Interviu su AIDS centro vadovu dr. S. Čaplinsku

Spaudoje dažnai rašoma, kad nuo 90-ųjų pradžios narkomanų skaičius labai padidėjo. Kiek, jūsų nuomone, narkomanų yra šiandien ir kas įeina į sąvoką „narkomanas“?
Labai malonu, kad jūs užduodat esminį klausimą. Manyčiau, kad žodis „narkomanas“ turėtų būti vartojamas kaip galima rečiau. Juk nesakome „venerikas“, „džiovininkas“, „vėžininkas“. Tikriausiai reikėtų sakyti „asmenys, piktnaudžiaujantys narkotinėm medžiagom“. Po to aiškinamasi, kokiom medžiagom, kiek laiko. Statistika, kad trisdešimt procentų mokinių vartoja, neteisinga: ko gero, ne vartoja, o bandė ar pavartojo kiek nors kartų. Iš statistikos žinom, kad iš pabandžiusiųjų gal 10 procentų patenka į tikrą priklausomybę su visais padariniais. Susitikime Vilniaus savivaldybėje nagrinėjome vieną iš tų klausimų: ar yra narkomanijos, kaip problemos monitoringas. Jo nėra, tad ir bandom tai pradėti. Vėlgi, mes patys matom tendencijas. Vilniuje 40 procentų nusikaltimų padaro asmenys, vartojantys narkotikus. Taigi tendencijos labai blogos. Aš tik vieną pasakyčiau skaičių: nuo 1994 iki 1998 m. rūkančių berniukų padaugėjo du kartus, mergaičių beveik tris kartus, nors rūkančių mergaičių Lietuvoj kol kas dar tebėra mažiausiai Europoje, bet tendencijos baisios! Taigi siūlyčiau žiūrėti į tendencijas, o ne vien vaikytis skaičių, kurie kartais nėra pakankamai patikimi.
Kokie narkotikai šiandien populiariausi? Ar vis dar namų darbo heroinas – aguonų nuoviras?
Rinka labai greitai keičiasi, daugėja heroino, sintetinių narkotikų, o norėdamas tą klausimą patikslint profesonaliai, visada klausiu ekspertų. Narkomanijoje geriausi ekspertai – nevartojantys narkomanai.

JAV bei Vakarų Europoje pastaraisiais metais labai išpopuliarėjo kokainas (arba „krekas“). Ar panašios tendencijos ir Lietuvoje?
Rūbų mada ateina iš Paryžiaus, o narkotikų – iš Kalifornijos. Heroinas yra absoliutus lyderis.

AIDS centras „žalos mažinimo“ programoje siūlo įvairias medicinos priemones. Ką reiškia tas „žalos mažinimas“?
Pirmiausia būtina suprasti, kad narkomanija labai sudėtinga liga. Vartojančiam narkotines medžiagas ir priklausomam nuo jų žmogui gali prireikti labai daug laiko, kol jis jų atsisakys, o kitas galbūt ir visai neatsisakys. Pradėjus plisti žmogaus imunodeficito virusui, dažniausiai per narkotikų vartojimą, pasaulis, suvokęs šitą grėsmę, pasiūlė vadinamąją „žalos mažinimo koncepciją“: jei iš karto negali panaikinti žalos, tuomet reikia bent pabandyti sumažinti jos žalingą poveikį visuomenėje. To ieškojom nuo AIDS centro darbo pradžios. Pirmiausia užmezgėm kontaktus su narkotikus vartojančiais asmenimis, paskui bandėm suteikti jiems pagalbą. Taip atsirado švirkšto keitimo programos gatvėse, narkomanų reabilitacija. Po to įsikūrė socialinių ligų konsultavimo ir gydymo kabinetas „Demetra“, Kauno g. 6, kur keičiami švirkštai, dalijami prezervatyvai, bendraujama, konsultuojama ir suteikiama minimali medicinos pagalba. Vienas iš elementų yra pakaitinis gydymas metadonu, už kurį labai aktyviai pasisakė AIDS centras dar tada, kai kiti nekalbėjo apie tai. Trūksta lėšų, tad dabar į žalos mažinimo programą susikoncentravo vien narkologai. Ir būtent į vieną jos kertinį elementą – vadinamąją pakaitinę terapiją. Gaila, kad adekvačiai nenaudojamos ir kitos pagalbos formos.

Šios programos rezultatai nevienareikšmiai. Ką atsakote kritikams, teigiantiems, jog tuo „žalos mažinimu“ tik sužadinamas smalsumas ir pamokoma vartoti narkotikus?
Pirmiausiai reiktų pasakyti, kad žalos mažinimo programos taikomos tiems, kurie jau seniai turi priklausomybę. Savaime aišku, negalima kalbėti apie jokį žalos mažinimą jaunimui, kuris tik pradėjo eksperimentuoti su narkotikais. Jiems turėtų būti diegiamos visai kitokios motyvacijos ir programos, kodėl reikia atsisakyti narkotikų. Taigi čia sumaišomi du visai skirtingi dalykai.

Knygoje „Narkomanija ir AIDS – vienykime atsaką“ jūs reikalaujate, kad kuo daugiau miestų būtų įkurti konsultacinės pagalbos ir informacijos bei socialinės reabilitacijos centrai. Kaip galėtumėte plačiau apibūdinti tą visuomenės informacijos bei narkomanų reabilitacijos poreikį? Kas jau pasiekta ir ką dar reikia pasiekti?
Pirmiausia žmogus turėtų gauti informaciją jam suprantama kalba ir tada, kai jos reikia, t.y. dar prieš susiformuojant nesaugiam elgesiui. Jeigu informaciją teiksime vien tiktai per žiniasklaidą ar tik Vilniuje arba Klaipėdoje, – blogai. Problemų yra ir Visagine, ir Biržuose. Žinoma, labai svarbu, kad tinkamą informaciją gautų ir tie, kurių elgesys jau rizikingas, nes įprastinė informacija jų nepasieks. Nepasieks nei jūsų žurnalas, nei radijo ar televizijos laidos ar dienraščiai. Paprastai jie tuo nesidomi. Reikia eiti į tas grupes. Čia vėl Vilnius nepadarys už Šiaulius ar kitą miestą. Tai daroma Vilniuje, Klaipėdoje, Druskininkuose ir kitose vietovėse. Tad pačioje bendruomenėje būtina dirbti su tikslinėm grupėm, o ŽIV infekcija didžiausią grėsmę kelia jaunimui ir tiems, kurie jau pradėjo elgtis rizikingai arba rytoj gali pradėti elgtis rizikingai.

Dažnai teigiama, jog narkomanų išgydyti nepavyksta. Kokia jūsų nuomonė?
Gal specialistai, gydantys narkomanus su manim ir nesutiks, bet manau, kad politine prasme daroma didelė klaida, kai sakoma, kad išgydyti negalima. Ką reiškia „išgydyti negalima“ – juk galima pasiekti konkrečių rezultatų. Jau apie 50 žmonių, praėjusių mūsų reabilitaciją, nevartoja narkotikų metus, dvejus, kiti net penkerius. Taigi jie išgydyti. Vėlgi – jie turi mokytis visą gyvenimą, kad vėl neatkristų, nes turi didelį potraukį narkotikams. Jeigu visur sakysim, kad tai neišgydoma ir t.t., gali susidaryti įspūdis, kad neįmanoma visiškai atsisakyti ir nė dienos pragyventi be narkotinių medžiagų, o juk taip nėra.

Frankfurto rezoliucijoje („European Cities on Drug Policy“) rašoma: „Bandymas eliminuoti iš mūsų visuomenės narkotikų pasiūlą ir paklausą žlugo… Priklausomybė nuo narkotikų yra socialinis fenomenas, kurio jokia policija neišnaikins, gal tik sureguliuos arba geriausiu atveju apribos“. Ar pritariate šiam teiginiui? Ar „karą prieš narkotikus“ išvis įmanoma laimėti?
Taip, manau, kad karą prieš narkotikus ne tik įmanoma, bet ir būtina laimėti ir stengtis laimėti konkrečioj bendruomenėj, konkrečioj šeimoj, konkrečiam mieste, konkrečioj respublikoj. Globaliai niekada nelaimėsime taip, kad narkotikai dingtų iš mūsų visuomenės. Turim išmokti gyventi su ta problema, kaip išmokom gyventi su tuo, kad daugelyje šeimų vartojamas alkoholis. Manau, kad privalom tvirtai iškelti tikslą – stengtis ir daryti kas įmanoma kiekvienam savo vietoj, kad kurtume tokią visuomenę, kurioje įsigyti narkotikų būtų sudėtinga, vartoti narkotikus būtų nesaugu, o gauti pagalbą lengva. Dabar, deja, yra atvirkščiai. Frankfurto rezoliucija tik iš pažiūros atrodo logiška ir teisinga. Mano manymu, Lietuva jokiais būdais neturėtų sekti ja. Klausimas labai sudėtingas, puikiai žinom, kad Europa skyla į dvi dalis. Vieni pritaria tai rezoliucijai, kiti pritaria kaip atsvarai Stokholmo rezoliucijai. Čia reikia pasakyti, kad ir vienoj ir kitoj pusėj yra daug protingų, atsidavusių žmonių, mokslininkų, kurie stengiasi pagrįsti savo nuomonę. Kas iš to, jeigu stengsimės liberalizuoti politiką ar legalizuoti vadinamuosius lengvus narkotikus. Narkotikai yra narkotikai ir visų jų vartojimo padariniai gali būti sunkūs. Kas stipresnis: alkoholis, alus ar degtinė? Atrodo, kad viskas aišku, bet jeigu degtinės išgersim 50 gramų, tai alaus reikės išgerti kibirą. Tas pats ir su narkotikais. Jeigu legalizuosim, tai dauguma jaunimo galvos, kad jei tai legalu, tai kodėl nepabandžius? Aišku, vien draudimais nieko nepasieksim, turi būti aiški bazinė filosofija, kad mūsų visuomenė netoleruoja šito reiškinio, bet anaiptol nereiškia, kad netoleruoja narkomanų, – ji netoleruoja narkomanijos, narkotikų platintojų ir t.t. Priklausomiems nuo narkotinių medžiagų žmonėms stengiasi sudaryti sąlygas išgyti, atsisakyti šio pražūtingo potraukio. Dažnas nuo narkotikų priklausomas žmogus bando ką nors pavogti, kad parduotų ir gautų tam tikrą pinigų sumą. Arba stengiasi įtraukti grupę žmonių į narkotikų vartotojų gretas, kad tiekdamas narkotikus galėtų išgyventi pats.

Dažniausiai narkotikais vadinami tik nelegalūs kvaišalai. Ar nereiktų prie narkotikų priskirti ir legalių? Juk rūkymas ar alkoholis žymiai rimtesnė problema nei kanapės produktai ar „Ecstasy“?
Iš esmės taip, bet šiandien mokslas jau žino, kad tų kitų, nelegalių poveikis centrinei nervų sistemai kur kas stipresnis ir sunkesnis. Žinoma, didelę žalą daro paprastų cigarečių rūkymas ir alkoholizmas. Ar yra kas paskaičiavęs, kiek atneša nuostolių cigaretės, alkoholis ar kiti narkotikai? Įtariu, kad nuostoliai, šiandien patiriami dėl nelegalių kvaišalų vartojimo be galo dideli. Tai tiesioginė žala sveikatai, kai žmogus papuola į ligoninę, anksti miršta ir neduoda jokios materialinės naudos visuomenei. Be to, ligonis sukuria aplink save skaudžią ir sudėtingą atmosferą. Visa šeima tarsi suserga ir kenčia dėl jo. Jis priverstas vogti, įtraukia kitus žmones. Jeigu tokiems žmonėms taikytume realibitaciją, tai vien mokesčių pavidalu per 4–5 mėnesius toks žmogus grąžins pinigus.

Jūs reikalaujate, kad švietimas apie narkotikus būtų visiškai atiduotas į specialistų rankas, į žmonių, „galinčių išsklaidyti klastingus mitus, kuriais bandoma įteigti, neva šis mirtinas nuodas suteikia bent laikiną palaimą“. Bet dėl ko tuomet žmonės vartoja narkotikus, jei ne dėl tos laikinos palaimos?
Nesutinku su tuo, kad tai būtų visiškai atiduota į specialistų rankas. Visi mes turim sklaidyti šituos mitus. Žmonės todėl ir vartoja narkotikus, kad sukurta daug mitų ir smalsumo vedami jaunuoliai nori patikrinti, ar tie mitai teisingi ir siekia tos „laikinos palaimos“. Tam tikrą laiką jie gauna tam tikrą cheminę palaimą. Ir iš pradėjusių eksperimentuoti jie mato, jog atrodytų nieko neatsitiko. Jeigu iš karto kas nors pavartojęs narkotinę medžiagą mirtų, ta problema nebūtų tokia sudėtinga. Kadangi taip nėra, tai jaunas pilietis galvoja, kad jam tai neatsitiks. Statistika rodo, kad 10 procentų visų pabandžiusiųjų nusivažiuos iki tikros priklausomybės ir galų gale mirs pirma laiko dėl vienokių ar kitokių priežasčių.

„Įvairioms religinėms sektoms“ jūs priekaištaujate, kad vietoj narkotikų jos siūlo tikėjimą į Dievą. Tačiau ir neneigiate, kad šios grupės gali pasigirti ir tikrais faktais, kai narkomanai išsivaduoja iš priklausomybės. Kokie būtų jūsų reikalavimai šioms, dažniausiai krikščioniškoms, organizacijoms?
Jeigu žmogus vietoj narkotiko pasirinks Dievą, gerai, bet tenka girdėt, kad dažnai kiti dalykai dangstomi po Dievo vardu. Aš prieš tokią pagalbą narkomanui, kur pasinaudojus tuo, kad jis turi priklausomybę narkotikams, po Dievo vėliava bandoma pasipelnyti. Pranciškonų vienuoliai darbuojasi toje srityje, ir nėra jokio pagrindo įtarti, kad po tuo kažkas slypi, – tai šaunu. Manau, kad kuo daugiau tokių religinių organizacijų ar tikinčių žmonių stengtųsi padėti, tuo būtų geriau. Narkomanija labai sudėtinga problema. Kartais gali neužtekti vien to, kad esi geras ir doras krikščionis. Didelė meilė žmogui ir Dievui, pasitelkus profesionalą, galbūt ir padėtų tai padaryti. Tai neturi būti medikas, narkologas ar psichologas, bet žmogus, kuris suvokia šitą problemą. Tokia simbiozė: meilė žmogui, meilė Dievui ir problemos suvokimas. Sunku suvokti žmogui, kuris pats to nepraėjo. Priklausomas nuo narkotikų žmogus labai dažnai yra be galo energingas, protingas, gudrus, nes kitaip jis neišgyventų. Jis apsuks, apvynios tą tikintį gerą žmogų. Bet jeigu šalia bus žmogus, suprantantis problemą, manau, kad rezultatų galima tikėtis labai gerų. Mūsų AIDS centro narkomanų reabilitacijos bendruomenėje ir dirbama vadovaujantis krikščioniškos meilės principu. Kiekviena diena narkomanų bendruomenėje prasideda malda. Aš skatinčiau norinčias padėti įvairias krikščioniškas konfesijas ir mes tikrai galėtume surasti bendrą kalbą ir parekomenduoti ne vieną asmenį, nebevartojantį narkotikų bei galintį padėti kitiems. Tačiau tai dar nereiškia, kad tik toks modelis galimas. Tų modelių gali būti labai daug ir labai įvairių.

Priedas

Dešimt argumentų už ir prieš narkotikų legalizavimą*

Parengta pagal: J. A. Schaler „Drugs – Should We Legalize, Decriminate or Deregulate?“ (Amherst, 1998); S. ir C. Danes „Dabarties problemos ir krikščionybė“ (Vilnius, 1997).

* Legalizuoti visų iki šiol žinomų narkotikų rimtai nereikalauja niekas. Daugiausia diskutuojama apie leidimą vartoti kanapes ir iš dalies apie laisvą jų auginimą ir prekybą. Taigi kai kurie argumentai liečia konkrečiai kanapes.