KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Nesąmoningi krikščioniškojo jungizmo paklydimai

Leanne Payne, Kevin Perrotta

Karlas Gustavas Jungas, šveicarų gelmių psichologijos pradininkas, vienu metu buvęs Sigmundo Freudo draugas, mirė 1961 metais, tačiau jo idėjos nemiršta. Mūsų laikais Jungo idėjos labiausiai paplitę tarp krikščionių, ypač Romos katalikų ir episkopalinės Bažnyčios JAV narių.
Daugybė žmonių atsiskyrę nuo pasaulio studijuoja Jungą ar sako kalbas jungizmui skirtose konferencijose, leidžiamos knygos, rašoma straipsnių ir netgi tam tikslui yra įkurtas vienuolynas. Kyla klausimas, ar krikščioniškasis jungizmas gali praturtinti krikščionių supratimą apie žmogaus psichologiją ir dvasinį gyvenimą?
Pats Jungas nėra iš tų mąstytojų, kurį būtų galima apibūdinti dviem žodžiais. Jo rinktiniai raštai sudaro 18 tomų, o jo idėjas dažnai sunku aiškiai išdėstyti. Sunku apibendrinti ir krikščioniškąjį jungizmą. Parašyta begalė knygų bei straipsnių (katalikiškų knygų leidykla „Paulist Press“ savo kataloge po antrašte „Jungo dvasingumas“ išvardija septyniolika knygų). O krikščionys pasinaudoja Jungo mintimis įvairiais būdais ir skirtingu mastu. Taigi viename straipsnyje neįmanoma įvertinti nei Jungo idėjų, nei to, kiek krikščionys juo naudojasi. Visgi šiame straipsnyje norėtume išsakyti susirūpinimą dėl tam tikrų nuolat besikartojančių krikščioniškojo jungizmo temų.

Žvilgsnis į vidinį pasaulį
Pirmoji problema, kurią pastebime krikščioniškame jungizme – polinkis į egocentrizmą.
Pasąmonei paties Jungo mąstyme skiriamas didžiausias dėmesys. Jungas manė pasąmonę esant gyvybės, gydomųjų simbolių saugykla. Anot Jungo, didžioji pasąmonės dalis susideda ne iš individo prisiminimų ir potroškių, o iš instinktų ir vaizdinių, bendrų visai žmonijai. Jungas manė, kad kelias į vientisumą yra to paslėpto turinio iškėlimas į sąmonės lygį.
Todėl Jungas teigė, kad ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į pasąmonės indikatorius, tokius kaip sapnai ir fantazijos. „Nuolatinis stebėjimas atiduoda pasąmonei duoklę, o tai daugiau ar mažiau garantuoja jos bendradarbiavimą, – rašė Jungas. – Viena iš svarbiausių psichinės higienos užduočių [yra] kreipti pastovų dėmesį į pasąmonės turinio ir procesų simptomatologiją“. [1]
Krikščioniškieji Jungo sekėjai imasi šios užduoties su religiniu įsitikinimu. Betsy Caprio ir Thomas M. Hedbergas, Romos katalikų kunigas, rašė: „Jėzaus pasakymas ‘užmeskite tinklus’ gali būti išgirstas kaip kvietimas eiti žvejoti toje gilioje jūroje, kad iškeltume ten glūdinčius turtus. Pasąmonės turinys, kaip žuvys ir kiti vandenynų gyvūnai, yra gausus, įvairus ir gyvybę palaikantis“. [2] Tarp ženklų, „kylančių kaip burbuliukai iš vidaus“ yra „nuotaikos, sapnai, prisiminimai, maldos, fiziniai pokyčiai, netikėtas elgesys“. [3]
Ypač svarbus sapnų tyrinėjimas. Jungo sekėjams visi sapnai turi psichologinę reikšmę. Kaip žinutės, perduodamos mums iš pasąmonės, „sapnai niekada nemeluoja,“ rašo Chesteris P. Michaelas, Romos katalikų kunigas ir Marie C. Norissey. [4]
Į savo sapnus žiūrėkite rimtai, – rašo episkopalinės Bažnyčios kunigas Mortonas Kelsey *. – Su sapnais reikia elgtis kaip su gyvomis būtybėmis. Kuo daugiau sapnams skirsi dėmesio, tuo daugiau jie tau skirs dėmesio“ (išskirta autoriaus).[5] „Dėl švelnaus dėmesio ir ištikimybės jų vaizdiniams, sapnai galiausiai nuveda mus į naują asmenybės centrą“ (išskirta mūsų). [6]
Jungas teigė atradęs žmogaus mąstyme pasąmonės struktūras, kurios sukelia tam tikrus vaizdinius. Jis juos pavadino archetipais. Pavyzdžiui, jis teigė, kad kiekviename vyre užslėptas moteriškasis pradas (anima); kiekvienoje moteryje glūdi vyriškasis pradas (animus). Kiekviename žmoguje yra tamsioji pusė (šešėlis) ir pilnatvės bei vientisumo vaizdinys (Dievas). Viena iš priežasčių, dėl ko reikia kreipti dėmesį į savo pasąmonę, yra ta, kad tokiu būdu tokie archetipiniai vaizdiniai iškeliami į sąmonės lygmenį ir integruojami į žmogaus gyvenimą.
Jungas kartais kalbėdavo apie tuos vidinius asmenybės aspektus, lyg jie būtų ryškūs subjektai, kuriuos reikia atpažinti ir kuriais reikia rūpintis [7]. Sekdami jo pėdomis, Caprio ir Hedbergas įsivaizduoja įvairius asmenybės pasąmonės aspektus kaip „nesibaigiančią vidinių veikėjų gretą“, laukiančių savo eilės pakilti į sąmonės lygį ir būti išreikštiems. [8] Autoriai siūlo traktuoti šiuos asmenybės aspektus kaip gyvus žmones:
• kalbėtis su savo nuotaikomis (galima paklausti savo vidinio pokštautojo, ar tu esi toji mano dalis, kuri nepripažįsta, jog aš liūdžiu? Arba galima paklausti savo nelaimingos, vienišos, apleistos nuotaikos, iš kur tu atsiradai, kuo tau galėčiau padėti?);
• išpuošti savo vidinius veikėjus ir suvaidinti jų vaidmenis;
• sukurti jų biografijas;
• ant sienų pakabinti jų nuotraukas;
• melstis už juos.
Mūsų manymu, krikščioniškųjų Jungo sekėjų požiūris į sapnų, nuotaikų ir asmenybės fragmentų tyrinėjimą nukenčia nuo bendros jungiško mąstymo tendencijos skatinti per didelį žvalgymąsi į vidinį pasaulį. Howardas Clinebellas rašė: „Kai kurie žmonės, kurie jau ir taip linkę į vidinį gyvenimą, tapę Jungo sekėjais, su dar didesne energija be paliovos tyrinėja vidinę tikrovę“. [9]
Vargu ar būtų galima pasakyti, kad mes neįvertiname žmogiškosios asmenybės lakios vaizduotės, simbolizmo ir intuicijos. Tiek knygose, tiek ir konferencijose vienas kuris iš mūsų yra palietęs prarastą Bažnyčios supratimą apie širdies sugebėjimą simbolizuoti, o galvos sugebėjimą būti informuotai apie tai, kas glūdi širdyje. Bet mes pastebime krikščioniškajame jungizme nesveiką žavėjimąsi pasąmone.
Krikščioniškojo jungizmo tendencija nukreipti besaikį dėmesį į save kyla iš giluminės problemos, t.y. tendencijos painioti Aš su Dievu.
Pagal Jungą individo „saviraiškos poreikis“ yra „varomoji jėga“, neišvengiamas dinamizmas, su kuriuo žmogus turi bendradarbiauti arba sustabdyti savo dvasinį augimą. Tai „biologinis faktas…, per kurį kiekvienas gyvas organizmas tampa tuo, kuo jam buvo lemta tapti nuo pat pradžios“. [10]
Tas procesas suverenus. Jungas kalbėjo apie pasąmonę kaip apie autonomišką sritį, kur „gamtos ir jos paslapčių negalima nei patobulinti, nei pagadinti, kur galime tik klausytis, o ne kištis“. [11] Jei ignoruodami pasąmonę nepadedame tam procesui, jis bando atitaisyti tą disbalansą. O jei tam procesui kliudoma, jis ima keršyti.
Krikščioniškieji Jungo sekėjai taip įsivaizduoja būtiną natūralaus augimo procesą:
• „Mumyse taip pat glūdi mūsų pačių vientisumo žymė, – rašo Caprio ir Hedbergas, – ir esame verčiami (Jungo žodis) ją įgyvendinti. Psyche turi polinkį būti vientisa… o kai to neleidžiame, mūsų gyvenimui trūksta ramybės ir prasmės“ (išskirta originale) [12].
• Siekti vientisumo, kaip rašo Johnas Sanfordas, episkopalinės Bažnyčios kunigas, reiškia „pripažinti savyje glūdinčią aukštesnę jėgą, kuriai reikia nusileisti“, o ji „veda mus į neišvengiamą vidinį tobulėjimą“. [13]
• „Kadangi mumyse glūdinčios pasąmonės jėgos tokios galingos, – rašo Michaelas ir Norissey, – būtent žmogaus vidinis Aš galų gale nulemia, kokia kryptimi pasuks mūsų gyvenimas“ (p. 66).
Taigi krikščionys Jungo sekėjai apibūdina procesus, vykstančius žmoguje tokia kalba, kokią krikščionys paprastai vartotų, kalbėdami apie Dievą. Psyche natūraliai siekia vientisumo, kuris suteikia „prasmę ir ramybę“ ir „vadovauja mūsų vidiniam tobulėjimui“. Žmoguje glūdinti „aukštesnė jėga nulemia kryptį“, kuria pasuks jo gyvenimas, o jis turi „jai paklusti“.

Dievo ir Aš sutapatinimas

Šis netiesioginis Dievo identifikavimas su natūralia asmenybės dinamika akivaizdus krikščionių Jungo sekėjų darbuose. Tačiau žodis „akivaizdus“ šiame kontekste nereiškia „aiškus“. Greičiau krikščionys Jungo sekėjai dažnai per klaidą užlygina skirtumus tarp Aš ir Dievo.
Pats Jungas teigė, kad asmenybė turi harmonizuojantį centrą, kurį jis pavadino „Aš“, suderinantį sąmoningojo ego ir pasąmonės poreikius. Jis taip pat teigė, kad tarp proto archetipinių vaizdinių egzistuoja vientisumo vaizdinys, kurį jis pavadino „Dievo archetipu“ – tai, kaip protas įsivaizduoja Dievą. (Ar Jungas tikėjo, kad Dievas egzistuoja už žmogiškojo proto ribų, – klausimas, kurio čia nenagrinėsime). Jungas manė, kad harmonizuojantį centrą (savąjį Aš) ir vientisumo vaizdą (Dievo archetipą) sunku atskirti vieną nuo kito. „Savasis Aš, – rašė jis turėdamas galvoje šį harmonizuojantį centrą, – yra Dievo įvaizdis, arba bent jau jo negalima atskirti nuo tokio“ (išskirta mūsų). [14]
Šis „Aš“ ir „Dievo“ sutapatinimas psichikoje leidžia suprasti, kad Dievas gyvena pasąmonėje be jokio maloningo, gelbstinčio veiksmo. Pasąmonė iš prigimties apdovanota dieviška išmintimi ir galia. Protas turi „save išlaisvinančią galią“, – rašė Jungas. Tai, ką krikščionys priskirtų Dievui, Jungas priskyrė pasąmonei, dažnai vartodamas religinės kalbos priemones. Jis kalbėjo apie pasąmonę kaip apie „maloningo vandens“ šaltinį ir teigė, kad psichologinis augimas priklauso „nuo pasąmoninės psyche arba ‘Dievo malonės’ – nesvarbu, kaip pavadinsi (išskirta mūsų). [15]
Ir toliau mąstydami ta linkme, krikščionys Jungo sekėjai linkę užlyginti ribą tarp Dievo ir Aš įvairiais būdais. Pavyzdžiui:
• Sanfordas traktuoja archetipinį vientisumo įvaizdį pasąmonėje kaip Dievo valios pasireiškimą žmogui. „Pasąmonėje glūdi vientiso žmogaus, kuriuo mes turime tapti, vaizdinys, – ‘žmogumi Dievo galvoje’“. Tokiu būdu pasąmonė turi sugebėjimą „realizuoti mumyse ‘dieviškąjį žmogų’“ (p. 90, 151).
• Nagrinėdamas XVI amžiaus ispanų mistiko Kryžiaus Jono teologiją, Russellas Holmesas, Romos katalikų kunigas ir Jungo tyrinėtojas, rašo: „Kryžiaus Jono kontempliatyvios maldos tikslas atskleidžiamas kaip kelionė, kurioje ego, apsišarvavusi viltimi savęs pažinimo procese, turi užmegzti ryšį su sielos centru, su Dievu, arba su savuoju Aš“. [16]
• Suvokti Dievo buvimą ir suvokti Aš buvimą iš esmės tas pats. „Žinoti, kad turi savyje vidinius namus ir kad tų namų centras yra Dievas, – rašo Caprio ir Hedbergas, būtent tai ir reiškia suvokti Dievo buvimą“ (p. 118).

Geras vidinis Aš?
Krikščionys Jungo sekėjai tuomet linkę manyti, kad individo saviraiškos poreikis ir jo harmonizuojantis asmeninis centras turi savyje ir išreiškia Dievo tikslą. Šiame požiūryje glūdi įsitikinimas, kad žmogaus asmenybės branduolys kažkokiu būdu išvengė nuopuolio.
Krikščionys Jungo sekėjai neneigia, kad žmoguje egzistuoja blogis. Tačiau jų nuomone, blogis priklauso tik sąmoningajam ego. Arba jie mano jį esant represinėse asmenybės dalyse, ypač emocinėje ir seksualinėje energijose – kai suskyla gerieji elementai, kuriuos reikia integruoti.
Pasak jų, asmenybės šaknys geros, tiek, kiek fundamentalus savojo Aš išbaigtumo siekis ir harmoningasis Aš pagrindas sugeba augti ir susitaikyti.
Atmetus sąmoningo egotizmo blogybes, kaip rašo Michaelas ir Norrisey, „reikia surasti mūsų gyvenimui naują centrą – tokį, kuris kontroliuotų tiek mūsų pasąmoningą, tiek ir sąmoningą gyvenimą, tokį, kuris slypi mūsų esybės gelmėse… Šventajame Rašte dažnai kalbama apie vidinį Aš kaip apie žmogaus ‘širdį’… Tik vidinis Aš yra patikimas visos mūsų prigimties kontrolierius… Mes tai vadiname ‘mūsų sąžine’“ (p. 67, 69).
Čia klaida manyti, kad blogis puolusio žmogaus prigimtyje apsiriboja vienu lygmeniu, kai tuo tarpu jis dabar įsigalėjęs visoje žmogiškoje prigimtyje. Ne tik kad mūsų sąmoningas mąstymas paveiktas, bet ir mūsų vientisumo aspiracijos, vaizduotės, intuityvūs, emociniai ir simboliniai gebėjimai, kylantys iš pasąmonės, yra paveikti. Nei natūralus pilnatvės potroškis, nei asmenybės augimo centras nėra apsaugoti nuo pirminės nuodėmės.
Širdis, visos mūsų prigimties kontrolierius, paprasčiausiai nėra patikima. Atskirta nuo Dievo, žmogaus širdis prarado savąją dievišką didybę ir tapo „nepataisomai pasiligojusi“ (Jer 17,9). Kaip mokė Jėzus, „iš širdies išeina pikti sumanymai“ (Mt 15,19).
Biblija pasakoja apie visokias širdis, tarp to ir širdis, kurios yra užsispyrusios, išdidžios, nedoros, veidmainiškos, įmantrios, atžagarios, išpuikusios, klastingos, žiaurios, įžūlios, arogantiškos, pagyrūniškos, piktdžiugiškos, negailestingos, neapipjaustytos, kvailos, pajuodusios, godžios, bjaurios, melagingos, kekšiškos, apgavikiškos, kietos, vylingos ir šėtoniškos.
Todėl kvailystė sutapatinti Dievo viziją apie žmogaus gyvenimą su neatpirktos žmogaus širdies potroškiais ir vaizdiniais. Jei prieš nuopuolį, būdamas pirmykštėje sąjungoje su Dievu, žmogus galėjo pažvelgti į savo širdį ir pamatyti ten tik Dievo šviesą, atsispindinčią skaidriame veidrodyje, kaip kad Dievas jį sukūrė, tuomet jis būtų pasielgęs teisingai paprasčiausiai sekdamas tuo, ką jam kužda širdis. Tačiau dabar per vėlu.
Puolusiam žmogui reikia Dievo tiesos šviesos, kad galėtų atpažinti gėrį ir teisti blogį savo širdyje. Jam reikia atperkamojo įsikūnijusio Kristaus buvimo, kad jo širdis transformuotųsi. O tam, kad gyventų toje tiesoje ir kad ta Tiesa jame apsigyventų, jam nuolat reikia atnaujinti paklusnumą Kristaus galiai.

Kieno galioje?
Būtent šiuo esminiu klausimu krikščioniškasis jungizmas toks painus. Suteikdamas natūraliems psichologiniams potroškiams ir vaizdiniams dieviškąją galią ir neklystamumą, jis nukreipia Dievo žodį, kuris ateina „teisti širdies sumanymų bei minčių“ (plg. Hbr 4,12). Nuomonė, kad puolęs žmogus yra apdovanotas natūraliu potroškiu ir centru, kuriame jau glūdi Dievo paskirtis ir išmintis, leidžia suprasti apie pareigą paklusti savajam Aš, o čia jau nukenčia lojalumas, nes, kaip paprastai būna, asmenybės polinkiai prieštarauja kvietimui pakelti kryžių ir sekti Kristumi.
Michaelas ir Norrissey sukelia tokio pobūdžio painiavą, kai parašę tiek daug apie tai, kaip įveikti savanaudiškumą ir tobulėti meilėje, jie pataria, kad „turime daug padirbėti, kad sukoncentruotume savo sąmoningą ir pasąmoningą gyvenimą į mūsų vidinį Aš, kad jis taptų tikruoju mūsų esybės karaliumi ir centru… Autentiškumas čia pasireiškia ta prasme, kad sąmoningas gyvenimas atitinka pasąmoningąjį ir paslėptą savąjį Aš“ (p. 68, 72).
Dar painesni Caprio ir Hedbergo pareiškimai, kad ego privalo „atiduoti pirmenybę“ viduje esančiam Dievui, o tai tas pats, ką Jungas vadina savuoju Aš. „Buvimas ‘egocentriškam’ reiškia, kad stabilus ego leidžia sau tapti viduje glūdinčio aukštesniojo gyvenimo principo tarnu ar tarnaite ir kad tas Aš ar Dievas, ar Visuotinė Tiesa, ar Meilės Galia, ar Jėga (ar bet kokie kiti žodžiai, kiekvienam išreiškiantys tai) dabar ima valdžią“ (p. 92, 190).
Tokio pobūdžio patarimai sukelia painiavą esminėse diskusijose dėl paklusnumo Dievo valiai ir gali paakstinti veikti giliai savanaudiškai, klaidingai manant, kad taip vykdoma Dievo valia.

Trečia kelianti rūpestį tema krikščionių jungistų darbuose – tendencija supainioti Jungo asmeninės pilnatvės (asmens užbaigtumo) tikslą su krikščioniško šventumo tikslu.
Jungo psichologiniame modelyje augimas – tai ir priešybių sutaikinimas savyje. Šis tikslas – tapti užbaigtu asmeniu, kuriame harmoningai dera visos priešingos tendencijos. „Asmenybės vientisumas pasiekiamas tada, kai dvi psichikos (sielos) dalys – sąmoningoji ir nesąmoningoji – yra sujungiamos ir esti viena su kita gyvame santykyje. Toks ir yra jungiškosios psichoterapijos idealas“ [17].
Šis tikslas vos pastebimai, bet radikaliai skiriasi nuo krikščioniškojo. Tiek jungizmas, tiek krikščionybė siekia, kad žmogus pasiektų taiką, ramybę ir pilnatvę. Bet Jungui tai reiškia iškelti į sąmonę asmenyje slypinčias potencines galimybes ir jas integruoti (įtraukti į asmenybę kaip visumą). Krikščioniui taika iš esmės reiškia taiką su Dievu; pilnatvė reiškia galiausiai dalyvauti Dievo gyvenime, o tai apima pasikeitimą per meilę. Krikščioniškasis tikslas pareikalauja kai kurių natūralių potencijų apkarpymo – imant savo kryžių, numirštant sau (Jn 15,2; Lk 9,23).
Krikščioniško jungizmo savęs užbaigimo procesas, kuriam toną duoda savastį harmonizuojantis vidinis centras, veikia prieš mirimą sau ir gyvenimą Dievui. Betsy Caprio ir tėvas Thomas M. Hedbergas rašo, kad kai leidžiame vadovauti „vidinei išminčiai“, „galime padėti kryžių“ ir patirti, kaip įvairios asmenybės dalys iškyla į sąmonę ir yra išreiškiamos. [18]

Sujudinant Erosą
Problemų kyla, kai savęs užbaigimo procesas apima – neišvengiamai turi apimti – asmenybės erotiškumo tyrimą ir integravimą. Laikytis Jungo modelio gali reikšti daugiau nei vien sveikai priimti savo lytinę tapatybę ir realistiškai pripažinti seksualinius troškimus bei pagundas. Tai gali skatinti jungistą patarti priešintis krikščioniškam protingumui ir net moralės normoms.
Dviprasmiškai išdėstytame patarime tėvas Chesteris P. Michaelas ir Marie C. Norrisey rekomendavo priešingų lyčių draugystėms „nepaisant pavojų“ plėtoti erotinį asmenybės aspektą. Kai kyla klausimas, ką turėtų daryti viengungiai, netekėjusios ir nelaimingai vedę ar ištekėjusios, jei užmezgamos erotinės draugystės ir „santuoka neįmanoma ar neįvykdoma“, jie neuždaro durų lytiniams santykiams tarp nesusituokusių žmonių. Jie rašo, kad „malda, malone, inteligencija, intuicija ir kitų patirtimi bus atrasta reikiamos išminties išspręsti kiekvienai situacijai“. „Ankstesnius įsipareigojimus, pareigas ir atsakomybes reikėtų kiek įmanoma gerbti“ (kursyvas autorių). Reikia skaitytis su „įstatymais, papročiais, skandalo pavojumi ir bet kokiu blogiu, kuris gali kilti“ bei tuo, kas padarys „daugiausia gėrio daugiausiai žmonių ir mažiausiai žalos mažiausiam žmonių skaičiui“ (ten pat, p.133).
Michaelas ir Norrisey tą patį pataria ir homoseksualams ir nukreipia juos į „Dignity“ („Orumas“), katalikų gėjų išsivadavimo organizaciją, kuri galinti padėti jiems suprasti, „kaip geriausiai šioje situacijoje vykdyti Dievo valią“ (ten pat, p. 134).
Jungo idėjos pasirodė naudingos krikščionių homoseksualų aktyvistams, kurie teigia, kad „išėjimas į viešumą“, pasiskelbimas, jog esi gėjus, yra asmenybės tamsesniųjų ir priešingų lyčių pusių integravimo pavyzdys. [19]
Šio požiūrio pavojai – visiškai realūs. Mes žinome apie krikščionių vadovus, kurie įpuolė į seksualinį amoralumą veikiami Jungo idėjų apie asmenybės erotinio aspekto raiškos svarbą.

Padarant vietos blogiui
Savęs užbaigimo sutaikant priešybes tikslas yra nepriimtinas iš esmės, nes susijęs su idėja, jog blogis, užuot buvęs atmestas, turi būti integruotas į asmenį. Ši problema krikščioniškame jungizme nusipelno ypatingo dėmesio.
Jungas daug rašė apie gėrio ir blogio sutaikinimą, bet jo pažiūras sunku galutinai apibrėžti. Episkopalinės Bažnyčios kunigas Johnas Sanfordas, turbūt žymiausias Jungo mokinys krikščionis, pripažįsta: „Jungas kartais erzinančiai nenuoseklus savo argumentais dėl blogio ir Dievo. Jo nenuoseklumas būtų ne toks sunkus, jei kiekviename savo nenuoseklumo taške jis nebūtų toks nepalenkiamas dėl savo pozicijos“ [20].
Reikalaudamas gėrio ir blogio sutaikinimo, Jungas, regis, kartais norėjo pasakyti, kad iškeliant blogį į sąmonę, su juo galima stoti akistaton, atsikratyti nuo to, kas jį daro blogiu, ir integruoti į šviesą. Instinktyvaus ir simbolinio asmenybės aspektų neigimas, slopinimas, „atskėlimas“ Jungo požiūriu ir yra tai, kas juos daro blogus. Šitoks Jungo mąstymas turi šiokio tokio pagrįstumo.
Bet Jungas, regis, tikėjosi tikros gėrio ir blogio sąjungos aukštesnėje Dievo sintezėje. Jis rašė, kad žmonių gėrio ir blogio idėjos yra per siauros. Aukščiausiame užbaigtumo ir sąmoningumo lygyje ras vietos tiek tai, ką žmonės dabar laiko gėriu, tiek tai, ką jie laiko blogiu. Taigi gyvenimo tikslas pasirodo esąs ne gerumas, o sąmoningumas ir pilnatvė, įtraukiant į ją net blogį.
Tad nenuostabu, kad Jungas kartais nuvertino moralines normas, laikydamas jas grynais susitarimais, užtveriančiais kelią į individualią pilnatvę. Pavyzdžiui, kai viena grupė klausė jo, ar kraujomaiša priimtina, Jungas pažymėjo šiuolaikinio žmogaus troškimą atmesti moralinius tokio elgesio prieštaravimus ir „pačiam išsiaiškinti, kokie yra reikalai“. Jungas tęsė: „Nors šis troškimas atrakina pavojingiausias galimybes, negalime nematyti jo kaip drąsios iniciatyvos ir nors kiek jam nesimpatizuoti. Tai ne nutrūktgalviškas nuotykis, o pastanga, įkvėpta gilaus dvasinio rūpesčio dar kartą suteikti gyvenimui prasmę šviežios ir be išankstinio nusistatymo įgytos patirties pagrindu. Atsargumas, be abejo, turi savo vietą, bet ar galime atsisakyti remti rimtą rizikingą žingsnį, kuris į veikimo lauką iškviečia asmenybės visumą. Jei jam priešinamės, bandome nuslopinti tai, kas žmoguje geriausia – jo drąsą ir aspiraciją. O jei mums turėtų pasisekti, mums tereikėtų stovėti tos neįkainojamos patirties, kuri galėtų suteikti gyvenimui prasmę, kelyje. Kas būtų atsitikę, jei Paulius būtų leidęsis atkalbamas nuo kelionės į Damaską?“ [21]

Nevisada daryk gera?
Paties Jungo painus požiūris į gėrio bei blogio sutaikinimą įneša painiavos ir į krikščionišką jungizmą. Sanfordas duoda suprasti, jog tai, ką mes vadiname blogiu, vėliau gali būti įtraukta į aukštesnę sintezę. Pakeliui pastebėdamas, kad blogis pasaulyje provokuoja žmones morališkai augti, jis klausia: „Kas žino, gal kai dramos pabaigoje pakils uždanga, atrasime, jog visą laiką tarp Dievo ir Šėtono buvo slapta sąjunga ir kad Dievo gerumas yra kur kas didesnis už gėrį ir blogį, kurį mes, žmonės, išskiriame pasaulyje“ [22].
Sanfordas sąmoningumo ir pilnatvės tikslą kelia aukščiau už gerumą. Jis net teigia, kad Jėzus rėmė tokią poziciją: „Sąmoningumo augimą Jėzus vertina labiau nei prisiderinimą prie ‘gerumo’“9.
Priešingai, Sanfordas užsipuola apaštalą Paulių, nes „Paulius beveik visada priešiškas jausmui. Jis linkęs pyktį, lytinį potraukį ir erotinius troškimus laikyti blogiu… [Tai] prilygsta fizinės žmonijos prigimties atmetimui. Taip Paulius patenka į psichologinį gnosticizmą“ (ten pat, p. 72).
Sanfordo, kaip ir Jungo, požiūris į gėrio ir blogio sutaikinimą nėra aiškus. Protarpiais atrodo, kad jis tik pasisako už realistinį ir pozityvų žmogaus fizinės prigimties vertinimą. Sanfordas neliepia žmonėms nusidėti. Iš tikrųjų, savo knygoje Sapnai Sanfordas sapnų interpretaciją naudoja tam, kad padėtų žmonėms atvirai išpažinti rimtą nuodėmę, tokią kaip abortas ir santuokinė neištikimybė, ir priimti Dievo atleidimą. Bet tai, kad Sanfordas užsipuola apaštalą Paulių, signalizuoja, jog jis stoja į opoziciją krikščioniškam apreiškimui dėl gėrio ir blogio.
Yra aišku, kad Sanfordo požiūris į gėrio ir blogio sutaikinimą nesiderina su krikščionių požiūriu, kad žmogus visada turi daryti gera ir vengti blogo. Sanfordas kritikuoja jį kaip nerealistinį, neįmanomą ir net pavojingą: „Yra neišvengiama tamsioji mūsų prigimties pusė, kuri atsisako būti absorbuota į mūsų aukštus gėrio, moralės ir idealaus žmogiško elgesio idealus. Iš tiesų, jei stengiamės būti per geri, tik sukeliam priešingą reakciją pasąmonėje. Jei pernelyg stengiamės gyventi šviesoje, viduje susikaupia atitinkamas kiekis tamsos. Jei išeiname už savo natūralaus gebėjimo mylėti ir būti geri ribų, savyje kuriame priešingą kiekį pykčio ir žiaurumo. Psichologija perspėja mus, kad nesistengtume būti geresni nei esame, ir ragina siekti ne tiek dirbtinio ‘gerumo’, kiek sąmoningumo ir gyventi ne idealais, kurių negalime laikytis, bet iš vidinio Centro, kuris vienas tegali laikyti pusiausvyrą. Taigi moralaus gyvenimo pagrindai pasistumia nuo aukščiausių moralinių idealų siekio (nors moraliniai idealai irgi svarbūs) prie savižinos siekio, tikint, kad žmogaus moralinės vertybės ir idealai efektyvūs tik jo sąmoningumo srityje“ (p. 23).
Šis požiūris atskleidžia Sanfordą esant mažiau viltingą dėl žmogaus prigimties nei šv. Paulius, kurį jis kritikuoja, nes Paulius labiau pasitiki žmogaus galimybe bendradarbiauti su Dvasios galia gyvenant gerumo gyvenimą gerokai už „mūsų natūralaus gebėjimo mylėti ir būti geri ribų“.
Sanfordo nuostatą daugelis žmonių perskaitys kaip dvasininko leidimą nusidėti dabar, mokytis iš patirties ir ištaisyti reikalus vėliau.
Sanfordas netiesiogiai atmeta požiūrį, kad krikščionys turi stengtis įveikti kūniškumą. Jis kritikuoja Rom 7,14–26 dėl to, kad Paulius „pripažįsta, jog jame yra dar viena galia, kuri verčia jį elgtis priešingai geriausiems jo ketinimams… Deja, Paulius atsisako priimti šį priešingą polinkį kaip savęs dalį. Jis pareiškia, jog, šiaip ar taip, taip elgiasi ne jo savastis, o ‘manyje gyvenanti nuodėmė’. Tai prilygsta atsisakymui priimti Šešėlį kaip neišvengiamą ir teisėtą savo prigimties dalį; tai kaip vienintelį įmanomą sprendimą palieka pastangą rasti būdą kaip nors atkirsti Šešėlį nuo savęs… tai neišsprendžia problemos, o tik nuvaro ją giliau į pogrindį“ (kursyvas autorių, p. 70).

Nuotykiai blogyje
Galima numanyti, kad Sanfordo nuostata kelia sumaištį dėl moralinių reikalavimų svarbos. Jis neneigia, jog moralinės normos egzistuoja: „Paulius teisus, kad veikti pagal visus savo impulsus, duoti visišką laisvę savo emocijoms ir troškimams gali būti žalinga. Nereikia leisti sau daryti visokius neteisėtus veiksmus“ (p. 72). Bet Sanfordas nuvertina moralę kaip individą dirbtinai ribojančią: „Pauliaus etika atima žmogaus laisvę. Kai mums liepiama prisiderinti prie gerumo reikalavimo, kurį mums primetęs kolektyvinis autoritetas, ir sulaikyti kylant iš savo pasąmonės viską, kas tam prieštarauja, mes prarandame savo laisvę; iš mūsų nebesitikima, kad būsime sąmoningi, atsakingi už save žmonės“ (p. 83).
Ši pozicija veda prie moralinio kompromiso: „Paulius įtikinėja mus ‘niekad nepavargti daryti gera’. Jam nereikėtų to sakyti, jei nebūtų lengva kaip tik nuo to pavargti. Tai mūsų dalis, kuri atsisako būti vienpusiškai tapatinama su tuo, ką Paulius suprato esant gėriu. Bandymas vienpusiškai gyventi pagal Pauliaus ego idealus tik sustiprina ir suintensyvina įtrūkį mumyse ir suskaldo mus taip, kad Šešėlis tampa mūsų priešu“ (p. 72).
Šiuo požiūriu Sanfordas kaip gnostinį atmeta Pauliaus mokymą apie lytinį gyvenimą, nes šis moko, kad „jis niekad neleistinas išskyrus griežtose santuokos ribose (p. 73). Jis bara Paulių už kvietimą Bažnyčios vadovams gyventi pavyzdingai (1 Tim 3,2–7), pastangą, kuri, kaip jis sako, „neduos autentiško žmogaus, o tik žmogų, kuris apsimeta“ (p. 73).
Kaip „įdomų kontrastą“ Pauliaus nuostatai Sanfordas cituoja vienos indėnų genties „šventą žmogų“, vardu Šlubas Elnias: „Nuodėmė verčia suktis pasaulį. Negali būti toks pasipūtęs, toks nežmoniškas, kad norėtum būti visą laiką švarus, įvyniojęs savo sielą į plastmasinį maišelį. Tu turi būti Dievas ir velnias, ir vienas, ir kitas kartu“ (p. 74).
Praktikoje ši krikščionių jungistų nuostata yra rimtai klaidinanti, tai kvietimas leistis į nusikaltimo avantiūrą. Sanfordas rašo: „Jei mes gyvenime tik vengiame rizikos, niekada nesužinosime, kas tokie esame; gyvenimas turi būti gyvenamas nuodugniai, jei norime tapti tikrais žmonėmis, ir geriau yra sulaukti atleidimo nei būti teisuoliškam“ (p. 80). Galbūt angelai galėtų skaityti tokį teiginį vien su beaistriu teologiniu smalsumu. Tačiau bent keliems kūniškiems žmonėms tai nuskambės kaip autoritetingas dvasininko leidimas nusidėti dabar, mokytis iš patirties ir ištaisyti reikalus vėliau.

Tikros ganytojiškos problemos

Jei leistų straipsnio apimtis, galėtume patyrinėti jungizmo tendenciją išmesti objektyvų bet kurios religijos, su kuria jis sąveikauja, įskaitant krikščionybę, pobūdį. Jungizmas antgamtines ir dvasines realijas laiko psichologinėmis realijomis. Įsitikinimai ir tikėjimo išpažinimai laikomi psichikos projekcijomis. Tad krikščionybė vertinama ne dėl tiesų, kurias ji atskleidžia apie žmogų ir Dievą, bet dėl jos naudingumo nužymint ir tiriant pasąmonę. Todėl Raštas interpretuojamas subjektyviai. Kristus netenka savo unikalumo kaip įsikūnijęs Žodis ir tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus.
Taip pat galėtume aptarti būdą, kuriuo jungizmas, nustumdamas Dievą už žmogiško pažinimo ribų ir už gėrio bei blogio, įtvirtina dievą, kuris yra ir geras, ir piktas, gryna žmogaus proto projekcija, po kurio įvaizdžiu žmonių gyvenimams ateina vyrauti piktosios dvasinės jėgos. Jahvės atsižadėjimas kviečia grįžti Baalą. Šventumo ir pasikeitimo Dvasioje paieškos atsisakymas palieka atvirą kelią seksualinės vergovės dvasioms, faliniams demonams.
Neturėdami čia vietos plėtoti šias temas, vien paminime jas kaip perspėjimus. Pagrindinis mūsų rūpestis šiame straipsnyje – ne pats Jungas, bet jo sekėjai krikščionys.
Panašiai šiame straipsnyje negalime apsvarstyti reikalų, kurių stengiasi imtis krikščionys jungistai, arba patys pasiūlyti autentiškesnį krikščionišką atsaką. Jungas patrauklus daugeliui krikščionių, nes jis rimtai žiūri į giliausius žmogiškosios psichikos lygmenis. Jis supranta asmenybės simbolinio ir vaizduotės matmenų svarbą. Tuomet, kai Bažnyčia dažnai atspindi racionalias ir technologines šiuolaikinės visuomenės ypatybes, Jungas skelbia vėl atradęs sielą, širdį, ir tai labai malonu daugeliui krikščionių.
Tačiau, nelaimei, Jungas siūlo iškreiptą vaizdą, kurį suformavo jo paties susidūrimai su blogiu pasąmonės srityje, kaip jis gyvenimo pabaigoje pripažino savo knygoje Prisiminimai, sapnai, mintys [23]. Ten jis gyvai aprašė gyvenimą formuojančias vaikystės vizijas, kuriose jis matė gąsdinantį požeminį falinį dievą ir ant Bazelio katedros besituštinantį dievą – apreiškimus, kaip jis tai matė, apie tamsiąją dievybės pusę, kurią krikščionybė užgniaužė.
Mūsų šio straipsnio tikslas apsiriboja tuo, kad nurodo krikščionių jungistų darbų temas, kurios turi žalingą, praktišką poveikį tiems, kurie jais naudojasi. Šios problemos – tikros ganytojiškos problemos, nes jos pasirodo daugiausia ne mokslinėse knygose, parašytose akademinei auditorijai, bet populiaraus lygio knygose, konferencijose ir rekolekcijose. Nors šios temos nėra vienodai esamos visų krikščionių jungistų darbuose, jos dažnai yra pakankamai rimtos, kad diskvalifikuotų tuos darbus kaip krikščioniško gyvenimo vadovus. Spręsti šias problemas turėtų būti rūpestis visų, kurie vadovauja bažnyčiose, draugijose ir organizacijose, kur krikščionys naudojasi C. G. Jungo mintimis.

Vertė Dalė Daraškaitė ir Zigmantas Ardickas

Versta iš: „Renewal“





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).