Holger Lahayne
Tikriausiai pamatysime, kad destruktyvus kapitalizmo materializmas mus taip pat naikins kaip ir komunistinis kokio nors Lenino materializmas. Tony Campolo
Kaip vis dėlto Sovietų Sąjungoje ir kitose „liaudies demokratijose“ viskas buvo paprasta – čia netikintys komunistai, ten tikinti atgyvena. Vienoje pusėje „blogio pasaulis“ (R. Reagan); kitoje – „mažoji kaimenė“ ir jos pasipriešinimas. Kai kuris Bažnyčios vadovas dar ir tuomet leisdavosi valdžios paperkamas, tačiau tai buvo veikiau išimtys (bent Lietuvoje). Krikščionims komunistinėse valdžios sferose buvo aišku, kur klausime „krikščionis ir pasaulis“ eina fronto linija.
Dabar viskas labai pasikeitę – tiesiog neatpažįstamai. Priešintis ideologiškai priešiškai sistemai nebereikia. Pasaulis staiga tapo laisvas ir demokratiškas, vieta, kur krikščionys vėl gali angažuotis ir atsigriebti už tai, kas praleista. Partijos narių, komjaunuolių ir jų pakeleivių pasaulis visai netikėtai virto pakrikštytųjų pasauliu – ar sykiu ir krikščionišku?
Per gerą dešimtį metų pasaulis smarkiai pasikeitė, pasidarė margesnis, sudėtingesnis, nesuprantamesnis. Deja, krikščionys vargu ar rado naujų tinkamų šios situacijos priėmimo būdų. Vieni vis dar kaip nuodėmingą ir suteptą keikia pasaulį ir beveik visa, „kas ten, išorėje“. Kiti elgiasi visai moderniškai ir atsiriboja nuo – tariamai – vienpusiškai negatyvios biblinės pasaulio sampratos. Pagaliau katalikai pasaulį paprasčiausiai pakrikštijo ir dabar gali džiaugtis daugiau kaip 2 mln. avelių Lietuvoje. „Pasauliečiai“ yra nedvasininkai tarp krikščionių – ši žodžio vartosena menkai tepadeda susivokti ir veikiau supainioja.
Pasaulio prakeiksmas ar pasaulio misija
Šiame „Prizmės“ numeryje bandome praskinti taką per sąvokų tankynę ir bent kiek nušviesti šią kompleksišką problemą. Visai paprastų žodžių neras niekas, nes ir biblinis pasaulio įsivaizdavimas turi ne vieną perspektyvą.
Vis dėlto vieną paprastą atsakymą randame Dievo žodyje – jis apibūdina Dievo laikyseną mūsų pasaulio atžvilgiu ir apibrėžtinas kaip pagrindinė eilutė tema „Krikščionis ir pasaulis“: „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų…“ (Jn 3,16). Ši eilutė, viena geriausiai žinomų NT, būtent krikščionių ausims skamba pažįstamai, visuomet religiškai gražiai ir atrodo kaip savaime suprantama. Dievas Tėvas (ir, žinoma, Jėzus taip pat) mylėjo ir myli paklydusį pasaulį! – mintis, kuri niekad nebūtų atėjusi į galvą antikos graikų mąstytojams. Kaip gali Dievas nusileisti į materijos, purvo ir nuodėmės gelmes?
Dažniausiai ši eilutė aiškinama evangelistiškai, norint netikintiesiems parodyti didžią Dievo meilę. Tai teisinga, tačiau ties žodžiu mylėti vertėtų kiek apsistoti. Jei Dievas taip rūpinasi paklydusiu pasauliu ir net atiduoda tai, kas jo geriausia ir vertingiausia, ką tai reiškia krikščionims? Jie juk šios meilės žinios, gerosios naujienos skelbėjai. Tačiau visai kitaip, nei daro Tėvas danguje, šią gerąją naujieną jie labai dažnai reklamuoja tikrai be meilės: „Imk ir valgyk!“ Tikėk į Jėzų, tik neužduok per daug klausimų! Svarbiausia praryti esminę religinę žinią.
Tačiau ką gi reiškia meilė pasauliui? Meilė reiškia pažinti ir norėti suprasti, domėtis, išklausyti. Kaip galima mylėti žmogų nesidomint svarbiomis jo gyvenimo sritimis? Tačiau tarp krikščionių vyrauja nuomonė, kad pasauliui reikia duoti tik gryną Evangeliją – ir baigta. Šio pasaulio dalykams rodomas dėmesys tik tiek, kiek jie svarbūs skelbimui. Politika, ūkis, kultūra ir t.t. – viskas jau vėl pasaulietiški dalykai, į kuriuos geriau nesikišti.
Jėzus į šį pasaulį atėjo iš meilės (Jn 10,36; 1 Jn 4,9) ir vėlgi pasiuntė mus pasaulin, kad jį mylėtume (Mk 16,15 „Eikite į visą pasaulį…“; Mt 28,19) – tokia krikščioniška misija. Krikščionys įpareigoti meiliai skleisti Evangeliją. Ir tai būtent taip pat reiškia: iš meilės ir susidomėjus klausytis pasaulio – kas jame vyksta, kas dedasi darbe, ūkyje, politikoje, šeimoje, kultūroje, mokslo tyrimuose?
Pats žmogus Jėzus rodė šį domėjimąsi normaliu, „pasaulietišku“ žmonių gyvenimu. Pakankamai charakteringa jau vien tai, kad jis išmoko pasaulietinį amatą, o netapo profesionaliu teologu! Kodėl gi ne? Be abejo, jis turėjo pažinti amžininkų kasdienybę ir darbą. Ypač jo tėvo Juozapo statybininko specialybė (gr. tekton, dažnai verčiamas per siaurai kaip „dailidė“) tikriausiai jį nuvedė į įvairias vietas, nes mažas gimtasis miestelis Nazaretas neabejotinai teikė per mažai darbo. Jėzus galbūt daug dirbo svarbiame heleniškame mieste Sepforidėje, vos už 6 kilometrų nuo Nazareto. O kadangi tuomet teatras (bent tarp graikiškai kalbančių žydų) buvo mėgstamiausia pramoga, ir Jėzus greičiausiai jo nevengė. Evangelikalų istorikas C. P. Thiede išdrįsta pasakyti: „Istorinis Jėzus pažino teatrą, pažino aktorius ir mokėjo pasinaudoti šia patirtimi“ [1].
Iš evangelijų nežinome nė vienos (tiesioginės) teatro citatos, tačiau Thiede nurodo, kad Jėzaus sakinys Sauliui/Pauliui jį pašaukiant prie Damasko cituojamas iš Eschilo („Sunku spyriotis prieš akstiną“, Apd 26,14). Apie Paulių žinome, kad jis ne kartą citavo graikų dramaturgus (pvz., Apd 17,28; 1 Kor 15,33). Todėl Thiede reziumuoja: „Nepakenks pratintis prie minties, kad ir Paulius, rašęs korintiečiams, veikiau Korinte, Milete ar Efeze lankė teatrą, negu atsivertė žydų leidėjo Jeruzalėje citatų knygą. Tikriausiai jis tai darė ne iš susižavėjimo, bet įžvelgdamas strateginę būtinybę. Savo laiko žmonėms jis galėjo kalbėti tik tada, kai matė (ir galėjo pacituoti) tai, ką matė ir jie“ (Thiede, p. 72–73).
Šiandien teatras praradęs savo autoritetingą padėtį; jo vietą užėmė kinas (arba televizija). Tiesiog tragiška, kad lyg tyčia krikščionys praeityje priklausė didžiausiems filmo niekintojams. Šiandien krikščionys nebekritikuoja taip karingai kaip iki 7-o dešimtmečio, tačiau likusi didelė ignorancija.
Ar krikščionis dabar turi tapti viskuo besidominčiu ir visažiniu? Be abejo, ne, veikiau kalbama apie nuostatą domėtis, o ne niekinti. Johnas Stottas sukūrė „dvigubo klausymosi“ sąvoką – klusniai klausomės Dievo žodžio ir iš meilės bei susidomėjimo klausomės pasaulio. O klausytis ir reiškia klausytis! Tai darbas! Jis reikalingas tam, kad būtų tikrai atlikta misija. Kaip tai atrodo praktiškai, sako ir visai neintelektualus Cliffas Richardas: „Mano atsivertimas nesusiaurino mano akiračio, priešingai – išplėtė horizontą, ir aš netekau savo akidangčių… Tuomet pradėjau rimtai apmąstyti dienos įvykius“ [2].
Kai kas čia, žinoma, norėtų nesutikti: ar didelis prieštaravimas tarp krikščionių/Dievo karalystės ir pasaulio nereiškia, kad reikia atsiskirti nuo pasaulio visais atžvilgiais? Ar to nepatvirtina tokios Naujojo Testamento eilutės: „…sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jok 1,27), „Draugystė su pasauliu priešinga draugystei su Dievu“ (Jok 4,4), „Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje“ (1 Jn 2,15)? Iš tiesų tokios eilutės galėjo daug ką paskatinti bėgti nuo pasaulio. Arba fiziškai išeinama iš pasaulio ir, pavyzdžiui, tampama atsiskyrėliu, kaip būtent ir būdavo pirmaisiais krikščionybės amžiais, arba, kaip ką tik aprašyta, vyksta „vidinis pabėgimas nuo pasaulio“ – nesidomėjimas šio pasaulio dalykais ir abejingumas jiems.
Bet iš tikrųjų palikti pasaulį nėra alternatyva. Nes taip teigiama ir pačiame Naujajame Testamente: nors krikščionys yra „žemėje svečiai ir ateiviai“ (Hbr 11,13), tačiau lieka gyventi pasaulyje, nes nors „atsisakę pasaulio aistrų“, jie turi „teisingai ir maldingai gyventi šiame pasaulyje“ (Tit 2,12), „nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje“ (Fil 2,15).
Pasaulyje, bet ne iš pasaulio
Krikščionio vieta – pasaulyje ir niekur kitur. Niekur Biblijoje nereikalaujama kaip nors atsiskirti nuo žmogaus gyvenimo sričių, tokių kaip ūkis, šeima, kultūra ir valstybė. Pastarosios sukūrimo tvarkos rėmuose net Dievo norimos. Biblinis principas veikiau skamba taip: negyvenkite „laikydamiesi šio pasaulio papročių“ (Ef 22). Negyvenkite pagal nuodėmingus, egoistinius neišganyto pasaulio principus. Tikintieji pašaukti būti pasaulio druska ir šviesa (Mt 5,13–16). Jie visa savo būtimi turi išsiskirti iš neišganyto pasaulio. Todėl Naujasis Testamentas daug kartų reikalauja asmeniškai atsisakyti visa ko nuodėminga, gyventi kitaip, atnaujinti savo suvokimą, savo mąstymą. Rom 12,2 tai pabrėžia: „Nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite atnaujindami savo mąstymą…“
Ši užduotis žemiškame gyvenime niekad nebūna visiškai atlikta ir, be abejo, nėra paprasta. Tačiau paprastą padarė ją sau daugelis krikščionių. Jie rimtai žiūri į įspėjimą dėl draugystės su pasauliu, bet mano: ten – blogas pasaulis, kuris yra problema – čia esu aš, aš – gerutis, su blogiu neturiu nieko bendra. Atsitraukiama į privatų ir bendruomeninį pamaldumą. D. Keyesas savo pranešime parodo, kokia pasaulietiška tokia tarsi kokio avijaučio laikysena.
Pabėgimas ir pasitraukimas iš pasaulio sričių – ne sprendimas, nes pasaulis tarp mūsų! Draugavimo su pasauliu galima rasti ir bendruomenėje. Tik atkreiptinas dėmesys į aukščiau cituotos eilutės Jok 4,4 kontekstą. Ten perspėjama ne apie blogą pasaulį kažkur išorėje. Jokūbas aštriai kritikuoja ginčus ir godumą pačioje krikščionių bendruomenėje. Kaip tik čia pasireiškia pasaulietiškumas, gyvenimas pagal pasaulio principus. Bažnyčioje dažnai kaip ir pasaulyje yra tiek pat nuodėmės – godumo, pavydo, neapykantos, melo, apgaulės.
Tuo tarpu krikščionys daug mieliau domisi pasaulio nuodėmėmis – korumpuotais politikais, pinigų ištroškusiais verslininkais, amoraliais menininkais ir t.t. Tada pamaldžiojo nuodėmės atrodo ne tokios jau baisios. Tačiau Naujajame Testamente rašoma kitaip: nuodėmė pasaulyje irgi blogai, bet normalu; jums, krikščionims, ji nėra normalu – pirmiausia įveikite ją ten!
Apmaudu, kad krikščionijoje pasaulis paslapčia ir tykiai jau tvirtai įsitaisęs – tas prasiskverbimas dažnai visai net nepastebimas. Pasaulis, t.y. pasaulietiniai kriterijai, iš tiesų duoda toną, kai…
– bendruomenė mano, jog turi teisę pažeisdama įstatymą pardavinėti be muitų įvežtą labdarą arba, antras variantas, bendruomenė suskyla ir užnuodijami santykiai dėl labdaros dalybų;
– misijos organizacija visai kaip koks nesąžiningas verslininkas savo darbuotojams oficialiai išmoka tik pusę atlygio ir taip vengia „Sodros“ bei valstybės mokesčių;
– Taizé pasiruošimo centras broliams Prancūzijoje pameluoja kelionės autobuso išvykimo laiką, kad aplankytų „piligrimo kelionėje“ Paryžių, Nicą ar Veneciją;
– pastoriai ir misijų vadovai turi sukūrę valdžios struktūras, kurios niekuo nenusileidžia tarybinėms (oficialiai viskas demokratiška, tikrovėje elitinė klika viską sprendžia už uždarų durų).
Būtų galima išvardyti dar daug kitų „švelnių nuodėmių“. Greta sovietinio valstybės niekinimo dabar natūraliai prisidėjo nauji kapitalistiniai „kūno geismai“. Ir čia daugelio krikščionių nekamuoja nerami sąžinė. Sakoma, „tai niekam nekenkia“. Kol nelaužomos tam tikros išorinės padorumo ribos, dauguma krikščionių irgi gyvena taip, kaip jiems šauna į galvą – o tai reiškia: taip, kaip gyvena ir pasaulis.
Trupučio moralės daugeliui krikščionių pakanka. Jie nepastebi, kad ir pasaulis turi savo moralės kriterijus. Krikščionių bendruomenę nuo pasaulio turi skirti nuoseklumas. Pasaulyje irgi laikomasi taisyklių ir priesakų – tol, kol jie tampa nebenaudingi ir nesudaro nepatogumų. Tuo tarpu krikščioniškas tikėjimas turėtų vesti į radikalų klusnumą visame gyvenime. Jis pasiteisina tik tuomet, kai paklusti Dievui tikrai kiek nors kainuoja.
Ar Jėzus yra viso gyvenimo – tikėjimo, mąstymo, veikimo – Viešpats? Tai lemiamas klausimas. Apie šį Kristaus viešpatavimą daug kalbama, tačiau štai ką rašo Tomas Sine’as: „Mes, manau, nesąmoningai nusilenkėm dualistiniam mokinystės ir tarnystės modeliui. Nepaisant visų šnekų apie Kristaus viešpatavimą, kiekvienas žino, kad pirmoje vietoje – modernios kultūros ir visuomenės lūkesčiai. Įsikurti gyvenime, pasistatyti namą ir t.t. tampa svarbiausia… Esame linkę visose šiose srityse spręsti visai taip pat, kaip ir bet kuris kitas žmogus – savo įplaukų, savo profesijos, savo socialinio statuso pagrindu. Galiausiai daugelis krikščionių moderniosios kultūros Vakaruose leidžia šen bei ten perstatyti savo gyvenimo baldus… Mes leidžiame moderniai kultūrai nulemti mūsų nuomones apie gerą gyvenimą ir geresnę ateitį… Modernas groja melodiją, o mes pagal ją šokame“ [3]. Gerus tris šimtus metų prieš Sine’ą puritonas Johnas Bunyanas tą patį išreiškė savo garsioje alegorinėje novelėje „Piligrimo kelionė“. Veikėjas „Pašalinių tikslų siekiantysis“ apie pavyzdinį „Krikščionį“ ir „Ištikimąjį“ sako: „Jie mano, kad reikia nieko nelaukiant viskuo rizikuoti dėl Dievo, o aš manau, kad turiu pasinaudoti kiekviena proga savo gyvybei bei turtui garantuoti. Jie nori laikytis savo įsitikinimų, nors ir visi žmonės būtų prieš juos, o aš laikausi tikėjimo tiktai tada ir tiktai tiek, kiek gyvenamasis laikotarpis ir mano saugumas tai leidžia. Jie yra už religiją, kai ji vaikšto apiplyšusi ir paniekinta, o aš esu už ją, kai ji vaikšto sidabro kurpaitėmis apsiavusi saulei šviečiant ir visiems jai plojant“ [4].
Tad ką gi daryti? Kaip išugdyti gyvenimo būdą, kuris nesiorientuoja pagal šio pasaulio gaires? Kaip tai daroma šiandien: „nemėgti pasaulio“? Jau cituotoje Rom 12,2 pirmiausia kalbama apie aktyvų mąstymo, proto atnaujinimą. Norint juos atnaujinti, pirmiausia reikia parengti situacijos analizę: ką būtent manau apie tą ir tą? Kokie mano įsitikinimai dėl to ir to? Ko išvis noriu pasiekti gyvenime? Kas man tikrai svarbu? Šioje vietoje dažniausiai jau ir prasideda problema, nes, kaip rašo T. Sine’as, „mes tiesiog per mažai laiko skiriame apmąstyti, ką darome ir kam tai darome. Kaip padarinys į daugelį mūsų gyvenimo, šeimų ir krikščioniškų organizacijų lygmenų prasiskverbia modernios kultūros vaizdiniai ir vertės – o mes vos tai bepastebime“ (Sine, p. 146).
Už to glūdi, teigia Sine’as, problema, kad vėl esame vedami prie dualistinio mokinystės modelio: „Esu įsitikinęs, kad ši refleksijos krizė remiasi į mūsų nesugebėjimą rimtai priimti Bibliją visame savo gyvenime. Esame išmokę pasinaudoti Biblija pamokomai ir liturgiškai pamaldose“ (Sine, p. 148). Leidžiame Biblijai byloti savo religiniame gyvenime, bet mūsų finansų, mūsų ūkinio aktyvumo, visos mūsų pasaulietinės, kasdieninės veiklos ji neliečia – arba neturi teisės liesti.
Be abejo, Biblija – ir religinė pamaldų knyga, bet ne tik. Dievo žodis yra „gyvas, veiksmingas“ ir „aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją“, kaip sakoma Hbr 4,12. Dažnai ši eilutės pusė suprantama religinio ar ir evangelistinio įgaliojimo prasme: kai žodis skelbiamas netikinčiųjų akivaizdoje, jis „prasiskverbia“. Be abejo, tai jis irgi padaro, tačiau visas Laiškas hebrajams adresuotas atsivertusiesiems, tad ši eilutė iš visų jėgų smogia tikinčiajam. Nes eilutė 12 baigiasi žodžiais „ir teisia širdies sumanymus bei mintis“. Žodis graikiškame originale „teisia“ yra kritikos – Dievo žodis kritikuoja mus mūsų slapčiausiame viduje! Kas gi ten norės leistis tyrinėjamas. Tačiau būtent to ir reikia. Biblija skirta ne tik religiniam „atgaivinimui“, bet ji tikrai nori mums kai ką pasakyti, o mes turime leisti jai mums ką nors pasakyti.
Norint atsispirti netinkamoms pasaulio įtakoms, pinigų, sekso ir valdžios pagundoms, „akių ir kūno geismams ir gyvenimo puikybei“ (1 Jn 2,16), irgi reikia elgtis dvejopai: turime intensyviai studijuoti Bibliją ir būti joje tvirtai įsišakniję. Šitaip studijuodami turime būti atviri jos kritikuojančiam žodžiui ir leisti jam iš tikrųjų prasiskverbti mūsų širdin. Šių Raštų studijų srityje pirmiausia svarbu tobulinti klusnumo dorybę. Studijuojant pasaulį ir Dievo kūriniją, klusnumo iš mūsų nereikalaujama (šis dažnai nesąmoningas klusnumas šio pasaulio kriterijams yra net problema). Čia skamba svarbi dorybė meilė ir – nors nebe taip gražiai, bet konkrečiau – interesai. Krikščionys turi žinoti, kokiame pasaulyje gyvena. Nes kas nestebėjo, neanalizavo ir neapsvarstė pasaulio mąstymo ir gyvenimo būdo, tas anksčiau ar vėliau kaip krikščionis pats prisitaikys prie jo arba smaksos šalia jo lyg neįtakingas ir nepastebimas sektantiškas šešėlis. Vokiečių teologijos profesorius Stephanas Holthausas neperdėjo parašęs: „Krikščionijos ir šiuolaikinės kultūros santykis per artimiausius dešimtmečius man atrodo būsiąs lemiamas klausimas, net išvis krikščioniškosios religijos išlikimo klausimas“ [5].
Priedas
Pasaulis Senajame ir Naujajame Testamente
Sąvoka „pasaulis“ Biblijoje vartojama labai įvairiai, kartais turima galvoje fizinis pasaulis, paskui vėl žmonių pasaulis, kitoj vietoj blogasis moralės atžvilgiu pasaulis ir galiausiai naujasis būsimasis pasaulis. Panagrinėkime abi Biblijos dalis atskirai.
Senasis Testamentas
Senasis Testamentas neturi savo hebrajiško žodžio pasauliui apibūdinti. Mūsų pasaulio sąvoka leidžia tiesiogiai grįžti tik iki graikų: kosmos=tvarka, sutvarkyta visuma. Ten, kur tikimės žodžio „pasaulis“, Senajame Testamente kalbama konkrečiai apie „dangų ir žemę“ (Pr 1,1), „visą žemę“ (Pr 11,1) ir „žemę ir visa, kas joje“ (Ps 24,1). Antikos graikams kosmosas buvo savarankiškas dydis – pasaulio tvarka, pasaulio sistema; Platono raštuose ji net protinga būtybė, dieviška, Aristotelio – amžina. Tuo tarpu izraelitai pasaulį visada matė priklausomą nuo Dievo, pasaulio visuma – „Dievo reikalas“, nes jis pasaulio Kūrėjas ir Viešpats. Taigi nors pasaulis rangu yra žemiau Dievo, tačiau – kitaip nei pas graikus – iš esmės pozityvus. Kadangi pasaulis „tik“ kūrinys, nedera melstis nei jam, nei niekam, kas jame. Bet kadangi pasaulis yra Dievo kūrinys, juo galima gėrėtis ir stebėtis – 8, 19, 104 psalmės.
Naujasis Testamentas
Kaip ir Senojo, kai kuriose Naujojo Testamento vietose apie pasaulį kalbama pozityviai kaip apie kūriniją (Apd 17,24 ir t.). Turbūt aiškiausiai tai atsiskleidžia 1 Tim 4,4, nors graikiškos sąvokos ten nerandame. Kur kas dažniau nei Senajame Testamente kaip pasaulis čia turimas galvoje žmonių pasaulis: ciesorius Augustas liepė surašyti „visą pasaulį“ čia, žinoma, turima omenyje visi (jo imperijos) žmonės. Rom 3,19 Paulius sako, kad „visas pasaulis“ kaltas prieš Dievą – vėl turimi galvoje žmonės. Beje, Naujajame Testamente pasaulis dažnai pasirodo ir kaip nuodėmingas žmonių pasaulis, puolęs, blogas, neišganytas pasaulis, tie žmonės pasaulyje, kurie nepriima Evangelijos – netikintieji. Ypač daug tokių eilučių Jono raštuose: „šio pasaulio vaikai“ (Lk 16,18), „teisiamas šis pasaulis“ (Jn 12,31), „jei pasaulis jūsų nekenčia“ (Jn 15,18), „pasaulis tavęs nepažino“ (Jn 17,25), „mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18,36), „šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailybė“ (1 Kor 3,19), „visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5,19), „pasaulis nepažįsta mūsų“ (1 Jn 3,1). Tad moralinėje perspektyvoje Naujasis Testamentas mato prieštaravimą tarp krikščionių ir pasaulio: krikščionys nėra pasaulio dalis (Jn 17,16!), jie turi skirtis nuo pasaulio, „nedaryti taip kaip jie [pagonys]“ (Mt 6,8).
Holger Lahayne, žurnalistas, studijavo grafiką ir teologiją
Vertė Zigmantas Ardickas