C. S. Lewis

Kančia gali atskleisti blogam žmogui ne vien tai, jog toli gražu ne viskas jo gyvenime buvo gerai, bet pažadinti nuoskaudą ir galutinį, beatodairišką maištą. Žmogus turi laisvą valią ir visas geras dovanas gali panaudoti piktam. Iš šių prielaidų tiesiogiai išplaukia, jog Dievo pastangos išgelbėti pasaulį su kiekviena konkrečia siela ne visada bus sėkmingos. Bus ir neišgelbėtų.
Nėra kitos doktrinos, kurios, jei būtų mano valia, nenorėčiau labiau už kitas pašalinti iš krikščionybės nei ši. Tačiau ją visiškai remia Raštas ir ypač paties mūsų Viešpaties žodžiai; ją visada rėmė krikščionija; ją remia ir protas. Žaidime turi būti ir pralošimo galimybė. Jei didžiausias kūrinio džiaugsmas yra atsiduoti, tai niekas kitas už jį to negali padaryti (nors daugelis galėtų prisidėti), tačiau galima ir nepanorėti.
Atiduočiau bet ką, kad galėčiau aiškiai pasakyti: „Visi bus išgelbėti“. Tačiau mano protas klausia: „Laisva valia ar verčiami?“ Jei sakau „verčiami“, iškart susikertu: kaip galima visiškai atsiduoti per prievartą? Jei sakau „laisva valia“, protas atsako: „O jei kas nors nepanorės?“
Dieviškos ištarmės apie pragarą, kaip ir visos dieviškos ištarmės, yra skirtos mūsų sąžinei ir valiai, o ne intelektiniam smalsumui. Jei jos, įrodžiusios baisią galimybę, paskatina mus ko nors imtis, tai, ko gero, savo tikslą pasiekia; o jei visi žmonės būtų įsitikinę krikščionys, tai apie tai nereikėtų iš viso kalbėti. Deja, būtent žodžiai apie pragarą yra viena svarbiausių krikščionybės kaip barbarybės puolimo ir abejonių Dievo gerumu priežasčių. Kalbama, kad tai pasibaisėtina doktrina (nuoširdžiai sakau, ir man ji labai baisi), mums primenamos žmonių gyvenimo tragedijos, kurias sukėlė tikėjimas ja. Apie kitas tragedijas, kurios atsirado iš netikėjimo ja, girdime rečiau. Vien šių priežasčių gana, kad imtumės šio klausimo.
Ši problema ne Dievo, kuris keletui savo kūrinių paskiria visišką sunaikinimą. Ji taptų Dievo problema, jei būtume musulmonai. Krikščionybė, glaudžiai susijusi su sudėtinga tikrove, mums yra paruošusi kai ką sudėtingesnio: Dievas toks maloningas, jog norėdamas apsaugoti savo kūrinius nuo visiško sunaikinimo, tapo žmogumi ir mirė baisiai kentėdamas; jei ši herojiška priemonė neveikia, tai atrodo, jog Dievas nenori ar net negali atvirai panaudoti savo visagalybės ir sustabdyti sunaikinimo.
Tik ką neapdairiai prasitariau, jog atiduočiau „bet ką“ už šios doktrinos panaikinimą. Netiesa. Negalėčiau duoti nė tūkstantosios dalies to, ką Dievas davė, kad panaikintų patį faktą. Čia tikroji problema: tokia malonės gausa ir vis dėlto – pragaras!
Neketinu įrodinėti, jog pragaro doktrina toleruotina. Neapsigaukime; ji nėra toleruotina. Manau, jog aptarę jai paprastai keliamus ar jaučiamus priekaištus, įsitikinsime doktrinos moralumu.
Visų pirma daug kas nesutinka su teisingo atlygio idėja. Bet kuri bausmė tampa neteisinga, jeigu pašalinsime iš jos tikėjimą, kad ji užtarnauta ir yra atpildas už blogį. Teisingumo esmę aptikome netgi pačiame keršte, kuris reikalauja, kad blogas žmogus nepajustų visiško pasitenkinimo savo blogiu, bet praregėtų tam, ką kiti teisingai laiko blogiu. Kančia kelia tiesos vėliavą maištininkų tvirtovėje. Aptarėme kančią, kuri gali nuvesti į atgailą.
O kas, jei ne – jei visos kovos paliauja su vėliavos pakėlimu?
Pasistenkime būti sąžiningi patys sau. Įsivaizduokime žmogų, kuris kraunasi turtus ar eina į valdžią vien išdavystės ir žiaurumo keliais, kuris siekia savanaudiškų tikslų pasinaudodamas savo aukų gerumu ir nuolat šaiposi iš jų paprastumo; kuris, lydimas sėkmės, atsiduoda paleistuvystei ir neapykantai, o galiausiai meta paskutinius garbės, kokia dar yra tarp vagių, likučius, ir išdavęs savo sėbrus, smagiai kvatodamas žiūri, kaip jie sprogsta iš pykčio iliuzijų išsisklaidymo momentu. Įsivaizduokime, jog jis visa tai daro ne kaip mes norėtume, kankinamas sąžinės priekaištų ir blogio nuojautos, bet nėmaž nesijaudindamas valgytų it paauglys, miegotų it nekaltas kūdikėlis, – žodžiu, kaip linksmas, raudonskruostis žmogus, be jokių gyvenimo rūpesčių, tikras, jog jis vienintelis radęs atsakymą į gyvenimo mįslę, jog Dievas ir žmonės yra kvailiai, kuriuos jam pavyko pergudrauti, o jo gyvenimas visiškai sėkmingas, patenkinantis ir nediskutuotinas.
Čia reikia atsargumo. Menkiausias keršto pateisinimas yra sunki nuodėmė. Krikščioniškas gailestingumas liepia daryti viską įmanoma, kad tik šis žmogus atsiverstų: jo atsivertimą, o ne bausmę, iškelti aukščiau savo pačių gyvybės, galbūt net savo sielos, taip, iškelti nepalyginamai aukščiau. Tačiau klausimas dabar ne apie tai. O kas, jei jis nepanorės atsiversti. Kokį likimą amžinajame pasaulyje laikytum jam tinkamą? Ar tikrai sutiktum, kad šis žmogus, nesikeisdamas (o turėdamas laisvą valią, jis gali nesikeisti) liktų amžinai laimingas, toks, koks yra dabar – visiškai tikras, jog tai jis juokiasi paskutinis?
Jei nesutinki, tuomet kas tave varžo – tavo nuodėmingumas, tavo pyktis? Ar nemanai, jog tavo protas pradėjo Teisingumo ir Gailestingumo ginčą, apie kurį dažnai sakei, jog tai pasenusios teologijos klausimas, ir aiškiai jauti, jog tai ateina iš viršaus, ne apačios? Piktadario kančių tau nereikia; tavo reikalavimas yra grynai etinis, kad – anksčiau ar vėliau – šio baisaus maištininko sieloje iškiltų teisingumo vėliava ir to pakaktų. Jam tam tikra prasme būtų geriau, kad taip ir netapęs geras pamatytų klydęs ir suprastų pralaimėjęs. Net malonė vargu bau linkėtų šiam žmogui, kad jis amžinai liktų savo baisioje iliuzijoje. Tomas Akvinietis apie kančią pasakė tai, ką Aristotelis apie gėdą: kančia nėra gėris savyje, bet susidėjus tam tikroms aplinkybėms, ji gali tapti tam tikru gėriu. Kitaip sakant, jei prieš mus blogis, o kančia yra blogio pažinimas, tai kaip pažinimas ji yra santykinis gėris. Galime galvoti ir taip: siela neįtaria blogio arba nežino, jog blogis yra priešingas jos prigimčiai, tuomet, kaip sako filosofas, kiekviena jų yra akivaizdus blogis. Nors baugu, turime sutikti.
Reikalavimas, kad Dievas atleistų žmogui tokiam, koks jis yra, remiasi sumaištimi, esančia tarp lengvabūdiškumo ir atleidimo. Užsimerkti prieš blogį – reiškia jį ignoruoti, laikyti, jog tai gėris. O atleidimą, kad būtų visiškas, reikia ne tik duoti, bet ir priimti: žmogus, kuris nepripažįsta kaltės, nesugebės priimti atleidimo.
Pradėjau nuo pragaro koncepcijos, kaip Dievo atlyginančios bausmės, kadangi šis doktrinos pavidalas bus bene pats baisiausias, o aš noriu patirti patį stipriausią pasipriešinimą. Tiesa, mūsų Viešpats ne kartą kalbėjo apie pragarą kaip teismo skiriamą nuosprendį, retsykiais nurodydamas, jog teismas yra tai, kad žmonės labiau myli tamsą nei šviesą, ir ne jis yra žmonių teisėjas, bet jo „žodis“ (Jn 12,48). Mes galime – kadangi šios dvi koncepcijos, žiūrint į jas plačiau, skelbia tą patį – galvoti, jog šio blogo žmogaus pasmerkimas nėra jam skirtas nuosprendis, bet tai, kas jis yra iš esmės. Prarastos sielos požymis yra „visko, išskyrus save, atmetimas“ (Fiedrich von Hügel). Egoistas, kurį turim omeny, stengiasi viską pavergti. Kito skonis, t.y. pats sugebėjimas gėrėtis gėriu, jame užgesęs, tik jo kūno pojūčiai retsykiais jį susieja su išorės pasauliu. Nuo šių ryšių jį išlaisvina mirtis. Galiausiai jis gali gyventi visiškai vienas ir mėgautis tuo, ką ras. Tai, ką randa, yra pragaras.
Kitas priekaištas nurodo į amžinojo pasmerkimo ir laikinosios nuodėmės santykio disproporciją. Turint omenyje amžinybę kaip tiesiogiai pratęstą laiką, santykis išties neproporcingas. Bet daugelis atmestų šią amžinybės idėją. Jei laiką palyginsime su linija (tai vykęs palyginimas, nes laiko taškai eina vienas paskui kitą ir du negali būti drauge; t.y. laikas neturi pločio, tik ilgį), tai amžinybę reikėtų mąstyti kaip plokštumą arba netgi kaip kūną. Taip visa žmogaus būties tikrovė gali būti palyginta su kūnu. Šis kūnas iš esmės yra Dievo kūrinys, veikiantis per malonę ir per gamtą. Tačiau mes laisva valia brėžiame atskaitos liniją, kurią vadiname žemiškuoju gyvenimu; jei linija bus išvesta kreivai, tai visas kūnas bus ne vietoj. Tai, kad gyvenimas trumpas, ar, kalbant metaforomis, ant sudėtingos figūros išvedame tik trumpą atkarpą, galima laikyti dieviškosios malonės ženklu. Jei mūsų laisvai valiai patikėtą atkarpą nubrėžiame taip, kad kyla daug problemų, tai kokią sumaištį brėžiniuose sukeltume, jei mums būtų patikėta daugiau?
Supaprastinus priekaištą galima sakyti, jog mirtis neturėtų dėti taško, bet turėtų suteikti dar vieną galimybę. Tikiu, jei mums galėtų padėti milijonas galimybių, mes jas gautume. Mokytojai žino, nors mokiniai ir tėvai su jais nesutinka, jog kartais nėra prasmės leisti perlaikyti egzaminą. Kada nors turi būti galas, ir nereikia ypatingo tikėjimo norint patikėti, jog visažinis Dievas žino, kada tai bus.
Trečiasis priekaištas nukreiptas prieš siaubingas pragaro kančias, kokias piešia ne vien viduramžių menas, bet ir pats Šventasis Raštas. Friedrichas von Hügelis perspėja nepainioti doktrinos su ją perteikiančiais vaizdais. Mūsų Viešpats kalba apie pragarą pasitelkdamas tris ženklus: pirmas, tai kančios („amžinasis kentėjimas“, Mt 25,46); antras – pražudymas („bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“, Mt 10,28); trečias – stygius, pašalinimas ar išmetimas „laukan į tamsybes“ (žr. palyginimą Karalaičio vestuvės, Mt 22,2–14 ir Dešimt mergaičių, Mt 25,1–13). Plačiai paplitęs ugnies įvaizdis yra svarbus, nes susieja kančios ir pražudymo idėjas.
Visiškai aišku, jog šiais ryškiais pasakojimais siekiama pavaizduoti kažką ypatingai baisaus, o likusieji aiškinimai, kurie to nepripažįsta, deja, atmestini iš anksto. Nebūtina sutelkti visą dėmesį į pasakojimus apie kančią ir apleisti tuos, kurie vaizduoja pražudymą ir stygių.
Ką labai aiškiai atskleidžia šie trys simboliai? Paprastai pražudymą įsivaizduojame kaip pražudytos sielos sunaikinimą, išnykimą. Žmonės kartais sako, jog įmanoma sielą „sunaikinti“ viduje. Iš savo patirties žinome, jog sunaikinus vieną daiktą, jo vietoje atsiranda kitas. Degant malkoms randasi dūmai, karštis ir pelenai. Kitaip sakant, šios trys „būtybės“ – tai buvę malkos. Ar sunaikinus sielą neturėtų atsirasti kokia nors buvusios sielos būtybė? Ar ne šią būtybę geriausiai atvaizduoja kančios, pražudymo, stygiaus vaizdai?
Atmenate paskutinio teismo palyginimą, kur palaimintieji eina į jiems paruoštą vietą, o prakeiktieji – į visai ne žmonėms prirengtą vietą. Patekęs į rojų, žmogus tampa visiškas žmogus, ko niekaip negalėjo pasiekti gyvendamas ant žemės; patekęs į pragarą, jis yra visiškai pašalintas iš žmogystės. Tai, kas išmetama (arba pats save išmeta), – yra ne žmogus, bet jo „likučiai“. Buvimas visišku žmogumi reiškia, jog aistros paklusnios valiai, o valia priklauso Dievui. Buvusio žmogaus – „pasmerktos dvasios“ – valia greičiausiai sutelkta į jį patį, o aistros visiškai nevaldomos.
Žinoma, neįmanoma įsivaizduoti, kas vyksta šio kūrinio sąmonėje, – nes jis jau nebe nusidėjėlis, bet kažkoks viena kitai prieštaraujančių nuodėmių sąvartynas. Turbūt teisingai sakoma, jog „pragaras yra pragaras žiūrint į jį ne iš jo, bet rojaus pusės“. Ši mintis nėmaž neprieštarauja rūstiems mūsų Viešpaties žodžiams. Tik pasmerktiesiems jų dalia atrodo dar gana pakenčiama. Dabar, šiose pastraipose, skirtose amžinybei, kančios ir malonumo kategorijos, kurias ilgai nagrinėjome, pradeda tolti, užleisdamos vietą brėkštančiam dideliam gėriui ir blogiui. Kančia ar skausmas ne tokie svarbūs. Jei įmanoma, kad pasmerktieji nepatirtų (jei tai galima vadinti patirtimi) skausmo, tik didelį malonumą, šis jų malonumas būtų toks juodas, jog bet kuri dar nepasmerkta siela, vien pagalvojusi apie jį, pradėtų šauktis Dievo. Jei rojuje kenčiama, visi, kurie tai supranta, norėtų patirti rojaus kančias.
Ketvirtas priekaištas: geras žmogus nejaus rojaus palaimos žinodamas, jog nors viena siela kankinasi pragare; jei taip, argi mes gailestingesni už Dievą?
Šis priekaištas remiasi tokiu rojaus ir pragaro vaizdu, kuris egzistuoja lygiagrečiai, kaip kad vienu metu egzistuoja Amerikos ir Anglijos istorija. Įsivaizduojame, jog rojaus gyventojas gali tarti: „Dabar kas nors kenčia pragare“.
Tačiau atkreipkime dėmesį, jog mūsų Viešpats, rūsčiai kalbėdamas apie kančias pragare, akcentavo ne jų trukmės, bet kaip paskutinio veiksmo požymį. Išmetimas į pražudančią ugnį dažniausiai yra pabaiga, bet ne kokio nors naujo gyvenimo pradžia. Mes negalime abejoti, ar prarasta siela galutinai pasmerkta savo baisiai daliai; tačiau mums nežinoma, ar šis galutinumas reiškia amžiną ar dar kokią nors trukmę. Labai įdomiai apie tai rašo dr. Edwynas Bevanas. Jis sako, kad mes kur kas daugiau žinome apie rojų nei pragarą, kadangi rojus yra žmonijos tėviškė, kur yra viskas, ko reikia šlovingam žmogaus gyvenimui; o pragaras kurtas ne žmogui. Pragaras nėra lygiagretus rojui, tai „tamsybė lauke“, tai riba, už kurios dingsta būtybės substancija.
Paskutinis priekaištas nurodo, jog visiškas atskiros sielos sunaikinimas reiškia dieviškosios visagalybės nesėkmę. Sutinku. Kurdamas laisvos valios būtybes, Visagalis dar nepradėjęs žino, kad jam nebūtinai turi sektis. Tai, ką jūs vadinate nesėkme, aš pavadinčiau stebuklu. Iš viso to, ką mes žinome apie Dievą, tai pati nuostabiausia dalis. Pagalvokite: sukurti kūrinius, kurie nėra jis pats, ir leisti, kad tie kūriniai galėtų pasipriešinti Kūrėjui! Tam tikra prasme norėtųsi tikėti, kad pasmerktieji nugalėjo, o jų maištas pavyko, nes pragaro vartai užsirakina iš vidaus. Nesakau, kad jie nenorėtų palikti pragaro, galbūt jie, kaip ir pavyduoliai, „norėtų“ būti laimingi, tačiau jie nenori žengti nė žingsnio savęs atsižadėjimo keliu, kuris vestų jų sielas į išganymą. Jie amžiams gavo baisią laisvę, kurios taip siekė, ir tapo savo pačių vergais, o palaimintieji, atsidavę paklusnumui, amžinybėje gauna vis daugiau laisvės.
Visų, kurie priekaištauja pragaro doktrinai, norėčiau paklausti: „Ko norite, kad Dievas jums padarytų? Kad nuvalytų praeities nuodėmes ir duotų galimybę pradėti viską iš naujo, kad pašalintų visas kliūtis ir teiktų visokeriopą stebuklingą pagalbą?“ Jis tai padarė Golgotoje. Atleistų? Jie nenori atleidimo. Paliktų juos? Bijau, kad būtent tai jis ir daro.
Paskutinioji pastaba. Norėdamas pažadinti šiuolaikinę sąmonę, kad ji suprastų šį klausimą, turėjau įvesti personažą, kuriame nesunkiai atpažintume blogą žmogų. Tačiau kuo greičiau blogulis, atlikęs savo darbą, taps pamirštas, tuo bus geriau.
Visose diskusijose apie pragarą omeny reikia turėti ne priešo ar draugo (nes jie abu jaukia protą), bet savo paties pražūtį. Šis straipsnis ne apie tavo žmoną ar sūnų, Neroną ar Judą Iskarijotą, bet apie tave ir mane.

C. S. Lewis (1898–1963), filologas ir literatūrologas, parašė daug knygų ir esė apie krikščioniškąjį tikėjimą

Vertė Julius Norvila

Versta iš: Lewis C. S. The Problem of Pain. – London, 1940 © C. S. Lewis Pte ltd. London