Stephan Holthaus

Daugeliui žmonių krikščionybė ir humoras atrodo menkai tarpusavyje susiję dalykai. Tačiau Biblijoje rasime daug humoristinių scenų. Būdamas išganytas žmogus krikščionis gali pakilti virš kasdienybės ir čia atrasti humorą. Pateikiame ištrauką iš Gyseno laisvosios teologijos akademijos dekano Stephano Holthauso knygos „Išganyto žmogaus juokas“.

Ar Dievas moka juoktis? Taip, Dievas sąmojingas. Viena iš humoro sąlygų – stebėti žemiškąjį pasaulį ir visa, kas jame vyksta, iš tam tikro atstumo. Tik tuomet gali atsiskleisti humoro dovana. Iš tam tikro atstumo matome dalykus kaip visumą, mus ne taip greitai supančioja jų problemos. Pritaikius šį principą Dievui, jis turi būti sąmojo Dievas. Juk jis sukūrė šį pasaulį, jis stovi virš absoliučiai visų dalykų. Tiesa, jis žino savo kūrinių kančias ir rūpesčius, užjaučia juos, rūpinasi jų gerove ir išganymu, tačiau, nepaisydamas visko, jis išlaiko dieviškąjį atstumą nuo savo kūrinijos ir neleidžia, kad pasaulis jį apsunkintų.
„Bet Dievas juokiasi iš jų“
Liudijimų apie Dievo humorą yra ir Biblijoje. Rasime ne vieną vietą apie tai, kaip Dievas linksminasi žiūrėdamas į savo priešus. Pavyzdžiui, Ps 2,4: „Bet aukštybių soste sėdintis juokiasi; Viešpats tyčiojasi iš jų“ (turimi galvoje Dievo ir Izraelio priešai). Šalia neaprėpiamo Dievo didybės jo priešininkų veiksmai atrodo juokingi. Tai visagalio juokas iš žmogaus veiksmų menkumo. Prieš Dievo visagalybę sukylantys žmonės Dievui kelia juoką. Jie tėra padarai, apgailėtinai pervertinantys save. Jų išpuolius prieš Dievą ir jo tautą galima palyginti su skruzdėlėmis, ketinančiomis pulti dramblį, arba su muse, norinčia įgąsdinti liūtą. Skirtybė tarp Dievo nepažinusio žmogaus ir visagalio Dievo yra tokia didelė, kad ji priverčia Dievą juoktis.
Taigi šioje vietoje Dievo juokas – tai ironiškas juokas. Tai ne nuo pasaulio nusigręžusio ciniko ar pasaulį niekinančio sarkasto juokas. Juk skaitome ir apie Dievo gerumą bei meilę paklydusiems žmonėms, norintiems gyventi be jo. Tai veikiau ironiškas stipresniojo, atlaidžiai vertinančio priešininko pastangas, juokas. Psalmininkams, kuriuos persekiojo jų priešininkai, Dievo didybės ir visagalybės pažinimas buvo susijęs su pasitikinčio Dievo juoku iš savo priešų. Dievas, kuris stovi aukščiau visų dalykų, susitvarkys su savo priešais. Jo rankose visi svertai ir galiausiai jis laimės. Tai suteikė naujos drąsos ir saugumo.

Juokingasis superbokštas
Dar akivaizdesnis Dievo humoras pasakojime apie Babelio bokštą. Skaitydami, kad Dievas nužengė iš dangaus, kad pasižiūrėtų žmonių iki dangaus statomo bokšto (Pr 11,4–5) suvokiame tobulą ironiją. Su nepranokstamu Dievo humoru čia sąmojingai atskleidžiamas žmogaus niekingumas. Jie juk šitaip stengėsi! Į bokštų bokštą įdėjo viską, ką tik sugebėjo. Žmogus norėjo įrodyti, kad jam nereikia Dievo, kad jis pats yra dangaus bokštininkas. O ką daro Dievas? Jis su humoru žvelgia iš dangaus ir su lupa ieško savo kūrinių. Dievo sostas yra taip aukštai virš žemės, kad jame sėdintysis, vaizdžiai tariant, turi netgi nuo jo nužengti norėdamas bent įžiūrėti tą juokingą superbokštą. Dievas turi turėti humoro jausmą, antraip jam tikrai būtų sunku su mumis. Pakęsti mūsų apgailėtiną plėšymąsi, nuolatinį pūtimąsi, nesibaigiantį susirūpinimą savimi galima tik su humoru. Jei humoras susijęs su gyvenimo skirtybėmis, tai neadekvatus žmogaus santykis su Dievu yra pati didžiausia, kokią apskritai galima įsivaizduoti. Štai mažas žmogutis. Taškelis žemėlapyje. Niekas, palyginti su visagaliu Dievu. Tačiau šitas krislelis nuolat drįsta konkuruoti su Dievu. Žmogus pučiasi, ketina susirungti su Dievu, manosi esąs nepaprastai svarbus, mano, kad viskas – jo rankose. Negalime nė įsivaizduoti, kokie juokingi atrodome žvelgiant iš dangaus.

Besijuokiantis Jėzus
Umberto Eco romane „Rožės vardas“ aprašomas ginčas dėl to, juokėsi Jėzus ar ne. Šiaip ar taip, evangelijos mums apie tai nieko nepasakoja. Atrodytų, kad ir Naujojo Testamento laiškuose nėra momentų, leidžiančių teigti, kad Kristus buvo sąmojingas. Ir diduma Biblijos interpretacijų sukaustytos rimties. Dėl to mūsų akių beveik neatkreipia pašėlusiai drąsūs palyginimai, groteskiški paradoksai ir vaizdiniai, sarkastiškos istorijos ir linksmi anekdotai iš Jėzaus laikų. O jų rastume visame Naujajame Testamente. Juos atrasti – maloni užduotis.
Jėzaus alegorijose gausu žodžių žaismų, verčiančių šyptelėti. Pakanka prisiminti įžūlaus vadinamojo draugo istoriją, vidury nakties prašančio trijų duonos kepalų (Lk 11,5–8). Tas, kurio prašoma, atsikalba teisindamasis, kad vaikai (pagal rytietišką paprotį) miega vienoje lovoje. Jam būsią sunku juos perlipti, kad galėtų atidaryti duris draugui. Be to, sako jis, durys esančios jau užšautos – labai giliamintis teiginys, beveik banalybė. Ironija Jėzaus žodžiuose aiškiai juntama. Čia pasitelkiama karikatūra, neatitinkanti tikrovės. Juk geras draugas visuomet padės bėdoje. Šitas buitinis, bet kuriozinis ir humoristinis paveikslas yra iliustracija, kaip Dievas išgirsta mūsų prašymus.

Groteskiški Biblijos žodžiai – vaizdžiai
Dar vieną pavyzdį rasime Evangelijos pagal Luką 9,60. Ten Jėzus sako: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius“. Tai ir vėl mūsų problema, kad mūsų protas tokiame pasakyme iš pirmo žvilgsnio nepamato nieko humoristinio. Tačiau koks čia gilus paradoksas! Laidotuvių procesija, kurios priekyje eina keli skeletai. Reikia sakinį paversti vaizdiniais – ir negalėsime nuslopinti šypsenos. Tas pats pasakytina apie „aklus vedančio aklo“ vaizdinį (Mt 23,16 ir toliau), kurį Jėzus taiko fariziejams. Įsivaizduokime aklųjų mokyklos iškylą, kuriai vadovauja aklas mokytojas su balta lazdele ir geltonu raiščiu ant rankovės.
Humoristiniuose pavyzdžiuose kliūva ir religiniam elitui. Viename aforizme Kristus lygina fariziejus su žmonėmis, „kurie iškošia uodą, o praryja kupranugarį“ (Mt 23,24). Jie labai skrupulingi menkiausiose Įstatymo smulkmenose, tačiau išties svarbių ir didelių dalykų nedaro. Tereikia vaizdžiai įsivaizduoti žmogų, iškošiantį uodą iš rytinės kavos puodelio ir išsyk su kavos gurkšniu nuryjantį joje plaukiojantį kupranugarį! Arba įsivaizduokime žmogų, kurio akyje rąstas, o jis kitam iš akies traukia skiedrą (Mt 7,3–5). Vien tokios groteskiškos situacijos vaizdinys turėtų išspausti juoko ašaras ir tuo pat metu paskatinti susimąstyti.
Tokie groteskiški vaizdiniai Biblijos skaitytojams tiek pažįstami, kad jie netgi nepastebi, ką skaito. Ar esat kada matę šaukiančius akmenis (Lk 19,40), arba perlus, kurie barstomi kiaulėms (Mt 7,6)? Jėzus ironiškai ragina Getsemanėje miegančius mokinius miegoti toliau ir pailsėti („Miegokite jau ir ilsėkitės“, Mk 14,41, J. Skvirecko vertimas). Didžiausią išbandymo valandą jo mokiniai ištyžta, palieka Išganytoją vieną. Didžiausioje bėdoje, kada jie labiausiai reikalingi, šie prigula pamiegoti. Tai juokinga ir sykiu labai liūdna.

Linksmos vestuvės Kanoje
Jėzaus žodžių žaismės yra humoristiniai šedevrai, turintys per šypseną priversti žmones susimąstyti. Jo kalbėsena yra paženklinta savita drąsa, vaizdingumu ir sodrumu. Jėzus nebuvo susikrimtęs bambeklis. Kai kuriems religingiesiems jis buvo netgi per linksmas (Lk 7,34). Jie kritikavo netgi Jėzaus mokinius, kam šie per vaišes pas Levį valgė sau ir gėrė (Lk 5,33). Antrajame Evangelijos pagal Joną skyriuje rašoma, kaip Jėzus apsilankė vestuvėse Kanoje. Anais laikais vestuvės dar buvo tikros puotos. Švęsta septynias dienas. Jėzus pavertė vandenį vynu (netgi geru vynu!). Tik išties humoro jausmo neturintys interpretuotojai, nieko nežinantys apie siautulingą žydų vestuvių pulko nuotaiką, galėtų tvirtinti, kad Jėzus tuo metu nesijuokė.
Kai į šią žemę atėjo Kristus, į pasaulį atėjo džiaugsmas! Žinia, kurią angelai perdavė piemenėliams, buvo aiški: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien jums gimė Išganytojas“ (Lk 2,10–11). Šis džiaugsmas didelis, mat jo pamatas – ne žemiškieji malonumai, o didžiausias visų laikų išgelbėjimas. Todėl išganytieji galėjo juoktis. Jėzus Kristus Kalno pamoksle sako apie tuos, kuriems suteikta malonė: „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5,12). Čia išganytųjų džiaugsmas – ne vos pastebima šypsena, o pats tikriausias džiaugsmas. „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15,11). Taigi džiaugsmas, kurį suteikia Dievas, yra ypatingas. Tai pagrindinė konstanta krikščionio gyvenime; jos negali atimti netgi sunkūs laikai. Žinodami apie išganymą Kristuje krikščionys gali patirti gilų džiaugsmą. Todėl Paulius šaukia išganytiems filipiečiams: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4,4).
Lieka klausimas: kaip tapti sąmojingam? Vienu ypu sąmojis neatsiranda. Dar nerastas humoro genas, kurį būtų galima implantuoti. Mintinai mokantis anekdotus rezultato irgi neatsiras. Kur kas svarbesnis yra klausimas apie mūsų santykį su Dievu. Tapus krikščioniu yra palankiausios sąlygos būti sąmojingam. Juk tikėjimas yra didžiausias palengvinimas, kokį tik galima įsivaizduoti. Jis išsprendžia pagrindinę žmogaus problemą: atskirumą nuo Dievo. Tas, kuris žino, kad yra Dievas, neturi visko įveikti pats. Tas, kuris pažino Dievą, nebemano, kad visa ko matas ir mastas yra jis pats. Tas, kuris tapo krikščioniu, regimą pasaulį mato iš geraširdiško atstumo, nesileidžia prislegiamas kasdienybės problemų. Krikščionis irgi turi problemų, bet jam gyvenime lengviau, kadangi žino, jog yra amžinybė. Krikščionims kartais būna sunkiau nei nekrikščionims, tačiau jie randa gyvenimo įprasminimą netgi nepriteklių ir persekiojimo laikais.

Išlaisvinančioji jėga
Žmonės Dievo karalystėje turi humoro jausmą, kadangi juokas yra žmogaus atsakas į Dievo išganymą. Išganymas turi išlaisvinantį poveikį, kadangi patys negalime ir neturime ištraukti savęs iš liūno. Išlaisvinančios humoro galios šaknys yra išlaisvinančioje malonės galioje. Kadangi žmogus yra Dievo išganomas, jis gali pradėti gyventi laisvai, o jo būtis gali būti linksma. Biblijoje rasime šitą išganytųjų juoką. Kai sūnus paklydėlis sugrįžo namo, „jie pradėjo linksmintis“ (Lk 15,24). Nuo nuodėmės naštos išlaisvinti ir Dievo malonę patyrę žmonės gali džiaugtis ir džiūgauti. Kas įsisąmonina, kad visagalis Dievas rūpinasi atskiru žmogumi ir šaukia jį pas save, tas gyvena išsilaisvinęs ir linksmai. Pažinusiems Dievą lengva juoktis.

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė

Versta iš: © „ideaSpektrum“, 35/2003. Versta ir publikuojama leidėjams sutikus