Horst Furhmann
Visi kunigaikščiai turi bučiuoti popiežiaus kojas, reikalavo Grigalius VII 1075 m. O 1302 m. lapkričio mėnesį Bonifacas VIII bulėje„Unam sanctam“ pareiškė: jei žmogus nori būti išganytas, jis turi paklusti Romos popiežiui. Kaip atsirado vizija, kad popiežiui skirta viešpatauti visame pasaulyje?
1964 m. lapkričio 13 d., praėjus daugiau kaip metams po pontifikato pradžios, popiežius Paulius VI (1963– 1978) atliko dėmesio vertą aktą: iškilmingai žengė prie šv. Petro bazilikos altoriaus ir nusiėmė tiarą, kaip jis pareiškė, „dovanodamas ją vargšams“. Tačiau granatos formos gaubtuvas, atsidūręs ant altoriaus stalo, neatnešė pinigų kokiai nors pagalbos vargšams organizacijai, todėl Paulius po penkių dienų atidavė jam, matyt, nebereikalingą daiktą Niujorko arkivyskupui ir kardinolui Franciui Spellmanui (1889– 1967), kuris buvo laikomas veikliu žmogumi. Spellmanas išsiuntė tiarą į „turnė“. Popiežiaus karūną buvo galima pamatyti Vatikano paviljone pasaulinėje parodoje Niujorke bei parduotuvių vitrinose, ji uždirbo nemažai pinigų. Tačiau koks pažiūrų lūžis: tiara, kurios formos užuomazgos atsirado XII amžiuje ir kuri XIV amžiuje įgavo galutinę trijų karūnų formą, buvo aukščiausios žemiškosios valdžios ženklas, ženklas, jog popiežius esąs „kunigaikščių ir karalių tėvas“. Su šiais iš viduramžių atėjusiais žodžiais įšventinimo dieną 1963 m. birželio mėnesį popiežiui Pauliui VI buvo uždėta tiara. Popiežius, kaip skelbiama, sujungia aukščiausią dvasinį ir pasaulietinį titulus. „Yra tik viena Bažnyčia, ir ji turi tik vieną vadovą – Kristų, kunigą ir karalių… Todėl ir Kristaus vietininkas žemėje galėjo įsikūnyti tik aukščiausiame valdove – popiežiuje, kuris ant galvos nešioja žemiškųjų ir dangiškųjų valdovų karališkos–imperatoriškos didybės simbolį“ (G. Ladneris). Todėl neatsitiktinai vėlyvųjų viduramžių ikonografija perkelia žemiškąją hierarchiją į dangų. Altorių paveiksluose labai dažnai Dievas Tėvas ar Kristus vaizduojamas ne su karūna, o su popiežiaus tiara – aukščiausios valdžios ženklu. Dar aukštesnis simbolis jau nebeįmanomas.
„Tikrasis imperatorius yra popiežius“. Kaip jis, Popiežiaus metraštyje oficialiai vadinamas „Kristaus vietininku“, priskyrė sau aukščiausiąją žemiškąją valdžią, nors Kristus sakė, kad jo karalystė ne iš šio pasaulio (Jn 18,36)? Santykių tarp pasaulietinės ir dvasinės valdžios klausimas pirmaisiais krikščionybės ir popiežiaus sosto amžiais nevaidino svarbaus vaidmens; iš pradžių Bažnyčia turėjo įsitvirtinti pasaulyje. Tačiau krikščionybei tapus imperijos religija, tikėjimas pasidarė valstybės reikalu. Religijos išpažinimas tapo valstybinių įsitikinimų išraiška. Eretikai buvo laikomi valstybei pavojingais atskalūnais, didžiausiais išdavikais ir galėjo būti persekiojami, kaip pavyzdžiui, priscilijonitai, nestorijonai ar monofizitai.
Būtent imperatorius savomis priemonėmis rūpinosi tikruoju tikėjimu, norėdamas įtvirtinti ortodoksiją jis sušaukė konsiliumus, kuriuos prižiūrėjo jo komisarai. Taip įvyko visi pirmojo tūkstantmečio ekumeniniai konsiliumai, nė viename popiežius nedalyvavo, nors vėliau tai buvo vaizduojama ir kitaip, o ekumeniniai konsiliumai atrodė kaip būdas popiežiui formuoti tikėjimą. Būtent rytinės Romos imperatorius įtvirtino vieningą, kaip jis suprato, tikėjimą, o popiežiai turėjo paklusti. Kas prieštaravo, patekdavo į imperatoriaus rankas. Pasitelkus suėmimą ir patyčias popiežius Vigilijus (537–555) buvo priverstas išpažinti Vakaruose nepriimtą tikėjimą. Honorijus I (625–638) taikstėsi su ne to tikėjimo credo, o Martynas I mirė tremtyje Kryme paskelbtas didžiausiu išdaviku, kurio pasigailėta. Beveik galima teigti, kad tais laikais tikrasis popiežius (jei popiežių suprasime kaip teisingo tikėjimo garantą) buvo imperatorius.
Nepaisant lemiamo imperatoriaus vaidmens popiežiai negalėjo nerodyti jų dvasinės valdžios išskirtinumo. Garsiausias pavyzdys – popiežiaus Gelazijaus I (492– 496) parašytas laiškas, sukurtas tuo metu, kai jau buvo prasidėjęs susvetimėjimas tarp Rytų ir Vakarų ir popiežiui Romoje nereikėjo bijoti karinio įsikišimo. Todėl šio Bažnyčios ir kanceliarijos reikaluose patyrusio popiežiaus tonas labiau provokuojantis, negu būtų buvęs kitu metu: „Yra du dalykai, – rašė Gelazijus, – kuriais iš esmės valdomas pasaulis: šventas vyskupų autoritetas ir karalių valdžia. Kur kas svarbesni yra vyskupai, kadangi jie dangiškajam teisėjui turi atsiskaityti ir už žmonių karalius. Tu žinai, kad net ir pranokdamas žmones valdžia, nusižeminęs nulenki galvą prieš religinius vadovus ir tikiesi iš jų amžinojo išganymo; tau žinoma, kad dėl dieviškųjų paslapčių suvokimo ir naudojimo turi nusižeminęs paklusti religijos nurodymams ir negali spręsti pats“.
Nors suformuluotoji „dviejų valdžių teorija“ ir priskiria aukščiausiai dvasinei popiežiaus valdžiai kokybiškai aukščiausią laipsnį, tačiau pasaulietinė imperatoriaus valdžia lieka atskira sritis, į kurią popiežius nesikėsina – dar ne, nes tik mezgėsi vizija, pagal kurią Romos vyskupas buvo ir aukščiausias žemiškosios valdžios ir turtų viešpats.
Kai imperatorius Konstantinas (mirė 337 m.) sudarė teisines sąlygas, kad Bažnyčia galėtų disponuoti nuosavybe bei turtu, popiežiaus nuosavybėn buvo perleista gana daug žemės. Šiai nuosavybei VI a. atsirado pavadinimas patrimonium Petri – bažnytinė valstybė. Popiežius Grigalius I (590–604) ėmė griežtai administruoti išsibarsčiusią nuosavybę, tačiau užimama teritorija iš pradžių buvo nedidelė. Tik po karolingų dinastijos valdovų – Pipino Jaunesniojo (mirė 768), Karolio Didžiojo (mirė 814), Liudviko Šventojo (mirė 840 m.) – dovanojimų susidarė didesnė žemės nuosavybė, kuri vėlesniais šimtmečiais pamažu augo, tačiau tuo pat metu dėl jos buvo ginčijamasi. Prisidėjo markgrafienės Mathildos von Tuszien (mirė 1115) dovanos bei kai kurios teritorijos, kurias popiežiai laimėjo nuoseklia, taip pat ir teisinėmis priemonėmis vykdyta nusavinimo politika. Galiausiai popiežius buvo iš esmės vidurio Italijoje koncentruotos bažnytinės valstybės, kuri per vėlesnius šimtmečius visokeriopai pasikeitė, valdovas. Popiežiams reziduojant Avinjone (1305–1376), patrimonium Petri grėsė išnykti, tačiau popiežiaus legatui Egidijui Albernozui (mirė 1367), nuožmiam karo vadui ir įstatymų leidėjui, pavyko atkurti bažnytinę valstybę, kuri išsilaikė iki 1870 metų.
Svarbiau nei žemiškoji nuosavybė buvo popiežių noras daryti žemišką įtaką, nuo kai kurių jų reikalavimų ne vienas netgi užkanda žadą. „Kad vien [popiežius] naudotų imperatoriškus valdžios ženklus“ (Quod solus [papa] possit uti imperialibus insigniis) – šis sakinys įrašytas popiežiaus Grigaliaus VII (1073– 1085) „Dictatus papae“ (toks pavadinimas) – viename reikšmingiausių popiežiaus savimonės liudytojų. 1075 m. šie teiginiai buvo perkelti į originalų laiškų sąvadą; neabejotinai čia kalba pats popiežius. Šiame „Dictatus“ surašyti 27 tokio pobūdžio teiginiai, vienas pretenzingesnis už kitą. Konstatuota kaip faktas, kad pagal visas taisykles tapęs popiežiumi esąs „neabejotinai šventas“; arba kad popiežius galįs – priešingai bažnytinės teisės principui – „nušalinti nesančiuosius“. Grigalius reikalauja: „kad visi kunigaikščiai bučiuotų vien tik popiežiaus kojas“. Tačiau itin provokuojantis išlieka jau cituotas teiginys, kad „vien tik“ popiežius galįs nešioti imperatoriškuosius aukščiausios valdžios ženklus.
Šios avantiūristiškai skambančios pretenzijos šaltinis gerai žinomas. Tai „Konstantino dovana“, tokia beribė privilegija, kuria imperatorius Konstantinas Didysis (mirė 370), apie 330 m., perkėlęs savo rezidenciją iš Romos į Bizantiją, neva perdavė popiežiui Silvestrui I (314–335) įvairias ceremonijų bei teritorines ir valdymo teises.
Nepaisant daugybės atliktų tyrimų iki šiol nepavyko tiksliai nustatyti, kur ir kada buvo pagamintas turbūt garsiausias viduramžių falsifikatas. Labiausiai pritariama siūlymui, kad antroje VIII a. pusėje jį sufabrikavo Romos dvasininkai. Šiame dovanojimo rašte sakoma, kad Konstantiną nuo raupsų išgydęs krikščioniškas krikštas ir kad jis iš dėkingumo gausiai apdovanojąs popiežių Silvestrą. Jis perleidžiąs jam Laterano rūmus Romoje ir kad persikeldamas iš Romos į jo vardu pavadintą Konstantinopolį perrašąs popiežiui ir jo paveldėtojams Romą, Italiją bei vakarinę provincijas, taigi visą Vakarų kraštą. Jis užleidžiąs popiežiui visus valdovo atributus, tarp jų ir „phrygium“ – imperatoriaus paradinę kepurę bei purpurinį apsiaustą; galiausiai „visa imperatoriškosios aukštybės prabanga ir mūsų [imperatoriaus] žemiškosios valdžios spindesys“ priklauso popiežiui. Skaitant popiežiui perduotų valdžios ženklų sąrašą tikrai neatrodo, kad Grigalius VII reikalavo per daug.
Nagrinėti, kaip popiežiaus valdžios atributai prilygo imperatoriškiesiems, būtų atskira tema: „Nuo IX a. popiežiaus būstui vadinti įsigalėjo pavadinimas palatium – rūmai; pats popiežius, kaip ir karaliai, dėvi raudoną apsiaustą ir joja per Romą ant balto žirgo. Nuo XI a. jo reikalus (kaip ir karalių) tvarko ‘kancleris’, jo pasiuntiniai vadinami ‘legatais’. Vėlyvaisiais viduramžiais ant popiežiaus galvos dedamas metalu sutvirtintas lankas jau vadinamas karūna; jo nuosavybėje esanti teritorija tapo ‘bažnytine valstybe’, kurios valdovas yra popiežius“. Šis palyginimas priklauso Percy Ernstui Schrammui (1894– 1970), Viduramžių valdžios atributų tyrinėtojui, kuris savo pastebėjimus užbaigia žodžiais: popiežius tiek daug pasiėmė iš imperatoriaus, kad galų gale jis gali būti vadinamas beveik imperatoriumi. „Įsivaizduokime svečią iš tolimų kraštų, – tęsia Schramas, – išvydusį popiežiaus ir imperatoriaus aplinką: jam turėjo būti nelengva nuspręsti, ar jis pateko į dvasinę, ar pasaulietinę [aplinką]“.
Tačiau Konstantino dovanojimo rašte kalbama ne tik apie perleidžiamas teritorijas, privilegijas bei valdžios atributus. Dokumente tvirtinama, kad imperatorius Konstantinas iš didelės pagarbos šventajam Petrui stoja tarnauti: jis, kaip koks hofmaršalas ar arklininkas pavėdėja popiežiaus žirgą už vadelių. Šiame geste tilpo daugiau, nei koks Romos ar Rytų imperatorius padarė kuriam nors aukštam Bažnyčios vadovui, juo labiau kad šis simbolinis veiksmas rodė paklusnumą ir nusižeminimą.
Fiktyvaus Konstantino dovanojimo pavyzdys buvo perkeltas į tikrovę. Karalius Lotaras II (1125–1137) 1131 m. leidosi įkalbamas popiežiaus Inocento II (1130–1143) ir trumpą kelio atkarpą pavėdėjo jo žirgą už vadelių. Karaliui garantavo, kad tai būsiąs rafinuotas pagarbos pareiškimas. Kai po dviejų metų Lotaras Romoje to paties popiežiaus buvo karūnuotas imperatoriumi, popiežius Laterano rūmuose įsakė pakabinti trijų dalių paveikslą, kurio baigiamojoje scenoje vaizduojamas soste sėdintis popiežius, dedantis Lotarui ant galvos imperatoriaus karūną. Dvieiliu paliktas įrašas taip aiškina paveikslą: „Karalius ateina prie vartų, prieš tai prisiekęs Romos miestui; po to jis tampa popiežiaus vasalu ir priima karūną, kurią šis jam duoda“. Čia garsiai pasakyta: imperatorius – popiežiaus vasalas. Paveikslas ir jame esantis tekstas netrukus ėmė kelti nepasitenkinimą. Kiek vėliau Frydrichas Barbarosa patetiškame laiške reikalavo sunaikinti tekstą: „Prasidėjo nuo paveikslo, po paveikslo ėjo prierašas, dabar jis bando įžengti į tikrovę“. Kai Barbarosos reikalavimui pritarė ir Vokietijos episkopatas, popiežius nusileido ir įsakė panaikinti smerktiną tekstą.
Kad ir kokia palanki Konstantino dovanojimu prasidėjusi minčių eiga atrodė popiežiui, ji turėjo vieną trūkumą. Buvo pripažinta, kad popiežius savo pasaulietinę valdžią ir didybę gavo iš žemiškosios valdžios – imperatoriaus Konstantino. Popiežius buvo vyriausiasis siuzerenas iš Konstantino malonės. Kai kas ėmė abejoti, ar imperatorius Konstantinas apskritai būtų turėjęs teisę atlikti tokį dovanojimo aktą. Argi jis nebuvo „Augustas“, „imperijos didintojas“ (Augustas, vedinys iš augere – didinti, dauginti)? Viduramžiai tam suteikė alegorinę prasmę, nes žodžiai yra ne tik jų skambėjimas (voces), jais – kaip Dievas norėjo – „pavadinti dalykai“ (res significativae). Žodis Augustas rodo imperatoriaus pareigą didinti imperiją ir savo teises. Todėl viduramžių imperatorių dokumentai ten įrašytą formulę semper augustus verčia „visad valstybės didintojas“. Ne dėl filologinių ar istorinių priežasčių, o dėl to, kad imperijai kenkiantis imperatorius prasilenkia su varde duota prigimtimi, kai kuriuose sluoksniuose Konstantino dovanojimui buvo kategoriškai nepritariama. Jis buvo laikomas falsifikatu.
Vis labiau įsigalėjo kita alegorija: teorija apie du kalavijus. Savaime suprantama, buvo kalbėta apie pasaulietinio kalavijo valdžią ir „Dvasios kalaviją“ pasitelkiant Pauliaus žodžius: „Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį“ (Ef 6,17). Bet abiejų kalavijų simbolinė valdžia buvo suprantama atskirai, be vertinimo ir ryšio vienas su kitu. Tik alegorinė Luko 22,35–38 eilučių interpretacija viską sustatė į vietas. Čia Kristus per paskutinę vakarienę kalba savo mokiniams prieš eidamas į Alyvų kalną: „Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka… Apaštalai tarė: „Viešpatie, štai čia pora kalavijų“. Jis atsakė „Gana!“ Palikime pažodinę biblinę prasmę, nes čia buvo svarbi alegorinė interpretacija.
Novatoriškas buvo cistersų abato Bernardo Klerviečio (mirė 1115) ir jo aplinkos aiškinimas. Jo mokinys ir sekretorius Mikalojus (mirė apie 1170) kalbėjo apie dvasios ir pasaulietinį kalaviją Luko eilutėse priskirdamas juos kunigo ir karaliaus rankai; kunigo kalavijas turįs sušvelninti karaliaus kalaviją, užtat karaliaus kalavijas turįs išaštrinti kunigo kalaviją. Jau čia ryškėja, kad abu kalavijai naudojami kunigo nurodymu.
Aiškiau nei jo mokinys yra pasakęs pats mokytojas Bernardas, kurio agresyvus protas formavo laikotarpį apie XII a. vidurį. Bernardas teigė, kad abu kalavijai priklauso Bažnyčiai. Vienas pakeliamas Bažnyčios, kitas – Bažnyčiai, vienas – kunigo, kitas – kario rankos, tačiau, kunigo nuožiūra ir „imperatoriaus įsakymu“ (sed sane ad nutum sacerdotis et iussum imperatoris). Bernardo alegorija surašyta ne kokiame nors rašte ar pamoksle, o „Popiežiaus metraštyje“, taip sakant patarimuose, kaip elgtis popiežiui. Šis laiškas skirtas popiežiui Eugenijui III (1145–1153), Bernardo mokiniui.
Savotiškame propagandos mūšyje imperatoriaus pusė gynėsi prieš jų pozicijos susilpninimą: kad tarp Dievo ir imperatoriaus turi būti tarpininkas popiežius. Frydricho Barbarosos kanceliarija nepaliko netgi popiežiaus Gelazijaus dviejų valdžių teorijos. Jei ten buvo kalbama apie „du dalykus, kurie valdo pasaulį“, apie „šventą popiežių autoritetą“ ir šykščiai apie „viešpataujančią valdžią“, tai Frydrichas pasuko šį sakinį kitaip: „Yra du dalykai, teisėtai valdantys mūsų valstybę: šventi imperatorių įstatymai ir geri mūsų pirmtakų ir tėvų papročiai“. Kitaip buvo aiškinama ir Luko evangelija: abu kalavijai tiesiogiai ar netiesiogiai nevykdo kunigo valios. Abu kalavijai yra tiesiai iš Dievo, „kadangi apaštalas Petras pasauliui skelbė: bijokit Dievo ir gerbkit karalių“.
Atmosfera buvo įkaitinta, įsiklausyta į kiekvieną toną. Garsus ir daug sakantis yra incidentas Bezansono reichstage 1157 m. spalio mėnesį. Popiežiaus pasiuntiniai, tarp kurių buvo ir kardinolas Rolandas, vėliau tapęs popiežiumi Aleksandru III, įteikė popiežiaus raštą, kurį kancleris Reinaldas Daselietis, didžiųjų valstybės vyrų akivaizdoje išvertė į vokiečių kalbą. Reinaldas, iškalbus žmogus, kurį dialektikos mokė Abelaras, versdamas parinko savo žodžius. Popiežius priminė tai, kad jis perdavė Frydrichui Barbarosai imperatoriaus galią, „tačiau mes neapgailestaujame, kad išpildėme visus tavo norus, mes kur kas labiau džiaugtumės, jei tavo didybė iš mūsų rankų būtų paėmusi didesnę beneficiją“. Popiežiaus, matyt, specialiai dviprasmiškai parašytą beneficium Reinaldas išvertė „lenas“, o ne nekonkrečiai „gėrybės“, nors taip irgi būtų buvę galima versti. Kunigaikščiai tiesiog netvėrė iš pasipiktinimo, kai Reinaldas pats pateikė provokuojantį klausimą: „Tai kas davė imperatoriui imperiją, jei ne mūsų popiežius?“
Kadangi susirinkusieji ketino užpulti popiežiaus pasiuntinius, šie buvo uždaryti į savotišką apsaugos ir tardymo kalėjimą ir priversti palikti valstybę „nesukant į kairę ar į dešinę“. Frydrichas kategoriškai nepritarė tam, kaip popiežius supranta imperatoriaus valdžią: „Kas teigia, kad mes gavome iš popiežiaus imperatoriaus karūną kaip leną, prieštarauja Dievo ir palaimintojo Petro tvarkai ir nusikalsta meluodamas“.
Tais dešimtmečiais, kai Bernardas Klervietis manė, kad pasaulietinis kalavijas yra pavaldus kunigui, kai kurija kreipdavosi į imperatorių kaip į popiežiaus vasalą, po to, kai Grigalius VII „vien tik“ popiežiui suteikė imperatoriškus valdžios ženklus, buvo suformuluotas toks teiginys: tikrasis imperatorius yra popiežius (Ipse [t.y. popiežius] est verus imperator). Jį rasime maždaug 1160–1170 metais Paryžiuje parašytame Bažnyčios teisės veikale („Summa Parisiensis“), tačiau šis sakinys buvo žinomas ir prie Reino: popiežius esąs „virš imperatoriaus“ ir esąs „tikrasis imperatorius“ („Summa Coloniensis“, 1169).
Kanonistai ir patys popiežiai mąstė apie Petro įpėdinių vietą, apibrėžė jų santykį su pasaulietine valdžia, su imperatoriais. Vienas iš labiausiai savimi pasitikinčių tarp popiežių buvo Inocentas III, popiežiumi tapęs 1198 m., būdamas jauniausias kardinolas. Vargu ar kuris kitas popiežius tiek padarė, kad įsitvirtintų pasaulietiniame gyvenime, buvo tiek įsitraukęs į žemiškus reikalus, kaip Inocentas III (1198–1216). Pradedama nuo klausimo: kas yra žmogus ir kas yra popiežius? Dar prieš tapdamas popiežiumi Inocentas III buvo parašęs veikalą apie „varganą žmogaus dalią“, kurio daugiau kaip 700 ranka perrašytų kopijų pasiekė mus – viduramžių veikalui tai labai daug. „Kodėl aš išlindau iš motinos kūno, kad pamatyčiau tokį vargą ir kančias?“ – rašoma ten. Žvaigždės padarytos iš ugnies, vėjas iš oro, žuvys iš vandens, bet žvėris ir žmogus – iš molio, iš „purvo“. Jis pradėtas nuodėmingame geidulyje, motinos kūne maitintas nuodingais syvais, kurių gavę šunys pasiunta; šaukdami ir nelaimingi išvystame pasaulį, nuogi ateiname, nuogi išeinam, o mūsų gyvenimas darosi vis trumpesnis – sukrečianti knyga.
O kas yra popiežius? Savo įšventinimo dieną per pamokslą Romos žmonėms Inocentas taip kalbėjo: „Aš esu pasodintas virš Dievo namų, kad …būčiau aukščiau už visus. Pranašas man sakė; aš pastatysiu tave virš tautų ir karalysčių. Apaštalas apie mane rašė: aš duosiu tau dangaus karalystės raktus. Tarnas, sodinamas virš viso namo, yra Kristaus vietininkas…, jis pastatytas viduryje tarp Dievo ir žmogaus, menkesnis už Dievą, bet didesnis už žmogų“. Ši kalba nėra atsitiktinis suklydimas. Panašiu tonu parašyta visa popiežiaus korespondencija. Būtent Inocentas titulą Vicarius Beati Petri pakeitė į Vicarius Christi, kaip ir šiandien „Annuario Pontificio“ vadinamas Jonas Paulius II. Inocentui Petras buvo „kolega“, abu jie suvokė esantys Dievo sūnaus vietininkai. Inocentas nustatė ir kaip bus naudojama mitra bei tiara. mitra – aukščiausiojo šventiko simbolis – palikta liturgijai, buvo signum pontificii, tuo tarpu tiara, signum imperii, turėjo rodyti visa apimančią aukščiausią valdžią – plenitudo potestatis – nebažnytinėje aplinkoje.
Dar stipriau savimi ir savo pareigomis pasitikėjo Bonifacas VIII (1294–1303). Su jokiu kitu popiežiumi taip intensyviai nesiejama mintis apie „popiežiaus viešpatavimą pasaulyje“, kaip su juo. Jis buvo pirmasis popiežius, liepęs tam tikrose vietose pastatyti savo statulas, nemažai jų, beje, puikios kokybės, išliko. Jau pontifikato pradžioje jis liepė centrinėje Šv. Petro bazilikos navoje padaryti didžiulį antkapį, kuriame buvo matomos dvi jo figūros: viena mirusio – sarkofage, kita – gyvo, su laiminančia ranka.
Bonifacas VIII parašė turbūt garsiausią viduramžių bulę „Unam sanctam“, kaip ji paprastai vadinama pagal pirmuosius žodžius. Tai pats kruopščiausias visuotinės popiežiaus valdžios pagrindimas, vainikuojamas sakinio: „Mes pareiškiame, sakome, teigiame ir skelbiame: kiekvienos žmogiškos būtybės išganymui būtinai reikia paklusti Romos popiežiui“.
Šiame dekrete rasime ir labai išaštrintą dviejų kalavijų teoriją: pasaulietinis kalavijas turi būti keliamas „kunigo [t.y. popiežiaus] nuožiūra ir pakanta“. Bernardo Klerviečio aiškiai suformuluoto papildinio „imperatoriaus įsakymu“ (ad nutum… imperatoris) nebėra; imperatoriaus valdžia priklauso popiežiui: tikrasis imperatorius yra popiežius. Savo nepranokstamą viešpatavimo pasaulyje idėją Bonifacas išreiškė ir formuodamas tiarą; jis kalbėjo apie visa apimantį „triregnum“ valdymą, ir padarė tiarą tripakopę, kokia ji išliko iki mūsų dienų.
Nė vieno kito popiežiaus idėja apie viešpatavimą pasaulyje nepasiekė tokių aukštumų, kaip Bonifaco VIII, o ir šių pretenzijų patenkinimas tikrovėje atrodė vis labiau keistas. Šventasis tėvas Pijus V, didysis tikėjimo niekintojų persekiotojas, 1570 m. paskelbė atimąs sostą iš „apsišaukėlės karalienės“ Elžbietos I, kuri esanti nepataisoma eretikė, tačiau jis pasijuto nemaloniai ir beveik apsijuokęs, kai šie jo veiksmai nedavė rezultatų. Nuo to laiko bažnytinės bausmės nebuvo skiriamos nė vienai valstybės galvai.
Visagalės popiežiaus valdžios pasaulyje pabaiga prasidėjo jau Bonifaco VIII laikais. 1303 m. rugsėjo mėnesį prancūzai ir popiežiui priešiškas Kolona užpuolė Bonifacą Ananji mieste, paėmė į nelaisvę ir žiauriai su juo elgėsi. Tačiau gimtojo popiežiaus miesto gyventojai jį išlaisvino. Įvyko jaudinanti scena. Išbadėjęs popiežius su aiškiai matomomis kankinimų žymėmis turgaus aikštėje paprašė jį supusios minios gabalėlio duonos ir šlakelio vyno ar vandens. Žmonės sunešė gausybę maisto savo popiežiui, kuris buvo jau kitas ir su kuriuo, kaip pasakojama, staiga buvo galima kalbėtis „kaip su vargšu žmogum“. Praėjus mėnesiui po šio niekšingo užpuolimo Bonifacas VIII – palaužtas žmogus – mirė. Po dviejų metų popiežiaus rezidencija buvo perkelta į Avinjoną, minčių apie viešpatavimą pasaulyje laikai baigėsi.
Vėlesniais šimtmečiais valstybinė popiežių veikla ir mintys apie viešpatavimą pasaulyje nyko. Bažnytinei valstybei kilo ne viena grėsmė. Šventajam sostui persikėlus į Avinjoną (1305–1376), jam kilo grėsmė išnykti, o Napoleonas prijungė jį prie Italijos karalystės. Vienos kongresas 1815 m. jį vėl atkūrė, tačiau vyravo anarchistinės nuotaikos. Pertvarkymas į savotišką konstitucinę monarchiją buvo atmestas, kaip ir siūlymai įvesti modernius technikos pasiekimus. Pavyzdžiui, geležinkelį, grandininius tiltus, dujinį apšvietimą.
Galiausiai Pjemonto kariuomenė 1870 m. rugsėjo 20 d. užėmė Romą; ši data liko Romos gatvės – vieno iš didžiausių miesto pasididžiavimų – pavadinime. Tuo metu popiežiumi buvęs Pijus IX (1846–1878), užkietėjęs dogmatikas, atmetė bet kokias derybas su naujos Italijos valstybės atstovais ir užsidarė Vatikane. Matyt, Pijus IX taip ir nesuprato, kad bažnytinės valstybės žlugimas padėjo jam atsikratyti vienos iš sunkiausių naštų. Nuo tol popiežiai galėjo geriau atlikti visabažnytines užduotis.
Popiežius, kurio vardu vykdomi mirties nuosprendžiai, išlaikantis kariuomenę – savotišką svetimšalių legioną, renkantis mokesčius, kurio viešpatavimas priklauso nuo užsienio kariuomenės durklų – argi tai atitinka Jėzaus skirtas pareigas: ganyk mano avis? Daugiau kaip prieš keturis šimtmečius, 1440 m., kritiškai mąstantis, tačiau tikintis humanistas Lorencas Vala (mirė 1457) klausė, kada popiežius grįš prie savo tikrųjų pareigų, ir atsakė: kai popiežius atsisakys pasaulietinių reikalų ir bažnytinės valstybės, „tuomet jis bus vadinamas tėčiu ir bus šventasis tėvas, visų tėvas, Bažnyčios tėvas, jis apaštališku sprendimu ir popiežiaus didybe užbaigs kitų pradėtus karus“. Suirzęs Vatikano belaisvis nematė šios galimybės, kurią Vala regėjo savo vizijose.
Bažnytinė valstybė, laikinoji, kaip buvo vadinama popiežiui priklausanti teritorija, buvo prarasta, o kaip pretenzija į viešpatavimą pasaulyje? Ji jau seniai negalėjo būti keliama ir buvo kažkaip atitrūkusi nuo pasaulio, tačiau prireikė ne vieno pontifikato, kol nužemintai rimtas Paulius VI padėjo paskutinį tašką. Tik šiais laikais, 1964 m., užgeso Grigaliaus VII, Inocento III, Bonifaco VIII pretenzijos. Popiežius tapo kitoks; ar su juo galima kalbėtis „kaip su vargšu žmogum“?
Horst Fuhrmann, daktaras, istorijos profesorius, Bavarijos mokslų akademijos prezidentas.
Vertė Kristina Sprindžiūnaitė
Versta iš: Furhmann H. „Der wahre Kaiser ist der Papst“ // Damals, 6/98