerasime įrodymų, kad visa knyga parašyta Danieliaus. Todėl galima sutikti su ekumeninės Biblijos įžanga, kurioje pasakyta: „…pavadinta pagrindinio veikėjo …Danieliaus vardu“. Vis dėlto ir čia sukeliamas įspūdis, jog šią knygą parašė ne Danielius (A. Rubšys ir čia „tiesesnis“: knygos autorius lieka „nežinomas“). Vis dėlto reikia pažymėti, kad didelė dalis knygos tekstų tikriausiai parašyta paties pranašo.
Ekumeninėje laidoje jokių nuorodų apie knygos atsiradimo laiką nepateikiama ir diplomatiškai apeinamas teologijos minų laukas. Na, o prof. A. Rubšys apstulbina pateikiamos datos tikslumu: „Danielio knyga buvo parašyta nuožmaus Antiocho IV Epifano persekiojimo metu (167–164 m. pr. Kr.) žydų tautai stiprinti ir guosti“. Kaip, paklaus teologas mėgėjas, galima nustatyti datą kelerių metų tikslumu? Jei ginčuose dėl autorystės dar galima būtų leistis į diskusijas, tai vėlesnis datavimas Biblijos požiūriu yra vienareikšmiškai atmestinas.
Kas gi slypi už „167–164 m. pr. Kr.“? Danielius 8 skyriuje rašo apie „avino“ ir „ožio“ regėjimą, ir šiandieniniam skaitytojui aišku: kalbama apie Persiją arba Graikiją. Įdomu tai, jog kai kurie duomenys istoriškai labai detalizuoti – užtenka perskaityti 8,8: „Ožys tapo nepaprastai galingas, bet, jam esant pačioje galybėje, jo didysis ragas buvo nulaužtas [Aleksandro Didžiojo mirtis jam įkopus į valdžios viršūnę!], o vietoj jo išdygo keturi iškilūs ragai [keturios Diadochų karalystės!]…“ Tolesnėse eilutėse detaliai aprašomi mažučio rago išaugimas ir darbai, tai, be abejonės, liečia seleukidų karalių Antiochą IV Epifaną. Pastarasis persekiojo judaizmą, o 168-aisiais išniekino Jeruzalės šventyklą. Kaip ir Izaijo atveju, čia esama neigiamos išankstinės nuomonės, esą po šimtmečių būsiančių įvykių neįmanoma taip tiksliai išpranašauti B taigi Danieliaus knyga turėjo būti parašyta jau po aprašomų įvykių arba jų metu, t.y. po 168-ųjų. 164-ieji – Epifano mirties metai – laikytini ribine data, nes sk. 8 eil. 25 „neteisingai“ pateikta tariama siro mirtis, taigi autorius pranašaudamas klysta (pagal principą: tik neišsipildanti pranašystė yra tikra pranašystė).
Remiantis šiomis datomis, visos likusios Danieliaus pranašystės turi būti datuojamos atgaline data. Trumpai patyrinėkime du pavyzdžius iš A. Rubšio teksto: II skyriuje Danielius išaiškina Nebukadnezaro sapną apie keturių karalysčių (aukso, sidabro, bronzos ir geležies) statulą. Auksas, žinoma, reiškia Babilonijos, sidabras – medų ir persų, bronza – graikų ir makedonų, o geležis – Romos karalystes. Kažkodėl dar kartą aptinkame tikrą pranašystę, net jei žiūrime į ją iš II a. perspektyvos. Tuo metu Roma dar nebuvo galinga pasaulio valstybė, ji tik pradėjo kilti (pavyzdžiui, 148 m. pr. Kr. Makedonija, 129 m. pr. Kr. Mažoji Azija tapo Romos provincijomis). Taigi tenka padalyti medų ir persų karalystę (sidabras skiriamas medams, bronza – persams), o Graikijai skirti geležies tarpsnį (žr. katalikų Biblijos Dan 2,36–45 nuorodas). Perskaičius 2,40 ir t. nešališkai turėtų būti visiškai aišku, jog čia kalbama apie Romą. Be to, medų ir persų karalystės padalijimas yra dirbtinis.

Po šios apžvalgos imkimės Naujojo Testamento išnašų. Evangelijose susiduriame su joms būdinga problema: kaip paaiškinti daugelio Morkaus, Mato ir Luko eilučių panašumą? (Matas ir Morkus turi 500 [pastarasis iš viso turi 661 eilutę], o Lukas pusę vienodų eilučių, – vadinamoji „sinoptinė problema“). Pastaraisiais šimtmečiais bandyta paaiškinti įvairiai. A. Rubšys pateikia plačiai šiuo metu paplitusį atsakymą. Anot jo, Evangelija pagal Matą ir Evangelija pagal Luką kilo iš dviejų pagrindinių šaltinių, iš čia ir „dviejų šaltinių teorija“: „…vienas iš šių bendrų Mato ir Luko šaltinių yra Evangelija pagal Morkų… Antras bendras rašytinis Mato ir Luko šaltinis sutartinai žymimas raide ‘Q’ (iš vok. ‘Quelle’ – šaltinis)“[2]. Dviejų šaltinių sąvoka turbūt ir išpopuliarino tokį aiškinimą – juk taip paprasta paaiškinti remiantis dviem šaltiniais. Dauguma vis tik atkreips dėmesį, jog ši „papildoma medžiaga“ (eilutės, kurios yra tik Mato ir tik Luko evangelijose) tik dar labiau komplikuoja šį reikalą, be to, kai kurie teologai pripažįsta daugybę kitų šaltinių.
Šios teorijos pagrindinė mintis yra „Morkaus pirmumas“: pirmiausia buvo parašyta Evangelija pagal Morkų, kuria pasinaudojo Matas ir Lukas. Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio šis aiškinimas buvo vėl peržiūrėtas, o Naujojo Testamento specialistai pateikė alternatyvių pasiūlymų. Prof. R. Riesneris daro išvadą: „Mano nuomone, dviejų šaltinių teorija daugiau klausimų iškelia, nei jų atsako. Dėl aiškumo derėtų kalbėti apie dviejų šaltinių hipotezę. Paieška sprendimų, galinčių teisingai įvertinti sinoptinės problemos įvairovę, dar nebaigta“[3].Ypač reikšmingi yra visi ginčai dėl sukūrimo laiko, žinoma, paliestas ir evangelijų autorystės klausimas. Pagal aiškų senosios Bažnyčios liudijimą apaštalas Matas parašė savo evangeliją „hebrajų kalba“. Ji turėjo būti sudaryta I a. 6-ajame dešimtmetyje. A. Rubšys šią į graikų kalbą išverstą pirminę Evangeliją pagal Matą paverčia šaltiniu „Q“ ir teigia, kad hebrajų (t.y. aramėjų) kalba parašyta pirminė Evangelija pagal Matą „gerokai skiriasi nuo mūsiškės evangelijos“. Taigi Evangeliją pagal Matą parašė tikrai ne Matas, nes apaštalas taip plačiai nesiremtų neapaštalu Morkumi! Mūsų Evangeliją pagal Matą parašė nežinomas žydas krikščionis – „iš tikrųjų… apie 80 m. po Kr.“, kaip pasakyta ekumeninėje Biblijoje. Iš tikrųjų A. Rubšys kuo giliau įvarė pleištą tarp Evangelijos pagal Matą ir aramėjiškojo Mato vien tam, kad galėtų išsaugoti Morkaus prioritetą. Tikėtina, kad ir graikiškąją Evangeliją pagal Matą galėjo sukurti pats Matas ir ją parengti dar iki 70 m. A. Rubšio keliamas didelis aramėjiškos ir graikiškos versijų skirtumas grindžiamas labiau spekuliatyviais samprotavimais.
Taigi sinoptinių evangelijų sudarymo laiko klausimas turėtų likti atviras, o ekumeninėje Biblijoje pateiktų duomenų tikslumas nėra sveikintinas. Čia nebuvo galima pasinerti į ilgesnes diskusijas, tačiau reikėjo bent užsiminti apie alternatyvias datas. A. Rubšys tai daro evangelijų įžanginiuose straipsniuose ir siūlo dar vieną versiją: kadangi Apaštalų darbuose nieko nepasakojama apie apaštalo Pauliaus gyvenimo pabaigą bei jo mirtį, šis kūrinys turi būti parašytas prieš 67 m. Taip Luko ir kitų evangelijų parašymo laikas paankstėtų. Tuo būdu visos evangelijos, išskyrus Jono, turėjo būti parašytos prieš 70-uosius metus – mano nuomone, tai patikimiausia versija. Ji paaiškina, kodėl smarkus Jeruzalės sugriovimas 70 m. nesulaukė tinkamo atgarsio evangelijose. Tos kelios tiesioginės ar netiesioginės pranašystės ir užuominos apie šį įvykį vėlesnės datos šalininkų priskirti Jėzui kaip „pranašystė po įvykio“. Kaip su šia įdomia alternatyva elgiasi A. Rubšys? Jis nustumia ją į šalį pateikdamas silpną argumentą, neva Lukas neketinęs plačiai aprašyti Pauliaus gyvenimo.[4] Šio ginčo svarba tikėjimui, teologijai ir apologetikai yra akivaizdi: evangelijų parašymo datą nukeliant vėlyn nuo Jėzaus gyvenimo metų, kyla grėsmė, kad evangelijos praras savo autoritetą ir tikėtinumą. Vis dėlto nebūtina dirbtinai artinti sinoptinių evangelijų sukūrimo laiką prie Jėzaus gyvenimo metų, tačiau galima tvirtai pasakyti, jog nuo Kristaus mirties iki evangelijų parašymo nebūtinai turėjo praeiti pusė šimtmečio, – gana vos keleto ar dešimties metų.
A. Rubšio įžangai į Evangeliją pagal Joną nieko prikišti negalima. Čia jis pirmąkart sukritikuoja istorinio-kritinio metodo teologus, pavyzdžiui, W. G. Kümmelį, būtinai siekiančius paneigti, jog šią evangeliją parašė Jono mokinys. Ekumeninė Biblija čia ir vėl lakoniška: „pagal tradiciją priskiriama apaštalui Jonui…“ Vis dėlto pageidautina, kad Jono autorystė būtų parodyta pačioje evangelijoje esančia nuoroda į Joną.
Galop apsistokime prie ginčytinos Naujojo Testamento knygos – Petro antro laiško. Laiškas vienareikšmiškai pretenduoja į apaštalo Simono Petro autorystę (žr. 1,1). Lietuviškos Biblijos įvadai atstovauja kitai nuomonei. Ekumeninė Biblija: „…parašyta apaštalo Simono Petro vardu [t.y. ne jo paties]“; A. Rubšys: „laiškas remiasi apaštalo Petro autoritetu, …bet …yra redaguota vėliau, II a. pirmoje pusėje“; o 1993 m. Lietuvos Biblijos draugijos išleistame Naujajame Testamente sakoma: „…autoriaus tapatinimas su Petru ir net Petro mokiniu… neatrodo įtikinamas.“[5] Šis tikrumas vertinant remiasi standartine istorine-kritine teologų nuomone. Kümmelis teigia: „Laiškas aiškiai ir nedviprasmiškai pretenduoja į apaštalo Petro autorystę… Tačiau šio laiško Petras parašyti negalėjo.“[6] Grindžiama taip: Petro antras ir Judo laiškai panašūs, Petro antrame laiške atsispindi graikų mąstysenos pasaulis, šiame laiške minimi visi Pauliaus laiškai (3,15–16). Norint paneigti Petro autorystę, to nepakanka. Ryšys su Judo laišku dar nereiškia literatūrinės priklausomybės – kitokie paaiškinimai pateikiami, pavyzdžiui, Johno A. T. Robinsono: graikų kalbą palestinietis žydas galėjo suprasti, Pauliaus laiškai galėjo būti surinkti gana anksti. Pagaliau paisytina ir 1 skyriaus 14 eilutė (Petro užuomina apie jo mirtį [žr. Jn 21,18–19]), o ypač 1,16–18, kai Petras susaisto save su Jėzaus atsimainymo įvykiu (Mt 17), kurį patyrė tik Jonas, Jokūbas ir Petras. Taigi anoniminis autorius padailino tekstą išskirtiniais Petro patyrimais. A. Rubšys komentuotų paprastai: ir ką? Jį irgi įkvėpė Šventoji Dvasia. Čia būtų galima nesutikti: Naujojo Testamento tiesos supratimu tai būtų įžūli klastotė.
Kaip ten bebūtų, svarstant autorystės klausimus negalima taip lengvai ir paprastai kaip lietuviškuose leidimuose nereaguoti į pačios Biblijos reikalavimus. Alternatyvios nuomonės nusipelno bent jau paminėjimo.
Pageidautina, kad būtų buvę parodyta daugiau kritikos istorinio-kritinio metodo suformuluotiems atsakymams. Juk iš tiesų moksliška yra ne pakartoti daugumos nuomonę, bet ją kritikuoti. Belieka tikėtis, kad kitose laidose bus pateiktas toks vaizdas, kuriame geriau atsispindės pačios Biblijos nuostatos, kaip tai pavyzdingai atlikta, pavyzdžiui, NIV Study Bible.

Holger Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Julijus Norvila





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).