Svarbesnieji milenarizmo tipai
Robert G. Clouse
Vienintelė vieta Biblijoje, kalbanti apie tikrą tūkstantmetį, yra Apr 20,1–6. Kiekviena tūkstantmečio doktrina turi būti pagrįsta kuo suprantamesniu šios pastraipos aiškinimu.
George Eldon Ladd
Biblija teigia, kad pasaulis vieną kartą baigsis. Susirūpinimas dėl ateities, savaime suprantama, kelia daug klausimų. Kas įvyksta mirštant? Ar žmogus pereina į kitą egzistencijos būvį, ar gyvenimas visiškai baigiasi? Ir jeigu žmogaus siela po mirties egzistuoja toliau, kas jos laukia? Gal visa kūrinija juda į vieną dieviškos pilnatvės tašką, Dievo nulemtąją „baigtį“? Ar šioje didingoje kulminacijoje dalyvaus visos per šimtmečius gimusios ir mirusios kartos?
Klausimams, susijusiems su ateitimi ar paskutinių laikų studijomis, teologai taiko eschatologijos terminą. Ateities įvykiais domisi ne vien krikščionybė. Klausimai apie atskiro žmogaus likimą bei kryptį, kuria juda visa žmonija, rūpi daugeliui didžiųjų pasaulio religijų. Kad suprastume krikščionišką pabaigos interpretaciją, pirmiausia turime suprasti įvairias eschatologijas.
Kas yra eschatologija?
Krikščionys tiki, jog ateityje Dievo darbas bus susumuotas ar pasieks pabaigos stadiją. Paskutiniai laikai esą toks metas, kai Dievas pagaliau bus tobulai šlovinamas už visą jo kūrybinę veiklą. Destruktyvi nuodėmės įtaka galiausiai bus sunaikinta, o Jėzaus Kristaus išganomasis darbas – vainikuotas pergale. Tie, kurie buvo sandoroje su Dievu per tikėjimą į atperkančią jo Sūnaus mirtį, patirs ilgai lauktą atpirkimą ir pašlovinimą. Dievo planas kaip išgelbėti žmoniją bus įgyvendintas, ir jo žmonės įeis į asmeninę ir amžiną bendrystę su juo. Krikščionims tai ne idealas, o tikrovė, kuri ateis, pasak teologų, „visų dalykų pabaigoje“.
Graikų kalboje žodį „paskutinis“ atitinka eschatos, kurio pagrindu ir sukurtas terminas eschatologija. Eschatologijos koncepcija remiasi tomis Šventojo Rašto dalimis, kurios kalba apie „paskutines dienas“ (Iz 2,2; Mch 4,1; Apd 2,17; 2 Tim 3,1; 2 Pt 3,3), „laikų pabaigą“ (1 Pt 1,20), „paskutinius laikus“ (Jud 18) ir „paskutinę valandą“ (1 Jn 2,18). Senojo Testamento laikais žmonės kalbėjo tik apie „šį amžių“ ar „ateinantį amžių“, o Naujojo Testamento rašytojai mato skirtumą tarp Mesijo pirmojo ir antrojo atėjimo. Jiems paskutinės dienos yra periodas, kuris eina prieš pat Kristaus sugrįžimą ir šio pasaulio pabaigą.
Tiksliau tariant, krikščionys gyvena įsisąmoninę, jog atėjo Kristaus karalystė, jog dabar jie turi amžinąjį gyvenimą, o Šventoji Dvasia yra svarbiausias paveldas iš dangaus. Akivaizdu, kad jau prasidėjo eschaton („paskutinis etapas“). Be to, nors šie krikščionybės aspektai negali būti empiriškai pademonstruoti šiuolaikinio socialinio mokslo, krikščionys juos patiria per apreiškimą ir tikėjimą. Žmogus negali praregėti ar įžengti į Dievo karalystę kitaip, kaip tik atgimdamas per Kristų. Jo mirtis senajai egzistencijai bei prisikėlimas naujam eschatologiniam gyvenimui yra dabartinė tikrovė – nors ir tik dvasine prasme.
Jėzus išpildė Senojo Testamento mesijines pranašystes, savo prisikėlimu nugalėjo nuodėmę bei mirtį, ir prasidėjo naujosios sandoros metas. Vis dėlto Šėtono valdžia dar nepanaikinta, ir netvarka puolusiame pasaulyje yra istorinė tikrovė, kuri meta iššūkį krikščioniškai egzistencijai. Dievo karalystė dar nėra regima universali institucija, mirtis – tebelieka gyvenimo faktas visoms gyvoms būtybėms nepriklausomai nuo jų dvasinės padėties, o Bažnyčia (krikščionių bendruomenė) dar nepasiekė Kristaus tobulumo pilnatvės. Tai atspindi įtampą tarp to, kas Naujojo Testamento eschatologijoje paprastai išreiškiama žodžiais „jau“ ir „dar ne“. Tačiau galiausiai Dievo pergalė per Kristų bus atskleista visam pasauliui. Taigi eschatologija apima klausimus, susijusius su antruoju Kristaus atėjimu, įskaitant kritišką įvykį, paženklinsiantį žmonijos istorijos pabaigą bei atversiantį duris amžinam džiaugsmui, kurį tikintieji patirs tobuloje Dievo karalystėje.
Istorijos vaidmuo
Krikščionys istoriją mato ne kaip nesibaigiantį ciklą, o veikiau kaip apibrėžtą procesą, kuris juda į Dievo nulemtą baigtį. Pabaiga, kurią turi omeny Dievas, yra ne evoliucinis perėjimas, o esminis persilaužimas. Šiuo ypatingu metu į žemę galybėje ir šlovėje grįš Jėzus, mirusieji kelsis, įvyks paskutinis teismas, Dievo Bažnyčios nariai, „pašauktieji“ iš kiekvienos tautos, gyvens ir valdys su juo naujame danguje ir naujoje žemėje, kurie niekada nesibaigs. Dievas atskirs nepaklusniuosius ir netikinčiuosius nuo savo vaikų, ir tie atskirtieji bus visiems laikams pašalinti iš jo akivaizdos. Kūrinija bus išvaduota iš nuodėmės valdžios bei įtakos ir blogis bus išvytas už visatos ribų. Galiausiai, kai Dievas bus viską sutaikęs su savimi Kristuje, šio pasaulio karalystė taps mūsų Viešpaties ir jo Kristaus karalyste, kurią jis valdys per amžių amžius (1 Kor 15,24. 28; Ef 1,10; Apr 11,15).
Dėl paskutinių laikų bendrų bruožų Biblijos tyrinėtojai sutaria. Prieštaravimų kyla, kai jie bando sudaryti detalesnį ateities žemėlapį. Koks Kristaus sugrįžimo pobūdis? Kas vyks Naujojo Testamento vadinamąją „Kristaus dieną“ (Fil 1,6. 10), „Viešpaties Jėzaus dieną“ (2 Kor 1,14; 1 Kor 1,8) ir „Viešpaties dieną“ (Apd 2,20; 1 Tes 5,2; 2 Pt 3,10– 12)? Kas įvyks prisikėlimo metu, kas jame dalyvaus ir kada būtent tai vyks? Kaip Dievo pyktis išsilies ant piktadarių? Ar Izraelis, Dievo sandoros tauta iš Senojo Testamento, grįš į savo protėvių žemę, o jei taip, kokiomis aplinkybėmis? Kas yra Antikristas ir ką jis darys? Ar Bažnyčia bus paimta pas Kristų prieš Dievo pykčio išsiliejimą ant žemės, o gal jis leis tikintiesiems kęsti visus pragariškus siaubus ir tik po to juos išgelbės? Kaip rodo aibė pamokslų, knygų, įrašų, filmų šia tema, pokalbių radijo, televizijos laidose ir internete, šie ir daugelis kitų klausimų davė peno eschatologiniams apmąstymams.
Mesijinė karalystė
Svarbus eschatologinio mąstymo elementas yra mesijinė karalystė, kuri dėl šešių užuominų Apreiškimo Jonui 20,1–10 į tūkstantmetį Kristaus valdymą paprastai vadinama „tūkstantmete viešpatija“. Artinantis antrojo krikščioniškosios eros tūkstantmečio pabaigai labai pagausėjo teorinių svarstymų šiais klausimais. Prieš detaliau analizuodami įvairias pozicijas, kurias teologai užėmę tūkstantmetės viešpatijos atžvilgiu, trumpai apžvelgsime Apreiškimo Jonui 20 skyrių, kuris suformuluoja jos koncepciją.
Apr 19 pateikiamas dramatiškas Jėzaus Kristaus pergalingo sugrįžimo aprašymas. Po to pasakojimas nukrypsta į tolimesnius įvykius. Rašoma, kaip iš dangaus nužengia angelas, kuris laiko rankoje bedugnės raktą ir didžiulę grandinę. Angelas nutveria slibiną ar gyvatę, vadinamą velniu ar Šėtonu, suriša jį, įmeta į duobę, užrakina ir užantspauduoja, kad jis nebegalėtų suvedžioti tautų. Tie, kurie buvo nužudyti dėl Jėzaus liudijimo ar Dievo žodžio, kurie negarbino žvėries (Antikristo) ir neėmė jo ženklo, prikeliami iš numirusių ir tūkstantį metų valdo kartu su Kristumi tam reikalui paruoštuose sostuose. Šie pirmieji prikelti iš numirusių vadinami palaimintais ir šventais. Jie daugiau niekada nepatirs mirties (antrosios mirties). Jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir viešpataus su juo tūkstantį metų. Tūkstantmečiui artėjant į pabaigą, Šėtonas bus išleistas iš kalėjimo ir vėl bandys suvedžioti tautas, tačiau kartu su savo sekėjais bus sunaikintas ir įmestas į ugnies bei sieros ežerą, kur kentės amžinas kančias.
Premilenarizmas
Apr 20 aprašytieji įvykiai per visą Bažnyčios istoriją buvo aiškinami įvairiai. Vieni, premilenaristai, tvirtina, jog Jėzus asmeniškai ir fiziškai grįš į žemę, kur tučtuojau įkurs tūkstantmetę viešpatiją. Daugelis premilenaristų tūkstančio metų tarpsnį supranta tiesiogine prasme, bet kai kurie – simboliškai, kaip ilgą laiko periodą. Valdžia bus įtvirtinta perversmo keliu, ir Jėzus asmeniškai kontroliuos visą žemę bei jos gyventojus.
Prieš antrąjį Jėzaus atėjimą pasirodys ištisa serija dramatiškų ženklų – karų, gaisrų ir žemės drebėjimų, Evangelijos skelbimas visoms tautoms, didžiulė dvasinė degradacija, kurią vainikuos Antikristo pasirodymas, bei intensyvus Bažnyčios persekiojimas. Kai viskas atrodys prarasta, iš dangaus šlovingai nužengs Kristus, sutriuškins savo priešus, užrakins bei užantspauduos Šėtoną ir prisiims atsakomybę už pasaulį, kuris teisėtai yra jo. Jo tvirtas, bet geranoriškas valdymas pradės taikos ir teisumo periodą. Visa tai įvyks staiga, tiesiogiai dalyvaujant Dievui, o ne pamažu, per ilgą laiko tarpą vienas po kito atsiverčiant atskiriems individams. Tie, kurie mirė Kristuje per šimtmečius, bus prikelti ir prisidės prie tikinčiųjų valdyti pasaulio drauge su Viešpačiu.
Šis ateities amžius bus vienas iš laimingiausių bei džiaugsmingiausių, ir jame bus reikšmingi net žydai. Jie pagaliau pripažins Mesiją ir užims svarbią vietą Dievo plane pasauliui. Jų karalystės teritorija, su Dovydo Sūnumi kaip visagaliu monarchu, toli pranoks Saliamono (Ps 72,8–14). Daugelis detalių apie gyvenimą tūkstantmetėje viešpatijoje randama Senajame Testamente. Žmonės gyvens ilgai (Iz 65,20). Gyvūnai bus romūs (Iz 11,6–9). Prakeikimas, slėgęs gamtą, bus panaikintas, ir net dykuma išaugins gausų derlių (Iz 35). Oras bus idealus, ir visą laiką bus šviesu (Zch 14,6–7). Pasaulio nebevargins karai ar įnirtingi konfliktai, visi gyvens taikiai (Iz 2,4; Mch 4,3–4). Kitaip tariant, savo galybe ir valdžia Kristus pašalins blogį ir garantuos laimę.
Vis dėlto, nors sąlygos bus idiliškos, baigiantis tūkstantmečiui, įvyks paskutinis sukilimas prieš Kristų ir jo šventuosius. Nuo grandinių paleistas Šėtonas paskutinį kartą desperatiškai pabandys atgauti savo ankstesnę galią. Tačiau Dievas galutinai susidoros su piktuoju, iš kapų sušauks netikinčiuosius (antrasis prisikėlimas), kiekvienas stos prieš paskutinį teismą, ir atstūmusieji Dievą susilauks amžinos bausmės. Tada jo vaikai įžengs į naująją Jeruzalę ir džiaugsis amžina palaima.
Premilenaristai skaito Šventąjį Raštą gana pažodžiui ir Apreiškimo knygą aiškina futuristine prasme; t.y. joje aprašytus įvykius jie mato kaip vykstančius laikų pabaigoje ir užbaigiančius atpirkimo istoriją. Tačiau kitiems Biblijos tyrinėtojams būdingas preteristinis, istorinis ar idealistinis požiūris. Preteristinio požiūrio šalininkai įsitikinę, jog Apr 20 vaizduoja tų laikų įvykius, kai buvo rašomas šis skyrius, ir tvirtina, kad ši knyga turėjo drąsinti tuo metu persekiojamus krikščionis – nors implikavo ir visus amžius. Pagal istorinį aiškinimą, Apr 20 aprašyti įvykiai turi būti interpretuojami pranašiška prasme. Ateityje jie iš tikrųjų įvyks, bet per ilgą Bažnyčios istorijos laikotarpį. Idealistinė interpretacija visiškai deistorizuoja įvykius ir mato juos kaip grynai simbolinę tiesų, kurios savo pobūdžiu yra viršlaikiškos, interpretaciją.
Premilenaristinėje pozicijoje svarbiausią vietą užima du prisikėlimai. Pirmą kartą kelsis šventieji, kurie turės valdyti su Kristumi (Dan 12,2; Mt 19,28; Lk 14,14; Jn 5,28–29; 1 Kor 6,2–3; 15,23–26; Fil 3,11). Iki to laiko Kristus valdė savo Tėvo dešinėje danguje. Dabar jis žemėje, su pergalinga didybe įgyvendina savo valdžią. Kiekvienas planetoje regi jo vienvaldystės galybę ir šlovę. Taigi tūkstantmetis susijęs su prisikėlimu; tai apsireiškusio Kristaus valdymo amžius. Tai absoliuti karalystė; prieš jį priklaups kiekvienas kelis (Fil 2,10–11). Tačiau Kristaus valdymas bus teisingas, o ne teisėjiškas, ir tarp žmonių bei kūrinijoje įsiviešpataus taika ir harmonija. Šventieji pasižymės savo Viešpaties savybėmis. Mirusieji be Kristaus bus prikelti tik tam tūkstantmečiui pasibaigus ir tik teismui. Kristaus vaikai toliau gyvens su juo amžinajame mieste, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas (Hbr 11,10).
Postmilenarizmas
Priešingame tūkstantmečio spektro gale yra tie, kurie tiki, jog Dievo karalystė dabar pat plinta pasaulyje – skelbiant Evangeliją ir Šventajai Dvasiai veikiant širdyse. Postmilenaristai tvirtina, jog pasaulis galiausiai taps krikščioniškas ir ateis auksinis dvasinio klestėjimo amžius. Tada sugrįš Kristus. Taigi tūkstantmetis, kurio laukia postmilenaristai, yra kitoks negu tas, kurio laukia premilenaristai, – laiko ir būdo, kuriuo jis bus nustatytas, atžvilgiu, Dievo karalystės pobūdžiu bei metodu, kuriuo Kristus įgyvendins savo valdžią.
Postmilenaristai laukia aukso amžiaus, kuris pagrindiniais egzistencijos faktais nelabai skirsis nuo mūsų laikų. Vis daugiau pasaulio gyventojų atsiverčiant į krikščionybę, dabartiniai laikai vis labiau susilies su tūkstantmečiu. Žmonės toliau tuoksis, kurs šeimas, ir natūralaus gimimo proceso keliu žmoniją papildys vis nauji nariai. Nuodėmė nebus išnaikinta visiškai, bet moralinei ir dvasinei žemės atmosferai darantis vis krikščioniškesnei, jos sumažės iki minimumo. Išliks ir socialinių, ekonominių bei švietimo problemų, tačiau jų nemalonus pobūdis mažės, o pageidautini bruožai vis labiau ryškės. Krikščioniški pasitikėjimo ir vadovavimo principai taps priimtu standartu.
Gyvenimas tūkstantmetyje bus geresnis negu šiandieniniame pasaulyje, vadinasi, egzistencija krikščioniškoje visuomenėje pranoksta būtį pagoniškoje ar nereliginėje visuomenėje. Nors dabartinis amžius ne pats geriausias, krikščionys skelbia tiesą ir Evangelija daro vis didesnę įtaką žmonių gyvenimui. Jau dabar krikščionys funkcionuoja kaip išorinis ir regimas Dievo karalystės pasireiškimas, o ilgainiui jie transformuos politinę bei socialinę santvarką taip, kad joje viešpatautų Kristaus vertybės.
Pamažu krikščionys vyrų ir moterų širdyse įtvirtins Kristaus valdymo tūkstantmetį. Tai bus tikros taikos periodas, kai liausis konfliktai tarp tautų ir nesutarimai tarp socialinių klasių bei rasių. Nebekils ginčų dėl darbo, ir visos rasės gyvens darniai. Praeities atgyvena taps net religinės varžybos bei denominacinė konkurencija. Tai bus Izaijo 11,6 aprašytos harmonijos vizijos išsipildymas – vilkas gyvens su avinėliu, leopardas gulės su ožiuku, veršį ir liūtą drauge ganys mažas vaikas. Tas, kuris pasakė „aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“ (Jn 14,27), ištesės šį pažadą.
Kristaus valdymas žemėje bus jėgų, kurios jau šiandien veikia pasaulyje, rezultatas. Tūkstantmečio trukmę bus sunku nustatyti, nes jis neturi aiškios pradžios. Dievo karalystė ateis ne akimirksniu, o pamažu. Galiausiai taikos ir harmonijos erą užbaigs asmeninis ir regimas Kristaus sugrįžimas – visiškai taip, kaip pranašauja Biblija. Po to kelsis ir teisieji, ir nusidėjėliai. Visi bus teisiami, ir nuosprendis bus viena iš amžinų būsenų – amžina bausmė arba amžina laimė.
Daugelis postmilenaristų sutinka, kad nors tūkstantmetis bus aukso amžius, prieš pat Kristaus sugrįžimą prasidės atkritimai nuo Dievo ir atgis blogis. Šis trumpalaikis blogio pasireiškimas dar kartą parodys, koks siaubingas dalykas yra nuodėmė ir kaip ji verta bausmės. Vis dėlto save vadinantieji postmilenaristais stipriai akcentuoja universalų Kristaus atperkamųjų veiksmų pobūdį. Yra vilties išsigelbėti neįtikėtinai didelei žmonijos daliai. Pasaulis, arba žmonija, puolė dėl Adomo nuodėmės, ir tai – Kristaus atpirkimo objektas. Tai nereiškia, kad bus išgelbėtas kiekvienas individas, tačiau žmonija kaip rasė bus atpirkta. Šventasis Raštas Jahvę vaizduoja ne kaip teisiantį Dievą, o kaip didį visos žemės Karalių ir Viešpatį (plg. Ps 47,2; 97,5). Išgelbėjimas, kurį Dievas turi omeny, neapsiriboja maža išrinktųjų grupe ar numylėtinių saujele. Evangelijos naujiena nėra „vietinė“ naujiena keliems Palestinos kaimams – tai žinia visam pasauliui. Raštas daug kur liudija, jog Dievo karalystė turi užpildyti žemę: „Jo valdžia bus nuo jūros ligi jūros ir nuo Upės ligi žemės pakraščių“ (Zch 9,10).
„Paskui aš regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje, apsisiautę baltais drabužiais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: ‘Išgelbėjimas – iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!’“ (Apr 7,9–10).
Dievas nusprendė atpirkti neapsakomą galybę žmonių. Nors postmilenaristai pripažįsta, jog nepasakyta, kokia gyventojų dalis bus įtraukta į jo malonės tikslus, atversiančius Bažnyčiai pažadėtąsias klestėjimo dienas, jie tvirtina, kad tokių laimingųjų bus be galo daug.
Dieviškame žmonijos atpirkimo plane svarbus vaidmuo tenka krikščionims. Didysis įgaliojimas, kurį Kristus suteikė savo mokiniams prieš pat palikdamas žemę, aiškiai rodo, kokia krikščionio užduotis: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28,18–20). Kristaus sekėjai turi nešti Evangeliją visoms tautoms ir visiems žmonėms, kad jų širdys ir gyvenimai pasikeistų. Už šios evangelizacijos slypi jo įgaliojimas. Ateityje Jėzus neturės daugiau valdžios negu dabar, nes jis jau turi visą valdžią. Kristus Karalius sugeba veikti dabar lygiai taip pat kaip ir ateityje.
Pasaulio atpirkimas – ilgas, lėtas procesas, kuris vyko šimtmečiais. Žmogišku požiūriu dažnai atrodo, jog blogio jėgos vis labiau įsigali, tačiau postmilenaristai įsitikinę, kad šimtmetis po šimtmečio vyksta progresas.
Pagal postmilenaristus, didžiulis materialinis klestėjimas, kuris, kaip teigia Biblija, charakterizuos tūkstantmečio erą, didžia dalimi bus natūralus aukštų moralinių ir dvasinių to meto standartų rezultatas. Daugelis pranašysčių tvirtina, kad po naujosios sandoros palaiminimų eis laikini palaiminimai. Dievotumas ir blaivus gyvenimo būdas laimins savo ruožtu. „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6,33). „…maldingumas viskam naudingas, nes jam skirtas esamojo ir būsimojo gyvenimo pažadas“ (1 Tim 4,8). „Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai, krykštaus pražysdama dykvietė“ (Iz 35,1). Tinkamai valdant žemę – atliekant užduotį, kuri buvo skirta pirmiesiems žmonėms, – atsigaus augmenija ir gyvūnija. Kai bus pašalinta iš žmonijos nuodėmė, įvyks nuostabi prigimties transformacija. Karui kauptos lėšos bus vis labiau panaudojamos aplinkai atkurti.
Kaip savo tvirtinimų įrodymą postmilenaristai dar mini XX amžiuje įvykusią tikrą revoliuciją transporto, ryšių bei darbo saugos sistemoje. Atrasti ir įvaldyti nauji energijos šaltiniai, žmonių gyvenimą gerina elektronika. Atradimams keičiant vienas kitą, postmilenaristai vis aiškiau mato milžiniškas galimybes potencialams, kurie visus ankstesnius šimtmečius buvo nenaudojami. Kad ir koks nuostabus būtų tas materialinis klestėjimas, jį reikėtų laikyti tik moralinio ir dvasinio klestėjimo, kuris jau charakterizuoja iš dalies krikščioniškas tautas, šalutiniu produktu.
Nors kai kurie postmilenaristai linksta daryti skubotas išvadas apie tai, kada įsigalės Dievo karalystė, daugelis prisipažįsta tvirtai nežinantys, daug ar mažai liko laiko. Bet svarbiausia, jie nenustoja vilties, kad Evangelijos jėga laimės pasaulį. Jie tiki, jog ji negali būti sutriuškinta ir ilgainiui tikslas bus pasiektas.
Amilenarizmas
Trečioji plačiai palitusi pozicija ateities karalystės chronologijos atžvilgiu yra amilenarizmas. Šios eschatologijos atšakos sekėjai mano, jog tiesiogine prasme nebus tūkstantmečio Kristaus valdymo žemėje. Antrasis Kristaus atėjimas bus dramatiškas, regimas įvykis, po kurio tuo pat kelsis mirusieji – ir tikintieji, ir bedieviai. Tuo metu Viešpats Jėzus bematant pakeis ir pašlovins gyvuosius tikinčiuosius. Po to įvyks paskutinis visų vyrų ir moterų teismas, ir jie susilauks amžino atpildo. Netikintieji ir visi, kurie atstūmė Kristų, patirs antrąją mirtį ir leis amžinybę išorinėje tamsoje, visam laikui atskirti nuo švento Dievo. Tų, kurie priėmė Kristų kaip savo gelbėtoją ir Viešpatį, vardai buvo įrašyti gyvenimo knygoje, ir jie įžengs į amžiną laimę naujojoje Jeruzalėje, šventajame mieste, kuris dominuos naujoje žemėje.
Amilenaristai pirmąjį Kristaus atėjimą laiko svarbesniu už antrąjį. Atėjęs į žemę, Dievo Sūnus gyveno be nuodėmės, numirė ant kryžiaus už mūsų kaltes ir pergalingai prisikėlė iš kapo. Tai atlikdamas, jis nugalėjo nuodėmę, velnią ir pačią mirtį. Dėl Kristaus pergalės galutiniai istorijos klausimai jau išspręsti. Dabar tik laiko klausimas, kada bus užbaigtas jo darbas.
Amilenaristų įsitikinimu, Dievo karalystė jau yra dabar ir kartu ji ateis ateityje. Krikščionys priima dabartį, sekdami Jėzų, ir ateitį, laukdami jo sugrįžtant. Tiltas tarp dabarties ir ateities yra tikėjimas Kristumi. Tai, ką mes darome šiandien, priartina tai, kas vyks ateityje.
Savo tarnavimo pradžioje Kristus mokė, kad Dievo karalystė jau čia: „Bet jeigu aš išvarau demonus Dievo Dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė“ (Mt 12,28). Paklaustas fariziejų, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus atsakė: „Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Juk Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“ (Lk 17,20–21). Tačiau jis tvirtino ir kad tam tikra prasme Dievo karalystė – dar ateityje. „Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu“ (Mt 8,11). Paulius taip pat apibūdino Dievo karalystę ir kaip dabar esančią, ir kaip būsiančią ateityje: „…kuris [Dievas] išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę“ (Kol 1,13) ir „Viešpats mane vėl ištrauks iš visų piktų kėslų ir išgelbės savo dangaus karalystei“ (2 Tim 4,18).
Kadangi Dievo karalystė turi ir dabarties, ir ateities reikšmę, mes gyvename įtampoje tarp „jau“ ir „dar ne“. Mes jau esame karalystėje ir turime jos palaiminimus, bet vis dar laukiame jos absoliučios ir galutinės pergalės. Kadangi tikslus Kristaus grįžimo laikas nežinomas, krikščionys gyvena su nuolatiniu poreikiu skubėti, kadangi supranta, kad istorijos pabaiga gali būti arti. Antra vertus, jie toliau planuoja ir dirba šios žemės ateičiai, nes labai gali būti, jog ji gyvuos dar ilgai.
Amilenaristų tvirtinimu, mes jau gyvename Apreiškimo knygos sk. 20 minimame tūkstantmetyje. Šiandien krikščionys džiaugiasi šio periodo privalumais, nes Šėtonas surakintas. Tai nereiškia, jog piktasis pasaulyje nebeveikia, tačiau šiuo periodu jis negali apgauti tautų, o būtent sutrukdyti plisti Evangelijai. Kadangi velnias surakintas, įmanomos misijos ir evangelizacijos. Tai labai drąsina ir įkvepia Bažnyčią tarnystei. Mirusių tikinčiųjų sielos šiuo metu gyvena bei valdo su Kristumi danguje ir laukia kūnų prisikėlimo. Jie palaiminti ir laimingi, tačiau jų džiaugsmas dalinis, kol nebus atnaujinti jų kūnai. Tai guodžia žmones, kurių mylimieji mirė, tikėdami Viešpatį.
Šios pozicijos šalininkai tvirtina, jog prieš paskutinį Kristaus sugrįžimą bus tam tikrų ženklų. Prie jų priskiriamas Evangelijos skelbimas visoms tautoms, pažadų Izraeliui išsipildymas per Bažnyčią, didysis atsimetimas nuo Dievo, negandų metas ir Antikristo atėjimas. Tačiau nereikėtų į šiuos ženklus žiūrėti kaip į rodančius tik pasaulio pabaigą. Tam tikra prasme jie lydėjo mus nuo pat krikščioniškos eros pradžios ir tęsiasi iki dabar. Tai sustiprina Kristaus įsakymą būti pasiruošusiems ir laukti jo grįžtant. Mintyse mes niekada neturime nustumti to įvykio į tolimą ateitį. Vis dėlto prieš pat Kristaus sugrįžimą šie laiko ženklai pasieks kritišką išsipildymą. Tai nebus kažkas absoliučiai naujo – veikiau visą laiką besireiškusių ženklų suintensyvėjimas.
Amilenaristai sutinka su postmilenaristais, kad ir antrasis atėjimas, ir visuotinis prisikėlimas vyks kartu. Laiko atžvilgiu skirtumo tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų nebus. Po prisikėlimo tikintieji, kurie vis dar gyvi, bus transformuoti ir pašlovinti. 1 Kor 15,51–52 Paulius teigia: „Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti“. Abi tikinčiųjų grupės – ir tie, kurie buvo mirę, ir gyvieji, – džiaugdamiesi naujais kūnais, susitiks su savo Viešpačiu.
Antra vertus, amilenaristai sutinka su premilenaristais, kad teisumas veikiausiai nepaplis po visą pasaulį, į kiekvieną visuomenės sluoksnį, ir kad daugybės krikščionių tikėjimas atvės. Daugelis iš jų abejoja, kad pasaulinė evangelizacija baigsis kone kiekvieno dalyvavusio atsivertimu. Be to, abi grupės pripažįsta, jog Kristus gali ateiti bet kuriuo metu. Tačiau amilenaristai įsitikinę, kad Senojo Testamento pranašystės išsipildė Bažnyčioje arba išsipildys Apreiškimo knygoje aprašytoje naujoje žemėje. Todėl jie nesidomi biblinėmis pranašystėmis bei laikų ženklais ir mažai ką turi pasakyti apie pasaulio sąlygų bei dabartinės kultūros pablogėjimą. Socialinė kritika, girdima iš mokytojų amilenaristų, daug labiau susijusi su apmąstymais apie žmogaus nuodėmingumą negu su pranašiškomis Šventojo Rašto vietomis.
Apreiškimo knygą amilenaristai mato kaip įvykių, kurie bus netolimoje Bažnyčios ateityje, santrauką. Be to, jų nuomone, tai labai simboliška knyga, kurios įvaizdžius reikia traktuoti ne tiesiogine, o perkeltine prasme. Jie nemano, jog Šėtonas tiesiogine prasme sukaustytas geležinėmis grandinėmis, o taurės, antspaudai ir trimitai jiems nėra taip ir suprantami objektai. Taigi skaičius tūkstantis – taip pat figūratyvi sąvoka. Jis laikomas simbolišku tobulybės skaičiumi. Amilenaristai ir postmilenaristai iškelia argumentą, jog skaičiai trys ir septyni yra šventi, o jų suma dešimt – šventos tobulybės skaičius. Dešimt pakėlę kubu (t.y. į trečiąją jėgą), gauname tūkstantį – absoliutaus išbaigtumo skaičių. Jis reprezentuoja absoliutų Kristaus triumfą prieš Šėtoną ir blogio jėgas bei absoliučią atpirktųjų šlovę naujame danguje ir žemėje.
Dispensacinis premilenarizmas
Šiandien dominuojanti jėga pranašiškame mokyme yra premilenarizmo variacija, žinoma kaip dispensacinis premilenarizmas. Nors kitos tūkstantmečio mokymų srovės giliai įsišaknijusios Bažnyčios istorijoje, dispensacinės kryptys nesenos. XIX amžiaus pabaigoje Britanijoje ir Šiaurės Amerikoje, palaikomas daugybės Biblijos bei pranašystės temai skirtų konferencijų, išaušo premilenaristinės minties renesansas. Šie tarpdenominaciniai suvažiavimai pirmiausia susitelkė į antrąjį Kristaus atėjimą, nors iš pradžių savo akcentais jie buvo ne itin premilenaristiški. Tačiau iki 1910 m. „Biblijos ir pranašystės“ judėjime įvyko radikali permaina. Įkūrėjai pasitraukė nuo scenos, ir vadovauti pradėjo nauja karta. Jaunieji vadovai perėmė įtakingo britų separatistinės Plimuto brolijos vadovo Johno Nelsono Darby mokymą ir tapo uoliais dispensacionalistais.
Dispensacionalizmas yra ištisa teologijos sistema (eschatologija tik viena jos dalis), tvirtai pagrįsta išskirtiniu Biblijos interpretavimu.
Biblijos interpretavimas
Dispensacionalistai kalba apie tikslų tiesos žodžio perteikimą (2 Tim 2,15) ne tik tam tikrais laiko tarpais, bet ir tam tikriems visuomenės sluoksniams – izraelitams, Bažnyčiai, pagonims. Jie tvirtina, kad ne visos Šventojo Rašto dalys tinka kiekvienam tikinčiajam. Be to, jie akcentuoja tiesioginę reikšmę kaip pagrindinį Rašto žodžių interpretavimo principą. Tiesioginis, paprastas ar aiškus bet kokio svarstomo teksto interpretavimas yra labiausiai pageidautinas metodas.
Pasak dispensacionalistų, įvairių Senojo Testamento knygų autoriai akcentavo, jog kalba Viešpaties žodį jo žmonėms, o Naujojo Testamento rašytojai – kad jų nešama žinia skirta Bažnyčios šventiesiems. Dievo žodis buvo perduodamas žmonėms, kad jie pasiektų įvairias moralines ir dvasines vertybes. Jiems buvo pranešama Dievo valia ir parodomas kelias į išgelbėjimą. Jie buvo vedami, drąsinami, guodžiami ir perspėjami apie laukiančius pavojus. Šio pasaulio tamsoje ir siaube jiems buvo suteikiama viltis.
Norint, kad žinia pasiektų žmonių protus ir įvyktų tai, ką yra sumanęs Dievas, ją reikia perteikti paprastai, tiesiai ir aiškiai. Dievo apvaizda lėmė, kad toji žinia būtų parašyta paprasta kalba tų žmonių, kuriems ji iš pradžių buvo adresuota. Senasis Testamentas buvo parašytas hebrajų kalba, kurią mokėjo žydai, o Naujasis – graikų, kuria kalbėjo didžioji Romos imperijos dalis. Dieviškoji žinia buvo prieinama paprastiems Dievo žmonėms. Tarp žmonių ir Dievo žodžio nestovėjo jokia ypatinga pranašų, mokytojų, teologų ar ekleziologų klasė.
Būtent todėl tiesioginis interpretavimo metodas Biblijos reikšmes nuleidžia iki eilinio žmogaus suvokimo lygio. Tiesiogiai reikia suprasti istorines ir doktrinos dalis, tas pats pasakytina apie moralinę ir dvasinę informaciją bei pranašišką medžiagą. Tiesą sakant, Biblijoje esama ir figūratyvios kalbėsenos, tačiau dispensacionalistai tvirtina, jog figūratyvus tokių dalių interpretavimas – paprasčiausiai tiesioginio metodo pritaikymas. Tačiau kai kalbama apie tūkstantmetę viešpatiją, visos Rašto dalys apie ją turi būti aiškinamos tiesiogiai.
Išganymo planai
Biblijos istorijoje Dievas įvairiais būdais atskleidė žmonėms savo valią, ir kiekvienas iš tų būdų vadinamas išganymo planu (angl. dispensation). Šis terminas randamas Karaliaus Jokūbo Biblijos versijoje (1 Kor 9,17; Ef 1,10: liet. neišversta; 3,2; Kol 1,25), ir jis susijęs su Dievo namiškių žemėje valdymu (oikonomia). Šiuolaikinės Biblijos versijos žodį oikonomia verčia kaip „vadovavimas“, „pavedimas“, „tarnyba“.
Dispensacionalistai skirsto istoriją į skirtingas Dievo sandorių su žmonija eras ir išskiria skirtingus metodus (išganymo planus), kuriuos Dievas naudoja, taikydamas savo bendrą programą pasaulio istorijai. C. I. Scofieldas, kurio „The Scofield Reference Bible“ – Karaliaus Jokūbo versija su jo komentarais – buvo įtakingiausias šio požiūrio pavyzdys, išganymo planus apibrėžė kaip „laiko atkarpą, per kurią patikrinamas žmogaus paklusnumas kokiam nors specifiniam Dievo valios apsireiškimui“ (Pr 1,28 komentaras).
Nors įvairūs autoriai pateikia vis kitokį planų skaičių, septyni Scofieldo išvardyti planai yra turbūt plačiausiai pripažįstami: nekaltybė (Edeno sodas), sąžinė (nuo Adomo iki Nojaus), žmogaus valdymas (nuo Nojaus iki Abraomo), pažadas (nuo Abraomo iki Mozės), įstatymas (nuo Mozės iki Kristaus), malonės, arba Bažnyčios amžius (nuo pirmojo Kristaus atėjimo iki antrojo) ir karalystės amžius, arba tūkstantmetis. Kiekviename iš šių periodų išgelbėjimas ateina per tikėjimą. Tai yra žmogaus ir Dievo santykiai nušviečiami vis nauja šviesa, bet šių santykių užmezgimo būdas išlieka toks pat. Be to, moralinis Dievo įstatymas galioja visiems planams, nors jo tikslus turinys ir akcentas įvairiose epochose gali skirtis.
Izraelis
Ryškiausias šios Biblijos interpretacijos sistemos bruožas yra reikalavimas skirti sąvokas Izraelis ir Bažnyčia. Izraelis reprezentuoja žemiškąją, teokratinę karalystę, o Bažnyčia – dvasinę ir į dangų orientuotą tautą. Dievas per amžius vienu metu siekė dviejų skirtingų tikslų – vieno orientuoto į žemę ir jos žmones, kito susijusio su dangumi bei tais, kurie ten turi dvasinį ryšį su juo.
Izraelis – žemiška tauta, kurią Dievas išsirinko kaip savą ir tai patvirtino sandoromis su Abraomu, Izaoku, Jokūbu, Moze bei Dovydu. Dievo pažadai niekada nenustojo galioję, nors jis net išvijo izraelitus dėl jų nuodėmių iš pažadėtosios žemės. Neišsipildžiusios Senojo Testamento pranašystės Izraeliui išsipildys ateityje, kai tauta grįš į Palestiną.
Atėjęs kaip Mesijas, Jėzus pasiūlė izraelitams karalystę. Jeigu žmonės jį būtų priėmę, jis būtų jau tada inauguravęs savo karalystę. Tačiau jų atsisakymas priimti Jėzų kaip Karalių lėmė tai, kad jie buvo romėnų valdžios išvyti iš šalies, o karalystės įkūrimas atidėtas. Kadangi Dievo sandora su Abraomu buvo besąlygiška, pažadai išlieka galioti amžinai. Nors dabar Izraelis kenčia bausmę dėl savo nepaklusnumo, ilgainiui jie išsipildys.
Izraeliui nepripažinus Mesijo, prasidėjo „pertrauka“, žinoma kaip Bažnyčios amžius. Kai išrinktoji tauta atmetė Kristaus karalystę, kad pasiektų savo tikslą, jis pasuko kita kryptimi. Jis paskelbė įkursiąs Bažnyčią, naują tikinčiųjų bendruomenę (Mt 16, 13–20), nors tai pareikalavo jo mirties ir prisikėlimo (Mt 16,21; 17,22–23; 20,17–22. 28; 21,33– 42). Tačiau Kristus garantavo savo sekėjams, kad šlovingai sugrįš ir įtvirtins savo karalystę. Pasirodęs ant kalno, jis nušvietė jiems Dievo karalystės prigimtį ir pažadėjo dalį joje (Mt 19,27–28; Lk 22,28–30). Kitaip tariant, pagonys buvo kviečiami į Dievo karalystę per tikėjimą pralietu Jėzaus krauju bei įskiepijimu į nevaisingą Izraelio šaknį (Rom 11, 11–24). Taip patikėjusieji Kristumi taip pat turės ryšį su Dievu kaip jo vaikai.
Naujajame Testamente ir per visą Bažnyčios amžių Izraelis ir Bažnyčia yra dvi atskiros visumos. Izraeliui duoti pažadai negali būti taikomi Bažnyčiai. Bažnyčia yra slėpinys, „kuris buvo paslėptas amžiams ir kartoms, o dabar apreikštas Dievo šventiesiems“ (Kol 1,26), ir kažkas, kas nebuvo numatyta Senajame Testamente. Bažnyčia buvo pastatyta Kristaus prisikėlimu ir inauguruota Sekminių dieną Šventosios Dvasios (Apd 2). Jos funkcionavimas priklauso nuo dovanų, kurias Kristus suteikia Bažnyčios nariams, bei jo užtarimo už tuos narius Tėvo dešinėje. Bažnyčia yra kažkas išskirtinio šiame amžiuje, kas Senojo Testamento tikintiesiems buvo paslėpta. Tai pertrauka tarp šešiasdešimt devintos ir septyniasdešimtos savaitės Danieliaus 9,25. Nuo tada, kai Kristus apsilankė žemėje, neišsipildė jokia pranašystė, susijusi su Izraeliu; nuo Sekminių pranašiškas laikrodis nebetiksi. Dievas bendravo su Izraeliu šešiasdešimt devynias pranašiškas savaites. Po to laikrodis sustojo ir prasidėjo Bažnyčios amžius. Tačiau kai Bažnyčia bus paimta iš žemės, laikrodis pradės eiti vėl ir stos septyniasdešimtoji savaitė.
Tad kurgi Izraelio tauta? Šiuo metu jie išsibarstę tarp pasaulio žmonių ir kenčia Dievo bausmę už netikėjimą bei savo Mesijo ir Karaliaus atstūmimą. Dėl to, kad nusigręžė nuo Dievo, kaip pranašavo Mozė, jie be paliovos persekiojami: „Viešpats išblaškys tave po tautas nuo vieno žemės galo ligi kito… Tačiau… tose tautose nerasi ramybės; nebus tenai vietos tavo kojų padams“ (Įst 28,64–65). Ši tauta gyvena apimta nuolatinės nevilties ir nerimo.
Vis dėlto Rom 11,2 akcentuoja, jog Dievas ne visam laikui atstūmė savo išsirinktąją tautą. Toliau tame skyriuje teigiama: „…dalis Izraelio tautos lieka užkietėjusi, kol įeis pagonių visuma, o tada bus išgelbėtas visas Izraelis, kaip parašyta: ‘Iš Siono kalno ateis gelbėtojas ir nukreips nedorybes nuo Jokūbo’“ (eil. 25–26). Tai reiškia, kad galime laukti Izraelio ir jo pažadėtojo Mesijo nacionalinio susitaikymo.
Dispensacionalistai tvirtina, kad visos Senojo Testamento pranašystės, susijusios su pirmuoju Kristaus atėjimu, išsipildė minutės tikslumu. Tad kodėl gi tas pats netiktų neišsipildžiusioms pranašystėms apie žydus ir jų tautą, pavyzdžiui Ezechielio 11,17–20?
„Todėl sakyk: ‘Taip kalba Viešpats Dievas. Surinksiu jus iš visų tautų, paimsiu jus iš kraštų, kur buvote išblaškyti, ir duosiu jums Izraelio žemę. Atvykę ten jie pašalins iš jos visus stabus ir visus bjauriuosius nusikaltimus. Duosiu jiems kitą širdį ir įliesiu jiems naują dvasią, išimsiu iš jų kūno akmens širdį ir duosiu jiems jautrią, kad gyventų pagal mano įstatus, laikytųsi mano įsakų ir juos vykdytų. Tada jie bus mano tauta, ir aš būsiu jų Dievas.’“
Nors izraelitai buvo išvyti iš Dievo duotų namų, jie vis dar egzistuoja kaip viena visuma, išblaškyta tarp kitų pasaulio tautų. Žydai visada išsilaikydavo pagonių valdomoje aplinkoje, kad ir koks nuožmus bebūdavo antisemitinis persekiojimas. Žmonės, siekę sunaikinti žydus, patys patirdavo Dievo teismą.
_____________________________________________________
Jie buvo vadinami antikristais
Neronas Benito Mussolinis
Domicianas Adolfas Hitleris
Frederickas II Hohenstaufenas Anwaras Sadatas
Saladinas Henry Kissingeris
Karolis I Michailas Gorbačiovas
Džordžas III Ronaldas Reaganas
Napoleonas Sun Myung Moonas
Romos popiežius Saddamas Husseinas
______________________________________________________
Izraelio sugrįžimas
Biblija akcentuoja, jog Izraelis bus grąžintas į žemes, kurių ribos buvo apibrėžtos pažade Abraomui Pradžios 15,18: „Tavo palikuonims duosiu šį kraštą nuo Egipto upės ligi didžiosios upės – Eufrato“. Šiandien mes esame liudytojai, kaip pildosi Jėzaus žodžiai, užrašyti Mato 24,32–33, apie sprogstančius figmedžio pumpurus. Tas medis yra dieviškas Izraelio simbolis. Pasak dispensacionalistų, po Jėzaus Kristaus prisikėlimo didžiausias stebuklas esąs žydų valstybės Palestinoje susikūrimas. Nauja Izraelio valstybė gimė 1948 m. gegužės 15 d. Po metus trukusių kovų tarp izraelitų ir kaimyninių arabų valstybių abi šalys susitarė pasidalyti Palestiną. Nors Palestinos arabai žiūrėjo į žydus kaip į okupantus, Šventasis Raštas teigia, jog ta šalis priklausė žydams (Pr 17,20–21). Dievas iš tiesų garantavo Izmaelio palikuonims (arabams) daug žemių Artimuosiuose Rytuose, bet siauras teritorijos ruožas, žinomas kaip Palestina, atiteko jo išrinktajai tautai.
Senasis Jeruzalės miestas išliko padalytas tarp dviejų besivaržančių tautų. Tačiau per Šešių dienų karą 1967 m. žydai pareikalavo grąžinti šią bei kitas savo paveldo dalis, ir tai lėmė tolesnį arabų priešiškumą žydams. Nepavykus sugriauti žydų valstybės 1973 m. Jom Kipuro kare, arabai turėjo susitaikyti su faktu, kad Izraelis ten ir pasiliks.
Kiekvienam pranašysčių tyrinėtojui aišku, kad Dievo ranka saugojo išrinktąją tautą, nors ji grįžo į savo gimtąją žemę ir be tikėjimo. Izraelio išlikimui ypač reikšmingas buvo palaikymas bibliškai orientuotų krikščionių evangelininkų iš Vakarų šalių, ypač Jungtinių Valstijų, suprantančių Dievo tikslus Artimuosiuose Rytuose. Jie tiesiog privertė savo nacionalinius lyderius paremti žydų valstybės egzistenciją.
Bažnyčios paėmimas
Kadangi dispensacionalistai įžvelgia didelį skirtumą tarp Dievo programos Izraeliui ir jo programos Bažnyčiai, jie įsitikinę, jog Bažnyčia bus paimta iš žemės, kad galėtų išsipildyti Izraelio likimas. Šis įvykis, paprastai vadinamas paėmimu (graikiško žodžio parousia vertimas 1 Tes 4,17), ženklina „pagonių laikų“, kuriuos Jėzus paminėjo Lk 21,24, pabaigą. Paėmimo metu tikintieji bus pagauti (ar paimti) nuo žemės ir pasitiks Kristų ore. Netikintis pasaulis nematys, kaip tai vyksta, tačiau taps to įvykio rezultatų liudytojais – staiga ir paslaptingai dings daug žmonių.
Tai palaiminta tikinčiojo viltis, kuri gali išsipildyti bet kuriuo metu. Nėra jokių sąlygų, kurios pareikalautų Viešpatį atidėti savo sugrįžimą pasiimti Bažnyčios. Jis ateis staiga, kaip vagis naktį. Tikintieji, kurie tuo metu bus gyvi, bus perkeisti, t.y. įgis savo amžinąjį būvį. Tuo pačiu metu bus prikelti Kristuje mirę šventieji, kurie prisidės prie gyvų tikinčiųjų ir pakils į orą pasitikti Viešpaties. Tada visi krikščionys stos prieš „Kristaus teismo krasę“ (2 Kor 5,10) ir bus apdovanoti už žemėje atliktus gerus darbus. Netikintieji ten nedalyvaus, jie turės iškęsti išbandymų periodą, kai ant žemės išsilies Dievo pyktis (1 Tes 1,10).
Didysis išbandymas
Kai Bažnyčia bus paimta, Šventoji Dvasia patrauks savo sulaikančią ranką (2 Tes 2,6–7) ir žemėje prasidės tikras pragaras. Vėl ims tiksėti pranašiškas laikrodis; prasidės septyniasdešimtoji savaitė (Dan 9,26). Viešpataujančia pasaulio jėga bus Romos imperija, sudaryta iš dešimties tautų konfederacijos ir vadovaujama žiauraus karaliaus, kuris dar prieš Bažnyčios paėmimą susidoros su savo bendrininkais, kad įtvirtintų absoliučią valdžią (Dan 7,7–8; 23–24). Labai gali būti, jog Jungtinės Valstijos (t.y. „salos“) bus apjuostos naujosios Romos (Ez 39,6). Imperijos valdovas, Apr 13 vadinamas „žvėrim“, 2 Tes 2,3–4 įvardijamas ir kaip „nuodėmės žmogus“, o 1 Jn 2,18 kaip Antikristas. Jis – paties Šėtono personifikacija. Antikristo pasirodymas pradės septynerių metų tironijos ir dar nepatirtų siaubų periodą, žinomą kaip išbandymas, arba didysis išbandymas.
Antikristo veikla koncentruosis aplink santykius, kurie įsitvirtins naujai atkurtoje Izraelio tautoje. Antikristas su Izraeliu sudarys diplomatinę sutartį, kuri leis žydams atstatyti šventyklą bei atnaujinti savo aukojimo sistemą, ir jie perkels savo sostinę į Jeruzalę. Tačiau praėjus trejiems su puse metų po sutarties pasirašymo, Antikristas pergudraus savo sąjungininkus žydus (Dan 9,27). Jis išniekins šventyklą, įeidamas į ją ir įsakydamas nedelsiant sustabdyti aukojimą, nes yra pagonis. Jis pats pasiskelbs Dievu ir pareikalaus, kad visos žemės žmonės jį garbintų. Jis bus Dan 11,31 ir Mt 24,15 aprašyta „sunaikinimo pabaisa“. Kad įvykdytų savo šventvagiškus reikalavimus, Antikristas atsigręš į savo bendrą, vadinamą netikru pranašu, ir įgalios jį priversti visus žmones garbinti žvėrį. Tai bus daroma naudojant brutalią jėgą, stebuklingas galias (įskaitant apgaulingą mirusiųjų prikėlimą) bei ekonominį spaudimą. Garsųjį „žvėries ženklą“, paslaptingąjį simbolį 666, dispensacionalistai prilygina pasaulinei vyriausybei, kuri kompiuterių eroje valdys visus ekonominio ir verslo gyvenimo aspektus. Trejus su puse metų tie, kurie atsisakys paklusti Antikristui, bus terorizuojami.
Išbandymų periodu, išgirdę „dviejų liudytojų“ (Apr 11,3–12) skelbiamą Evangelijos žinią, daugelis žmonių atsigręš į Kristų ir bus žiauriai persekiojami. Kaip tikintieji, jie priešinsis žvėries valdymui, ir todėl jiems nebebus galimybių ką nors pirkti, parduoti ar išlaikyti savo darbus. Jie bus persekiojami ir naikinami. Iš žvėries pakalikų nagų galės išsisukti tik tie, kurie slaptavietėse bus pasislėpę maisto bei kitų gyvenimui būtinų reikmenų.
Prasidės Jeremijo 30,7 minėtas „nelaimės metas Jokūbui.“ Izaijas 28,15 pranašavo: „Kadangi sakote: ‘Sandorą sudarėme su mirtimi, sutartį sudarėme su Šeolu; atšniokštęs nuožmusis tvanas mūsų nepasieks, nes mele radome prieglaudą, apgaulėje – slėptuvę“.
Izraelis susies savo likimą su dievinamu pasaulio diktatorium, bet šio kėslai pradės atsiskleisti. Į priekį ant ugniaspalvio žirgo iššuoliuos antrasis iš siaubingųjų keturių apokalipsės raitelių – šis veiksmas simbolizuoja nenumaldomą karą žemėje (Apr 6,4).
Nors Antikristo politinė valdžia bus milžiniška, ji sieks ne visur. Taigi visuotinis karas prasidės, kai Rusijos vadovaujama šiaurinė konfederacija, Dan 11 ir Ez 38–39 vadinama „šiaurės karaliumi“, agresyviai pajudės į pietus, Izraelio link, tikėdamasi įgyvendinti ir caristinių ir komunistinių valdovų viltis užvaldyti Artimuosius Rytus bei jų milžiniškus turtus ir išteklius. Pagal The Scofield Reference Bible bei daugelį kitų komentatorių, Ez 38–39 minimi Gogas ir Magogas yra Rusijos princas ir žemės.
Įsitikinęs, kad Antikristas nesuorganizuos yrančios žydų valstybės efektyvios gynybos, Rusijos vadovas susijungs su „pietų karaliaus“ pajėgomis, suformuos arabų–afrikiečių konfederaciją (Dan 11,40) ir apguls Antikristo vyriausybę Jeruzalėje. Tačiau bedievis Jeruzalės valdytojas surengs sėkmingą kontrataką, kuri savo ruožtu išprovokuos tam tikrus „rytų karalius“. Dėl to du šimtai milijonų kinų karių perplauks Eufrato upę ir patrauks į Palestiną (Apr 9,13–16; 16,12).
Palestinoje susitiks galingiausių pasaulio jėgų armijos. Tai, kas prasidėjo kaip konfliktas tarp Antikristo ir šiaurinės konfederacijos, peraugs į visa apimantį karą, kurio tikslas bus sunaikinti kiekvieną izraelitą. Armijas apims antisemitinė karštligė, ir jos atsigręš prieš žydus, iš kurių daugelis veltui bėgs į dykumą, tikėdamiesi išvengti kraštą užgriuvusios negandos. Armijos iš pradžių apguls Jeruzalę (Zch 14,2), paskui susirinks Megido slėnyje, kuris hebrajiškai vadinamas Harmagedonu, arba Skerdynių kalnu. Tai paskutinė septyniasdešimtosios Danieliaus savaitės diena.
Jėzus sugrįžta
Tą akimirką, kai atrodys, jog Dievo išrinktoji tauta patiria antrą genocidą, danguje staiga pasirodys Jėzus, Dovydo Sūnus, ir atkeršys Antikristui, jo armijoms bei sąjungininkams. Raitelis ant balto žirgo, vardu „Ištikimasis ir Teisusis“ teisingai teis ir kovos. Jo akys švies kaip ugnies liepsna, o ant galvos jis turės daug diademų. Jis vilkės krauju permirkusiu drabužiu, ir jo vardas bus Dievo Žodis. Ant jo drabužio ir ant strėnų bus užrašyta: „KARALIŲ KARALIUS IR VIEŠPAČIŲ VIEŠPATS“. Jį lydės dangaus galybių pulkai ant baltų žirgų, jo šventieji, apsivilkę tyros baltos drobės drabužiais. Iš Viešpaties burnos eis aštrus kalavijas. Jis vienu smūgiu ištiks tautas, o vėliau valdys jas geležine lazda (Apr 19,11–16). Jis išvaduos pagonių pasaulio jėgų, vadovaujamų žvėries ir netikro pranašo, apgultus žydų likučius. Žvėris ir netikras pranašas bus įmesti į ugnies ežerą.
Taigi Harmagedono mūšis baigsis didžiausiomis žmonijos istorijoje skerdynėmis (Apr 19, 17–21). Bus išžudyta tiek daug žmonių, jog kraujo ežeras slėnyje sieks žirgų kamanas. Mirusiesiems palaidoti reikės septynių mėnesių įtempto darbo. Paukščiams ir laukiniams žvėrims bus tikra puota: „Rysite galiūnų kūnus ir gersite žemės vadų kraują; tai avinai, ėriukai, ožiai, jaučiai“ (Ez 39,18).
Karalystė
Tada Jėzus stovės Alyvų kalne ir užvaldys savo karalystę (Zch 14,4). Išlikusieji izraelitai bus surinkti ir teisiami kaip ir pagonių tautos (Ez 20,37–38; Mt 25,31–46). Po to prasidės tūkstantmetis Kristaus valdymas, kol Šėtonas bus surištas ir įmestas į „bedugnę“ (Apr 20,3). Išsipildys sandoros, sudarytos su Abraomu bei Dovydu, ir izraelitai atgaus savo Mesiją.
Daugelis Senojo Testamento pranašysčių apibūdina tūkstantmetę viešpatiją kaip šlovingą politinio teisingumo, socialinės harmonijos, materialinio klestėjimo bei dvasinio atsinaujinimo laiką (Ps 72; Iz 2,1–4. 11; 65,17–25; Jer 29,10–14; 33,10–16; Ez 11,14–21; 34,20–31; Oz 14,4–7; Jl 3,18–21; Am 9,11–15; Sof 3,9–20; Zch 14,9–21). Ir dispensacionalistai, ir istoriniai premilenaristai sutinka, kad karalystė bus aukso amžius ir kad Izraelis atsigręš į Dievą bei bus sugrąžintas į savo žemes. Kristaus valdymas bus tvirtas, bet geranoriškas.
Tūkstantmečio pabaigoje Šėtonas ištrūks iš nelaisvės ir vadovaus trumpam maištui. Jo pajėgos apguls šventuosius, bet Dievas pasiųs ugnį iš dangaus, kuri praris juos. Šėtonas bus įmestas į ugnies ežerą, kur pasiliks visiems laikams. Paskui bus prikelti visi bedieviai mirusieji. Jie stos prieš didelį baltą sostą, kur bus teisiami pagal savo darbus ir amžiams pasmerkti. Tada pasirodys naujas dangus, nauja žemė ir naujoji Jeruzalė, kuri taps amžina buveinė visiems žmonėms iš įvairių epochų, kurie buvo išgelbėti tikėjimu. Į šią tikinčiųjų grupę įeis Senojo Testamento šventieji, Bažnyčios nariai iš visų pasaulio šalių, žydai, kurie buvo ištikimi Dievui išbandymų periodu ir pripažino Jėzų savo Viešpačiu ir Gelbėtoju, kai jis pasirodė, ir netgi gimusieji per tūkstantmetį, kurių širdys buvo tikrai nuolankios Kristui.
Visų minėtų milenarizmo atšakų sekėjai visiškai sutaria paskutinių laikų istorijos pabaigos klausimu. Kaip teigiama 2 Pt 3,10–13, senas dangus ir žemė praeis, o teisiųjų namais taps nauji. Daugiau niekada nebeįvyks maišto prieš Dievą. Žmoniją amžinai lydės teisingumas, saugumas, taika, harmonija ir džiaugsmas. Dėl šios palaimintos vizijos galime būti garantuoti; nesutariama tik dėl detalių.
Robert G. Clouse, istorijos profesorius Indianos valstijos universitete (JAV)
Vertė Jolanta Kriūnienė
Biblija ir pranašystės: truputis statistikos
• Pranašysčių apimtis Biblijoje: 8 352 eilutės iš visų 31 124 Biblijos eilučių.
• Pranašysčių proporcijos: 27 proc.
Senajame Testamente 28 ½ proc.
Naujajame Testamente 21 ½ proc.
• Knygos, kuriose pranašysčių daugiausia:
Senasis Testamentas
Ezechielio: 821 eilutė
Jeremijo: 812 eilučių
Izaijo: 754 eilutės
Naujasis Testamentas
Mato: 278 eilutės
Apreiškimo: 256 eilutės
Luko: 250 eilučių
• Pranašingiausios knygos pagal eilučių su ateities spėjimais proporciją:
Senasis Testamentas
Sofonijo: 89 proc. pranašinga
Abdijo: 81 proc. pranašinga
Nahumo: 74 proc. pranašinga
Naujasis Testamentas
Apreiškimo: 63 proc. pranašinga
Laiškas hebrajams: 45 proc. pranašingas
Petro antras: 41 proc. pranašingas
• Knygos, kuriose daugiausiai pranašysčių simboline forma:
Apreiškimo: 24; Danieliaus: 20
Šaltinis: Payne J. B. Encyclopedia of Biblical Prophesy. – Grand Rapids: Baker, 1980. – P. 681–682.
____________________________________________
„Prizmės “ redakcija
Versta iš: Clouse R. G., Hosack R. N., Pierard R. V. The New Millenium Manual – A Once and Future Guide. – Grand Rapids, 1999 © Baker Book House