Hans Rohrbach

I
Savo tema, atrodytų, siekiam pabrėžti priešingybę tarp gamtamoksliško išsilavinimo ir krikščioniško tikėjimo – tai priešingybė, kuri dar prieš šimtą metų plačiuosiuose išsilavinusiųjų sluoksniuose buvo laikoma savaime suprantama ir būtina, ir iš dalies taip suprantama dar ir šiandien. Pasekmė buvo ta, kad arba dėl gamtamokslinio pažinimo buvo atmetamas tikėjimas, arba dėl tikėjimo buvo atsižadama mąstymo, taigi atliekamas „sacrificium intellectus“, intelekto paaukojimas. Mąstančiam, save gerbiančiam žmogui trečios galimybės nesimatė. Apskritai šioje dilemoje būdavo prieinama ir tebeprieinama prie kompromisų, kur, priklausomai nuo išeities taško, apkarpomos ar ištaisomos arba tikėjimo ištarmės, arba mokslinės žinios, taigi bandoma praktikuoti tam tikrą bažnytiškumą ar savo kirpimo pamaldumą, o kasdieninis gyvenimas lieka jo beveik nepaliestas. Tai veda prie dvivėžio gyvenimo, kuris per ilgesnį laiką tampa nepatvarus, nes nenuoširdus. Reikia visiškai blaiviai pažvelgti ir pripažinti, kad gamtamokslinis mąstymas dideliu mastu veikė ir nulėmė bendrą naujųjų amžių dvasinę laikyseną. Taip pat ir krikščionybės krizė ir nesėkmė iš esmės rėmėsi tuo, kad krikščioniški vaizdiniai ir tikėjimo turinys vis aštriau prieštaravo gamtamoksliniam pažinimui, tikėjimas toliau silpnėjo ir krikščionių gyvensena vis menkiau atitiko krikščioniškos etikos reikalavimus.
Tuo tarpu gamtos mokslas, ypač fizika, ne tik padarė esminę pažangą, bet pirmiausia išugdė naują mąstymą. Jo pažinimas, kuris besibaigiant XIX a. buvo laikomas užbaigtu, pasistūmėjo į netikėtas gelmes, kurios daro būtina iš naujo pertikrinti minėtą priešingybę ir dvasiškai panagrinėti naująjį fizikos mąstymą.
Pirmiausia išsiaiškinkim, kaip prieita prie įsitikinimo, kad tikėjimas ir mąstymas yra priešingi. Dvasinė Europos raida per pastaruosius 350 metų geriausiai suprantama kaip išaugimas iš viduramžių naivumo, kaip subjekto atsiskyrimas. Europos žmogus vis labiau įsisąmonina savo protą ir šį vis labiau padaro visų žmogiškų santykių, įskaitant savo santykį su Dievu, vertinimo ir supratimo matu. Kantas Švietimo esmę apibrėžia (1784) taip: Švietimas – žmogaus išėjimas iš sau prasiskolinusios nepilnametystės. Nepilnametystė – tai nesugebėjimas pasinaudoti savo protu. Sau prasiskolinusi ši nepilnametystė tada, kai priežastis yra ne proto stygius, o stygius ryžto ir drąsos pasinaudoti protu be kieno nors kito vadovavimo. Taigi Švietimo pasirinktas šūkis buvo: Sapere aude! Išdrįsk mąstyti! Turėk drąsos panaudoti protą!
Taip pat ir Biblija ragina mus būti drąsius; tačiau papildymas ten skamba kitaip: Nenusigąsk, vien tikėk! (Mk 5,36). Taigi šiam bibliniam raginimui vis sąmoningiau imama priešstatyti Švietimo sapere aude. Kiekviena religija, kiekvienas apreiškimas, Švietimo įsitikinimu, turi paklusti protui: „Įrodyk man, kad yra taip, kaip teigiama Biblijoje; tada aš tikėsiu!“ Krikščionybė laikoma tik kaip viena tarp daugelio religinio reiškimosi formų ir kaip užtemdanti bendrą proto religiją, kurią reikia pažinti ir išnagrinėti. Ypač atmetami arba supeikiami visi antgamtiški krikščionybės bruožai. Tai, kas lieka, kai išbraukiamos proto netenkinančios ištarmės, geriausiu atveju yra bendras tikėjimas į Dievą ir racionaliai suvokiama etika. Galbūt dar kalbama apie aukščiausiąją būtybę, bet nebetikima Dievu kaip Asmeniu, kuris veikliai kišasi į gamtą ir istoriją, kurio galima šauktis bėdoje, kuris teikia apsaugą ir prieglobstį. Tai iš esmės bejėgis Dievas, vis dėlto dar gebąs mąstyti, toks, kuris pats paklūsta gamtos dėsniams. Į jį rimtai nežiūrima, pagaliau jis ir nereikalingas. Nes kai viską valdo protas, nesuprantamybių nėra ko bijoti.
Dėl naujųjų amžių – kurių paskutinis pasireiškimas teko XIX a. pabaigai –pasaulėvaizdžio tegul būna paminėti tik keli ryškūs bruožai:
1) erdvė ir laikas yra absoliutūs dydžiai ir tęsiasi kiekviena kryptimi į begalybę;
2) visata visada egzistavo ir toliau visada egzistuos; ji turi galią išsilaikyti pati iš savęs;
3) visas vyksmas šioje visatoje vyksta pagal amžinus, nepakeičiamus įstatymus ir tik pagal juos;
4) žmogaus dvasia iš esmės turi sugebėjimą viską pažinti, ir nėra nieko kito, kaip tik tai, ką jis gali suvokti jutimais ir protu.
Tačiau su šiais įsivaizdavimais tikėjimas į Dievą kaip Asmenį nesuderinamas, jis atrodo tiesiog absurdiškas. Sukūrimas, apreiškimas, nuodėmė, pražūtis, išganymas, prisikėlimas, teismas ir pabaiga – kaip įmanoma naujųjų amžių pasaulėvaizdyje mąstyti apie šiuos centrinius krikščioniško tikėjimo dalykus be sacrificium intellectus, proto paaukojimo? Ir dar Jėzus Kristus – Dievo Sūnus? Tai jau ne! Žinoma, jį galima gerbti kaip kilnų žmogų, kaip didį pranašą, kaip religijos įkūrėją, kaip pasirengusį kentėti kankinį, kuris dėl savo įsitikinimo ėjo mirti, bet šiaip jis – taip sakoma – vėliau savo sekėjų paverstas legenda, aprūpintas stebuklais ir iškeltas į dievybę. Paulius iš Kristaus kalbų suformavęs mokymą ir įkūręs Bažnyčią. Bažnyčios tėvai pridėjo savo dalį, ir dabar, vadinasi, iš mūsų, modernių žmonių, reikalaujama, kad šiandien kaip tikrą ir įpareigojantį priimtume tikėjimo išpažinimą, kuris susidaręs iš pasenusių vaizdinių ir apmąstymų. Juk dangus ir pragaras esą astronominės neįmanomybės, o Kristaus gimimo ir prisikėlimo paslaptys prieštaraujančios elementariausioms biologijos žinioms.

II
Taip patenkinti savimi ir su „protingu“ būdu nustumti problemas į šalį įžengėme į XX šimtmetį. Ir čia atsitiko, kad pasaulio istorija iškart nebėjo toliau protingai, kaip jai būtų priklausę. Tai, kas įvyko nuo 1914 metų, jokiu būdu nerodo proto viešpatavimo, ir visos etikos bei moralės sąvokos, kurias žmonija buvo racionaliai sumeistravusi, žlugo ir nebelaikė. Nepatiklumas ir bejėgiškumas, bėgimas į prietarus arba nihilizmą – tokios toli siekiančios pasekmės. Bičiulystė ir nauja moralė siūlėsi kaip pakaitinis tikėjimas. Bet sykiu šen bei ten iškyla naujas klausimas apie Dievą ir krikščionišką žinią. Kai kas pradeda nujausti, kad paskutinių XX a. dešimtmečių įvykiai galėjo būti Dievo priemonės – raginančios, perspėjančios, nukreipiančios ir taip pat užklumpančios kaip nelaimė – to paties Dievo, kurio įsikišimo čia žemėje protas nenori pripažinti.
Tačiau Dievo teismas niekad nėra vien bausmė, jis visada siūlo ir pagalbą. Tereikia ją matyti. Jo pagalba yra ta, kad mums dovanojamas pažinimas. Dievas nori, kad būtų padėta visiems žmonėms ir kad jie imtų pažinti tiesą. Prie to priklauso ir mokslinis pažinimas; ir jo tikslas – tiesa, tikrovės ištyrimas. Trečiajame XX a. dešimtmetyje – metu po I pasaulinio karo, kai aukšti idealai ir žmogiškos garantijos, protas ir humanizmas pasirodė esą apgaulingos iliuzijos – visose svarbiose mokslo srityse žmonijai buvo suteikta nauja nuovoka ir naujo pažinimo pilnatvė, ypač teologijoje ir gamtos moksluose. Ir nuo to laiko, kai naujas fizikos gamtos vaizdas tikrovę aplink mus naujos įžvalgos pagrindu rodo iš esmės kitaip nei naujųjų amžių pasaulio vaizdas, ryškėja teologijos ir gamtos mokslų suartėjimas, kuris atrodė jau būsiąs nebeįmanomas.
Graži, turbūt tikra istorija praneša apie tokį kardinolo Faulhaberio ir profesoriaus Einsteino pokalbį trečiajame XX a. dešimtmetyje. „Aš gerbiu religiją, bet tikiu matematika, – pasakė Einsteinas, – o jums, eminencija, bus atvirkščiai.“ „Jūs klystate, – atsakė Faulhaberis, – religija ir matematika man tėra to paties dieviško tikslumo skirtingos išraiškos formos.“ Einsteinas buvo nustebęs: „Bet jei matematinis tyrimas vieną dieną nustatytų, kad tam tikros mokslo žinios prieštarauja religijos žinioms?“ „Aš taip aukštai vertinu matematiką, – atsakė Faulhaberis, – kad jūs, gerbiamas profesoriau, tada turėtumėte nesiliauti ieškojęs skaičiavimo klaidos.“
Šis atsakymas remiasi įsitikinimu, kad matematika yra ne žmogaus proto produktas, bet protingesnė už žmogų – patyrimas, kurį visiškai gali patvirtinti matematikai ir fizikai teoretikai. Tuo tarpu fizikai iš tikrųjų rado klaidą – šiaip ar taip, ne iš noro vėl suderinti pasaulio vaizdą su tikėjimu. Tai ne mokslo užduotis, apskritai ne žmogaus užduotis. Tokia dermė gali būti tik pasekmė ir atsiranda tuo mastu, kiek abiejų sričių – tiek mokslo, tiek tikėjimo – žinios yra teisingos. Tikriau sakant, vis toliau skverbdamasis fizikinis tyrimas atvedė prie tokių rezultatų, kurie prieštaravo jo paties atstovų pažiūroms ir mąstymo įpročiams, ir todėl jie yra priversti apsigalvoti ir pripažinti, kad tikrovė aplink mus kitokia, nei apsakė naujųjų amžių pasaulio vaizdas.
Noriu pabandyti trimis punktais parodyti, kaip esmingai kitoks yra tapęs šiandieninis fizikinis mąstymas ir su juo susiję visatos įsivaizdavimai.

III
Turime nepriekaištingų metodų, kurie patvirtina vienas kitą ir rodo, kad laikas atgaline kryptimi yra ribotas, t.y. kad kosmosas turi lyg kokią datuoti galimą pradžią. Yra keletas milijardų metų, galbūt penki ar šeši ar ir dešimt, tačiau bet kuriuo atveju baigtinis skaičius metų, kuriuos galima vadinti kosmoso, visatos amžiumi. Taigi visata nebuvo nuo „amžių amžinųjų“. Tačiau iš to nedera daryti išvados: vadinasi, turėjo būti Kūrėjas. Tai būtų metafizinis trumpasis jungimas, kuris moksliškai neleistinas. Kaip mokslininkai mes tegalime tyrinėti ir kai ką pasakyti apie tuos dalykus, kurie priklauso mūsų patyrimo sričiai. Apsiribojame nustatę, kad buvo pradžia, ir perleidžiame atskiriems asmenims šią ištarmę palyginti su ligtoliniu amžinai egzistuojančios visatos ir neribotai bėgančio laiko įsivaizdavimu bei padaryti savas išvadas. Katalikų Bažnyčia rezultatą palaikė pakankamai įtikinamu, kad susietų su tuo Dievo įrodymą. Tačiau pasaulio atsiradimo iš savęs paties idėją taip pat menkai tegalima atmesti arba paremti moksliškai, kaip ir Kūrėjo prielaidą.
Galima kalbėti ir apie laiko ribotumą į priekį. Su dideliu tikėtinumu galime tarti, kad tolimoje ateityje kosmose stos tokia būsena, kai viskas išsilygins, taigi kai visa masė tolygiai bus pasiskirsčiusi po visą visatą ir visas vyksmas sustos (termodinaminė pusiausvyra, visatos šilumos arba šalčio mirtis). Tačiau negalime apskaičiuoti, kiek iki tol praeis metų, nes negalime atmesti, kad atsitiks nenumatomų įvykių.
Dėl erdvinės visatos begalybės spėjame, kad ir čia neigtinas plėtimasis iki begalybės. Eksperimentiškai tai dar reikia įrodyti, tačiau čia dirbama su sėkmės perspektyva. Tuo tarpu turime tik gerai pagrįstus teorinius samprotavimus prielaidai, kad visata yra išlenkta ir baigtinė, bet vis dėlto neapribota. Vaizdžiai tai nebeįsivaizduojama, nes reikia mintimis įsilieti į erdvę iš daugiau nei trijų mūsų juslėms suvokiamų matavimų. Norėdami analogijos būdu gauti pagalbinį įsivaizdavimą, pagalvokim apie mūsų Žemės paviršių. Jis yra (dviejų matavimų) išlenktas baigtinis plotas – jau mokykloje išmokstam apskaičiuoti rutulio paviršiaus plotą – ir vis dėlto neapribotas. Kas sugeba mintimis pratęsti, tegu šią trijų matavimų Žemės reikalo esmę perkelia į keturis matavimus. Tada visata pasirodo kaip keturių matavimų „rutulio“ trimatis „paviršius“ – išlenktas, baigtinis, neribotas – tačiau tuo nesakoma, jog šis vaizduotei pagelbėti duotas vaizdas visiškai atitinka tikrovę.
Galėjimas mąstyti erdvės baigtinumą mūsų mąstymui yra toks pat jaudinantis ir revoliucinis kaip ir laiko baigtinumas. Natūraliai čia iš senojo pasaulio vaizdo – naujųjų amžių pasaulio vaizdo – kyla klausimai: Kas buvo prieš tai, jei laikas apribotas? Kas yra anapus, jei erdvė baigtinė? Į tai iš mokslo negauname jokio atsakymo. Šie klausimai mums beprasmiai, nes jie nesusiję su dalykais, kurie priklauso mūsų patyrimo sričiai. Kaip mokslininkai mes tiriame tik tai, kas duota, prieinama mūsų metodams ir juslėms. Pasaulis mums galimas stebėti tik tuo, kad jis egzistuoja ir kiek egzistuoja. Kas klausia apie dalykus už mūsų patyrimo srities ribų, turi palikti mokslo žemę. Jis turi išdrįsti skaitytis su tuo, kad kažkas yra už mūsų patyrimo srities ir kad šis Kažkas jam pasireiškia. Jis gali žengti šį drąsų žingsnį arba ne, jis gali atsiverti arba užsisklęsti šiai jam tartum perduodamai žiniai – kiekvienu atveju tai jo paties asmeninis apsisprendimas, kurio mokslas iš jo negali atimti. Jis gali apsispręsti už nieką ir atitinkamai atsakyti į aukščiau pateiktą klausimą taip: „prieš tai nebuvo nieko ir anapus nieko nėra“. Arba jis gali apsispręsti už Dievą ir tokiu būdu už atsakymą „prieš tai buvo amžinybė ir anapus yra amžinybė“. Nė vienu atveju atsakymo neišeina pagrįsti moksliškai, bet nebeišeina ir moksliškai atmesti.
Jei esi pasirengęs tikėti Kūrėju, gali pabandyti mūsų laike ir erdvėje užsibaigiančiam pažinimui leisti įsilieti į tikėjimu atskleidžiamą amžinybės sritį, ir su visa pagarbia baime ir blaiviu protu pasakyti maždaug taip: erdvė ir laikas atsirado iš amžinybės Dievo kūrybos aktu. Jie mums yra tik todėl, kad stebime periodiškus kūnų judesius. Juk laiką matuojame Žemės apsisukimais apie save ir apie Saulę. Neturėtume jokios galimybės matuoti laiko, jei erdvėje nebūtų šio sutvarkyto judėjimo su fiksuotomis žvaigždėmis kaip fonu. Jei mąstytume, pavyzdžiui, apie atvejį, kai visatos dar nebuvo, tada nėra ir galimybės kalbėti apie laiką ir erdvę. Biblija vietoj to kalba apie amžinybę ir dangų. Ji žino, kad laikas ir erdvė yra sąvokos, kurios nepritaikomos anapus mūsų patyrimo srities. Tai Dievo kūrybos aktas, leidęs savo – ko gero, mąstytiname kaip belaikis ir beerdvis – pasaulyje atsirasti mūsų kosmosui kaip kažkam, kas susieta su laiku ir erdve. Mes kaip žmonės sugebame tik tiek, kad savo juslėmis ir protavimo galiomis galime suvokti vien tik šį laiko ir erdvės darinį, ir tai tik netobulai.

IV
Absoliutaus gamtos vyksmų determinuotumo, kokį tvirtino esant dar naujųjų amžių pasaulėvaizdis, nėra. Amžinais ir nepakeičiamais laikyti gamtos dėsniai, kurie mums, pakankamai gerai žinant visas aplinkybes, leistų iš anksto apskaičiuoti ateities įvykius, tik iš pažiūros yra dėsniai, kuriems neįmanoma jokia išimtis. Žinoma, klasikinėje fizikoje, kuri apsiriboja didelių mastų gamtos įvykiais ir kuri suformavo naujųjų amžių pasaulėvaizdį, jokių išimčių nepastebėjom. Tik atomo fizikoje, skverbiantis į mažų dydžių pasaulį, patyrėme, kad atominiams įvykiams iki šiol žinomi dėsniai negalioja arba galioja tik sąlygiškai. Dėsniai dideliuose mastuose yra ribiniai dėsningumų mažuose ir pilnutinai suprantami tik per juos. Atominių įvykių skiriamasis ženklas – nedeterminuotumas ta prasme, kad elementarių vyksmų pradžia ne visada gali būti apskaičiuojama iš anksto, nes nežinomos pradinės sąlygos. Esama savotiškos savivalės kiekvieno atominio įvykio, kiekvienos elementarios dalelės atsitikime. Tęsiant priežastingumo (kauzalinio) dėsnio formulavimą „nėra poveikio be priežasties“, supaprastinant galima pasakyti maždaug taip: pirmasis poveikis kiekvieną kartą nėra determinuotas, bet jei jis atsitinka, tolesnis vyksmas vyksta priežastiniu ryšiu. Tai, kad mūsų gamtos dėsniai dideliuose mastuose pasirodo determinuoti priežastiniu ryšiu, priklauso tik nuo to, kad mūsų juslėms suvokiamas vyksmas susideda iš nepaprastai didelio pavienių vyksmų skaičiaus. Visų pirmųjų poveikių, kurie nėra visiškai savavališki, nedeterminuotumą galima suvokti statistiškai. Poveikio galimybė yra ribota, tam tikroms galimybėms yra pirmenybė, ir šie pirmenybiniai įvykiai vis atsitinka su tam tikra tikimybe. Iš be galo daug elementarių vyksmų pavienių tikimybių nuostabiai susidarąs vidurkis – tai nuolat patvirtinamas patyrimas, formuluojamas statistikoje kaip „didžiųjų skaičių dėsnis“ – visuminiam poveikiui vienareikšmiškai nustatytas tikrumas. Taigi atsitinka, kad mums gamtos įvykiai dideliais mastais atrodo sąlygojami priežastinio ryšio, jog juo, pavyzdžiui, galime paremti techniką visuose jos pritaikymuose.
Dėl to, kad visi gamtos vyksmai galiausiai yra nedeterminuoti, neanuliuojama niekas iš ligšiolinio didelių mastų gamtos pažinimo. Atšaukiamas tik mūsų įsivaizdavimas apie gamtos įvykių absoliutumą, t.y. apie savaime esantį išorinį pasaulį, kuris esąs visų gamtos vyksmų pagrinde, ir tuo naujųjų amžių mąstymas vėl gauna smūgį. Šiam mąstymui būdinga suabsoliutinti sąvokas – ypač tokias kaip laikas, erdvė, gamtos dėsnis, materija – o tuo tarpu jos viena po kitos neteko savo absoliutaus pobūdžio. Čia mielai keliamas klausimas, kiek tai tikrai liečia gamtos dėsningumą, ar jo galutinį nedeterminuotumą galima apibūdinti kaip garantuotą pažinimą, ar veikiau nereikia laukti, kad vieną dieną tai pasirodys besą mūsų pažinimo spraga, kurią bus galima užpildyti toliau žengiant į priekį fizikiniams tyrimams. Į tai aiškiai atsakau ne, bet pagrįsti tokį tikrą atsakymą nėra lengva. Tas pagrindimas labiau priklauso pažinimo teorijai, o ne gamtos mokslui. Tam tikri atominių vyksmų tyrimo stebėjimai veda prie pasisakymų, kurie atrodo esą prieštaringi mūsų norui į fizikinį pažinimą prasiskverbti vaizdžiomis mintimis. Tačiau jie leidžiasi įrėminami matematiniu dėsniu, kuris mums norimai išaiškina vyksmą. Čia matematika pasirodo esanti pranašesnė už mūsų protą ir parodo mums, kad neapibrėžtumas nėra mūsų pažinimo spraga, o sudaro gamtos esmę. Ji savo gilumoje nesileidžia logiškai išskaidoma, t. y. suvokiama mūsų proto be matematikos pagalbos. Esame priversti pripažinti, kad tikrovė aplink mus galutinėje savo gelmėje kitokia, negu mes įsivaizdavome, kitokia, negu norėtume [ją turėti]. Šis pripažinimas yra nemalonus, ypač beatodairiškam žmogui, kuris mano galįs ištirti ar net jau ištyręs gamtą iki paskutinių jos paslapčių.

V
Kiekvienam mūsų materija yra kažkas substancialaus, daiktiško – mes patys, šis stalas, visas aplinkinis pasaulis. Bet dabar fizika savo pažinimu atomo srityje įgalina iš materijos kaip tik atimti šį substancialumą. Mūsų įsivaizdavimas apie absoliučią būtį, paskutinių jos statybinių akmenų nesugriaunamumą neatitinka tikrovės. Materija – tai energija, spinduliavimas, bet ne substancija. Ir ši ištarmė atrodo neįprastai, galbūt net paradoksaliai. Ko gero, pakankamai gerai žinoma, kad moksliškai kiekvieną materiją suvokiame esant sudarytą iš cheminių junginių, o šie – iš molekulių, t.y. iš atomų, ir pagaliau ir šie – iš elementarių dalelių, taigi tai, ką matome prieš save kaip stalą, mokslininko akimis tėra knibždynė iš [baisingai] didžiulio kiekio mažiausių dalelių, kurios dideliu greičiu sumišai sukiojasi ir tarp kurių yra daug „laisvos vietos“. Pavyzdžiui, metro ilgio briaunos švino kubo elementarios dalelės – paimtos atskirai, taip sakant, suspaustos – būtų segtuko galvutės dydžio. Bet bent šiuose paskutiniuosiuose materijos vienetuose manoma turint kažką tvirto, substanciją, tikima, kad jie yra nesugriaunami, nepakeičiami, tvirti kūneliai, kurie savo padėtimi vienas kito atžvilgiu ir savo judėjimu lemia materijos pavidalą su jos savybėmis (tvirtumu, spalva, temperatūra, kvapu ir t.t.). Tačiau šiandieninė fizika atsisakė ir šio mažiausių dalelių substancialumo požiūrio. Kas yra elementarios dalelės ir ar jos išvis yra, mes nieko negalime pasakyti. Ir čia stovime prieš savo pažinimo ribą. Tai, ką galime pasakyti apie materiją, suformuluojame tokiu sakiniu: materijos nėra, materija įvyksta. Kitaip tariant, energija gali pasireikšti kaip materija, bet ji pati pasirodo ne kaip kažkas savaime esančio, taigi ne kažkas absoliutaus, o kaip kažkas, kas gali atsirasti, kisti ir taip pat dingti. Taigi klausimas, kur šis vyksmas prasideda ir įgauna savo esmę, yra toks pat beprasmiškas kaip ir klausimai: Kas buvo prieš prasidedant laikui? Kas yra už šios visatos, jei ji baigtinė? Mes to nežinome ir keista, kad norint tirti ir dirbti mums ir nereikia žinoti, kas yra materija ar energija. Fizika užsiima su poveikiais, kurie apskritai stebimi kaip svyravimai, t.y. periodiški pasikeitimai. Šio galėjimo stebėti ir pakanka. Svyravimų laukas mums spėjamas: negalime nieko pasakyti apie jų pradžią ir esmę, nes už šios galimybės spėti baigiasi stebimumas. Mes matuojame poveikius ir juos registruojame, o ypač dažnai pasikartojančias poveikių kombinacijas galime išskirti ir išvesti iš jų dėsningumus. Tačiau formuluoti gamtos dėsnius įmanoma tik esant tokiems poveikiams, kurie kartojasi pakankamai dažnai arba kuriuos galima pakartoti. Tai taip pat rodo, kad gamtos dėsniai neapima viso mūsų patyrimo ir kad vaizduotis juos esant absoliučiais buvo žmogaus mąstymo klaida.
Ilgai truko, kol autoritetingi fizikai pažino, kad tikroji materijos ir energijos būtis nesuvokiama mūsų mąstymui. Ir yra daug fizikų, kurie dar nėra pasiruošę tai pripažinti. Dualizmas, pavyzdžiui, pasireiškiąs prigimtyje šviesos, kuri turi ir banginę, ir korpuskulinę struktūrą, yra esminis aplink mus esančios tikrovės bruožas. Mums tenka susidurti ne su absoliučiu, savaime esančiu pasauliu, kurį galėtume tirti kaip nuo mūsų nepriklausantį objektą, kaip kad buvo priimta naujųjų amžių pasaulėvaizdyje, bet su mums pasirodančiais poveikiais, priklausomais nuo to, kaip mes stojame jų stebėti. Galiausiai vyksmas aplink mus neatskiriamas nuo stebinčio subjekto, gamtos neįmanoma padaryti objektyvios.

VI
Klausimai apie materijos, t.y. ją pasireikšti verčiančios energijos, pradžią ir prigimtį moksliškai neatsakomi. Ir šie klausimai siekia už mūsų patyrimo srities ribų. Bet kas išdrįsta klausti toliau, čia ir vėl gaus vieną ar kitą atsakymą pagal savo asmenišką, laisvai priimamą apsisprendimą: jei jis pasirinko nieką, tada jam energija atsiranda iš nieko ir sykiu su jos sudaryta materija yra kažkas niekinga. Bet jei jis tiki Dievu kaip asmeniu, tada jam energija yra dalis Dievo amžinybės, iš jos atsiranda ir iš jos gauna impulsus, taigi pasirodo jam kaip kažkas dvasiška. Tikrovė aplink mus jam yra tarsi dviguba. Ji jam pasirodo lyg padalyta į priešakinį planą, kuris prieinamas moksliniam stebėjimui, ir mūsų juslėms bei metodams paslėptą antrąjį planą, kuriame turi savo pradžią priekinis planas. Antrasis planas veikia, kaip tai suformulavo Eddingtonas, kaip „nepažįstamasis, kuris kažką veikia, tačiau mes nežinom ką“. Taigi tai, ką mes stebime, yra vyksmas iš mums nesuvokiamo antrojo plano arba podirvio. Pats vyksmas pasirodo mums poveikių pavidalu, poveikių, kuriuos mes galime stebėti, matuoti, registruoti, aiškinti.
Tai nuostabus ir nesuprantamas dalykas, vis iš naujo mus stebinąs tuo, kad šis nepažįstamojo veikimas leidžiasi suvokiamas matematiniais dėsniais ir kad vyksmas toliau plėtojasi pagal šiuos dėsnius. Negana to, nepažįstamojo, kuris kažką veikia, pažinimas, bedugnės, virš kurios laikosi mūsų tikrovė, supratimas tolygus – kaip sako C. F. von Weizsäckeris – „žmogaus išgąsčiui priešais Dievą“. Taigi suprantama, kad šiandien gamtos tyrinėtojai jaučia esą verčiami pranešti apie šį pažinimą. Vis dėlto jie aiškiai skiria pažinimą, kuris laimimas iš tikėjimo į Dievą kaip asmenį – jis mus pasiekia ne per protą, o leidžiasi sužinomas kitaip – ir mokslinio pažinimo, kuris kyla iš mąstymo.
Gamtos mokslas nieko negali pasakyti apie tikėjimo dalykus, taip pat negali į juos įvesti. Netikintysis, t.y. į gamtoje ir istorijoje veikliai įsikišantį Dievą asmenį netikintis žmogus neturės organo pažinti „nepažįstamajam, kuris kažką veikia“ ir tesakys: ten nieko nėra ir iš šio nieko ateina poveikiai. Tuo jis pasitenkina, registruoja šiuos poveikius ir daro juos tinkamus naudoti. Tuo tarpu tikintis žmogus išgyvendamas tikrovę mato save betarpiškai prieš kūrybinę Dievo jėgą. Nėra taip, tarsi tikėjimui reiktų tokio patvirtinimo arba jis jo ieškotų – jis dovanojamas kaip džiugus tikrumas, bet sykiu ir toks tikrumas, kuris parklupdo ant kelių.

Baigiu savo pastabas ir tai, kas svarbiausia, apibendrinu taip:
1. Naujųjų amžių pasaulėvaizdis apie pasaulio begalybę, apie erdvės ir laiko absoliutumą, apie gamtos vyksmų išankstinį tikrumą, materijos substancialumą ir atsiradimą iš savęs, gamtos objektyvumą ir kt. yra žmogaus minčių konstrukcijos, kurių moksliškai neįmanoma pagrįsti. Reikia jas laikyti stabais, kuriais tikėjo Vakarų žmonės ir kuriuose ieškojo atramos, nes nebebuvo sąsajos su Dievu.
2. Šie stabai sudaužyti, ir gamtos mokslui buvo patikėta juos nugriauti. Tai, kad stabai sudaužyti, teikia erdvės tikėjimui Dievo veikimu gamtoje ir istorijoje, o tam, kuris nori tikėti, išlaisvina kelią krikščioniškam tikėjimui be sacrificium intelectus. Apie tikrovę – paslėptą kaip ir pats Dievas – galima mąstyti kaip apie tą, kurioje savo pradžią turi visas priekinis vyksmas, tai, kas kasdieniška, įprasta, dėsningai suvokiama, taip pat tai, kas reta, nepakartojama, nuostabu.
3. Į šią tikrovę mokslas negali nuvesti, apie ją jis negali nieko pasisakyti, net to, ar ji egzistuoja, ar ne. Kad galėtų dirbti, mokslininkui nereikia nieko apie tai žinoti. Tačiau jis gali patirti šią tikrovę – per vidinį tapsmą, kurio jis negali pats atvesti, bet gali jį išprašyti, ir kuris veda ne per protą. Apie tokį patyrimą jis tegali liudyti – ne kitaip, kaip apie tikėjimą liudija ir Biblija.
4. Pavienis žmogus yra pašauktas remtis šiuo liudijimu, išsilaisvinti iš perduotų pasaulėžiūrų ir senų mąstymo štampų, būti atviras asmeniškam Dievo tikrovės išgyvenimui ir laisvas spręsti pats. Tada čia tai reiškia: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir tikrovė, kuriai padovanotas „Credere aude“ (išdrįsk tikėti), išlaiko bet kokį „Sapere aude“.
5. Tada priėjimas prie Biblijos atviras. Ji liudija apie šią tikrovę ir mąstantį žmogų pasitinka kaip tik ten, kur nebegali toliau vesti mokslas. Biblija – ne tik knyga kvailiams ir naivuoliams, bet ji teikia pažinimą ir protingiems bei išmintingiems. Šio pažinimo šaltinio negali atsisakyti ir mokslininkas. Kiekvienam skirtas kvietimas:
Ateik ir pamatysi! Imk ir skaityk!

Vertė Zigmantas Ardickas

Versta iš: Rohrbach H. Naturwissenschaft, Weltbild, Glaube. – R. Brockhaus Verlag, 1978. © R. Brockhaus Verlag. Versta ir perspausdinta leidėjams sutikus.