KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Lietuva stokoja krikščioniškos socialinės aplinkos analizės

Interviu su Pauliumi Subačiumi

Kur ir kaip šiandieniniai Lietuvos krikščionys ypač patiria pasaulio vertybių bei nuostatų įtaką?
Man krinta į akis dvi sritys, kurios labai glaudžiai susijusios. Pirmoji – šeimos samprata: kokia turi būti šeima, kokios jos narių pareigos, teisės, kam ta šeima reikalinga, kokia jos raidos perspektyva. Antroji būtų karjeros tema. Kaip kiekvienas atskiras žmogus įsitvirtina šiame pasaulyje, kas jam čia svarbiausia, kaip jis įsivaizduoja savo gyvenimo raidą, – ir karjerą turint galvoje ne tik, sakykim, profesine prasme, bet ir socializacijos prasme: kaip jis siekia tos socializacijos karjeros arba didesnio svorio socialinėje aplinkoje.
Kalbant apie tokią šeimos sampratą, pirmiausia pastebimas šeimos nuvertybinimas.
Pasaulis sako: „Šeima nėra svarbi“ arba bent jau šeima turi likti šeštoje, septintoje vietoje po karjeros, pinigų, draugų, hobio ar dar kokių nors dalykų. Ir ypač grėsmingas pasaulio teigimas, kad didelė šeima, daug vaikų turinti šeima ne tik keista ar nepatogi, bet, maža to, ydinga. Per visą žiniasklaidą ir kitais kanalais, kurie pasiekia Lietuvos žmogų, sakoma, kad didelė šeima – iškrypimas. Dideles šeimas kuria labai menko intelekto žmonės, tai žmonės, artimiausi gyvuliui, jie nemoka naudotis kontraceptinėmis priemonėmis arba, dar blogiau, jie socialiai ydingi, gimdo vaikus vien tam, kad gautų valstybės pašalpą. Šitoks samprotavimas jau reiškiasi Lietuvoje net kaip vyriausybinės šeimos politikos tam tikros nuostatos. Tos nuostatos gyvos filosofijos ir sociologijos instituto demografijos skyriaus darbuotojų galvose. Tai iš tikrųjų labai baisus dalykas.
O kalbant apie karjerą, tai žmonės norėjo kokiu nors būdu socialiai įsitvirtinti, norėjo gauti tokią vietą, kur galima uždirbti daug pinigų. Taip buvo turbūt visais laikais ir gal dėl to nereikėtų daryti tokios didelės problemos. Pirmiausia paklauskime, ar suvokiama, kad tą socialinę karjerą galima padaryti ir būnant septynių vaikų motina, nebūtinai banko valdytoja. Taip ir vyrui nebūtina vadovauti įstaigai, būti deputatu ar pagauti didžiausią žuvį žvejų būrelyje, kad būtum gerbtinas ir kad gerai jaustumeisi pasaulyje ir žinotumei prasmingai tą gyvenimą nugyvenęs. O tas įvaizdis, kurį siūlo ypač žiniasklaida, išties labai siauras. Jis numato galimybę žmogui jaustis atlikusiam tokią pareigą – pirmiausia sau pačiam, stipriai įsitvirtinusiam pasaulyje – tik tada, kai jis užima keletą tokių labai siaurų socialinių pozicijų.

Kaip krikščionys gali pasipriešinti tai įtakai?
Na, šiuo atveju būčiau linkęs nekalbėti apie įvairius evangelizacinius metodus, kuriuos vartoja ir Bažnyčios, ir krikščioniškos benduomenės ar kokie nors krikščionių būreliai. Pasirinksiu labai siaurą temą, socialinės kritikos temą, kurios, man atrodo, Lietuvoje labai stokojama, prie kurios galėtų su savo vertybinėmis pozicijomis krikščionys prisidėti ir kuri galėtų, mano įsitikinimu, tikrai pakeisti visuomeninę atmosferą Lietuvoje. Nors mes lyg ir gyvename jau amžiuje po apšviesos, po racionalizmo, tačiau pažvelgus į tai, kaip žmonės susidaro nuomonę apie daugelį dalykų, nuo to, kaip jie pasirenka pirkti kokią nors prekę, iki to, kaip jie pasirenka profesiją, šeimos modelį, renkasi gyvenimo draugą ir t.t. Dauguma tų sprendimų atrodo dar neracionalesni, negu žmonės darydavo XVI ar XVII amžiuje, bent kiek mes iš kultūros istorijos, iš mentaliteto istorijos galime spręsti. Tas informacijos srautas ir gyvenimo tempas neleidžia žmonėms sustoti ir pagalvoti. Reikia stabtelėti norint susivokti, kas čia iš tikrųjų vyksta. Kas glūdi po tais informacijos srautais, kokie interesai, kokios vertybės? Vienintelis dalykas, kuris gali priversti žmones šiek tiek susimąstyti – tai tokių pakankamai totalių ir net globalių, dabar visą pasaulį apimančių visuomeninių, kultūrinių reiškinių gilus aptarimas, socialinė kritika.
Gražių pavyzdžių yra kad ir toje pačioje Vakarų žiniasklaidoje, kur pirmasis puslapis galbūt ir kalba vartotojiškos visuomenės, globalių interesų kalba, bet kur nors trečioje ar ketvirtoje skiltyje gali rasti bet kurio solidesnio dienraščio apžvalgininko pastabas. Jose tikrai pagrįstai, korektiškai, dažniausiai pakankamai ironiškai suabejota sankloda, tam tikromis idėjomis, jų vienaprasme interpretacija, interesų plokščiu supratimu. Ir tai žmogui, siekiančiam tobulėti, leidžia susivokti. Aišku, aukščiausio lygio socialinės kritikos rašiniai, galbūt pirmiausia skiriami šviesuomenei, intelektualams, bet tie intelektualai, tarkim, mokytojai, gali tą socialinę kritiką transliuoti žemiau. O Lietuvoje kritiškų apmąstymų, kas mes esame, kur einame, kas čia vyksta, nuo paprasčiausio įstatymo analizės iki kokių nors plačių visuomeninių programų analizės, yra labai mažai. Tokios analizės krikščionišku žvilgsniu, man atrodo, labai didelė stoka, ir ją reikėtų, kiek įmanoma, skatinti.

Ko krikščionys gali pasimokyti iš pasaulio?
Žinoma, mano atsakymas iš pradžių nuskambės labai paradoksaliai. Man atrodo, kad pirmiausia galėtų pasimokyti nepriešinti tikslo ir principo. Tai, ką matau katalikų bendruomenėje, kiek susiduriu ir su kitais krikščionimis Lietuvoje, elgiamasi pagal tokį paprastą modelį: „Mes labai principingi, turime įsitikinimus ir tikrai nedarysime nieko tokio, kas nors truputėlį, mūsų supratimu, pažeistų mūsų principus“. Bet dažniausiai tie principai nėra bendrieji krikščioniški principai. Dažniausiai tai užsispyrimas dėl kokio nors konkretaus veiklos metodo, kartais dėl kokio nors konkretaus žmogaus priimtinumo ar nepriimtinumo. Norėdami apginti šitą poziciją, aktyvūs krikščionys dažnai sako: „Štai, tie sekuliarūs žmonės, jiems tikslas visada pateisina priemones, pragmatiškai orientuodamiesi į tikslus jie atmeta bet kokius principus, todėl jie ir susivienija pragmatiniais interesais ir kažką padaro. Mes taip nesielgsim“. Bet man neatrodo, kad tai krikščioniška laikysena, – jeigu tikslai yra evangeliniai, jeigu tai Kristaus žodžio skleidimas pasaulyje, tai, ko gero, labai kvaila ir neteisinga ir nekrikščioniška būtų tokį tikslą priešinti su tam tikrais veiklos metodais, principais ar pažiūrų skirtumais.
Čia ir praktinio ekumenizmo stokos reikalas, nes tokį deklaratyvų ar ideologinį ekumenizmą Lietuvoje šiaip jau absoliuti dauguma pripažįsta, bet kai reikia praktiškai ką nors nuveikti kartu, būna labai sunku. Ir sunku ne tik tarp bendruomenių, bet ir bendruomenių viduje. Katalikas nesusitaria su kataliku, liuteronas su liuteronu ir visi sako, kad mes esame labai principingi. O jei būtų pirmiausiai matomas tikslas, paskui žiūrima, kokios gi priemonės neatitinka šito tikslo ir būtų atmetamos tik tos priemonės, kurios neatitinka to tikslo (o jeigu tikslas yra evangelinis, vadinasi, visos priemonės, kurios tą tikslą įgyvendina tam tikra prasme, irgi yra nuo Evangelijos), būtų galima susitarti. Galėtume to pasimokyti iš sekuliaraus pasaulio.

Kokiose šių dienų gyvenimo sferose, pavyzdžiui, kultūroje, moksle, švietime, politikoje ir pan. ypač reikalingas krikščionių angažuotumas?
Sakyčiau, kad pirmiausia politikoje, bet pridedant priedėlius – kultūros, švietimo, mokslo politika. Pačiam mokslui kaip tokiam savaime kaip ir nereikalingas krikščionio angažuotumas. Mokslas turi savo specifines veiklos priemones. Menas irgi. Menininkui nereikia jo atžvilgiu taikyti kažkokių priemonių, jis turi savo vidaus vertybinę sistemą, kurią taiko, bet ten, kur prasideda bendruomenės sistemiški sprendimai, kuriuos galima pavadinti politika, peraugančia iki įstatymų, nutarimų ir ministrų veiklos lygio tose atskirose srityse, ten jau krikščioniškas įvertinimas tų poelgių, siūlymas tam tikrų veiklos būdų, reagavimas į netinkamus politinius tų sričių sprendimus atrodo labai svarbus. Ko gero, švietimas būtų svarbiausia sritis, nes kur ugdomas žmogus, jis ugdomas taip pat kultūrine samprata, per mokslo skleidimo sampratą ir tų dalykų beveik neįmanoma atskirti.
Dar man atrodo, kad siejant su ugdymu, krikščionio angažuotumas labai svarbus informacijos srautų vyksme, bet ne reguliavime, tokiame primityviame, dėl kurio pastaruoju metu Lietuvoje vyko nuolatinės politinės ir visuomeninės kautynės, kas niekuo geru nesibaigia, nes jei ir būtų įsteigta ten kokia nors kontrolės institucija, vargu ar tai padėtų žiniasklaidą perorientuoti. Čia turėčiau galvoj angažuotumą socialinei kritikai, kuri leistų žmonėms atsitokėti – pasižiūrėkite, kokia ta žiniasklaida ir ar galima tikėti, ką ji sako. Ta prasme sovietmečiu žmonės buvo kritiškesni. Daugybė žmonių sovietmečiu sakydavo, kad mes paklausome Amerikos balso, Vatikano radijo, pažiūrime Maskvos „Vremia“ programos ir tada susidarom nuomonę. Jie lygindavo informacijos šaltinius ir kritiškai apdorodavo informaciją. O dabar staiga laisvė! Užtenka paimti vieną dienraštį, pažiūrėti vienas komercinės televizijos žinias ir aš jau žinau, kas vyksta. O mano vakarykštė patirtis grįžtant iš Vokietijos liudija, kad nieko negali sužinoti, kas vyksta. Penkias dienas mes skaitėm vakarietiškus laikraščius, du kartus lėktuve Yesterday, Times ir štai įlipom į Lietuvos avialinijų lėktuvą, pasistvėrėm šeštadienio laikraščius galvodami, kad dabar sužinosime, kas vyksta Lietuvoje. O atsivertęs pirmą puslapį matai, kad kažkas kažką išprievartavo, o kas siūlomas į ministrus rašoma ketvirtame puslapyje, smulkiu šriftu, vos gali surasti. Nekalbant apie kitą kultūrinę, visuomeninę informaciją. Tai atrodo, kad krikščionio angažuotumas bandant kaip nors reaguoti į visa tai, kas vyksta, būtų labai svarbus.

Dr. Paulius Subačius
, „Naujojo Židinio-Aidų“ religijos apžvalgininkas





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).