Naujoji apaštalų tikinčiųjų šeima
Hans-Diether Reimer
„Mieli broliai ir seserys, ši diena yra kulminacija mūsų gyvenime ir kelyje į tikslą, kurį ištikimasis Dievas davė mums, savo vaikams ir savo tautai. Mes visi su didžiuliais lūkesčiais laukėme šios dienos ir daug meldėmės, kad mūsų dangiškasis Tėvas paruoštų mums savo palaimos pilnatvę. Dabar amžinajam Dievui galime atnešti šlovinimo ir padėkos auką, nes jis mums nuostabiai apsireiškė per savo pirmąjį tarną“.
Šiais žodžiais apaštalas Keckas 1984 metų gegužės 6 dieną asistavo vyriausiajam apaštalui didžiulėse pamaldose Vakarų Berlyne. Prieš savaitę apskrities apaštalas Engelaufas pamaldose Vysbadene kalbėjo: „Mielasis Dievas neapsiriboja mums duodamas butą, maistą ir drabužius; jam tai yra pernelyg mažai. Savo vaikams jis siunčia Siono palaiminimą. Šiandien jį galėjome gauti ypatingu būdu“.
Panašūs pasakymai girdimi visame pasaulyje, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose: „Kai šiandien mums patarnavo vyriausiasis apaštalas, jis pašalino viską, kas mus klaidina, kas atrodo nesuvokiama, visa, kas slegia ir kliudo sielos tobulėjimui“.
Tai nuoširdžiai pamaldi, paguodžianti kalba, kone įkyriai vyraujanti naujųjų apaštalų bendruomenėje. Ji nėra koks nors šalutinis priedas, bet esminė tikėjimo pozicijos bei Dievo suvokimo išraiška. Naujoji apaštalų Bažnyčia yra vienintelė tikėjimo bendruomenė, kuri nuolat kalba apie „mieląjį Dievą“. Ne paslaptingasis Dievas, tapęs regimu Golgotoje ir Velykų rytą, formuoja tikėjimo suvokimą, bet „dangiškasis Tėvas“ ir „ištikimasis Dievas“, kuris yra išganymo garantas liekančiam savo namuose ir „visuomet ištikimai bei garbingai“ einančiam nurodytu keliu.
Šis pamaldumas akivaizdžiai išlaikė XIX amžiaus bruožus. Neatsitiktinai naujųjų apaštalų leidykla „Verlag Friedrich Bischoff“ Frankfurte siūlo įsigyti Schnorro von Carolsfeldo iliustruotą 1860 metų Bibliją; o savo penkiasdešimties metų jubiliejui išleido prabangią paauksuotą seno psalmyno su dievobaimingai elegiškomis iliustracijomis versiją.
Per išgyvenamą pamaldumą stebėtojas gali geriausiai suprasti tikėjimo bendruomenę. Toks pamaldumas susiformavo laikui bėgant. Todėl trumpa apžvalga pagrindinių etapų, kuriuos praėjo naujųjų apaštalų bendruomenė, turėtų padėti ją suprasti. Be to, pasidomėsime naujųjų apaštalų savimone, kuri lemia jų pamaldumą. Tai mums turėtų atskleisti tikrovę, kurioje gyvena naujųjų apaštalų tikintysis.
Istorinis kontekstas
Naujoji apaštalų Bažnyčia šiandien labiau nei kada nors laiko save tiesioginiu katalikų apaštalinio judėjimo, kuris 1830 metais prasidėjo Anglijoje, tęsiniu. Jų dvasios tėvai buvo garbingos, kartais įžymios asmenybės, tarp kurių – daug įvairių konfesijų dvasininkų, besilaikiusių tradicijos ir jautusių atsakomybę už krikščionišką pasaulio tvarką. Juos giliai sukrėtė naujoviškos srovės, kilusios iš Prancūzų revoliucijos ir sustiprintos ankstyvosios Anglijos industrializacijos. „Visur girdimas įžūlus, atviras netikinčiųjų ir maištautojų prisipažinimas, jog jų tvirtas sprendimas esąs… sulaužyti visus ligšiolinius moralinius, religinius ir politinius principus, kad… laisvės vardan būtų sukurtas naujas ateistinės anarchijos amžius“ – taip jie 1836 metais rašė savo garsiajame „Kreipimęsi į dvasinius ir pasaulietinius krikščionijos vadovus“.
Giliai tikintys vyrai šioje sunkioje situacijoje susibūrė, visų pirma, skaityti apokaliptinių Biblijos raštų. Studijuodami juos bei atitinkamą literatūrą, jie patikėjo, kad atėjo laikų pabaiga. Iš to jie padarė išvadą, kad Kristaus Bažnyčia, kuri taps vienintele priebėga apokaliptiniame blaškyme, dabar privalo sugrįžti „prie senojo kelio, iš kurio mes jau seniai išklydome“. „Senosios Siono sienos“ vėl turi būti atstatytos, „galutinė Bažnyčia“ vėl turi įgauti pirminę Bažnyčią atitinkantį pavidalą.
Čia išryškėja dvi Naujosios apaštalų Bažnyčios šaknies atšakos. Viena jų – gana konservatyvi principinė pozicija, kuri nepakitusi išliko iki šiol. Ji taip dominavo, kad katalikų apaštaliniai tėvai Biblijoje pasirinkdavo ne „Evangelijos liniją“, bet Senojo Testamento modelius, pavyzdžius, kurie šventąją Dievo tvarką, šventyklos ir kultinių sakramentinių pamaldų mintį išreikšdavo kaip išganymo perdavimo įrankį, taip pat ir hierarchinę tarnysčių seką bei patriarchalinę išganymo bendruomenės struktūrą.
Su pirmąja susijusi antroji tradicijos atšaka, kurią Naujoji apaštalų Bažnyčia sieja su savo pirmtake. Tai susiję su Bažnyčios supratimu, kuris yra visai nereformatoriškas, nes nėra orientuotas į asmeninį atskiro krikščionio tikėjimo saitą: formavimo priemone čia tapo ne „tikinčiųjų bendruomenė“, bet dieviškai sutvarkyti namai, kurie kaip ir dangiškoji Jeruzalė, iš ano pasaulio yra išsikišę į šį. Taip šie vyrai Anglijoje sukūrė šventosios apaštalinės kunigų Bažnyčios modelį ir krikščionijos atsakingiesiems pristatė jį kaip Dievo norimą formą. Nepriimti jie užsidarė savo rate, kad kaip įmanoma tobuliau šią „galutinę Bažnyčią“ formuotų kaip „pavyzdį“.
Škotijoje tuo metu ėmė rastis neeilinių dalykų: kai kuriose vietovėse pasitaikė pranašysčių, pagijimų per tikėjimą, taip pat ir kalbos dovanų. Remiantis pranašu Joeliu, juose įžvelgti „paskutinių dienų“ (Apd 2,16) požymiai, tačiau ir Evangelija pagal Morkų (16,16–18) buvo suprantama taip pat šiuo atžvilgiu. Todėl keli katalikų apaštaliniai tėvai nuvyko į Šiaurę patikrinti šių reiškinių. Jie grįžo įsitikinę, kad tai yra laikų pabaigos „Šventosios Dvasios išliejimas“. Dabar imta karštai melsti „Dvasios pranešimo“, nes jokiu būdu nenorėta savavališkai eiti nauju ir neabejotinai peiktinu keliu. Pats Dievas turėjo jį nurodyti per savo Dvasią. Neilgai trukus Dvasios veikla išryškėjo ir Londone – ne plačioje vėlesnių sekminininkų ir charizmininkų judėjimų paletėje, bet pirmiausia pranašavimu. Tai prasidėjo Edwardo Irwingo parapijoje (todėl katalikų apaštalinės Bažnyčios tikintieji dar ir šiame amžiuje vadinti „irvingininkais“). Nuo 1832 metų rudens prasidėjo pranašiškas naujų apaštalų tarnysčių pašaukimas, o priimant svarbiausius sprendimus dėl Bažnyčios įkūrimo, patirtas Dvasios vadovavimas.
Nors ši charizminė pranašiška srovė greitai nuslūgo ir įsitvirtino priešinga tarnystės kryptis (vėliau tai Naujojoje apaštalų Bažnyčioje vėl pasikartojo), vis dėlto „Dvasia“ tapo svarbiausia dimensija visų apaštalinių Bažnyčių krikščionių mąstyme: išganymo suvokimas neatsiejamas nuo Dvasios veikimo; nuo Dvasios turėjimo priklauso išganymas, todėl jos perdavimas per Dievo pašauktą apaštalinę tarnystę yra svarbiausias sakramentinis įvykis „paženklinime“.
Buvo viliamasi, kad dvylika naujų apaštalų ateinančiam Viešpačiui Bažnyčią atves kaip jo sužadėtinę. Tačiau 1855 metais mirė trys apaštalai. Laisvų vietų niekas neužėmė. Dvasia, atrodo, tylėjo. Tuo tarytum buvo užprogramuota bendruomenės pabaiga: jei netolimoje ateityje nebebus apaštalų, tuomet nebebus ir įšventinimų, o be dvasinių pareigų nebus įmanoma ir dvasinė tarnystė. Suprantama, savose gretose atsirado opozicija. Šios opozicinės krypties „pranašai“ paskelbė naujus apaštalus. Atsižvelgiant į tai, jie ir jų sekėjai buvo pašalinti iš bendruomenės (1893 metais).
Šiuo skilimu, kuris žymi Naujosios apaštalų Bažnyčios pradžią, savitai prasidėjo reikšmingas sociologinis pasikeitimas, nes dabar vadovauti ėmė paprasti viduriniosios visuomenės klasės krikščionys: amatininkai, pirkliai, žemesnieji valdininkai ir tarnautojai. Jie pritraukė panašių į save, o būdas, kuriuo laimėtuosius paėmė savo globon, atitiko jų mentalitetą. Dabar tai buvo ne didžiulis sambūris, bet broliška bendruomenė, neabejotinai vadovaujama tėvų „iš liaudies“. Reiklias „anglikoniškas“ pamaldas pakeitė kuklus susirinkimas ir tikroviškas raginantis bei padrąsinantis pamokslas. Ypatingas dvasingumas, kuris charakterizavo pirmąjį judėjimą (jis dar ir šiandien kai kuriuose sluoksniuose daro įtaką), virto nesudėtingu vidiniu pamaldumu ir griežtu dorovingumu. Tačiau kaip tik dėl to naujoji bendruomenė tapo tokia patraukli, kad (visų pirma XX amžiaus pradžioje) pradėjo smarkiai augti. Šiandien per 200 apaštalų rūpinasi beveik dešimčia milijonų naujųjų apaštalų krikščionių visame pasaulyje.
Savimonė ir jos raiškos formos
Naujųjų apštalų krikščionių savimonę vertinti reikėtų kruopščiai, nes lengvai gali nutikti taip, kad ginčytini klausimai nepelnytai iškils į paviršių ir taip užstos esmę. Religinės bendruomenės ir jos narių savimonė, kuri lemia jų pamaldumą ir suvienija bei palaiko pavienius įsitikinimus, turi būti atskirta nuo pagrindinių mokymo klausimų, kurie šiam tikėjimui suteikia profilį. Paskutinėje šio straipsnio dalyje jis bus aptartas. Čia kalbama apie religinį identitetą, kuris kaip svarbiausias veiksnys formuoja naujųjų apaštalų tikėjimą.
Ši savimonė buvo susieta su išskirtiniu Bažnyčios suvokimu. Pagal naujųjų apaštalų tikėjimą, Dievas po pirmųjų apaštalų mirties atpirkimo darbą nukreipė į „baigiamąjį laiką“. Kadangi šis yra susijęs su apaštalų pareigomis ir tarnyste, Bažnyčios, kurios atmetė naujuosius apaštalus, negali tikėtis atpirkimo. Daugybė milijonų jų narių nepriklauso išganymo tautai. Be jokios abejonės, tai yra išskirtinis suvokimas, juo labiau, kad extra ecclesiam nulla salus taikomas vienai santykinai mažai bendruomenei. Tačiau bendruomenės viduje šis išskirtinumas beveik neakcentuojamas. Nėra jokio lyginimo su kitomis Bažnyčiomis ir bendruomenėmis siekiant jas nuvertinti, o save išaukštinti. Naujųjų apaštalų krikščionys save vertina santūriai. Taigi ši pretenzija, matyt, nėra tikėjimo suvokimo centre.
Kiti kritikai yra įsitikinę, kad naujųjų apaštalų savimonė pirmiausia remiasi apaštalo tarnyste, kuri kartu yra ir ypatingas apaštalinių bendruomenių turtas. Ši tezė paremta daugeliu tikroviškų stebėjimų: apaštalai įstengia Dievo valią skelbti šiandienos žmonėms, jie siūlo „laiko dvasią atitinkantį Dievo žodį“, jie turi Dvasios perteikimo tarnystę, čia vėl atkurtas „malonės sostas apaštalo tarnystėje“. Viskas priklauso nuo jų, o jiems savo ruožtu vadovauja vyriausiasis apaštalas, „Viešpaties atstovas žemėje“. Vis dėlto Naujoji apaštalų Bažnyčia neatlieka jokių paklusnumo gestų ir garbinimo apeigų vyriausiojo apaštalo atžvilgiu. Nesama jokio pagarbos reiškimo ceremonialo. Niekada nebuvo priimta „vyriausiojo apaštalo neklaidingumo dogma“.
Tačiau Naujoji apaštalų Bažnyčia nėra šalta, dalykiška tarnybinė Bažnyčia; tarnystė ar hierarchinė struktūra nėra pamokslų objektas. Centre yra bendruomenė. Gyventi broliškoje „Dvasios vienybėje“ yra visų įsipareigojimas. Kas turi pašaukimą ir užima tam tikras pareigas, laikomi broliais, o ne viršininkais. Išganymo bendruomenė, kuriai priklauso kiekvienas narys ir kurios esmė yra apaštalo tarnystė su išganymą perteikiančiomis funkcijomis, yra naujųjų apaštalų savimonės centre.
„Išganymo bendruomenė“ yra abstrakti sąvoka. Neatmetant tam tikrų jausminių aspektų, šią bendruomenę reikėtų apibūdinti kaip „tą šventą, dievišką šeimą“. Visi keturi šio apibūdinimo žodžiai yra svarbūs.
Čia yra „jo nuosavybės tauta“
Parodomasis įvardis „ta“ turi atkreipti dėmesį į tai, kad naujųjų apaštalų krikščionys visus Biblijos pasakymus apie Dievo tautą didžiai pasitikėdami taiko sau. Apskrities apaštalo Engelaufo kalba pamaldose Vakarų Berlyne 1984 metų gegužės 6 dieną yra labai tipiška. Jis remiasi psalme „Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė“ (Ps 16,11). Jis paklausė: „Kuri tauta džiaugiasi ateitimi? Tik Dievo tauta, gavusi malonę, gali tai pasakyti. Mes džiaugiamės ateitimi, nes ji mums, jei liksime ištikimi, parodys Viešpatį [t.y. sugrįžtantį Kristų] ir jo atlygį“. Šis atlygis kaip savaime suprantamas bus parodytas tikintiesiems, juo labiau kad maloningasis Dievas visada atleidžia ir apvalo per sakramentinę pareigų vykdytojų tarnystę. Taip jie tampa „nugalėtojais ir pirmagimiais ir turi dalį pirmame prisikėlime“.
Suprantama, daugelis pašaliečių kritikuoja šią naivią elitinę savimonę. Bet čia kalbama apie vien tikėjimu besiremiantį įsitikinimą, todėl nei įrodymai, nei argumentacija yra neįmanomi. Naujoji apaštalų bendruomenė savo tikėjimu gyvena izoliuotai ir kartu nepriklausomai. Nėra nė vienos tikėjimo bendruomenės, kuri iš išorės taip hermetiškai būtų užsidariusi nuo bet kokių įtakų ir įsibrovėlių. Naujoji apaštalų Bažnyčia nepripažįsta jokio slapto mokymo kaip mormonai ar ezoterinės grupės. Jų pamaldose gali lankytis kas tik nori. Naujųjų apaštalų tikintysis pereina ne į alternatyvų pasaulį, bet išlieka natūraliose savo gyvenimo sąlygose, nors drauge nesimato kokio nors atsivėrimo, pasiryžimo bendrauti ar net kooperuotis. Pašalinis, uždavinėjantis klausimus ir norintis informacijos, visada yra kone išvaromas. Naujųjų apaštalų raštija skirta tik saviesiems ir laisvai neprieinama. Bendruomenės veikla neišeina iš savo ribų: nėra diakonijos (nors krikščioniška meilė ir gailestingumas dažnai nurodomi kaip pagrindinė naujųjų apaštalų krikščionio laikysena), jokių misijų ar evangelizacijos kaip tikėjimo skelbimo ir pagrindimo, jokio laiko problemų svarstymo, kuris liudytų, kad naujųjų apaštalų bendruomenė sugeba tvarkytis esamomis sąlygomis. „Pasaulis“ lieka išorėje, tikėjimas yra susijęs su bendruomenės vidumi. Svarbiausia tai, kad Dievas su savo vaikais yra čia, viduje.
Paties Dievo kūrinys
Pagrindas minties, kad Dievas ir jo Dvasia yra dabar ir veikia savo bendruomenėje, slypi tikėjime, kad ši bendruomenė yra ne žmonių, bet Dievo kūrinys. Ji neturi jokio didvyrio tikėjimo pradininko. Negarbinamas joks atskiras asmuo. Pats Dievas XIX amžiaus pradžioje pasiuntė savo Šventąją Dvasią, vėl atgaivino dvasines dovanas, pranašų lūpomis pašaukė apaštalus ir įrengė malonės altorių. Šia prasme naujųjų apaštalų bendruomenė yra „dieviška“, t.y. veikiama Dievo.
Šis įsitikinimas išreiškia ne tiek tradicinio krikščioniško tikėjimo soli Deo gratia, kuris yra susijęs su žinojimu, kad visi turime dievišką dovaną moliniuose induose ir todėl nuolat privalome skirti Dievo malonės veikimą ir žmogišką nepakankamumą. Čia „dieviškumas“ daug labiau susijęs su visu kūriniu, tokiu, koks jis yra. Tai reiškia, kad naujųjų apaštalų krikščionis nuolat pernelyg aukština tai, ką jis savo tikėjimo bendruomenėje mato, identifikuodamas viską su savo vidiniu idealiu tikėjimo vaizdiniu apie dievišką išganymo bendruomenę. Gana akivaizdžiai tikėjimas jam yra pasirengimas identifikuoti: tai, kas tobula, perkelti į tai, kas netobula ir tokiu būdu gyventi remiantis tikėjimo idealu. Dėl šios priežasties jam pasidaro nepaprastai sunku blaiviai save vertinti, o „Dievo kūrinio“ kritika iškart tampa netikėjimo ženklu.
„Šventas“ per kunigo sutaikinimo tarnystę
Naujųjų apaštalų tikintieji save visų pirma laiko šventa bendruomene. Šį „šventumą“ reikia suvokti kultinesakralia prasme, kaip susijusį su šventa tarnyste, „malonės ir susitaikymo tarnyste“, kurią Dievas suteikė savo Bažnyčiai vėl pašaukdamas apaštalus. Atpirkimas čia ne skelbiamas, bet vykdomas. Apaštalai tęsia atpirkimo darbą, kurį pradėjo Jėzus.
Šventa, nes atpirkimą nešanti kunigų tarnystė atliekama trejopai:
1. „Dvasios maisto“ perdavimu, be kurio naujasis gyvenimas Kristuje mumyse neišliks ir negalės būti išpildytas. Todėl kalbant apie „apaštalų mokymą“ (plg. Apd 2,42) galvoje turimas „gyvasis žodis“, kurį Viešpats per apaštalus ir tarnaujančius skelbia tikintiesiems.
2. Sakramentiniu Šventosios Dvasios suteikimu per šventąjį paženklinimą, kuris išimtinai yra suteiktas apaštalams, taip pat ir susitaikinimo pamaldomis, kurios kiekvieną sekmadienį vyksta per nuodėmių atleidimą ir po jo einančią vakarienę.
Kad šios kunigiškos tarnystės vertinamos labai rimtai, matoma iš to, jog pamaldos yra svarbiausia, netgi vienintelė vieta, kurioje išganymo bendruomenė susiburia ir tampa regima. Triskart per savaitę naujųjų apaštalų krikščionis švenčia pamaldas: sekmadienį priešpiet ir popiet bei trečiadienį vakare. Kitų bendruomenės renginių nėra: nei lavinimosi, nei bendruomeninių, nei kitokių akcijų. Viskas sutelkta į kunigišką tarnystę. Tačiau pagrindinis pamaldų tikslas, kurį turi tiek kiekvienas atskiras naujųjų apaštalų krikščionis, tiek visa bendruomenė, tai eiti į priekį tobulėjimo keliu, kad būtų galima suvokti amžinąją šlovę. Kadangi šis kelias yra trumpas, nes tikima gyvenant „pilnatvės amžiuje“, „prieš pat Viešpaties atėjimą“, todėl naujųjų apaštalų bendruomenėje iš tiesų viskas yra sutelkta į šį tikslą.
3. Reikalinga ir trečioji kunigiška tarnystė – sielovados ir maldos tarnystė. Kunigai rūpinasi jiems patikėtais tikinčiaisiais, reguliariai juos lanko ir „prižiūri“, nes sielas reikia lydėti ir vis labiau skaidrinti. Nuolat pabrėžiama, kad yra lengvata, jei Dievo vyrai – visų pirma „pirmasis Bažnyčios tarnas“ vyriausiasis apaštalas – meldžiasi už tikinčiųjų būrį. Taip malonės srovė pasiekia pomirtinį gyvenimą. Ten jau iškeliavę tarnai atlieka „atpirkimo darbą užmigusioms sieloms“, o ypatingose „užmigusiųjų pamaldose“ triskart per metus jie yra palaikomi bendruomenių, gyviesiems priimant vakarienę už mirusiuosius.
Šeimyninė „širdžių vienybė“
Esminis bruožas, kuriuo naujųjų apaštalų bendruomenė patraukia, turbūt geriausiai apibūdinamas sąvoka familia Dei, „Dievo šeima“. „Mes tuo skiriamės nuo kitų krikščionių, kad esame viena didžiulė šeima, kurios jauniausias narys galvoja taip, kaip ir vyriausias“, – kartą pasakė vienas apaštalas pamaldų metu 1973 metais.
Šeimyninės struktūros bruožai yra šie: broliškumas arba seseriškumas ypač nuoširdžiai bendraujant, meilė ir ištikimybė, paklusnumas ir pagarbumas, tačiau pirmiausia – tėviškas vadovaujančių brolių rūpestis ir vaikiškas vadovaujamųjų pasitikėjimas. Šioje (gana patriarchališkai suvokiamoje) šeimyninėje bendruomenėje tikintieji praktikuoja glaudų kasdieninį bendravimą: nė vienas nėra vienišas. Kiekvienas turi palydovus, guodėjus, padėjėjus visose gyvenimo situacijose, ir pats privalo padėti broliams ir seserims. Ypač akcentuojamas emocinis ryšys, kuris, kaip jau sakyta, pasireiškia kalba ir dideliu paslaugumu, per kurį bendruomenė tampa svarbiausia. Asmeninį tikėjimą į Dievą čia palaiko ir stiprina žinojimas, kad esi Dievo šeimos ir išganymo bendrijos narys. To atstoti negali niekas: nei Jėzaus meilė, nei Dvasios patyrimas ar pomirtinio gyvenimo viltis, nes bendrystės potyris yra esama tikrovė.
Bendruomenė turi „patriarchą“, kuriame įsikūnija šeimyninė vienybė. Vyriausiasis apaštalas, žvelgiant iš religijos psichologijos taško, atspindi „šventojo tėvo“ asmenį. Pasitikėjimas Dievu tampa visada iš naujo skelbiamu pasitikėjimu juo ir jo apaštalais. Su jais užmezgamas gana asmeniškas ryšys. Jų fotografijos kabo namuose. Į segtuvus panašiose knygose visi apaštalai pristatomi su nuotraukomis ir biografijomis. Tikintieji gali dalyvauti pamaldose ir kelionėse, ypač vyriausiojo apaštalo, per tiesiogines transliacijas ir reportažus.
Tokia šeimyniškai sudaryta tikėjimo bendruomenė yra absoliučiai privaloma. Negalima išvengti šios „vienybės Dievo meilėje“, šios ištikimybės ir paklusnumo raizginio. Tikėjimas čia suvokiamas kaip savaime suprantamas „tikėjimo paklusnumas“. Tas, kuris gali atsiduoti, taip nuolat tvirtinama, iki pat savo mirties yra apsaugotas: Naujoji apaštalų Bažnyčia yra bendruomenė tiems, kurie nori būti vedami ir apsaugoti. Tačiau tas, kuris ir tikėjimo dalykuose nori mąstyti ir veikti savarankiškai, kuris savarankiškai ir laisvai nori formuoti savo gyvenimą, tas jaučiasi apsuptas iš visų pusių ir tarsi įkištas į narvą.
Sugyvenimo problemos
Savimonė, kuri naujųjų apaštalų krikščionį nukreipia į jo tikėjimo bendruomenę, vis dėlto neįveikia tam tikro konflikto priežasčių, pirmiausia pačioje šeimoje. Vis dėlto konfrontacija čia nėra tokia aštri, o situacijos ne tokios beviltiškos kaip Jehovos liudytojų, kur santykius apnuodija doktriniškas ir nenuolaidus būdas. Čia viskas ramiau ir ne taip principinga. Naujųjų apaštalų tikėjimą kiekvienas žmogus išgyvena labai skirtingai, dažnai gana kukliai ir taikiai. Vis dėlto būtent čia konfrontuojama su tikėjimo pozicija, kuri yra tokia savaime suprantama ir nepajudinama, kad net stulbina. Todėl dažnai skundžiamasi naujųjų apaštalų krikščionių užsispyrimu ir pasitenkinimu savimi. Ar tai yra autentiškas skiriamasis bruožas, ne taip svarbu. Šiaip ar taip tikėjimo laikysenai, vienpusiškai paremtai pamaldumo ir bendruomeniškumo jausmu, trūksta pagrindo argumentuoti pozicijas ir santykius, o tai slegia ir veikiai nebesinori bendrauti.
Sugyventi su naujųjų apaštalų krikščionimis sudėtinga dėl to, kad čia pirminė bendruomenė braunasi į tokias pirmines struktūras kaip šeima, draugystė, gyvenimo aplinka, jas apčiuopiamai ardo, o kartais netgi žlugdo. Naujoji šeima svarbesnė už senąją – tai reiškinys, kuris su vadinamosiomis „jaunimo sektomis“ atsirado ne dabar. O kur nebibliniu būdu vyrauja dvilypė schema „prisirišimas prie Dievo prieš pasaulietinius ryšius“, ten natūralūs gyvenimo ryšiai dažniausiai patiria didelę žalą.
Tai bendri pastebėjimai. Be to, dar iškyla klausimų, pirmiausia apie tuos naujųjų apaštalų tarnystės veiksmus, kurie tiesiogiai susiję su ne naujųjų apaštalų šeimos nariais. Pavyzdžiui, jaunas vyras nori vesti naujųjų apaštalų merginą. Ar jungtuvės vyks dalyvaujant visai naujųjų apaštalų bendruomenei? Ar keliama kokių nors sąlygų dėl vaikų krikšto ir auklėjimo?
Naujosios apaštalų Bažnyčios vadovybė apie tai informavo jau prieš daugelį metų: pagal jų tvarką bendruomenės pamaldose „sutuoktuvių palaiminimas suteikiamas“ tik tuomet, kai abu sutuoktiniai priklauso jų Bažnyčiai. Kitu atveju jis vyksta po pamaldų arba vadovo, nuotakos ar jaunojo namuose. Neduodama jokių įsipareigojimų. Šventės metu poros „klausiama, ar jie vienas kitam tarnaus, vienas kitą mylės, džiugins, saugos ištikimybę ir stengsis gyventi dievobaimingai“ – rašoma minėtame rašte. Jis baigiamas sakiniu: „Be to, mes laikomės nuomonės, kad rūpestingas dviejų žmonių ryšys yra širdies reikalas ir turi būti paliktas jiems patiems asmeniškai spręsti“. Visa tai skamba labai gražiai. Tačiau iškilus klausimui, kaip turi vykti jungtuvės, – pagal naujųjų apaštalų ar kitokios Bažnyčios tvarką, kartais kyla karštų ginčų, nes naujųjų apaštalų krikščionys paprastai nesilanko kitų bendruomenių pamaldose.
Savaime suprantama, jaunavedžiai turi aptarti, pagal kokią tradiciją bus auklėjami vaikai. Čia iškyla klausimas, kaip bus su krikštu: ar naujųjų apaštalų pakrikštytas vaikas, vėliau perėjęs į evangelikų ar katalikų Bažnyčią, bus laikomas nekrikštytu? Į tai galima aiškiai atsakyti: nors Naujojoje apaštalų Bažnyčioje krikštas šventojo paženklinimo atžvilgiu ir yra nuvertinamas, o Bažnyčia ir biblinė teologija tam nepritaria, pats krikšto veiksmas atliekamas nepriekaištingai, būtent vandeniu ir Biblijoje skelbiamo triasmenio Dievo vardan. Dėl tos priežasties šios Bažnyčios jį pripažįsta.
Kitaip elgiasi naujieji apaštalai. Jų Bažnyčia nepraktikuoja perkrikštijimo, nes jis nėra kilęs iš baptistinės tradicijos. Vis dėlto krikštas, kuris buvo atliktas kitos Bažnyčios, pereinant į Naująją apaštalų Bažnyčią turi „būti patvirtintas Dievo nustatytų tarnysčių, per kurias jis tampa galiojantis“. Kadangi kitos Bažnyčios kunigas pagal naujųjų apaštalų supratimą neturi tokios tarnystės įgaliojimo, jo atliktas krikštas neturi „didesnės nei laikinas krikštas reikšmės“.
Kitas klausimas yra susijęs su dalyvavimu naujųjų apaštalų vakarienėje. Daugelis nori su savo naujųjų apaštalų šeimų nariais ir draugais išlaikyti kaip įmanoma artimesnius ryšius, todėl šie kaskart lydi juos į pamaldas. Taigi svarbiausia kiekvienų pamaldų dalis yra vakarienė, kurioje visi, pagal suolų eilę, turėtų elgtis vienodai. Ar svečias gali priimti vakarienę?
Pagal Naujosios apaštalų Bažnyčios tvarką svečių dalyvavimas jų vakarienėje nėra įmanomas. Tik „paženklintieji ir įtikėjusios sielos, kurios kaip svečiai yra priimtos į bendruomenę (tačiau dar nepaženklinti)“, turi teisę iš kunigo priimti vakarienę. Nors iš svetimo ostija ir neatimama, vis dėlto paskui jam viskas išaiškinama.
Tradicinės Bažnyčios irgi nerekomenduoja savo tikinčiųjų dalyvauti naujųjų apaštalų vakarienėje. Į kitų tikėjimo bendruomenių tvarką jos ragina žiūrėti pagarbiai. Kita vertus, jos teigia, kad dalyvavimas naujųjų apaštalų vakarienėje visada išlieka vienpusišku krikščioniško solidarumo aktu. Nė vienas naujųjų apaštalų krikščionis nedalyvautų kitos konfesijos vakarienės šventime. Tai rodo, kad pagal naujųjų apaštalų supratimą šventasis maistas yra susijęs ne su vienu Kristumi, bet kartu ir su įsteigta apaštaline tarnyste. Tai iš tikrųjų ne „Kristaus sakramentas“, bet naujųjų apaštalų kunigo tarnystė. Svečių dalyvavimas vakarienėje visų naujųjų apaštalų krikščionių būtų vertinamas kaip aiškiai neišreikštas jų tarnysčių pripažinimas. Toks Kristaus vakarienei svetimas demonstravimas nepageidaujamas.
Svarstymai iš evangeliškos pozicijos
Dažniausiai tie, kurie kaip nors yra susiję su naujųjų apaštalų krikščionimis, mėgina teisingai įvertinti šią bendruomenę ir į ją įsitraukti. Ar Naujoji apaštalų Bažnyčia yra „sekta“ ir kaip ją vertina evangelikų Bažnyčia – tai dažniausiai kylantys klausimai ir į juos ne taip paprasta atsakyti. Kas mano, jog „sekta“ yra sąvoka, kuri objektyviai nusako tam tikrą bendruomenių pobūdį, tas klysta. Mes vartojame skirtingas sąvokas.
Teisine prasme moderniose valstybėse nežinomos nei „Bažnyčios“, nei „sektos“, tik „religinės bendrijos“, prie kurių Naujoji apaštalų Bažnyčia priskiriama kaip ir katalikų Bažnyčia, evangelikų bei laisvosios Bažnyčios. Kartu su jomis ji yra (savo skirtingomis apaštalų apskritimis) „viešosios teisės bendrija“ [1]. Bažnyčia yra krikščioniškų bendruomenių sau teikiamas „pažymėjimas“, visų pirma – didžiųjų konfesijų, kurios pagal tradiciją dominuoja tam tikroje valstybėje, tačiau taip pat laisvųjų Bažnyčių ir savarankiškų krikščioniškų grupių. Taigi naujųjų apaštalų bendruomenė pagal jų supratimą yra Bažnyčia, išimtinai teisėta Bažnyčia.
Sekta visų pirma Bažnyčios apibūdina grupes, kurios nuo jų atsiskyrė, skelbia eretiškus mokymus ir pasižymi sektantiška laikysena.
Kur evangelikų Bažnyčia ir teologija mato svarbiausią naujųjų apaštalų tikėjimo nukrypimą nuo biblinės ir bažnytinės tradicijos? Šis klausimas susijęs ne su naujųjų apaštalų bendruomenės savimone, bet su konkrečiais tikėjimo elementais. Teisingai atsakyti sunku todėl, kad tik per daugelio komponentų sutapimą ir tam tikrų bruožų radikalizavimą, kurių ir šiaip yra krikščionybėje, Naujoji apaštalų Bažnyčia įgauna savo ypatingą „sektantišką“ charakterį. Sunkiai pavyktų įrodyti, kad atskiri naujųjų apaštalų tikėjimo ir mokymo klausimai apie Bibliją, Jėzų Kristų, apaštalų tarnystę ar Dvasios perdavimą jau patys savaime rodo sunkinantį nukrypimą nuo tikėjimo. Tiksliau sakant, turėtų būti vieta, kurioje visa sistema virstų „eretiška“. Taigi pamėginsime nurodyti.
Evangelikų požiūriu, dėl skirtingų pozicijų sąsajų Naujojoje apaštalų Bažnyčioje išryškėjo tam tikras neigiamas tikėjimo pavyzdys. Trys sunkinantys „atskilimo pavyzdžiai“ apibūdinami taip:
• Jeigu tarnystė pareiškė pretenziją būti Šventosios Dvasios įrankiu ir ruporu, kad niekam kitam, jokiam ratui, jokiai tarybai nepridera teisė būti vedamam Dievo Dvasios, kritikuoti šios tarnystės vykdytojo, tuomet ši tarnystė praktiškai užėmė Dievo ir Kristaus vietą. Neišsižadama mokymo, jog Kristus savo Dvasią Bažnyčiai davė taip, kad ji gali veikti per visus jos narius, o „Dvasių atskyrimo“ tarnystė gali būti atliekama visais lygmenimis. Ši tarnystė tokia būtina darosi todėl, kad žmogaus veržimasis vadovauti kitiems yra pirmosios nuodėmės dalis, nuo kurios nė vienas nėra apsaugotas.
• Jeigu įsitikinimas, kad Dievas tikėjimo bendruomenėje įsteigė tam tikras pareigybes ir tarnystes, ginamas teigiant, kad būtent šios tarnystės paskelbiamos būtinomis išganymui ir padaroma išvada, kad visose kitose Bažnyčiose ir visais kitais Bažnyčios istorijos šimtmečiais anksčiau dėl Dievo įsteigtų pareigybių trūkumo išganymas negali ar negalėjo būti garantuotas, tada šis įsitikinimas įgavo „teismo apie kitų tikėjimą“ formą. Tačiau tai pridera ne žmogui, bet Dievui. Tokį įžūlumą atmeta visos Bažnyčios.
• Jeigu viena bendruomenė atperkamąjį Dievo veikimą išgyvena jį siedama tik su savimi, o kiti krikščionys ir Bažnyčios dingsta iš jų akiračio, jeigu ji daugiau gyvena pati sau, ji praranda krikščioniškumo charakterį, nes Jėzus Kristus yra Atpirkėjas ir Viešpats visų, kurie jį tiki. Taigi bendrystė su juo gali būti teisėtai įgyvendinta tik bendrystėje su kitais krikščionimis, su „viena, šventa, visuotine ir apaštaline Bažnyčia“ (Nikėjos tikėjimo išpažinimas). Būtent mūsų laikais Bažnyčios vėl atrado įpareigojančią vienybę Kristaus kūnui kaip krikščioniškumo kriterijų.
Kai šiomis trimis nuorodomis kalbama apie tikėjimo pavyzdį, galvoje turimi ne kriterijai, dominantys tik teologus ir apologetus. Čia daugiau kalbama apie fundamentalius principus, kurie formuoja praktinį religinį gyvenimą ir veiksmingi tampa betarpiškai bendraujant. Trys minėti aspektai nukreipia žvilgsnį į naujųjų apaštalų tikėjimo esmę: čia tarp atskiro krikščionio ir Dievo bei tarp jo ir likusios krikščionijos užsimezga savita bendrystė, personifikuota per pareigas ir jų vykdytojus. Tai, ką dar galima kritikuoti, yra susiję su šiuo pagrindiniu dalyku ir suteikia neigiamą atspalvį. Pagaliau šį naujųjų apaštalų tikėjimo klausimą turi kritikuoti visi krikščionys, kuriems yra svarbi Dievo malonė Jėzuje Kristuje ir jo išlaisvinančios Dvasios Evangelija.
Hans-Dieter Reimer, teologas Evangelinio centro pasaulėžiūros klausimais Berlyne bendradarbis
Vertė Laurynas Latvis
Versta iš: Materialdienst der EZW – Sonderdruck Nr. 11