KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Solidarumo pabaiga

Spauda ir sektofobija

Holger Lahayne

Praktiškai nėra kitos profesinės grupės, kuria Lietuvoje būtų pasitikima daugiau nei žurnalistais – netgi Bažnyčia žmonės pasitiki mažiau. Reikia iškart pastebėti: laimei, Lietuvoje esama labai gerų žurnalistų – profesionaliai dirbančių, sąžiningų, nešališkų, kruopščiai renkančių medžiagą. Be jokios abejonės, tokie yra kolegos iš žurnalo „Veidas“ ir TV žurnalistų grupė, rengianti „Paskutinę kryžkelę“ – tai tik du pavyzdžiai.
Tačiau ir tarp žurnalistų pasitaiko visokių – yra, pavyzdžiui, nežinančių, kad „žurnalistas skelbia tikslias žinias… Žinios – tai faktai ir duomenys, grindžiami tiesa“ (Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, Vilnius, 1998). Atrodo, kad tiesa tiesiog nuolat pamirštama, nagrinėjant „karštą“ temą apie „pavojingąsias sektas“.
Praėjusiais metais šios temos ėmėsi didelė rašančiųjų gildijos dalis, todėl visiškai neperdėtas A. Peškaičio apibendrinimas: „Žurnalistams tenka didžiulė atsakomybė už sektofobijos skatinimą, neturint nei įrodymų, nei faktų“ („Lietuvos aidas“, 2000 01 13). Nors etikos kodeksas ragina žurnalistus laikytis tarpusavio solidarumo (§ 8), tačiau pažeidinėjimų taurė perpildyta ir būtina tarti kritikos žodį spaudoje dirbantiems kolegoms.
Viena didžiausių problemų turbūt yra ta, kad daug žurnalistų, imdamiesi religijos klausimų, leidžiasi į teritoriją, kurioje beveik nesiorientuoja. Norint kompetentingai rašyti apie sektas ar Bažnyčias, žinoma, nebūtina studijuoti teologiją. Tačiau galima reikalauti, kad kiekvienas žurnalistas pažintų tą sritį, kurią ketina nagrinėti ir turėtų apie ją bent jau elementarių žinių. Kaip kitaip galima „atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus“ (LŽLEK, § 7)?
Netgi paėmus vieną teigiamiausių pavyzdžių matyti, kad tokių žinių trūksta. Straipsnis „Sektų voratinklis virš Lietuvos“ („Veidas“, 1999 06 03) iliustruotas „Tikėjimo žodžio“ nuotraukomis. Būtų galima diskutuoti dėl negražaus pavadinimo, tinkančio veikiau bulvarinei spaudai. Tačiau tai, kad „Tikėjimo žodžio“ šalininkai charizmininkai be niekur nieko verčiami į vieną sektų katilą, yra nors ir įprasta, bet nedovanotina. Autoriai puikiausiai sugeba diferencijuoti, kai apibūdina Naująją apaštalų Bažnyčią kaip turinčią įvairialypes šaknis (taip tiksliai kolegos retai kada teparašo). Po pacituoto A. Peškaičio sektų apibrėžimo iškart pereinama prie „Tikėjimo žodžio“ (TŽ) – t.y. prie „kitos sektos“. Tarsi ten būtų galima rasti puikių „smegenų plovimo“, „fanatizmo“ ir „informacijos slėpimo“ pavyzdžių. Skaitytojas tikėtųsi bent jau pasverto TŽ vaidmens aptarimo.
Nors TŽ ir turi paskirų sektos bruožų, tačiau teologiniu požiūriu jis tikrai nepriskirtinas šiai kategorijai, išpažįstamoms dogmoms nėra ko prikišti. Tačiau kuris žurnalistas gilinasi į tokius dalykus? Prieš dešimtmetį buvo nusitverta TŽ ir toliau vis dar pučiama į tą pačią dūdelę – veik nerasi apie sektas rašinio, kuriame nebūtų kritikuojamas TŽ. Užtat kas kalba apie Naująją apaštalų Bažnyčią? Nė vieno kritinio žodžio! Tai ne „blogoji sekta“? Vakaruose NAB laikoma klasikine krikščioniška sekta dėl teologinių „ypatumų“ (švelniai sakant), kurie smarkiai nustelbia TŽ. Tačiau kadangi ji dirba tyliai ramiai, joks žurnalistas ja nesidomi.
Bendroje sektofobijos tėkmėje žurnalistų nemalonėn patenka ir kitos vargiai į sektantiškumą linkusios grupės. „Lietuvos ryto“ priede „Sostinė“ (1999 11 20) du kolegos nagrinėja Kristaus Bažnyčią, kuri taip nė karto ir nepavadinta vardu (kažin kodėl?). [1] Deja, abu autoriai nesuranda nieko blogesnio už štai ką: „Pasirodo, ši sekta netoleruoja kitų tikėjimų. Jos nariai teigė, kad kitos pasaulio religijos neišvaduoja žmogaus nuo amžinų kančių. Tik Jėzus Kristus ir Biblija rodo teisingą kelią“. Autoriai visiškai pamiršo, kad tokį teiginį teisingu laiko beveik visos krikščioniškos Bažnyčios – Kristus yra vienintelis kelias pas Dievą. Iš tiesų Kristaus Bažnyčios mokyme yra ginčytinų elementų. Vis dėlto galima tik pritarti autorių pateiktam D. Glodenio apibendrinimui „Bažnyčios veiklos negalima vadinti destruktyvia“. Taigi iš esmės paskelbtas netikras pavojus – tai nėra bloga, pavojinga sekta.
Straipsnio pabaigoje rašoma: „… iš daugiau nei 300 mūsų šalyje veikiančių religinių judėjimų daugiau nei pusė yra nelegalūs – oficialiai neįregistruoti“. Tie mitiniai 300 judėjimų – netgi ne itin kritiškai nagrinėjęs medžiagą žmogus turėjo suprasti, kad kalbama tikrai ne apie 300 judėjimų, tai daugių daugiausia 300 atskirų bendruomenių. Be to, Lietuvos valstybė nereikalauja privaloma tvarka registruoti religinių bendruomenių, taigi žodis „nelegalus“ mažų mažiausiai neteisingai suprastas – neregistruotų bendruomenių veikla neprieštarauja įstatymams.
Tačiau yra ir dar blogesnių dalykų. Toliau teigiama: „Tai daugiausia vadinamosios sektos – destruktyvūs religiniai judėjimai“. Deja, čia galima tik už galvos griebtis: nesvarbu ar „tai“ reiškia „300 judėjimų“, ar „neregistruotuosius“ – dešimtims bendruomenių tiesiog šiaip, visoms iš karto, prikabinama etiketė „destruktyvūs“! Iškart paaiškinama, ką reiškia „destruktyvus“: „Tokias neigiamą įtaką turinčias religijas galima apibūdinti kaip keliančias grėsmę visuomenės saugumui, viešajai tvarkai…“ Žinoma, autoriai galėtų pasislėpti po „galima“ egzegeze ir paneigti, kad visos grupės priklauso šiai kategorijai (juk pačioje straipsnio pabaigoje paminėtos tik penkios konkrečios grupės). Tačiau įspūdis, kuris sudaromas ir kurį siekiama sudaryti, visiškai vienareikšmis: Lietuvai grėsmę kelia daugybė bent jau potencialiai pavojingų sektų, o viena iš jų Kristaus Bažnyčia.
Ir šiaip rinkos lyderyje „Lietuvos ryte“ šia tema nelabai perskaitysi ką nors protinga. Sektos nuolat sulyginamos su visais naujaisiais religiniais judėjimais (o jiems Lietuvoje priskiriami baptistai, metodistai ir sekminininkai), pavyzdžiui, straipsnyje „Sektos plauna smegenis ir pinigines“, kurio paantraštė „Naujieji religiniai judėjimai[!] suvilioja nelaimingus ir smalsius žmones“ (99 09 22).
„Lietuvos rytas“, žinoma, įtaria visus Jehovos liudytojus. Juk negali taip būti, kad sekta, dovanodama Vilniaus universitetinei vaikų ligoninei kraujo valymo aparatą, norėjo tik padaryti gerą darbą – kaip liepia jų įsitikinimai. Iš tikrųjų liudytojams esą rūpi tik privilioti naujų narių. Taip ir sakoma tendencingoje antraštėje: „Jehovos liudytojų dovana gali tik padidinti bendratikių būrį“ („Sostinė“, 99 09 18). Pagrindo tokiems tvirtinimams beveik nėra, vien tik nekonkretus „jau būta atvejų, kai religinės bendruomenės tokiomis dovanomis papirko žmones“. Žinoma, būtinai prisimenama ir Natalijos Purvinytės savižudybė, kuri priskiriama Jehovos liudytojams.
Liudytojai pirmiausia užsipuolami dėl jų uolaus misionieriavimo. Jų dogmos beveik niekam nerūpi. Rašantieji žino tik tai, kad draudžiama perpilti kraują – tai primenama praktiškai kiekvieną kartą prakalbus apie Jehovos liudytojus. Kitas kritikos susilaukiantis dalykas – bendruomenės nuosavybė ir „turtai“. Viename „Akistatos“ straipsnyje apie sektas (1999 12 31) pateikiamas vienareikšmis įvertinimas: „Lietuvoje sukaupti Jehovos liudytojų turtai vertinami milijonais“, o parašas po nuotrauka, kurioje matome pagrindinę Jehovos liudytojų būstinę Giraitėje, Kauno rajone, yra toks: „…liudytojai rūpinasi vieni kitais prabangiuose namuose“.
Maždaug tokią pat kategorišką antipatiją Jehovos liudytojams rasime ir „Respublikos“ straipsnyje „Jehovos liudytojai Kaune sukūrė komunizmą“ (1999 05 27). Viską pasako jau antraštė, – šiaip ar taip, panaudota itin negatyvų krūvį turinti sąvoka. Žinoma, nuomonės dėl beveik vienuoliško gyvenimo Giraitėje gali skirtis, tačiau kur kas blogiau, kai nusižengiama įstatymams. O tokių įrodymų straipsnis nepateikia. Be to, kaip ir „Akistatoje“, autorė kursto baimę religijų, kurios pinigų iš užsienio dėka užplūsta Lietuvą: „Tačiau iš kur Jehovos liudytojų religinė bendrija gauna lėšų išlaikyti savo bendruomenės narius ir kokiu būdu įsigyti jų turtai, gaubia paslaptis“. Toliau keliomis eilutėmis atpasakota, ką pasakė liudytojų vadovas p. Pudžiuvys, kad tai (konkrečiu atveju – automobiliai) yra tikėjimo brolių iš Vakarų dovanos. O kas dar? Kur čia apskritai paslaptis ir problema? Ar broliai ir seserys Vakaruose negali padėti visoms neturtingoms religinėms bendruomenėms Lietuvoje?
Kad priekaištaujama jau dėl paties „turto“ fakto, rodo dar vienas straipsnis „Respublikoje“ – apie mormonus. Net straipsnyje „Mormonai kalbų kursuose skleidžia savo tikėjimą“ (1999 12 23) cituojamas sektų ekspertas Kazimieras Andriuškevičius priverstas pripažinti, kad „ši veikla nėra destruktyvi“, tačiau taip šitos temos palikti, žinoma, negalima ir atrandami dar du argumentai prieš juos: „…tačiau į Lietuvą jie importuoja amerikietišką kultūrą, be to, disponuoja didžiulėmis lėšomis“. Ar mus jau taip nuskriaudė „Williams“, kad tai gali būti rimtas priekaištas? Negi tikrai norima pasakyti, kad Lietuvai tinka tik „lietuviškos“ religijos? O kokios jos? Pagonybė? Katalikybė? O gal veikiau ekstrasensų parapsichologija…
Grįžkime prie pinigų: žinoma, finansiniai ištekliai duoda į rankas valdžią, kuria galima piktnaudžiauti. Klasikinis pavyzdys – scientologų „Bažnyčia“, ji, pavyzdžiui, turimų milijardų dėka kontroliuoja didžiąją dalį nekilnojamojo turto rinkos Hamburge. Tačiau turtas kaip toks dar nėra nusikaltimas. Kas gi įžvelgia problemą, kad Vatikanas sukaupęs milijardus ir valdo galingą finansinę imperiją? Jehovos liudytojams jų draugai negali statyti „prabangių statinių“, tačiau prie Kryžių kalno galima statyti milijoną atsiėjusį naują vienuolyną – žinoma, ne vien Lietuvos tikinčiųjų dėka. Čia akivaizdus dvejopų standartų taikymas.
Kalbant apie tradicines religijas Lietuvos žurnalistams labai greit atšimpa dantys – netgi kandžių antraščių nesidrovinčioms „Lietuvos žinioms“. Iš straipsnio „Dievo namų užkulisiai (2)“ (1999 10 8) pavadinimo ir įžangos tikiesi sužinoti naujų dalykų apie katalikų Bažnyčią – tuščias lūkestis. Nuosavybės ir turto klausimu kolegei užtenka elementaraus vyskupo Borutos išsisukimo: „Neįmanoma tiksliai sužinoti, kiek Bažnyčia turi turto. Vargu ar kas ryžtųsi pinigine išraiška įvertinti bažnyčiose esančias meno vertybes, pastatų kaip nekilnojamojo turto vertę“. Taip tiksliai niekas ir nenori žinoti – bent jau maždaug. Tačiau tada paaiškėtų, kad katalikų Bažnyčia yra tarp pačių turtingiausiųjų. O toks įvaizdis nelabai palankus šiais laikais. Beje, Bažnyčia išties puikiai žino, kurie pastatai jai priklauso, į kuriuos ji pretenduoja ir kokia jų oficiali vertė. Todėl kyla klausimas: kodėl brolis žurnalistas nelenda giliau? Kodėl pasitenkinama tokiomis frazėmis? Kalbant apie socialinį darbą, juk sugebama pateikti visiškai tikslius duomenis.

Būtų galima pateikti ir daugiau 1999 m. pavyzdžių apie netinkamą medžiagos rinkimą ir neteisingą informacijos perteikimą. Šuo dažniausiai būna pakastas kokioje nors smulkmenoje, pavyzdžiui, teiginys „Labai sparčiai auga ir Jehovos liudytojų bendruomenė“ (iš cituoto straipsnio rugsėjo 22 d. „Lietuvos ryte“) grindžiamas taip: 1999 buvo „apie tris tūkstančius narių. Pernai [1998] jų buvo perpus mažiau“. Jei šie skaičiai teisingi, tai būtų išties įspūdingas augimas – 100 procentų! Tai būtų toks spartus kilimas, kad žurnalistas šioje vietoje tikrai turėtų susimąstyti. Bet tada jis pastebėtų, kad tokie skaičiai su tikrove mažai ką turi bendra.
Tačiau dar didesnį susirūpinimą kelia neapgalvotas teisinių problemos aspektų traktavimas ir vis pasikartojantis šūksnis, kad valstybė turi stipriau kontroliuoti „sektas“. Mums teigiama, kad stipri ginanti valstybės ranka – tai priemonė nuo „sektų antplūdžio“. Sukuriamas įspūdis, kad piliečių iki šiol niekas nesaugojo nuo sektų keliamų pavojų: „… tačiau apsaugoti gyventojus nuo netradicinių bendruomenių teisiškai nėra galimybės“ („Sektų pinklėse“, „Laikinoji sostinė“, 99 11 13). Toks teiginys juridiškai teisingas tik tiek, kad Lietuvoje nėra sektų veiklą ribojančių įstatymų. Apsaugoti esame mes visi, tačiau, žinoma, reikia visiškai pritarti A. Peškaičiui, rašančiam: „Kriminaliniai, mokesčių, vaikų teisių apsaugos įstatymai gali būti sėkmingai taikomi neteisėtos, asmens teises pažeidžiančios NRJ veiklos atvejais“ [2].
Dar toliau žengia „Lietuvos žinios“ šiurpiojoje 1999 m. lapkričio mėn. sektų serijoje. Ten tvirtinama, kad „daugelis kitų destruktyvių ir visuomenei pavojų keliančių sektų įregistruotos. Taip atsitiko dėl to, kad nėra sektų veiklą kontroliuojančios organizacijos“ (1999 11 24). Nieko neatsitiko! Ligšiolinis įstatymas numato pavojingų grupių neregistravimą, ir iki šiol nebuvo įregistruota nė viena išties pavojinga religinė bendrija. [3] Keliant tokius sunkius kaltinimus Teisingumo ministerijai, reikia pateikti ir įrodymus.
„Lietuvos žiniose“, kaip ir daugelyje kitų straipsnių šia tema, tiesiog stereotipiškai ir įkyriai kartojama: „Lietuvoje nėra nė vienos valstybinės sektų veiklą stebinčios ir atitinkamas išvadas darančios institucijos“ (1999 11 3). Paprastai vis pasiremiama Europos šalių pavyzdžiu: „Beveik visos Europos šalys turi religijos reikalų ministerijas“ (ten pat). Kyla klausimas, kas gi paleido į apyvartą šitą teiginį, kad jis dabar platinamas visur ir visada? Ar bent vienas žurnalistas tai patikrino? Tokios ir panašios „informacijos“ paprasčiausiai neteisingos – kokiose gi valstybėse iš tiesų esama religijos ministerijų? Skandinavijos šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose tokių nėra. Laisvų, demokratiškų ir teisinių valstybių bruožas ir yra tas, kad nėra tokios tiesioginės valstybinės religijų kontrolės. Tai kurgi buvo tos religijų ministerijos? Komunistinėse valstybėse…
Be to, kalbant apie reakciją į sektų antplūdį visą laiką prasilenkiama su logika. Išties gero straipsnio apie munistus autorė teisingai pastebi: „Tačiau tam, kad galėtum pasirinkti… reikia turėti pakankamai daug tikros informacijos apie konkrečią religinę (ypač netradicinę!) bendruomenę“ („Klaipėda“, 1999 11 9). Tokiems žodžiams galima tik pritarti. Tačiau po jų eina valstybinių institucijų šaukimasis ir apgailestavimas, kad pas mus nėra taip, kaip visoje Europoje, kur „visuomenė nuolat informuojama apie sektas ir jų keliamą pavojų“. Baigdama kolegė reziumuoja: „Informacijos stoka… patvirtina, jog sektų veiklos analizė ir kontrolė turi tapti valstybinės svarbos objektu“. Ką gi bendra turi informacijos trūkumas su valstybe? Kieno gi užduotis yra skleisti informaciją? Kieno kaltė, jei apie sektas nepakankamai informuojama? Argi kolegos nepastebi, kad čia kaltina patys save?! Ir kokia gi sovietizuota tebėra mūsų visuomenė, jei visą laiką viską turi sutvarkyti valstybė?
Valstybė turi įsikišti – štai toks yra bendras šūkis. Jam atstovauja ir arkivyskupas S. Tamkevičius. Reikšdamas savo gerą nuomonę apie munistus jis pripažįsta, kad „ten, kur katalikai gerai išmano savo tikėjimą ir kur tuo tikėjimu gyvena, sektoms nėra ką veikti“ („Lietuvos aidas“, 1999 12 10). Būtent! Bet čia atsiranda logikos šuolis: „Ir valstybė savo ruožtu turėtų budėti, kad naujos sektos nedrumstų žmonių gyvenimo…“ Tačiau rimtai savęs paklausus, kur yra didžiausių trūkumų ir kur labiausiai reikia imtis veiksmų – iš valstybės ar iš Bažnyčios (Bažnyčių) pusės, galima tik pasakyti: Bažnyčios turi pradėti nuo savęs! Kodėl gi valstybė turėtų šalinti Bažnyčios trūkumus? Juk jei aiškiai pasakyta: ten, kur Bažnyčia gerai dirba savo darbą, sektų nėra, tai čia pirmiausia Bažnyčių problema.
Visą laiką kuriamas įspūdis, tarsi Vakaruose visuomenę apie naujus religinius judėjimus informuotų ir šviestų valstybinės institucijos. Tačiau ten ši užduotis atitenka būtent žiniasklaidai ir Bažnyčioms. Valstybė sukuria tik teisinį pagrindą ir įsikiša, jei pažeidžiami įstatymai. Pavyzdžiui, Vokietijoje ir Austrijoje Bažnyčios sukūrė puikias informacijos ir analizės įstaigas, tai kodėl taip negalėtų būti ir Lietuvoje?
Ši problema išspręsta tiek, kad Įstatymas dėl Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo įgyvendinimo tvarkos numato valstybinę instituciją Teisingumo ministerijoje, kuri „analizuotų, kauptų medžiagą ir informuotų visuomenę“ apie religines grupes ir jų veiklą. Tai sveikintina funkcija. Tačiau visuomenė supranta šio iš esmės dėl trūkstamo finansavimo dar neįkurto skyriaus darbą grynai kaip kontrolę, o ne analizę, informaciją ar švietimą. Čia ir išryškėja problema, kai tokia įstaiga turi būti tiesiogiai valstybinė. Iškyla religijos laisvės apribojimo pavojus. Čia labiau tiktų teisininko Kęstučio Čilinsko, Seimo Žmogaus teisių komiteto patarėjo, pasiūlymas: „… naudingiausia būtų įkurti visuomeninę komisiją prie vyriausybės arba ministro pirmininko, kuriai nereikėtų biudžeto finansavimo. Šios komisijos sudarymu pirmiausia turi būti suinteresuoti tradicinių konfesijų atstovai, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo bei Teisingumo ministerijos“ (BNS, 1999 12 15).

Netikusių straipsnių viršūne (iki šiol) tapo M. Peleckio publikacija „Respublikoje“ „Pagiriamieji Teisingumo ministerijos žodžiai Jehovos liudytojams“ (2000 01 06). Jame pirmiausia užpuolami ministerijos darbuotojai. Didžiausias pagrindas priekaištauti buvo „daug pagiriamųjų žodžių“ apie sektą ministerijos rašte vienam Vilniaus teismui dėl šeimyninio kivirčo. Jį rašė D. Glodenis, pasirašė viceministras G. Švedas. Cituojame esmingiausią vietą: „ [šis] tikėjimas skelbia, kad Dievas yra vienas asmuo, turintis konkretų vardą (kurį ir ‘liudija’ šios organizacijos nariai) – Jehova. Jehovos liudytojai, neišpažindami visų krikščioniškų bažnyčių mokymams būdingos trejybinės doktrinos, tuo pačiu sako, kad jie patys yra vieninteliai krikščionys ištikimi Dievui. Šiai bendrijai, kaip ir kai kurioms kitoms pasaulyje žinomoms ‘švietimo grupėms’, yra būdinga stipri išskirtinumo sąmonė, nes ji save laiko vienintele organizacija, kuri Žemėje atstovauja Dievo valdžią. Kartu reikia pažymėti, jog Jehovos liudytojai yra griežti pacifistai, bet kokiomis sąlygomis atsisakantys imti į rankas ginklą ir neskatinantys savo veikla jokio smurto ir agresijos, viską palikdami Dievo Jehovos ‘nuožiūrai’… Jehovos liudytojai oficialiai išpažįsta tradicines šeimos vertybes. Teisingumo ministerija nėra gavusi skundų dėl Jehovos liudytojų veiklos Lietuvoje ar duomenų, iš kurių galėtų spręsti apie šios organizacijos struktūrų Lietuvoje poveikį žmogaus asmenybei, šeimai bei vaikų auklėjimui“.
Kurgi čia turėtų būti simpatijos sektai? Ar simpatizuojančiu sektai tampama vien pateikiant faktus? „…išpažįsta tradicines šeimos vertybes“ – jei iš tikrųjų yra taip, tai kodėl reikėtų tvirtinti, kad yra kitaip? Raštas gali būti tiesiog neutralumo pavyzdys. Straipsnyje prieinama ir prie gan absurdiškų Seimo kanclerio J. Razmos asmeniškų užsipuolimų prieš „buvusius sektantus“ D. Glodenį ir A. Peškaitį: „Manau, jeigu žmogus yra prosektantiškų pažiūrų, jis neturėtų dirbti valstybinėje tarnyboje“. Toks pasakymas apie geriausius naujųjų religinių judėjimų specialistus yra tikra katastrofa ir įžūlumas jų atžvilgiu: „Sandora“, kurios niekaip neįtarsi nekatalikiškumu, vasario mėnesio numeryje į tai reagavo atitinkamai kandžiai.
Mūsų žiniomis, už šio rašto istorijos slepiasi Lietuvoje sektų ekspertas K. Andriuškevičius, Dvasinės paramos namų vadovas. Jis cituojamas beveik kiekvienoje publikacijoje šia tema. Nenuostabu, kad aštrūs pastebėjimai, pavyzdžiui, „Ir du Teisingumo ministerijos specialistai galėtų kalnus nuversti“ (taikoma D. Glodeniui ir A. Peškaičiui, „Lietuvos žinios“, 1999 11 3), spaudos žmonėms labai patinka.
„Lietuvos aide“ A. Peškaitis sausio 13 d. ryžosi atsakomajam puolimui, į kurį K. Andriuškevičius sausio 27 d. „Respublikoje“ reagavo įprastai: „Manau, jog tokie kaltinimai [sektofobijos skatinimu] – kerštingų ir pavydžių žmonių darbas“.
A. Peškaitis, žinoma, teisus, rašydamas „Lietuvos aide“: „Namų vadovas K. Andriuškevičius per žiniasklaidą ieško priešų, ir jie net įvardijami“. Jis labai taikliai paaiškina ir žurnalistų pomėgį rašyti sektų tematika: „Tokia visuomenės sąmonė: daug lengviau blogį priskirti kažkam: štai iš čia kyla pavojus, dabar jį demaskuosime ir nugalėsime“.
Panašias išvadas daro ir Šiaulių universiteto filosofijos bei etikos dėstytojas, religijų žinovas Gintautas Mažeikis: „Pati visuomenė sau pačiai kelia grėsmę tuo būdu, kad pastoviai įsivaizduoja, kad tos bendruomenės yra kenksmingos ir jas galima persekioti – iš čia kyla grėsmė, iš bendro įpročio ieškoti priešo. Tai mūsų, lietuvių, postsovietinio mentaliteto rezultatas, ne tų bendruomenių veiklos rezultatas… Tos grėsmės mažinimas nėra, kad mes persekiojame tas bendruomenes, bet atvirkščiai: ta grėsmė bus išgyvendinta tik tada, kai mes įveiksime įprotį pastoviai ieškoti priešo“ [4].
Kas nors gali nesutikti: palaukit, ar šitaip visuomenės akyse specialiai nemažinamas sektų keliamas pavojus? Čia galima pasakyti tik tiek: žinoma, kiekviena „sekta“ yra potencialiai pavojinga, lygiai kaip pavojinga kiekviena partija ar kokia kita sąjunga, kaip ir kiekviena tradicinė Bažnyčia. Nusikaltėlių, sukčių, piktadarių yra visur (netgi ten, kur manome esant tik pačius tikriausius šventuosius). Iš tiesų naujieji religiniai judėjimai ypač sukelia įtampą šeimose. Į tai reikia deramai reaguoti atitinkamomis priemonėmis. Sektų isterijos skatinimas čia tikrai nepadės.

Apskritai paėmus, visa ši polemika tampa itin veidmaininga, kai griebiamasi šeimų ir vaikų apsaugos – apsaugokim vaikus nuo sektų! [5] Čia nepaprastai puikiai dėmesys nukreipiamas nuo tikrųjų šalies problemų. Juk štai kur kenkiama šeimoms ir vaikams jau šiandien (iš dalies ir labai smarkiai): aštuonmečiams leidžiama su tėvais kine žiūrėti siaubo filmus ir niekas čia nemato nieko baisaus. Kas gi matuoja tokią konkrečią žalą psichikai? Pagaliau kodėl, kaip kiekvienoje Vakarų Europos šalyje, neįvedami apribojimai, pavyzdžiui „leidžiama nuo 12 ar 16 metų“? Moterys, daugiausia – motinos, gražiuose išblizgintuose prekybos centruose turi dirbti nelegaliai ilgai – kartais daugiau negu 12 valandų per dieną. Kiek vaikų nemato savo motinų dienų dienas? Kas gi klausia, ką apie tai sako įstatymas? Arba šeima namuose? O kiek šeimų dėl tokių darbo sąlygų jau iširo? Lietuvoje vis dar vienas didžiausių skyrybų procentų pasaulyje – prie tų skaičių žmonės priprato kaip prie gamtos dėsnių. Skyrybos ypač žaloja vaikus, tai patvirtins bet kuris mokslinis tyrimas. Kodėl tai nieko netrikdo?
Lengvas skyrybas kaip ir lengvą abortą daugelis laiko teise į laisvę, kurios, žinoma, niekas nenori prarasti. Šių šventųjų karvių beveik niekas nedrįsta liesti, netgi drąsieji žurnalistai. Niekas nenori rizikuoti dideliu visuomenės nepritarimu. Juk dėl to gali smukti tiražas… Geriau ir toliau tarkuoti silpnesnes sektas, jų atsiliepimus juk nebūtina spausdinti. O platus pritarimas garantuotas. Tačiau tokios spaudos patikimumas labai ribotas, nes „žinios – tai faktai ir duomenys, grindžiami tiesa“.

P. S.
Rimti priekaištai, susiję su lietuvių išvykimu gyventi į Angliją, TŽ bendruomenei iškelti „Veido“ žurnale (Nr. 18, „Pasiliekantys Anglijoje lietuviai turi keisti tikėjimą“): „Londone esančios ‘Tikėjimo žodžio’ bendruomenės nariai teikia pagalbą savo kraštiečiams, padeda nelegaliai atvykti į Didžiąją Britaniją ir čia įsidarbinti… siūlo savo ‘klientams’ prašytis politinio prieglobsčio… padeda nelegaliai susirasti darbą. Už šias paslaugas reikalaujama vieno – įstoti į religinę bendruomenę ir sąžiningai remti bažnyčią“ (p. 31). Tokio straipsnio lengva ranka nepadėsi į „spaudos prieš sektas“ stalčių. Beje, visame straipsnyje žodis „sekta“ nepavartotas nė karto. Nors ir yra dalykų, dėl kurių galima ginčytis, tačiau bendrai S. Arlauskienės straipsnis pakankamai dalykiškas ir teigiamai išsiskiria iš anksčiau minėtų. Perskaitęs jį norom nenorom imi laukti TŽ atsakymo į konkrečius kaltinimus – juk jie iškelti rimtame savaitraštyje.
Turbūt negalima laikyti atsitiktinumu, kad gegužės 20 dienos „Ganytojo“ Nr.10 išspausdintas interviu su D. Ivanausku „Iš Londono sugrįžus“, kuriame dalijamasi įspūdžiais apie ten įsikūrusią TŽ bendruomenę. „Šiuo [emigracijos] klausimu visuomenėje vyksta arši diskusija. Manau, kad išsakyta nuomonė ne visuomet objektyvi ir geranoriška“. Deja, tik įtarti galima, kad tie sakiniai susiję su „Veide“ publikuotu straipsniu. Konkrečios D. Ivanausko reakcijos, nors ir norėtųsi, nėra. Visas interviu tonas byloja viena: kiekvienas emigrantas patiria dideles dvasines kančias, dėl to pirmų pirmiausia jam reikia pagalbos, „todėl tikrai nehumaniška juos dar niekinti, žeminti ar persekioti“. Lukterkit. Jei koks nors ateivis pažeidžia Jungtinės Karalystės įstatymus, privalo už tai ir atsakyti. O žurnalistus, atkreipusius dėmesį į etiniu-moraliniu požiūriu nepriimtinus veiksmus, reikia tik sveikinti. Šiuo atveju svarbu ne tai, ar emigrantai patiria sunkumus ir ar TŽ bendruomenė Londone yra „ypatingas stebuklas“. Svarbu sužinoti, ar šie „Veido“ priekaištai atitinka tiesą. Jei taip, tuomet nelieka nieko kito, kaip tik laukti atgailos iš „jaunų bei brandžių“ šios bendruomenės lyderių. Antraip ko verta krikščioniška etika, pateisinanti sąmoningą bei sistemingą tokių emigracijos aplinkybių sąlygojamą įstatymų laužymą.
Ne tik spauda, bet ir religinės bendruomenės įpareigotos pirmiausia skleisti tiesą.

Holger Lahayne, žurnalistas, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).