Komentaras sektų ir narkomanijos tema

Holger Lahayne

Lietuvai, jeigu tikėtume gausia informacija spaudoje ir ne ką mažiau gausesnėmis konferencijomis ir deklaracijomis ta tema, iš esmės gresia du fenomenai: sektų antplūdis ir narkomanijos banga. Nedarbas, korupcija ir nusikalstamumas taip pat rimtos, tačiau „vietinės kilmės“ problemos. Narkotikai ir sektos – abu reliatyviai nauji pokomunistiniai reiškiniai [1] , atėję į Lietuvą iš užsienio. Šiandien visuomenė iš tiesų susiduria su abiem šiais aktualiais reiškiniais, – deja, diskusijoje pasigendama protingų argumentų. Kalbama tik apie tai, kaip demaskuoti priešą ir su juo susidoroti. Abu šie reiškiniai buvo nagrinėjami konferencijoje „Jaunimas prieš narkotikus“ Vilniuje 1999 m. lapkričio 19–20 d. Štai keletas jų sutapatinimo pavyzdžių:
• Sektos, kaip ir narkotikai, pripažįstamos itin žalingomis; sektų veikimas „ypač žalingas paauglių psichikai ir fizinei sveikatai“ (konferencijos rezoliucija) ir, aišku, tas pats sakoma apie narkotikus. Deja, žalingumo dydžiui parodyti retai pasitelkiami konkretūs skaičiai. Vertinant sektų žalingumą, dažnai sutirštinamos spalvos – svarbiausia iškelti šį faktą viešumon [2].
Viename rimtame leidinyje apie narkotikų vartojimą rašoma: „… tikslios informacijos apie narkomanijos plitimą nėra“. [3] Informacijos stoka veda prie to, kad kiekvienas ekspertas skaičius gali išlaužti iš piršto. Buvo atlikta keletas labai gerų tyrimų apie narkotikų vartojimą, tačiau jie apsiriboja tik moksleiviais (kurie, žinoma, sudaro pagrindinę rizikos grupę). Bet vėlgi: jei tai reiškia, kad didelis skaičius moksleivių Lietuvos didmiesčiuose vartoja narkotikus, reiktų paklausti: ar reguliariai? Ir kokius būtent narkotikus? Ar ne per greit čia iš jaunuolio, kuris tiesiog iš smalsumo patraukė žolės, padaromas priklausomas ir asocialus tipas? A. G. Davidavičienė teisi, kalbėdama apie kanapes rūkančius moksleivius: „Dažniausiai tai eksperimentatoriai ar nereguliarūs vartotojai…“ [4] , tačiau tokius pastebėjimus linkstama praleisti pro ausis. O į tikrąsias problemas nekreipiama dėmesio (į pasibaisėtinai paplitusį legalių narkotikų, tokių kaip alkoholis ir nikotinas, vartojimą).
• Viskas į vieną puodą. Netgi oficialiuose Visuomenės sveikatos ugdymo centro pareiškimuose dažniausiai tik bendrai įspėjama dėl narkotikų poveikio. Narkotikai traktuojami kaip viena grupė, visai nediferencijuojant. Griežtai atmetami visi skirtumai tarp vadinamųjų stiprių ir švelnių narkotikų. Konferencijos „Tėvai prieš narkotikus“ deklaracijoje (2000 m. lapkričio 3–4) rašoma: „Jaunimo tarpe plinta narkotikų kultūra, grindžiama melagingomis idėjomis, kad esą silpnieji narkotikai, kurie nepavojingi ir, kad narkotikai kelia grėsmę tik tiems, kas nemoka jų vartoti“. Kas čia tokio amoralaus, diferencijuojant narkotikus, nei deklaracijoje, nei šiaip praktiškai niekur neaiškinama. Susidaro įspūdis, kad visi tie, kurie tuos skirtumus įžvelgia, ignoruoja silpnų narkotikų žalą, bet to nėra (vieninteliai užsiangažavę marihuanos legalizavimo šalininkai gan naivūs mėgstamos žolelės atžvilgiu). Kaip paprasta imti ir pareikšti: visi narkotikai vienodai kenksmingi!
Šiek tiek diferencijuočiau, bet vis dar pernelyg bendrai žiūrima į sektas. Neva potencialiai visos jos pavojingos ir destruktyvios. Kaip deramas pavyzdys dažniausiai įvardijama scientologų bažnyčia, kurią iš tiesų galima laikyti pavojinga. Čia reikėtų paminėti ir munistus bei dar vieną kitą judėjimą. Vis dėlto didžioji masė naujųjų religinių judėjimų nekelia jokios grėsmės tvarkai ir nenusižengia įstatymams, bet tai beveik niekad nedeklaruojama.
• Kartą pabandysi – niekad nebesustosi. „Dialoge“ (2000 09 15) I. Palubinskienė rašo apie buvusius narkomanus: „Jie laiko save pasveikusiais ir tiki, kad niekad nebeprisilies prie narkotikų. Tačiau visi vėliau ar anksčiau vėl pradeda“. Arba: „Narkomanų išgydyti nepavyksta. Anksčiau ar vėliau jie vėl daro tą patį… pagrindinis šių žmonių bruožas – meluoti, išsisukinėti…“ (Zita Katkienė, „Šiaulių naujienos“, 2000 11 29). Daugeliui narkomanų iš tikrųjų labai sunku visiškai atsikratyti priklausomybės. Tačiau tokie teiginiai liudija apie didelį šių žmonių nuvertinimą – narkomanija įspausta jiems kaip Kaino žymė, kurios niekad negalės atsikratyti. [5]
Lygiai taip netikima buvusio sektanto atsiribojimu, kol jis nepradeda ryžtingai kovoti su sektomis („sektos žmogų pavergia dažniausiai visam gyvenimui…“, Rezoliucija). Pavyzdžiui, į D. Glodenį, Teisingumo ministerijos darbuotoją, naujųjų religinių judėjimų ekspertą, daug kas žiūri kaip į buvusį sektantą, kuris esą dėl to netinka šioms pareigoms – buvęs sektantas – visam laikui sektantas [6].
• Tokie specialistai kaip I. Palubinskienė nuolat pateikia bauginančius pranešimus, kurie nors ir skamba moksliškai, bet mažai ką bendro turi su tikrove. Prieš tai cituotame pranešime sakoma, kad „nuo vienintelės heroino dozės galima tapti priklausomam. 80 proc. pavartojusių heroino iš pirmo karto tampa narkomanais“. Deja, antrasis sakinys turėtų būti priskirtas rubrikai „Melaginga statistika“. Įmanoma, kad 80 proc. bandžiusiųjų heroino kada nors taps narkomanais, tačiau nesąmonė, kad 4 iš 5 pirmą kartą pabandžiusių jau po pirmos injekcijos taps priklausomi [7]. Tvirtinimas „Dialoge“ (1999 11 19, „Psichinės krizės pasekmė“), kad „…80 proc. visų pabandžiusių ‘lengvuosius’ [narkotikus] pereina prie ‘sunkiųjų’“ yra visiškai nepagrįstas. Aišku, negalima sumenkinti galimybės tapti priklausomam nuo heroino ar kanapių, bet tokia „informacija“ gali tik pakenkti [8].
Pseudomoksliniai argumentai puošia ir diskusiją apie sektas. Čia noriai kalbama apie hipnozę, smegenų plovimą, psichologinę manipuliaciją ir paskelbimą neveiksniais. Tokie pavojai galimi tam tikru mastu, bet dažniausiai tai – tik gąsdinančios sąvokos, kuriomis gali būti diskredituojamos bet kokio pobūdžio psichologinio poveikio priemonės. Ir čia mielai operuojama manipuliuotais skaičiais, pavyzdžiui, teigiama, kad Jehovos liudytojai padvigubino savo narių gretas 1998–1999 m. („Lietuvos rytas“, 1999 09 22). Tai tiek pat neatitinka tikrovės, kaip ir drąsus sakinys „Blaiviojoje Lietuvoje“ (8/2000): „Mūsų šalyje kasmet padvigubėja narkotikų vartojimai“.
• Radikaliųjų narkomanijos švietėjų tikslas – visuomenė be narkotikų („Valstybės pastangos, įstatymai ir programos turi būti orientuotos į visuomenę be narkotikų“, rašoma minėtos konferencijos rezoliucijoje). Kilnus noras, tik vargu ar realizuotinas ir nelabai tikėtinas. Nes, nepaisant radikalių pasisakymų, dažnai turimi omeny tik nelegalūs narkotikai, o ne legalūs ir tokie pamėgti kaip alkoholis, nikotinas ar netgi kava. Ko verti tokie devizai, kai norima visiškai išguiti vienus narkotikus, praktiškai toleruojant kitus. Argi ne daug prasmingiau kurti tokias darbo vietas, organizuoti tokius viešus renginius ir šeimos šventes, steigti tokias mokyklas, kur nebūtų dar ir rūkoma bei geriama?
Nors sektų medžiotojai atvirai ir nereikalauja visuomenės be sektų, visgi duodama suprasti: tiesą sakant, jų neturėtų būti, bet jei jau tai leidžiama, tai tik su viena sąlyga – griežtai kontroliuoti.
• Kaip sektų ir narkomanijos problemų sprendimo būdas nurodomos teisinės priemonės ir (valstybinė) kontrolė. Kai dėl sektų, jau seniai šaukiamasi stiprios valstybės rankos („uždrausti“, „kontroliuoti“, „prižiūrėti“). Tuo tarpu narkomanijos politikoje, laimei, akcentuojamas ir švietimas bei aiškinamasis darbas, bet kontrolės priemonės vis dar populiarios: „Reikia sudaryti …įtartinų moksleivių kontrolės sistemą“… (V. Banaitis, „Dialogas“). Buvo sugalvota mokinius testuoti – netgi prieš jų pačių valią. Tik visiškai nesuprantama, kaip tai suderinama su teisinės valstybės principais.
• Sektų – kaip ir narkotikų – pavojingumu iš dalies manipuliuojama, aišku, ir dėl to, kad būtų gaunamas didesnis finansavimas iš valstybės ar iš ES programų. Belieka tik pritarti Arūno Povilionio iš Pilietinių iniciatyvų centro teiginiui: „Neatlikau jokio žurnalistinio tyrimo, tačiau aiški tendencija, kad kuo daugiau tos institucijos, kurios kovoja su priklausomybėmis, mosuoja kirviu, skelbdamos epidemiją, tuo didesnį finansavimą gauna“ („Veidas“, 2001 20 15).

Narkomanija, kaip ir sektos, yra atvirų, laisvų visuomenių reiškinys – tik diktatūros žinojo narkomanijos problemos pseudosprendimus ir nepavydėtinos tvarkos įvedimo būdus religinėje aplinkoje. Atviroje visuomenėje reikia pragmatiškai, išmintingai elgtis su neigiamais reiškiniais, nes negalima taip paprastai užgniaužti ar ignoruoti žmogaus potraukio narkotikams ir laisvės rinktis religiją. Ir visai nenuostabu, kad deklaracijoje – ir ne tik joje – tiesiogiai užsipuolamas didysis minties ir atviros visuomenės puoselėtojas Georgas Sorosas. Sorosas remia ALF narkotikų žalos mažinimo programas, kurias autoriai smerkia kaip (žalingą) „ideologiją“. Tam veikiau tiktų antinarkotikų ir antisektų fanatikai, prijaučiantys senosioms ideologijoms…

Holger Lahayne, žurnalistas, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Saulius Rimkevičius