John Coffey

Santykiai tarp Bažnyčios ir kino grįsti įtarumu. Holivudas nepaiso krikščioniškųjų vertybių, krikščionys, savo ruožtu, į tai atsako pasmerkimu ir cenzūra. Tačiau nuo pat kino atsiradimo filmų kūrėjus traukė religinės ir dvasinės temos. Šiandien krikščionys daug laimi iš kritika grįstų santykių su kinu. Gerai sukurti filmai – meno kūriniai, išprovokuojantys etinius apmąstymus ir suteikiantys esminį pagrindą kontaktams tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų.

Bažnyčia ir kinas
Nuo pat savo gimimo filmas įsigalėjo kaip pati populiariausia amžiaus meno forma. Kiekvieną savaitę milijonai žmonių visame pasaulyje plūsta į kino teatrus arba žiūri vaizdajuostes bei filmus per televiziją. Tačiau filmų populiarumas ir įtaka sukėlė krikščionių susirūpinimą, nes jie skatina paleistuvystę, prievartą ir bedieviškumą.
Nuo 4-o iki 7-o dešimtmečio, per visą Holivudo „aukso amžių“, katalikų Bažnyčia JAV kontroliavo kiną per „Legion of Decency“ (Padorumo legioną). Pastarojo pasisekimas buvo nepaprastas. Tik labai nedaug to laikotarpio Holivudo filmų buvo išleista be Legiono pritarimo, o daugelis buvo negailestingai iškarpyti ar perrašyti dėl cenzūros. Tačiau galiausiai Legiono vykdomos kampanijos išprovokavo galingą neigiamą reakciją. 7-o dešimtmečio pradžioje kino industrija ėmė vis labiau piktintis Bažnyčios kišimusi, Legionas buvo priverstas liberalizuoti filmų klasifikacijos sistemą ir galiausiai gamybinio kodo buvo atsisakyta.
Tačiau filmuose atsiradus dar daugiau smurto ir atviro intymumo scenų, susirūpinimas dėl jų daromos įtakos vėl atsinaujino. Šis susirūpinimas labai įtaigiai išdėstytas žydų kino kritiko Michaelo Medvedo knygoje „Holivudas prieš Ameriką“ (1992). Nors ir pasisakydamas prieš cenzūrą, jis griežtai kritikuoja „svajonių fabriką, tapusį nuodų fabriku“. Nesuskaičiuojama daugybė filmų rodo intymias sekso scenas, beprasmį smurtą, nepadorų elgesį ir blevyzgas. Holivudas kaltas dėl to, kad skatina paleistuvavimą, šmeižia vedybinę instituciją, šlovina smurtą, niekina herojus, pliekia Ameriką ir puola religiją. Medvedo akimis, Martino Scorsese’ės kontroversiško filmo „Paskutinis Kristaus gundymas“ (1988) išleidimas buvo niekas kitas, tik „karo paskelbimas“ krikščionims.
Medvedo kritika yra griežta ir polemiška, bet panašūs nuogąstavimai būdingi daugeliui. Tokie filmai kaip „Gimę žudyti“ (1994) siejami su tikrovėje vykstančiomis žudynėmis ir šiandien aštriai diskutuojama dėl ryšio tarp ekrane rodomo smurto ir gyvenime įvykdomų žudynių. Davidas Putnamas, gerbiamas britų režisierius, išreiškia jausmus, būdingus daugeliui žmonių: „Filmų potekstėje dabar jaučiama bjaurastis. Tai, kuo aš labiausiai šlykščiuosi – cinizmu – tapo madinga“.
Ironiška, kad kinui tapus smurtiškesniam ir seksualiai apnuogintam, krikščionys labiau atsipalaidavo. Evangelikalai šiandien ramiai žiūri filmus, kurie ankstesnę kartą būtų šokiravę. Kaip pasakė vienas mokslininkas, šiuolaikiniai evangelikalai „pasaulyje jaučiasi jaukiai“ ir „natūraliai priima kultūrines viduriniosios klasės gyvenimo normas“ [1]. Kinas ryte ryjamas kaip pasilinksminimo forma ir dažnai jaučiamas kritinio požiūrio trūkumas tiek priemonės, tiek ir idėjinio turinio atžvilgiu. Jei praeityje pavojus glūdėjo kultūriniame separatizme, tai šiandien grėsmę gali kelti kultūrinė asimiliacija.

Aiškios pozicijos poreikis
Kad būtų išvengta šių kraštutinumų, krikščionys turėtų plėtoti tikrai biblinį požiūrį į kultūrą. Dievas ragina mus būti šventa tauta, radikaliai išsiskiriančia iš aplinkos. Senajame Testamente aptinkamas hebrajiškas žodis qodeš (verčiama „šventumas“) tiesiogine prasme reiškia išsiskyrimą arba atskyrimą. Naujajame Testamente aptinkama daug įsakymų dėl šventumo. Jėzus mokė savo sekėjus elgtis negailestingai, kad išlaikytų skaistumą: „Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, – sako jis, – išlupk ją ir mesk šalin“ (Mt 5,29). Viena ištrauka iš Biblijos padarė didelę įtaką krikščionių nuomonei apie kiną – Laiško filipiečiams 4,8: „Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“. Kadangi kine vaizduojama daug neteisingų, nekilnių, netyrų, bjaurių ir smerktinų dalykų, tai dauguma tikinčiųjų jo paprasčiausiai vengia.
Tačiau aistringas šventumo siekimas neturėtų užgožti mūsų įsipareigojimų pasauliui. Krikščionių gyvenimas turi būti pažymėtas „šventu pasaulietiškumu“ [2]. Krikščionys turėtų gyventi ne tik kaip ateiviai ir svečiai, bet ir kaip sąžiningi piliečiai (1 Pt 2,11–17); kaip žemės druska korupcijos vandenyne ir šviesa tamsoje (Mt 5,13–16). Druska ir šviesa efektyvios, nes jos ir nesiderina su aplinka, ir yra tos aplinkos dalis. Taip ir mes turime būti šio puolusio pasaulio dalimi, atsispirdami tiek pagundai asimiliuotis jame, tiek ir pagundai izoliuotis nuo jo. Kristaus malda yra ne apie tai, kad jo mokiniai būtų paimti „iš pasaulio“, bet kad jie būtų apsaugoti nuo blogio ir pašventinti Dievo žodžiu (Jn 17,13–19).
Biblija pateikia iškilius šios aiškios pozicijos ir angažuotumo pavyzdžius: Juozapą, Esterą, Danielių, Paulių ir patį Kristų. Paulius sielojosi dėl atėniečių idealizavimo ir pasisakė prieš jį, bet tuo pat metu jis domėjosi jų kultūra ir religija. Baimė susitepti nebuvo didesnė už norą bendrauti. Jis analizavo jų stabus, kalbėjosi su jų filosofais, skaitė jų poetus. Pamokslaudamas jis ne tik smerkė, bet ir ieškojo bendrų sąlyčio taškų (Apd 17,16–34). Tačiau būtent Jėzus buvo drąsiausias švento pasaulietiškumo įsikūnijimas. Fariziejus pritrenkė Kristaus pasirengimas bendrauti su pasauliečiais pasaulietiškoje aplinkoje. Bet Jėzus mokė, jog blogos mintys, paleistuvystė, žmogžudystės ir gašlumas kyla „iš vidaus, iš žmonių širdies“; izoliavimasis nuo pasaulio negarantuoja šventumo (Mk 7,20–23). Jis nesivaržydamas laužė žydų tabu ir laisvai bendravo su „nusidėjėliais“ (Mt 9,10–13; Lk 7,36–50). Nors jis kvietė žmones atgailauti, jo gyvenimas pasižymėjo radikaliu atvirumu nuodėmingiesiems (Lk 19,1–10; Jn 4,4–26; Jn 8,1–11).

Aiškios pozicijos demonstravimas
Nedaugelis krikščionių sugeba išlaikyti tokią pusiausvyrą. Daugelis pasirinko „saugų“ smerkimo variantą ir pasitraukimą iš pasaulio bei jo kultūros. Tačiau tokia strategija turi rimtų trūkumų. Anglų puritonai dažnai demonstruodavo, kad jie vertina muziką, poeziją, tapybą, bet jei kai kurie iš jų būtų padarę savaip, ko gero, šiandien neturėtume Šekspyro. Liūdnai ironiška, kad judėjimas, kuris susikūrė gailestingumo doktrinos pagrindu, tapo kietakaktiško moralizmo simboliu. Puritonizmo nusistatymas prieš teatrus, smukles ir Kalėdas atstūmė amžininkus ir sudarė įspūdį, kad puritonizmas yra teisuolių tikėjimas.
Tačiau vengdami moralizmo negalime remti naivaus pasaulietiškos kultūros vartojimo. Kiekis pigios erotikos ir siaubo filmų, reklamuojamų vaizdajuosčių parduotuvėse, turėtų kelti nerimą krikščionims. Tiems, kurie niekada nežiūri tokių filmų, reikėtų rimtai pagalvoti apie „rimtus“ filmus, galinčius sugundyti. Tokio filmo požiūris į pasaulį gali būti klastingesnis nei atvirai rodoma šventvagystė, nuogumas ar smurtas. Žinoma, tokios problemos iškyla ir politikos, verslo, literatūros bei filosofijos srityse; kiekviena iš jų paspendžia savo spąstus, tačiau tragiška, kai krikščionys vengia šių gyvenimo sferų. Individai skiriasi sugebėjimu priimti tikėjimo iššūkius, tačiau kiekvienam iš mūsų savaip reikėtų stengtis pareikšti aiškią poziciją ir būti aktyviu kultūros vartotoju.
Francis Schaefferis pastebėjo, kad Bažnyčios jaunus krikščionis dažnai priglaudžia nuo „pasaulio“ po savo sparnu, o po to palieka juos akis į akį su juo nuogus ir neapsaugotus. Tačiau yra praktinių dalykų, kurių Bažnyčia galėtų imtis, kad padėtų jiems dalyvauti kultūriniame gyvenime. Pamokslininkai galėtų žiūrėti filmus ar skaityti kritinius straipsnius spaudoje bei panaudoti juos savo pamoksluose. Tėvai galėtų pasinaudoti TV gidais šeimoms, parinkdami filmus, tinkamus žiūrėti kartu su vaikais. Jaunimo ar namų grupės galėtų aptarinėti filmus krikščionišku požiūriu. Pavyzdžiui, „Trumeno šou“ (1998) priversdavo žmones susimąstyti apie tai, kaip žiniasklaida manipuliuoja mūsų tikrovės suvokimu, o kartu ir pasufleruodavo gilesnius klausimus apie Dievą. Ar šis filmas – tai paprasčiausias viešas apsimetėlių žiniasklaidos kūrėjų demaskavimas? Ar tai puolimas prieš teizmą? O galbūt jis atstovauja populiariam Dievo įvaizdžiui kaip kažkur toli gyvenančiam valdovui fanatikui, kuriam visai nerūpi mūsų gerovė?
Tokių klausimų iškėlimas svarbus kritiniam požiūriui. Pavojus tas, kad kai žiūrime filmus, „išjungiame“ savo krikščionišką mąstymą ir sugeriame juos į save. Kaip teigia kritikas Neilas Postmanas, filmai, kurie pateikia reginį, o ne turinį, yra ypač problemiški. Amžiuje, kai vaizdai nustelbia žodžius, linksmybės labiau traukia nei tiesa. Tačiau kinas ir teatras gali neutralizuoti televizijoje gaminamas banalybes, nes jie vis dar geba išprovokuoti rimtus apmąstymus.
Jei norime gauti maksimalų pasitenkinimą ir naudą iš filmų, turime įvertinti tris skirtingus kino meno aspektus: estetinį, moralinį ir religinį. Nors filmai gali būti vidutiniški estetiniu požiūriu, moraliai žeidžiantys bei painūs religine prasme, daugelis jų vis tiktai gali daug ką pasiūlyti kiekvienu iš anksčiau minėtų aspektų.

Estetinis aspektas
Hansas Rookmaakeris sakydavo, kad „menui nereikia pateisinimo“. Tuo jis norėjo pasakyti, kad menas veiksmingas net tada, kai ryškiai nerodo praktinio tikslo. Dievas įkurdino mus fizinės kūrinijos centre ir įsakė apgyvendinti šią žemę bei viešpatauti joje (Pr 1,28). Kai menininkas paima kokį nors žmogaus pagamintą produktą ir suteikia jam žavią formą, jis dalyvauja žmonijos pašaukime dirbti žemę. Kristus mirė ne tam, kad pakeistų šią sukurtą tvarką, bet kad ją atnaujintų (žr. Iz 11,1–9; 65,17–25; Rom 8,18–21; Apr 21), taigi krikščionys turėtų atskleisti žmogiškąją prigimtį visapusiškai… Kaip teisingai pastebi Nicholas Wolterstorffas: „Gyvenimas ne tam, kad liūdėtum“ [3] Taigi nėra prasmės atsiprašinėti už tai, kad negalite pamiršti to dialogo iš „Kasablankos“ (1942) arba kad žavitės struktūriniu Tarantino filmo tobulumu. Mums vertėtų vengti pažiūrų siaurumo, kai dėmesys sutelkiamas vien tik į probleminius filmo aspektus. Gal Pučinio operose ir jaučiama sadistiška neapykantos moterims gaida, tačiau Pučinio opera – ne vien tik neskoningas turinys. Žmogaus kūrybiškumą galima iškreipti ir panaudoti jį stabams kurti (Iš 32,1–6; Ez 8; Iz 44,6–20), bet estetinis impulsas lieka esmine Dievo gerojo kūrinio dalimi. Didžiosios pasaulinio kino meno klasikos žiūrėjimas – tai žavėjimasis režisierių meniškumu. Kurosavos „Septyni samurajai“ (1954) stulbina savo epiniu užmoju, subtiliais charakteriais, švelniu humoru ir meistriškumu. „Pilietis Keinas“ (1941) yra tiek pat nuostabus, nes jį kūręs 25 metų režisierius Orsonas Wellesas parodė stulbinantį sugebėjimą disponuoti priemonėmis, įdiegti daugybę naujovių, tokių kaip plataus ryškumo lauko fotografija, filmavimas iš žemo taško ir nelinijinis pasakojimas.
Filmai gali teikti didžiulį pasitenkinimą. Jie gali nunešti į tolimiausius žemės kampelius ir į seniai užmirštus amžius; jie gali prajuokinti, pravirkdyti arba priversti užgniaužti kvapą; jie gali atskleisti kultūras su visa jų įvairove ir koloritu bei leisti žvilgtelėti į visai mums nepažįstamų žmonių gyvenimus. Tik prisiminkite nuostabius filmus apie italą paštininką ir poetą iš Čilės („Laiškanešys“, 1995), paprastą kinę valstietę ir jos atkaklų teisybės ieškojimą („Čiui Dziu istorija“, 1992), mažą rusų berniuką ir jo čeką įtėvį („Kolia“, 1996). Kino pasaulis kupinas paslėptų lobių, užuojautos ir įžvalgių pastebėjimų. Tokie meno kūriniai linksmina, džiugina ir praturtina savo humaniškumu.

Moralinis aspektas
Tikintieji vertina filmus ir etiniu požiūriu. Čia nereikėtų kreipti dėmesio vien tik į seksą, keikimąsi bei smurtą. Vienas Amerikos evangelikalų tinklalapis, skirtas filmų apžvalgai, nagrinėdamas etinę filmų vertę, remiasi būtent tais kriterijais, o kitų moralinių klausimų beveik nepastebi. Steveno Spielbergo filmas apie holokaustą „Šindlerio sąrašas“ (1993) buvo įvertintas „krikščioniška“ vertinimo skale nuo 1 iki 5 (filmas pateko į „labai įžeidus krikščionišku požiūriu“ kategoriją). JAV įsikūrusi krikščioniška filmų ir televizijos komisija griežtai įspėja dėl „didelio nuogumo koncentracijos stovykloje scenų… grafiškų sekso scenų tarp nesusituokusių individų… [ir] 19 nešvankybių, 8 Dievą niekinančių pasakymų ir keleto vulgarizmų“. Vienos iš didžiausių šio amžiaus moralinių blogybių akivaizdoje tokie recenzentai galėtų padaryti šį tą geresnio, nei apsiriboti keiksmažodžių skaičiavimu.
Taip smarkiai besirūpindami tvirkinančia kino įtaka, krikščionys dažnai neįvertina jo sugebėjimo kurti etinį atspindį. Nuolat vertindami patys, trukdome jiems vertinti mus. Tačiau daugelis filmų turi galią demaskuoti mūsų pačių moralinius trūkumus. Nedaugelis meno kūrinių dramatizuoja įtampą tarp pasitenkinimo ir pareigos įtikinamiau nei Franko Capros „Puikus gyvenimas“ (1946). Pastarojo meto filmai, suteikiantys pasitenkinimą, tokie kaip „Forestas Gampas“ (1994) ir „Šošenko atpirkimas“ (1995) vaizduoja pagrindinius veikėjus, kurie laikosi savo principų demoralizuotame pasaulyje. Esmė ne ta, kad šiuose filmuose viskas vyksta kaip reikia, bet kad jie išprovokuoja mus galvoti apie moralę.
Filmai gali būti susiję ir su specifiniais moralės klausimais. Kino juostos „Būrys“ (1986) ir „Šių dienų apokalipsė“ (1979) įneša svarbų indėlį į diskusiją dėl Vietnamo karo. Niūrūs ir smurtiniai, jie primena mums apie žmogaus nuopuolį panašiai kaip ir Teisėjų knyga. Kiti filmai sprendžia psichikos ligų („Šviesk“, 1996), rasizmo („Džiunglių karštligė“, 1991), kapitalistinės spekuliacijos („Volstrytas“, 1987), alkoholizmo („Paliekant Las Vegasą“, 1995) ir mirties bausmės („Mirusysis eina“, 1995) problemas. Lenkų režisierius Krzysztofas Kieslowskis „Dekaloge“ (1988), dešimtyje trumpų filmų, pabrėžia skausmingas moralines dilemas, kurios iškyla žmonėms, gyvenantiems viename Varšuvos blokiniame name. Kritišku momentu Kieslowskis pristato „paslaptingą vyrą“, kuris atidžiai stebi veikėjus, lyg sakydamas, kad Dievas visą laiką mus stebi ir tiria.

Religinis aspektas
Galbūt mūsų amžius ir yra „pasaulietiškas amžius“, bet šio amžiaus tipiškiausia meno forma persmelkta teologijos. Ryškūs religiniai yra biblinės tematikos ir Kristaus filmai, tokie kaip „Dešimt Dievo įsakymų“ (1956), „Ben Huras“ (1959), „Karalių karalius“ (1961) ir „Egipto princas“ (1998). Tačiau religinė kino svarba siekia daug toliau.
Paskutiniame XX a. dešimtmetyje ypač išaugo filmų, nagrinėjančių dvasines temas, skaičius, nors jų dvasingumas paprastai yra labai eklektiškas. Ši kryptis tikriausiai prasidėjo nuo „Žvaigždžių karų“ (1977), o ją sustiprino Rytų religijos ir „New Age“ misticizmo mada. Nors 93 procentai Holivudo valdžios nesilanko jokiose religinėse pamaldose, paskutiniuose filmuose ryškus budizmo ir scientologijos populiarumas. „Kundun“ (1997) ir „Septyneri metai Tibete“ (1997) pateikia pagarbų budizmo paveikslą, tuo tarpu „Fenomenas“ (1996) atskleidžia filmo žvaigždės, Johno Travoltos scientologinius įsitikinimus. Milžiniškas „Vaiduoklio“ (1990) pasisekimas įkvėpė daugybę filmų, kuriuose rodomi angelai, reinkarnacija, pomirtinis gyvenimas ir kiti antgamtiniai dalykai. Paskutinis iš tokių filmų yra „Kokios svajonės mūsų laukia“ (1998). Šių filmų „New Age“ dvasingumas giliai problemiškas, bet jie yra svarus įrodymas, kad nepaisant visų pagyrimų, sekuliarizmas nepajėgia patenkinti XX a. žmonių.
Maža to, pati krikščioniška teologija išlieka galinga jėga kino mene. Žinoma, galima rasti ir pasaulietiškumo pavyzdžių; pastaruoju metu išleistuose britų filmuose religija beveik arba visai nevaidina jokio vaidmens herojų gyvenime, o „Ketveriose vestuvėse ir vienose laidotuvėse“ (1994) Bažnyčią įkūnija absurdiškas nevykėlis jaunas kunigas, kurį vaidina Rovanas Atkinsonas („Mr. Bean“). Tačiau rimti filmai ir toliau kuria palankius krikščionių portretus bei pritaria teologinėms idėjoms. „Babetės puota“ (1988) – nedidelis šedevras, kuriame veiksmas vyksta asketiškai dievobaimingoje bendruomenėje XIX a. Danijoje ir kuriame puikiai atsispindi biblinės malonės, atleidimo ir susitaikymo temos. Taip pat verta prisiminti ir „Ugnies vežimus“ (1981), „Misiją“ (1986) ir Roberto Duvallio puikų sekminininkų kultūros atkūrimą Pietų Amerikos kaime juostoje „Apaštalas“ (1998).
Netgi tie filmai, kuriuose nėra tikinčių herojų, dažnai remiasi pasakojimų apie Kristaus kannčią ir apokalipsės siužetais. „Roboto policininko“ (1987) režisierius Paulas Verhoevenas, turėjęs kontaktų su sekminininkais, apibūdino savo filmą kaip „krikščionišką pasaką“ [4]. Kito mokslinės fantastikos klasika tapusio kūrinio „Terminatorius“ (1984) siužetas sukasi apie moterį, kilusią iš prastuomenės. Ji pasirenkama pagimdyti išvaduotoją, vardu Džonas Koneris (atkreipkite dėmesį į inicialus – J. K.) Terminatorius, kaip ir Karalius Erodas, išsirengia žudyti kūdikių, kad atsikratytų šio būsimo mesijo, tačiau iš filmo, prisodrinto apokaliptinių užuominų, aišku, kad moteris pagimdys ir kad jos vaikas išgelbės žmoniją nuo pražūties. Daugelyje kitų filmų, tokių kaip „Žmogus dramblys“ (1980), „Ateivis E.T.“ (1982), „Matrica“ (1999) ir netgi „Edvardas Žirkliarankis“ (1990), herojai turi ką nors bendro su Kristumi. Viename iš niūriausių XX a. paskutinio dešimtmečio trilerių „Septyni“ (1995) pilna užuominų apie Akvinietį, Dantę, Miltono „Prarastąjį rojų“ ir septynias didžiąsias nuodėmes, be gailesčio sutelkiant dėmesį į žmonijos sugedimą, ištvirkimą, korupciją ir atpirkimo reikalavimą. Tokio pobūdžio filmai semiasi jėgos iš jų naudojamo teologinio diskurso. Pasaulietinės filosofijos nedaro tokios įtakos, nes jos nedaug ką gali pasakyti apie radikalų blogį ar atpirkimo galimybę. Kai filmų kūrėjai bando išspręsti žmogaus egzistencijos kraštutinumus, jie vis grįžta prie krikščioniško paveldo.
Stivas Terneris įrodinėja, kad kai kurių šio amžiaus reikšmingiausių populiariosios muzikos kūrinių įkvėpėjai yra juodaodžių Bažnyčia bei tokių artistų kaip Elvis Presley, Bobas Dylanas, Marvinas Gaye ir Bono iš „U2“ religinė patirtis. [5] Kažką panašaus būtų galima pasakyti ir apie tokius režisierius kaip Alfredas Hitchcockas, kurio kūryboje ryškiai atsispindi jėzuitiškas išsilavinimas; Ingmarą Bergmaną, liuteronų pastoriaus sūnų, kuris grūmėsi su „Dievo tylėjimu“ tokiuose filmuose kaip „Septintasis antspaudas“ (1957); Woodį Alleną, kuris niekada nesiliovė ginčytis su judaizmu, ypač filme „Nusikaltimai ir prasižengimai“ (1989) ir Quentiną Tarantiną, kuris ankstyvoje paauglystėje buvo entuziastingas krikščionis ir kuris tvirtina, kad „Bulvarinis skaitalas“ (1994) su kulminacine atsivertimo scena yra filmas apie atpirkimą.
Religinės temos taip pat vaidina pagrindinį vaidmenį Paului Schraderiui ir Martinui Scorsese’ei, kurių partnerystės rezultatai „Taksi vairuotojas“ (1976), „Įsiutęs bulius“ (1980) ir „Paskutinis Kristaus gundymas“. Skorsese kažkada norėjo tapti katalikų kunigu, tuo tarpu Schraderis gavo išsilavinimą Kalvino kolegijoje, vadovaujant Nicholui Wolterstorffui. Nors jis atsisakė to tikėjimo, jo filmuose plėtojamos kalvinistinės temos, o vienišos sielos ieško pasaulietiško atpirkimo.
„Įsiutęs bulius“ vaizduoja boksininko Džeiko La Motos karjerą – tai pasakojimas apie atpirkimą per kančias. La Mota išgyvena prievartą ir bausmę, bet tampa geresniu žmogumi. Filmui baigiantis, ekrane matome Jono 9,24–26 žodžius: „…buvau aklas, o dabar regiu“. Atkartodami biblines istorijas filmų kūrėjai tikisi praturtinti pasaulietinį atpirkimo supratimą krikščioniško išsigelbėjimo intensyvumu, gilumu ir aistra. Nepaisant visų tų kūrinių trūkumų, jų darbai tik įrodo neblėstančią krikščioniškų įsitikinimų svarbą šiuolaikinėje kultūroje ir dabarčiai būdingą transcendencijos alkį.

Išvados
Filmai – svarbi mūsų sąlyčio su pasauliu priemonė. Pamokslininkams ir apologetams kinas atveria langą į šiuolaikinę kultūrą ir yra galingų bei prieinamų iliustracijų šaltinis. 7-ame dešimtmetyje Francis Schaefferis panaudojo Felinio ir Antonionio filmus egzistencializmo kritikai. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje Davidas Lyonas parašo pirmuosius knygos „Postmodernizmas“ (1994) puslapius apie „Bėgiką ašmenimis“ (1982), klasikinį mokslinės fantastikos filmą, kurio veiksmas vyksta slogiame Los Andžele 2019 metais, kur modernizmas sužlugęs, multikultūralizmas neveiksnus, o tikrovė abejotina. Filmas yra nuostabi priemonė norintiems skelbti Evangeliją. Kinas turi daug didesnę auditoriją nei knygos, o ir filmų ryškūs vaizdiniai neišdyla iš mūsų atminties ilgus metus. Filmų kūrėjai yra mūsų kultūros skleidėjai ir mitų kūrėjai, o filmai atspindi šiuolaikinį prasmės ir tiesos ieškojimą. Jei rimtai norime pateikti krikščionišką tikėjimą per kultūrą, mums būtina atkreipti dėmesį į šias mūsų dienų didaktines alegorijas.
Krikščionių dar laukia netrumpas kelias, kol susiformuos kritinis požiūris. „Evangelikalų minties skandale“ (1994) Markas Nolas pabrėžė, kokia intelektualiai ribota tapo amerikietiška evangelikalų bendruomenė, nepaisant jos dydžio. Evangelinės vaizduotės skandalas kelia ne mažesnį rūpestį. Palyginti nesunku surasti įžymius tikinčius akademikus filosofijos, mokslo, teologijos ir istorijos srityse. Bet kur pasidėjo tikintieji menininkai, romanistai, aktoriai, dramaturgai, kompozitoriai, kritikai ir kino režisieriai? Laimei, dar yra keletas, bet mūsų Bažnyčia turi padaryti daug daugiau, kad paremtų meno įžvalgas. Jei jau mes turime būti šviesa ir druska šiuolaikinei visuomenei, tai negalime ignoruoti aptemdytos scenos ir žydrojo ekrano.

John Coffey, istorikas, Britų akademijos mokslinės draugijos narys Londono universitete, keleto knygų autorius

Vertė Dalė Daraškaitė

Versta iš: Coffey J. Engaging with cinema // Cambridge Papers, Vol. 8, Nr. 1, 1999