Reinhard Junker
Richard Wiskin
Skaitydami iškart vieną po kito pirmuosius du Biblijos skyrius pastebėsime, kad tai gan skirtingos ištraukos. Pirmame skyriuje griežta seka išvardijami vienas paskui kitą kūrimo darbai, antrame beveik viskas sukasi aplink žmones, o pasakojimo forma „laisvesnė“. Šiuolaikinė Biblijai kritiška teologija iš to padarė du absoliučiai nepriklausomus pasakojimus, kilusius iš visiškai skirtingų šaltinių. Anot šios plačiai prigijusios šaltinių atskyrimo teorijos, abu pasakojimai nesusiję nei su Moze, nei su ikimoziniais šaltiniais. Juos labiau reikėtų suprasti kaip neva to meto, kai buvo rašomi skyriai, žmonių įsivaizdavimus. Taigi jie negalėjo būti aiškinami kaip „istoriškai“ arba net „gamtamoksliškai“ reikšmingi. Vėlesnysis redaktorius abu pasakojimus neva sudėjo vieną paskui kitą, neatsižvelgęs į skirtumus ir (tariamus) prieštaravimus. Toks požiūris, be abejonės, turi tam tikrų argumentų ir tekstinių pastebėjimų. Toliau pasistengsime parodyti, jog šie tekstai neturi jokių atvirų prieštaravimų. Priešingai, keletas tariamų beprasmiškumų atsiranda kaip tik dėl to, kad tekstai atskiriami vienas nuo kito.
Pradžios kn. 2: papildymai ir paaiškinimai pirmam skyriui
· Tai Biblijos autorių dažnai pasikartojanti stiliaus priemonė, kai po bendros apžvalgos išrenkami svarbiausi dalykai ir pateikima papildoma informacija. Čia aptinkamas ir ryšys tarp pirmo ir antro Pradžios knygos skyrių. Po bendros sukūrimo apžvalgos žvilgsnis koncentruojamas į žmones, kurių sukūrimas jau pirmame pasakojime pasiekė kulminaciją.
· Jei pirmame Pradžios knygos skyriuje sukūrimo darbai aprašomi paeiliui pagal kūrinių atsiradimą, tai antrame skyriuje paaiškinama jų svarba žmonėms.
· Jei pirmame knygos skyriuje pateikiama sukūrimo apžvalga, tai antrame skyriuje tik dalinai kalbama apie sukūrimą. Pastarajame nėra dangaus kūnų, žemės ir vandenų. Todėl dažnai duodamas pavadinimas „antrasis sukūrimo pasakojimas“ yra nedalykiškas arba mažų mažiausiai keliantis abejonių. Nereikėtų tikėtis, kad viename sukūrimo pasakojime trūktų tokių esminių detalių. Toks spragotas „sukūrimo pasakojimas“ neturėtų jokio analogo senojoje Rytų literatūroje. Grupė aiškintojų nuosekliai atmeta tokius apibūdinimus ir kalba apie „Rojaus pasakojimą“.
· Pirmas skyrius pats vienas nepaaiškintų blogio egzistavimo pasaulyje. Antras skyrius su jame esančiais pasakojimais apie Dievo įstatymo sulaužymą ir to padarinius (sk. 3) suteikia neatsiejamą informaciją.
· Antrame ir trečiame skyriuje aprašyti pirmieji žmonių žingsniai po jų sukūrimo ir (sk. 3) nuopuolis.
Apibendrindami galime konstatuoti, kad abu pasakojimai atskirai būtų nebaigtas kūrinys. Drauge jie sudaro prasmingą papildymą. Tai konstatuodami mes sekame Jėzumi Kristumi, kuris atsakydamas į klausimą dėl skyrybų, vienodai rėmėsi pirmu ir antru skyriumi (Mt 19,3–8).
Toliau atidžiau panagrinėsime kai kurias detales, kiek kertasi pirmo ir antro skyrių tematika. Taip turėtų būti paaiškinta, kaip abu pasakojimai vienas kitą papildo. Tai, kas buvo apreikšta pirmame skyriuje, bus kaip prielaida antram skyriui. Tai reiškia: kas yra pateikta pirmame skyriuje, tas neprivalo kartotis antrame. [1]
Pr 2,4 (sukūrimo trukmė). Pasakymu „tą dieną, kai“ nereikia suprasti realios dienos. Dauguma vertėjų tą vietą perteikia žodžiais „tuo metu, kai“ arba tiesiog „kai…“, ir yra teisūs. Argumentas: kitaip nei pirmame skyriuje, čia trūksta teksto nuorodų, reiškiančių įprastą dieną, pavyzdžiui, dienų išvardijimo bei pasakymo „atėjo vakaras ir išaušo rytas“.
2,5–6 (žemės drėgnumas). Pagal pirmą skyrių iš pradžių žemę dengė vandenys, pagal 2,5 pradžioje trūko drėgmės. Iš to daroma išvada: Pr 2,5 ir t. aprašoma žemė po vandenų ir sausumos atskyrimo, kai žemės paviršius buvo sausas ir be nuolatinio drėkinimo būtų išdžiūvęs arba likęs sausas. Taigi turint pirmo skyriaus informaciją kaip prielaidą, nekyla jokio prieštaravimo. Tikėtina, jog anuomet vandens apytaka buvo kiek kitokia, kokia yra šiandien (po tvano). Pr 2,6 pateikia sąlygas, būtinas augalams augti.
2,7 (žmogaus sukūrimas). Čia pateikiamos žmogaus sukūrimo detalės, kurių nėra pirmo skyriaus apžvalginiame pasakojime. Prieštaravimo nėra. Čia kalbama apie papildymus.
2,4–8 (eiliškumas „augmenija – žmogus“). Sukūrimo eilės tvarka nuo augalų ir žmogaus atrodo skirtinga. Čia pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad antrame skyriuje nerašoma, jog žmogus buvo sukurtas prieš augalus. Įprastuose vertimuose skaitome, kad pasirodžius pirmam žmogui vegetacijos esą dar nebuvo. Tokį įspūdį sukelia ir A. Rubšio vertimas („Biblija arba Šventasis Raštas“, ekumeninis leidimas, Lietuvos Biblijos draugija, 1999):
4 Tą dieną, kai Viešpats Dievas padarė žemę ir dangų,
5 kai žemės laukuose dar nebuvo jokių krūmokšnių ir dar nebuvo išdygusi jokia laukų žolė, Viešpats Dievas dar nebuvo siuntęs žemėn lietaus ir žmogaus dar nebuvo dirvai arti,
6 tik versmė trykšdavo iš žemės ir drėkindavo visą dirvos paviršių, –
7 tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.
Artimesnis pirminiam tekstui (pažodiškesnis) vertimas palengvina teisingesnį supratimą (A. Vėliaus vertimas; iš: „Šventasis Raštas“, Brookfield, 1984):
4 Tokia tad yra dangaus ir žemės raida, kuriuodu buvo sutverta tada, kai Viešpats Dievas dangų ir žemę padarė,
5 kai dar nebuvo jokių lauko krūmelių, išaugusių iš žemės, kai dar nebuvo jokios žolės, pažėlusios laukuose,
[kada tai buvo, nepasakyta. Remiantis pirmo skyriaus duomenimis, tai turėjo įvykti trečią dieną]
kadangi Viešpats dar nebuvo lietaus davęs žemei ir dar nebuvo žmogaus, kuris žemę įgyventų.
6 Bet iš žemės pradėjo kilti rūkas, kuris padrėkino visą žemės paviršių.
[Dabar galėjo augti augalai]
7 Ir Viešpats Dievas sutvėrė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė gyvosios dvasios į jo noskyles, padarydamas žmogų gyva siela.
[Dabar žmogus galėjo įdirbti dirvą].
Paaiškėja, kad nieko nepranešama apie tai, kada buvo sukurti augalai. Pasitelkus informaciją iš pirmo skyriaus galima teigti, kad eil. 5–6 aprašyti įvykiai vyko prieš augalų sukūrimą trečią dieną.
Eil. 6 paminėta sąlyga augalams augti: ilgalaikis drėkinimas (rūkas, padrėkinęs visą žemę).
Eil. 7 (laikas nenurodytas) pasakojama apie žmogaus sukūrimą, jis ir turės kultivuoti žemę (plg. eil. 5 ir 15: „dirbti“, „įgyventi“, „arti“) – kontekstas aiškiai yra nukreiptas į augalų kultivavimą, o ne vien į jų augimą (eil. 8 „sodas“). Tai, kad augalai gali augti ir be žmogaus veiklos, akcentuoti nebūtina.
Eil. 5–7 kalbama apie du dalykus: apie pirminę vandens apytaką kaip sąlygą augalams augti ir apie ekologinius rėmus žmogui, kuris bus sukurtas. Kitaip Dievas būtų įkeldinęs žmogų į negyvenamą aplinką, o tai nebūtų įtikinamas aiškinimas. Šioje vietoje dar neminimi gyvūnai, ir tai sutinka su 1,29 ir t. paminėtomis aplinkybėmis, kad pradžioje jie dar nebuvo žmonių pagrindinis maistas.
2,18 ir t. (gyvūnų sukūrimas). Čia irgi reikia pagalvoti apie tai, kad apie gyvūnų sukūrimą jau galėjo būti žinoma iš pirmo skyriaus liudijimo. Tuomet aišku, kad 2,19 vaizduojamas ne gyvūnų sukūrimas, bet nurodoma į jų egzistavimo faktą. Todėl ši vieta turėtų būti verčiama tiesioginės nuosakos sudėtiniu atliktiniu laiku, tai būtų priimtina turinio atžvilgiu:
18 Viešpats Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.“
19 Taigi Viešpats Dievas buvo padaręs iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų pamatyti, kaip jis juos pavadins.
Hebrajų kalboje yra tik dvi laikų formos. Kontekstas turi suteikti aiškumo, kaip padaryti prasminiu požiūriu teisingą vertimą. Pirmo skyriaus kontekstas patvirtina aukščiau pateiktą vertimą. [2]
Bedrųjų skirtumų tarp Pradžios kn. 1 ir 2 skyriaus įvertinimas
Iš bendrųjų skirtumų tarp abiejų tekstų paminėtini skirtingas Dievo vardo („Elohimas“ sk. 1, dažniausiai „Jahve-Elohimas“ sk. 2) vartojimas ir skirtingas stilius. Be to, daugeliui aiškintojų susidaro įspūdis, jog čia esąs skirtingas Sukūrimo ir Dievo supratimas.
Stiliaus ir Dievo vardų skirtumai visgi nebūtinai turi postuluoti skirtingus šaltinius. Dievo vardų keitimas pastebimas ir kitoje literatūroje, tačiau niekam nekyla įtarimas dėl skirtingų šaltinių. Tas pats ir su stiliaus pasikeitimu ir pasikartojimais. Įžymus Senojo Testamento mokslininkas Westermannas pripažįsta, jog pavieniai tekstiniai pastebėjimai, neva liudijantys apie šaltinių atskyrimą, gali būti paaiškinti kitaip.
Pr 1,1–2,4a Elohimas
Pr 2,4b–3,24 Jahvė Elohimas
Paaiškinkime tai paėmę pavyzdį apie Dievo vardo vartojimą: Dievo vardo pakeitimo priežasties pirmiausia ieškokime vartojimo tiksle. Pirmame skyriuje tinkamiausia yra Elohimo sąvoka, kadangi šis vardas rodo visų aukščiausiąjį, kuris veikia pasaulyje kaip visetas. Jahvės („Aš esu, kuris esu“) vartojimas rodo Dievo tikrumą žmonių atžvilgiu, kadangi antrame skyriuje kalbama apie žmogaus sukūrimą. Jahvės Elohimo kombinacija antrame skyriuje turi aiškiai parodyti, kad Jahvė yra Elohimas, sukūręs pasaulį, ir kad abu vardai įvardija tą patį asmenį. Norint vienu metu išreikšti Dievo šventumą, atrodo, buvo pageidautina vartoti abu vardus – Jahvė Elohimas. Atsižvelgiant į skirtingą pasakymo turinį, turėtų būti interpretuojamas ir skirtingas Dievo supratimas.
Taigi pirmo ir antro skyriaus skirtumai gali būti suprantami kaip tam tikro tikslo siekimas atskirose teksto dalyse.
Vertė Vilija Ulienė
Versta iš: Wort und Wissen. Diskussionsbeiträge, Berichte, Informationen. – 1/91. © Wort und Wissen.