Anne Bryan Smollin

Įvadas
Jūs jau atspėjote: dėl streso yra daugybė blogų naujienų. Stresas apibrėžiamas kaip nesugebėjimas elgtis su tikra ar įsivaizduojama grėsme mūsų gerai savijautai, o tai veda į daugybę kūno reakcijų ir bandymų prisitaikyti. Stresas – nusikamavimo, nuovargio, apmaudo ir baimės jausmo priežastis.
Stresas ne visada tiesiogiai sukelia ligas, bet įrodyta, kad jis yra ligą stiprinantis veiksnys. Iš streso bent iš dalies galima kildinti tokias fizines problemas kaip virškinimo sutrikimai, viduriavimas, skrandžio opa, apetito stoka, bronchitas, plaučių uždegimas, prakaitavimo protrūkiai, skausmai krūtinėje, raumenų skausmai, dažni peršalimai ir drebėjimas. Taip pat stresas dalinai gali sukelti migreną, astmą, žvynelinę, dilgėlinę, alergijas, egzemas, širdies ligas ir padidėjusį kraujospūdį. Taip pat aukštai ar net aukščiau nei mityba, stresas gali pakelti cholesterino lygį. Baimė prieš vykstant į darbą ir susijaudinimas paliekant darbo vietą kelia stresą kūnui. Štai širdies ritmo sutrikimai ypač dažni pirmadieniais ir penktadieniais. Dėl streso sukeltų negalavimų JAV per metus užregistruojama 187 milijonai apsilankymų pas gydytojus. Viena studija parodė, kad daugelis mūsų kertinį akmenį aukštam kraujo spaudimui padėjome dar būdami šešerių.
Tokie protiniai simptomai kaip susikaupimo sutrikimai, atminties silpnumas, sumišimas, užmaršumas ir susierzinimas – tai įspėjamieji ženklai, rodantys aukštą streso lygį. Streso veikiamas žmogus gali jausti apmaudą, depresiją, neviltį, irzlumą, baikštumą, bejėgiškumą, kaltę ir gėdą. Kai dėl elgesio, stipriai streso paveikti žmonės yra linkę dažniau pamesti daiktus, keiktis, šaukti, muštis, kramtyti nagus, šiūruoti kojomis, verkti ir nenustygti vietoje.
Neįveiktas stresas yra didesnis rizikos veiksnys kilti vėžiui ir širdies ligoms negu rūkymas ir maistas, kuriame gausu cholesterino. Tyrimai parodė, kad JAV kasdien dėl streso sukeltų ligų nebūna darbo vietoje apie milijoną žmonių.
Maži vaikai gali jausti stresą dėl to, kad jie neturi žaidimo draugo arba kai sulūžta jų mėgstamas žaislas. Paauglys pajunta stresą, kai jis pašalinamas iš grupės arba kai apima jausmas, jog esi kitoks arba ne savo vietoje. Studentas jaučia stresą, kai nebeatlaiko studijų spaudimo.
Paprastai stresas skirstomas į tris lygmenis. Pirmojo lygmens streso veiksniai yra gana silpni ir neilgai trunkantys: nespėti į autobusą, kažkur nukišti bilietus į koncertą, sudaužyti stiklinę. Kai atsitinka toks dalykas, jaučiame nusivylimą ir apmaudą. Tačiau šios rūšies stresas yra sąlygotas situacijos. Vidurinio lygmens stresą įveikti jau sunkiau: pasirengimas vestuvėms; nespėjama laiku užbaigti darbo projekto, ir reikia dirbti viršvalandžius, laikinas reikalingo žmogaus nebuvimas arba prisitaikymas prie išsiskyrimo su vaiku, kuris palieka namus – tokios situacijos yra dažnai pasitaikančios vidutiniško sunkumo streso priežastys. Jos reikalauja daugiau energijos ir, vadinasi, stresas mūsų kūne lieka ilgiau.
Pagaliau yra streso plotmė, kurią galima apibūdinti kaip chronišką arba rimtą. Šios rūšies stresą sukelia skyrybos, svarbaus žmogaus netektis, sutuoktinio, vaiko ar mylimo žmogaus mirtis, ir jis gali lemti, kad ieškome pagalbos ir paramos iš šalies.
Ar jums jau gana blogų naujienų apie stresą?

Dabar gerosios naujienos
Stresas neturi mūsų nukamuoti! Išgyvenami dalykai savaime nesukelia jokio streso. Veikiau į stresą veda mūsų reakcijos į patirtas situacijas. Mūsų galioje pasirinkti, kaip reaguoti į stresą. Pasirinkimą lemia nuostata. Taigi streso kontrolė – mūsų pačių rankose!

Nusistatykite prioritetus
„Aš turiu valdyti laikrodį, o ne laikrodis mane“. Golda Meir

„Užsiėmęs“ – be abejo, tai sąvoka, šiandien tapusi labai svarbi. Pavyzdžiui, tėvai sudaro sąrašus su šimtais reikalų, kuriuos reikia atlikti kasdien ir kurie nebepalieka jiems jokio laisvalaikio. Jie savo vaikams yra lyg kokie taksi vairuotojai, vežioja juos į sporto, muzikos užsiėmimus, papildomas pamokas. Taip pat jie privalo tikrinti vaikų namų darbus ir įtraukti į savo planus laiką, skirtą bendruomenei. Be šios neplaninės veiklos, tėvai turi rasti laiko dirbti savo darbą, ruošti valgį, valyti namus, skalbti – ir šalia to atlikti visuomenines užduotis, palaikyti išplėstinius šeimos santykius ir miegoti. Beje, pastaroji užduotis lengviausia, nes juk miegas nusiplūkus aplanko savaime.
Pravartu prisiminti, kad visiems žmonėms per dieną priklauso po lygiai sekundžių – 86 400. Niekas neturi nė viena sekunde daugiau ar mažiau. Taigi visi galime savo laiką kas dieną rikiuoti taip, kaip patys pasirenkame. Tai, kam suteikiame pirmenybę ir kaip eikvojame laiką, lemia mūsų gyvenimo kokybę.
Yra tokia sena istorija apie tris mūrininkus, kurie mūrija sieną. Prie jų prieina žmogus ir užduoda kiekvienam tą patį klausimą: „Ką jūs čia veikiate?“ Pirmasis mūrininkas nusispjauna ir pakelia akis. „Mūriju sieną. Argi nematyti?“ Antrasis mūrininkas perkreipęs veidą atsidūsta: „Užsidirbu pragyvenimui“. Trečiasis pažvelgia į viršų spindinčiomis akimis: „Aš statau katedrą“. Kaip manote, kuris iš jų dienos pabaigoje jaučiasi žvaliausiai? Kurio požiūris pozityviausias ir naudingiausias?
Panašiai viena patarlė sako: „Mintys – tai daiktai“. Mūsų nuostatos ir nuomonės lemia, kokius pagrindinius uždavinius sau gyvenime keliame. Kad mūsų diena eitų subalansuotai ir sveikai, turime rūpestingai priimti sprendimus, kaip paskirstyti laiką, ir numatyti, kas tikrai svarbu. Kai esame nusikamavę ir jaučiamės traukiami šen bei ten, kai jaučiame, kad iš mūsų per daug reikalaujama, iš bendravimo su draugu galime neturėti jokio malonumo. Kai gatvėje žvelgiame į žemę ir laukiame kitos įmanomos krizės, galime nesuvokti mums teikiamų dovanų ir prieš mus atsiveriančios palaimos. Kai sutelkiame dėmesį į „plytas“ ar „atlyginimo lapelį“, galime nematyti „katedros“.
Turime pradėti savęs klausti: „Kas tikrai reikšminga, svarbu?“ Jei dažniau užduotume sau tokį klausimą, mūsų gyvenimas tikriausiai eitų visai kitaip. Tikriausiai tada, užuot pylę viršvalandžius, nuspręstume palaidyti su savo vaiku aitvarą arba nueitume su draugu į kiną, pasėdėtume sode ir stebėtume stojančių sutemų ar aušros grožį, atpažintume Dievo veidą naujagimyje arba apdovanotume save laime pasėdėti prie pagyvenusio žmogaus ir pasiklausyti jo prisiminimų.
Ar gyvenimo pabaigoje mums tikrai bus svarbu, kad taip plūkėmės, aktyviai dalyvavome tiek daugybėje komisijų ar komitetų ir sukaupėme pinigų? O gal tada norėsime, kad daugiau laiko būtume praleidę juokdamiesi, kalbėdami su mums mielais žmonėmis, atsipalaidavę ir širdį bei sielą pripildę gaivinančių prisiminimų? Lažinuosi, kad pasirinktume pastarąjį atvejį.
Kai taip tvarkysime dieną, kad tikrai svarbūs dalykai išeis į pirmą vietą, tada daug labiau mėgausimės gyvenimu ir sumažinsime streso lygį. Tada nejausime kaltės akimirkomis, kurias praleidžiame su savo brangiaisiais ir kuriomis pasiimame laiko dalykams, kurie tikrai teigiamai veikia.
Išmokti atsipalaiduoti nėra paprasta; nelengva pamiršti rūpesčius. Turime išmokti tinkamai reaguoti į reiškinius pagal jų svarbą.

„Nebūkite tartum neišmanėliai, bet kaip išmintingi, gerai naudojantys laiką“. Apaštalas Paulius (Laiškas efeziečiams, 5,15–16).

Testas
• Jei jums bebūtų likę gyventi tik šeši mėnesiai, ką darytumėte su šiuo laiku? Užrašykite savo mintis, pavyzdžiui:
Su kuo mielai praleistumėte daugiausia laiko?
Ką bet kokiu atveju dar norėtumėte atlikti?
Kokia gyvenimo pusė jums gražiausia?
• Pasižymėkite tris vertybes, kurios jums svarbiausios:
Suteikite joms pirmą, antrą ir trečią vietą pagal svarbą.
Jei kas nors kontroliuotų jūsų kasdieninį laiko planą, kaip jis galėtų atpažinti jūsų dienotvarkėje šių vertybių buvimą?
• Sudarykite sąrašą svajonių, kurioms mielai leistumėte išsipildyti. Po kiekvienos svajonės parašykite, ką turėtumėte daryti, kad jos taptų tikrove. Būkite realistiški. Per vieną dieną ar savaitę visko įgyvendinti neįmanoma.
• Paimkite savo darbų kalendorių ir pažymėkite bent po du užsiėmimus, kai darote ką nors sau pačiam (pavyzdžiui, nueiti į kiną ar restoraną).
• Nusistatykite ribas. Atsakymuose atsižvelkite į tris pirmus klausimus (Jei beliktų gyventi tik šešis mėnesius, ką darytumėte su šiuo laiku? Kokios trys svarbiausios jūsų vertybės? Kurioms svajonėms mielai leistumėte išsipildyti?). Apribokite užsiėmimus, kurie nuolat trukdo laikytis prioritetų. Pavyzdžiui: vertybė – savaitgalį praleisti su žmona ir vaikais. Ribos – savaitgalį neperžiūrėsiu savo įstaigos elektroninio pašto, sekmadienį netvarkysiu darbo reikalų ir pan.
Dabar iškart pakilkite padaryti ką nors visiškai „nenaudingo“, tačiau sutampančio su jūsų prioritetais: apkabinti mylimą žmogų, su savo vaiku pažaisti krepšinį, švilpaujant apibėgti kvartalą su šunimi, pasodinti porą gėlių svogūnėlių ar nulipdyti sniego senį.
Galimybė nuolat turėti omenyje prioritetus – rašyti dienoraštį. Knygoje „Life’s Companion“ („Gyvenimo palydovas“) Christina Baldwin aiškina: „Rašymo upė iš po paviršutiniškų minčių į šviesą iškelia mūsų proto dienos tvarką“. Tai ypač prasmingas metodas – išleisti tai, kas mums kelia stresą, ir atrasti, ar aprašytos dienos veikla priartino mūsų gyvenimo tikslą. Imkite rašiklį į ranką ir pradėkite rašyti. Tiesiog užrašykite, kas tą dieną nutiko. Rašykite apie kokį nors sutiktą žmogų. Pernelyg nesistenkite formuluoti minčių; tiesiog užrašykite, kas ateina į galvą. Rašykite be pertraukos. Kai užsikertate, užrašykite patalpoje esančių daiktų pavadinimus, o paskui tęskite. Kai jaučiate, jog priėjote pabaigą, liaukitės. Pasižymėkite savo jausmus dėl klausimo, kiek diena atitiko jūsų prioritetus.

„Metodas pasiekti padidėjusį kraujospūdį – kopti į kalną per kurmiarausį“. Grafas Wilsonas

Venkite „varančių iš proto“
„Geriau susitikti jauniklių netekusią mešką, negu susidurti su įsisiautėjusiu kvailiu“. Saliamono patarlės, 17,12

Kai kurie žmonės mus ypač veikia. Jie žino paslaptį, kaip smarkiai pakelti mūsų kraujospūdį ir kaip mus be žodžių sugniuždyti. Jie ištraukia mūsų energiją, ir vos išgirstame jų vardą, mumyse įsisiūbuoja nerimas. Šiems žmonėms nuolat pavyksta viską pasukti taip, kad jūs, jų manymu, liekate nevykėlis. Jie yra tikrieji priekaišto meistrai. Jie visada vėluoja į susirinkimus ir susitikimus ir visada yra labiau užsiėmę ir svarbesni nei bet kas kitas. Jie pasilaiko informaciją sau, nes jų akimis informacija lygiai svarbi kaip ir valdžia. Tokie žmonės dovanoja jums dovaną, o tada tikisi iš jūsų, kad panaudosite šią dovaną tuoj pat ir taip, kaip darytų jie. Jie sutaria su jumis pietauti, o paskui atsisako, nes pamiršo pažymėti tai savo kalendoriuje arba tuo tarpu atsirado kas nors geresnio. Tokie žmonės nustato mums nerealistinius lūkesčius. Jie gyvena pagal patarlę: „Greičiau miegok… Mums reikia pagalvės!“
Vos paminėjus tokio „varančio iš proto“ asmens vardą – o mes visi pažįstame tokių žmonių – mus apima stresas. Našta yra būti jų artumoje. Kūnas sustingsta, raumenys įsitempia. Mes bijome jų pasirodymo ar atsiliepdami išgirsti jų balsą kitame laido gale.
„Nuodingi žmonės“ sekina mūsų energiją. Tokius varančius iš proto dažnai galima priskirti pesimistų, priekabiautojų, nedėkingųjų ar manipuliatorių kategorijoms. Beveik visada jie yra negatyvūs. Jiems atrodo, kad pasaulis jiems skolingas. Varantys iš proto dažnai būna charizminiai žmonės su didele įtikinimo galia. Jie tikisi, kad su jais bus ypatingai elgiamasi, nežino jokių ribų ir niekad negerbia kitų žmonių nužymėtų ribų. Jei nebūname atidūs, jie gali užvaldyti visą mūsų gyvenimą.
Bet šie žmonės tik tada turi mums valdžią, kai jiems tą valdžią suteikiame. Jei norime likti sveikos sielos, nedera praleisti pernelyg daug laiko bendraujant su tokiais žmonėmis arba apie juos mąstant, kitaip prisisunksime jų negatyvumo. Nėra jokio pagrindo būti arti tiek daug chaoso ir negatyvumo.
Kita vertus, yra nuostabių žmonių, kurie įžengia į mūsų gyvenimą ir palieka pėdsakus širdyje bei sieloje. Toks žmogus buvo Eddie Pu, kovotojas už nacionalinį parką Havajuose. Eddie – doras, tikintis žmogus, toks, su kuriuo kiekvienas mielai turi reikalų. Ir Eddie dažnai šypsosi. Kartą jo paklausiau, kodėl jis tiek daug šypsosi. Jis nustebo ir atsakė: „Aš visai ir nežinau, kad nuolat šypsausi. Kai pučia vėjas, plazdena lapai – jie šypsos. Kai meti į vandenį akmenį ir vanduo suraibuliuoja, jis šypsosi. Aš tai vadinu savo energija“. Tokia energija teikia mums gyvybę.
Kai sutinkame tokius kaip Eddie Pu „gyvybės teikėjus“, neliekame tokie pat, kokie buvome. Tokie žmonės yra pozityvūs, sveiki ir kitiems duoda energijos. Jie mus padrąsina tęsti toliau ir laikytis. Jie giria ir sutvirtina mūsų pastangas ir laimėjimus. Taip pat jie mums padeda geriau suprasti, kas iš tiesų yra Dievas: tiesiog gyvybės Teikėjas. Negalime pakeisti nė vieno. Žmonės veikia taip, kaip jie nori veikti, o ne taip, kaip pageidaujame mes. Galime pakeisti tik save pačius. Šioje pastraipoje raginsiu atpažinti varančius iš proto ir jų vengti, o gyvybės teikėjus priimti į savo gyvenimą, jeigu norite gyventi harmoningai, be stresų.

„Rūpesčiai – tai lyg kraujospūdis: tam tikro saiko reikia gyvybei palaikyti, bet perviršis gali nužudyti“. Edward M. Hallowell

Testas
• Sudarykite dešimties savo senų ir naujų draugų sąrašą. Koks nors eiliškumas ar vietų suskirstymas nebūtinas.
• Pažymėkite kiekvieną asmenį, kuris priklauso jūsų šeimai, raide Š.
• Raide S kiekvieną asmenį, su kuriuo draugaujate penkerius metus ar daugiau.
• N – kiekvieną asmenį, su kuriuo draugaujate mažiau nei penkerius metus.
Pamąstykite apie sprendimus, kuriuos kaip tik dabar priimate. Kokią įtaką kiekvienas iš minėtų asmenų daro jūsų apsisprendimui? Kiekvienam asmeniui sąraše suteikite procentų kiekį. Suteikite jį ir sau. Iš viso kiekvienam sprendimui turi susidaryti 100 procentų.
• Ar įtraukėte į sąrašą kokį nors asmenį todėl, kad manėte privaląs tai padaryti? Jei taip, išbraukite jį iš sąrašo.
• Ar sąraše kas nors yra „varantis iš proto“? Jei taip, pažymėkit, kiek neigiamai (ir teigiamai) tas asmuo veikia jūsų gyvenimą.
• Jei ilgai turėjote bendrauti su „varančiu iš proto“, kad nuo jo atsipalaiduotumėte ir išsilaisvintumėte, reikės pasistengti. Tam gali prireikti ir pratybų. Vienas metodas – užrašyti įsivaizduojamą pokalbį su minėtuoju asmeniu. Užrašytus pokalbius galima naudoti kaip savotišką vaidmenų žaidimą, kuriame savo varančiajam iš proto sakome „ne“ ir stengiamės nustatyti su juo ribas. Užrašyti pokalbiai – taip pat senovinis metodas įlįsti į kailį to, su kuo konfliktuojame ir ką mylime.
Instrukcija: sėdėkite ramiai ir atsipalaidavę. Giliai pakvėpuokite. Užrašykite „varančio iš proto“, su kuriuo norėtumėte pradėti pokalbį, vardą. Pagalvokite apie šį asmenį – kaip jis atrodo ir kaip šalia jo jaučiatės. Paskui, po minutės ramybės, rašykite dialogą su tuo asmeniu. Užrašykite klausimą, kurį norite jam užduoti, arba teiginį, kurį norėtumėte jam pasakyti. Tada pasižymėkite to asmens atsakymą. Kartais neblogai yra pradėti nuo ribų, dėl kurių norite su juo susitarti. Rašykite, kas ateina į galvą. Rašykite tol, kol pokalbis baigsis. Tada paklauskite, ar dėl santykių su šiuo asmeniu turėtumėte ką nors nuveikti.
• Kai dirbate kartu su kuo nors, kas dažnai jums kelia nusivylimą, pasakykite sau, jog šis asmuo daro tai, ką gali. Kai pakeičiame savo mąstymą, pakeičiame ir savo jausmus. Pagalvokite apie tai: faktas, jog dirbate su „varančiu iš proto“, nėra priežastis pasiimti jį į namus. Palikite nusivylimą, kurį jums kelia šis žmogus, darbovietėje.
• Leiskite laiką su žmonėmis, kurie jums svarbūs. Mes dažnai tokie užsiėmę, kad nesuteikiame sau džiaugsmo būti su tais, kuriuos mylime.

„Tikras draugas tau artimesnis už brolį“. Saliamono patarlės, 18,24

Susitaikinimas
Turiu seną draugę, su kuria susipažinau vaikų darželyje. Bėgant metams mūsų draugystė augo ir turėjo didelę įtaką mano gyvenimui. Iš tikrųjų draugė vis labiau įaugo į mūsų šeimą. Ji mūsų namuose kartais leisdavo atostogas, o kartais kur nors vykdavome. Mūsų draugystė klestėjo 38 metus. O paskui staiga pasirodė, tarsi ji būtų mane palikusi.
Tapome beveik svetimos. Ji nebeturėjo man laiko, ir kai paskambindavau, ji visados skubėdavo, ir pakalbėdavome trumpai. Ji atsisakė bendrų atostogų, lankymųsi restoranuose ir kitų bendros veiklos rūšių, kurios anksčiau iš dalies buvo virtę įpročiu. Jaučiausi bejėgė ir pasimetusi. Ką turėjau rasti, kas buvo negerai, jei ji dar nė karto nereagavo į mano šūksmus? Visos pastangos gauti atsakymą žlugdavo. Ji visiškai nuo manęs atsiribojo ir susidraugavo su kitu žmogumi. Man vietos nebebuvo.
Draugės netektis buvo tai, kuo aš įsivaizduoju esant skyrybas. Šiuo krizės metu man buvo labai sunku išvysti kokią nors švieselę tunelio gale. Mano galva dėl šios nutrūkusios draugystės nuolat buvo pilna minčių ir baimių. Ji mano galvoje tapo „varančia iš proto“.
Sveikimo procesas truko ilgai. Negalėjau pakeisti mane ištikusios situacijos, bet galėjau nusistatyti, kaip su tuo elgsiuosi. Man tapo reikšminga sena išmintis, kad skausmas mus daro stipresnius. Vis iš naujo sau sufleravau, kad viskas turi savo kainą. Žydų patarlė sako: „Dėl gėlių laistome ir dyglius“. Didžiąją šio traumuojančio laiko dalį suvokiau tik spyglius ir kančią. Visiškai išnyko iš akių situacijos malonė. Rūpinausi tik tuo, kas buvo ar kas galėtų būti.
Turėjau kitų draugų. Jie man padėjo, bet vis tiek man teko ištverti skausmą ir nuoskaudą. Skausmas vis viena lieka mūsų skausmas. Per jį galime augti ir iš jo išsilaisvinti. Katherine Hepburn sykį pastebėjo: „Eidamas per gyvenimą patiri, kad tik tada stumiesi pirmyn, kai iriesi sava kanoja“. Šio yrimosi kaina buvo nemaža. Turėjau pasitelkti savo sugebėjimus ir stipriąsias puses. Pažinti naują savo Aš pusę ir atrasti gabumus, kurių anksčiau nesuvokiau, pareikalavo didelio lankstumo.
Draugė nekalbėjo su manimi penkiolika metų. Per visus tuos metus patyriau, kad laikas daro skausmą labiau pakenčiamą. Turėjau paleisti ir atsiverti naujiems santykiams. Mano žaizdos tikrai gerai sugijo.
Dažnai galvojau: „Neeikvok savo laiko siekdama pakvaišusio šuns draugystės“. Kai kas nors nusprendžia, kad jis nenori vaidinti mano gyvenime jokio vaidmens, arba kai jis nereaguoja taip, kaip norėčiau, geriau nusigręžti ir rasti naudingesnių bei pozityvesnių žmonių. Mano draugė tebebuvo man svarbi; bet įsisąmoninau, kad tai neturi reikšti, jog dėl jos turėčiau amžinai kentėti. Sena rusiška patarlė sako: „Gyvendamas arti kapinių negali apverkti kiekvieno numirusio“.
Ši istorija turi pabaigą. Sykį pasikviečiau į vaišės porą žmonių ir išėjau apsipirkti. Maisto produktų pirkimas man visada įvykis. Be abejo, aš visada pakliūvu ne į tą eilę – būtent ten, kur reikia patikrinti prekės kainą arba kur kas nors neturi pakankamai pinigų ir turi nuspręsti, kokių prekių jam tikrai reikia. Kai atėjo mano eilė užsimokėti už pirkinius, kasininkė man pranešė, kad prieš mane esąs pirkėjas yra paskutinis, kurį ji aptarnaus. Tada pastūmiau savo vežimėlį prie kitos kasos. Gerai nesusiorientavau ir atsitrenkiau į kito žmogaus vežimėlį. Pakėliau akis ir pamačiau, jog tai mano draugė. Nusišypsojau. „Labas. Kaip sekasi?“ „Gerai. O tau?“ Priblokšta apsižvalgiau ir pralemenau: „Tu su manimi kalbi?“ Taip prasidėjo dvidešimties minučių pokalbis.
Visą gyvenimą būsiu dėkinga už tas dvidešimt minučių. Buvo pasakyta daug gydomų žodžių. Paklausiau jos, kodėl ji šįkart kalbėjo su manimi. Juk pagaliau per penkiolika metų ji niekad neatsakė, kai paskambindavau jai ar kreipdavausi į ją susitikusi. Ji atsakė, kad nusišypsojau, kai ją pamačiau.
Parvažiavusi namo turėjau vėl šypsotis ir stebėtis, kokia galia slypi akių kontakte ir šypsenoje! Šypsena – tai palaima, kurią teikiame vienas kitam. Šypsena pasiunčia teigiamus signalus į kito žmogaus širdį ir pasirūpina paguoda. Ji padeda ir žmogui, kuris ?ypsosi!
Istorija apie senąją mano draugę tebesitęsia. Po to susitikimo porą kartų sykiu pietavome. Gijimo procesas prasidėjo. Ne, tai jau nebe senoji draugystė. Po to, kai buvau sužeista, einu pirmyn atsargiai ir lėtai. Tačiau mudvi bent galime kalbėtis. Ir porą kartų kartu juokėmės. Mes pasirengusios kurti naujus prisiminimus. Phyllis Diller, be abejo, buvo teisi sakydama: „Šypsena – tai kreivė, kuri viską atitiesina“.

„Liūdna siela gali tave žudyti greičiau, daug greičiau už ligos sukėlėją“. John Steinbeck

Pasakykite tiesiog „ne“
„Laiku ištartas ‘ne’ saugo nuo daugelio nemalonumų“. Patarlė

Šiuo opiu ūkio raidos metu įmonės stengiasi daugiau pasiekti su mažiau pinigų ir mažiau darbuotojų. Taigi samdiniai verčiami dirbti daugiau viršvalandžių ir turi tenkinti aukštesnius firmos vadovybės reikalavimus. Didelę dalį darbo sukelto streso reikia aiškinti tuo, kad žmogus nežinai, kada ir kiek turi dirbti, kad ir nebūdamas įstaigoje turi būti „pasiekiamas“, kad iš tavęs tikimasi viršvalandžių ir to, kad nesinaudosi užtarnautomis atostogomis. Įmonės politika, regis, nuolat keičiasi. Tikslai laikomi migloje. O darbo vietos garantija interneto laikais išgaravo.
Kai norime kiek pakeisti savo streso įpročius, tada daugelis turi iš mūsų mokytis pasakyti paprastą žodį „ne“. Turime perimti savo dienotvarkės kontrolę. Kai sakome „ne“ susitarimams ar kitiems mūsų laiko reikalavimams, galime sumažinti savo stresą. Turime suprasti, kad neįmanoma atlikti visko iškart. Kai „ne“ yra pamatuotas atsakymas, minėtas asmuo išsilaisvina, ir spaudimas sumažėja.
Daugeliui mūsų pasakyti „ne“ yra problema, nes bijome, kad kiti gali mūsų nemėgti. Josephas Campellas sako: „Jėzus mums liepė mylėti savo priešus; jis nesakė, kad privalėtume neturėti jokių priešų“.
Kai kurie mano, kad tarti „ne“ būtų savanaudiška ir nemandagu, tačiau kai jie sako „taip“, nors norėtų sakyti „ne“, jie mažina pasitikėjimą savimi ir savigarbą. Žmonės, kurie per prievartą sako „taip“, sukaupia savyje daugybę pykčio ir nusivylimo. Po kiek laiko jie gailisi pastatę į pirmą vietą kitus. Chroniškas „taip“ sakytojas ima galvoti, kad kiti yra svarbesni negu jis. Taip santykiai paveikiami neigiamai. Taip sakytojai ima bijoti sutikti žmones, kurie, atrodo, nepaiso jų laiko ir nori tenkinti tik savo poreikius. Juos užvaldo jausmas, jog praranda kontrolę ir visada patinka visiems. Jie stengiasi vengti šių reikalaujančių iš jų žmonių.
Keista, daugelis žmonių priima garbingą „ne“. Daugelis žmonių supranta, kad reikia tenkinti reikalavimus ir įsipareigojimus ir kad kartais negalima nustumti į šoną tam tikrų sąlygų. Svarbu rūpintis žmogumi, kurį matome veidrodyje. Turime žinoti savo poreikius ir tikėti, kad esame žmonės, verti pastangų. Turime teisę nustatyti ribas savo pačių laikui.
Kartais sunku pasakyti „ne“. Kas nori patikti kitiems, verčiau pasislėps, negu ištars „ne“. Tačiau nuolatinis pirmenybės teikimas ne savo, o kitų poreikiams, sukelia mums nemažą stresą ir baimę bei nerimą. Ir kas gi nori likti įstaigoje, kurioje šefas nuolat visiškai nepaiso mūsų poreikių arba elgiasi su mumis kaip su pasiuntinuku?
Sunkiausia pasakyti „ne“ pirmąkart. Iš pradžių tas žodis gniaužia kvapą. Tikimės blogiausio ir nusiteikiame siautulingai reakcijai to žmogaus, kuriam pareiškėme nesutinką. Ir kaip nustembame, kai pašnekovas priima mūsų „ne“. Norint išmokti sakyti ne, gali būti naudingos trys gairės. Pirma: pasistenkite atsakyti trumpai ir greitai. Kai delsiama arba išsisukinėjama, tuo tik parodome savo nepasitikėjimą. Kai žinote, jog turite pasakyti „ne“, pasakykite tai pasitikėdami.
Antra: kai manote, kad kada nors ateityje galite susidomėti pasiūlymu arba dalyvauti pasiūlytoje veikloje, tada besikreipiančiam žmogui sakykite maždaug taip: „Ačiū, kad apie mane pagalvojote, deja, šiuo metu apie tai negali būti nė kalbos. Jeigu šis projektas kada nors vėliau būtų svarstomas, džiaugčiausi, jei dar kartą dėl jo kreiptumėtės į mane“. Arba: „Ne, pirmadienį, deja, negaliu su jumis susitikti pietų. Bet dėkoju už pasiūlymą“. Tokiu būdu aiškiai pasakote „ne“ ir nesugriaunate visų tiltų.
Trečia: atskirkite pasiūlymą nuo asmens. Gali būti sunku pasakyti „ne“ tam, ką mylite, ko bijote ar nuo ko esate priklausomas; bet prisiminkite, kad atsakote į pasiūlymą, o ne kaip nors atstumiate minėtą asmenį.

„Tebūnie jūsų ‘taip’ – taip ir ‘ne’ – ne“. Jokūbo laiškas, 5,12

Testas
• atsistokite prieš veidrodį ir pažvelkite sau į akis. Tyliai ištarkite žodį „ne“. Pakartokite tai penkis kartus. Tada pasakykite tą žodį truputį garsiau. Jei jaučiate pasipriešinimą tardami žodį „ne“, tęskite tai tol, kol jis tvirtai įeis į jūsų žodyną.
• Prisiminkite situaciją, kai pasakėte „ne“. Kas tada atsitiko? Ar tai turėjo kokių nors rimtų pasekmių? Ar išvis ką nors pakeitė? Pavyzdžiui:
„ne“ papildomam šokolado gabalėliui;
„ne“ dar vienai taurei ar bokalui;
„ne“, kai ima pagunda pralošti lažybose viso mėnesio algą.
• Draugiškas ir nuolatinis „ne“ kartojimas taip pat labai veiksmingas. Pavyzdžiui:
„Ne, tu negali važiuoti į prekybos centrą“. Kai vaikas maldauja vėl, paprastai ramiu, santūriu tonu pakartokite: „Ne, tu negali važiuoti į prekybos centrą“.
• Prisiminkite kelias situacijas iš nesenos praeities, kai pasakėte „taip“, nors iš tikrųjų norėjote aiškiai pasakyti „ne“. Pamąstykite apie tai, kokio papildomo vargo pareikalavo iš jūsų šis atsakymas.

Būkite dėkingi ir tai pasakykite
„Visokiomis aplinkybėmis dėkokite [Dievui]“. Apaštalas Paulius (Pirmas laiškas tesalonikiečiams, 5,18)

Pakelėje ilsėjosi išmintingas senolis. Prie jo priėjo keliautojas ir paklausė, ar šis žinąs, kokie žmonės gyvena gretimame mieste. Išmintingasis senolis atsiliepė: „Kokie buvo žmonės mieste, iš kurio kaip tik einate?“ Keliautojas atsakė: „O, jie buvo pikti ir netašyti. Niekuo negalėjau pasitikėti“. Išmintingasis senolis jam pasakė, kad žmonės gretimame mieste yra tokie pat. Po valandėlės stabtelėjo kitas keliautojas ir išmintingojo senolio pasiteiravo apie žmones gretimame mieste. Šis atsakė kaip ir pirmąkart klausimu, kokie buvo žmonės mieste, iš kurio atvyko keliautojas. Pastarasis atsakė: „O, jie buvo dėmesingi, šilti, nuostabūs žmonės“. Ir išmintingasis senolis pasakė, kad žmonės gretimame mieste yra tokie pat.
Istorijos moralas toks: kai gyvenime noriai matome gėrį ir priimame aplink mus esantį grožį, tada savyje puoselėjame gerą širdį ir dėkingą dvasią, kuri dosniai dėkoja. Jei garbingai pamąstytume, tai juk yra kur kas daugiau priežasčių būti dėkingam negu susirūpinusiam. Dėkingumas atpalaiduoja nuo streso ir išvaiko rūpesčius.
Mokslas šiandien patvirtina tai, ką išminčiai žino jau daugelį amžių. Naujausi moksliniai tyrimai parodė, kad teigiami jausmai, kaip kad dėkingumas ir meilė, teigiamai veikia sveikatą. Pozityvūs jausmai stiprina imuninę sistemą, ir taip kūnas geriau atsispiria ligoms ir greičiau nuo jų atsigauna. Į kraujagyslių sistemą paleidžiami endorfinai, mažinančios skausmą baltyminės medžiagos, jie stimuliuoja širdies indų išsiplėtimą, o tai savo ruožtu, greta kito poveikio, padeda širdžiai atsipalaiduoti.
Neigiami jausmai, kaip kad apmaudas, susirūpinimas ir beviltiškumas mažina endorfinų kiekį ir mūsų kraujagyslių sistemoje lėtina prieš ligas kovojančių baltųjų kraujo kūnelių judėjimą. Dėl to, kad į kraujagyslių sistemą išmetamas didelis kiekis adrenalino, neigiami jausmai didina širdies ligų ir infarktų pavojų. Adrenalinas sutraukia kraujo indus, ypač arti širdies, taigi padidėja kraujo spaudimas, ir tai gali pakenkti arterijoms bei pačiai širdžiai.
Kita vertus, kai skaičiuojame savo palaiminimus ir sutelkiame dėmesį į gyvenimo stebuklus, savo kūnui darome kai ką gero. Dėkinga dvasia nusprendžia gyvenime veikiau matyti gėrį negu neigiamus dalykus. Savo palaiminimų išskaičiavimas padeda mums išvysti tai, kas yra tiesiai prieš mus – didysis skelbimas to, kas gera ir teisinga.
Prieš kelerius metus klausiausi programinės įžymaus psichiatro Viktoro Franklio kalbos. Franklis pergyveno Aušvico koncentracijos stovyklą. Jis pasakojo klausytojams, kad niekaip nebūtų to ištvėręs, jei būtų praradęs sugebėjimą juoktis: „Juokas akimirkoms pakeldavo mane iš šios siaubingos situacijos, kaip tik pakankamai, kad išgyvenčiau… mes, patyrusieji konclagerį, prisimename apie tokius žmones, kurie ėjo nuo barako prie barako įkvėpdami kitiems drąsos ir atiduodami jiems paskutinį duonos kąsnį. Kiekybiškai tokių žmonių buvo nedaug, bet jie pateikė įrodymą, kad iš žmogaus galima atimti viską, išskyrus paskutinę laisvę: pačiam pasirinkti savo poziciją bet kokiomis aplinkybėmis“. Jis žinojo: kai keikiame gyvenimą, tai mus gali pražudyti; tuo tarpu buvimas dėkingam palaiko žmogaus gyvybę.
Nedažnai esame skatinami suskaičiuoti savo palaiminimus. Tačiau toks skaičiavimas reiškia susikoncentravimą į teigiamus dalykus. Taigi galiu pripažinti, kad lietus skatina augti daržoves; ilga eilė parduotuvėje suteikia man kelių ramių akimirkų galimybę; važiuodama į darbą galiu mėgautis kiekviena akimirka ir praleisti kiekvieną skubantį. Kai turiu dėkingą širdį, galiu girti savo kolegas ir skirti jiems savo energijos; galiu suprasti, kad darbdaviai irgi tik žmonės ir kad esu atsakinga tik už tai, kaip aš ką nors darau.
Yra nuostabi istorija apie Berlyno sieną. Mano ausis pasiekė įvairios šios istorijos versijos, bet esmė ta pati visur. Pirmomis gėdingosios sienos dienomis Berlyne kunkuliavo emocijos. Kai rytinės dalies gyventojai per sieną išpylė sunkvežimius smarvę skleidžiančių atliekų, suliepsnojo priešiškumas. Burmistrą Willy Brandtą apipylė keršto reikalavimais. Brandto reakcija buvo nepakartojama. Jis paprašė miestiečių prie sienos atnešti gėlių. Per sieną į Rytų Berlyną pasipylė tiesiog lavina kvapių, nuostabiai gražių gėlių ir buvo iškeltas didelis transparantas su žodžiais: „Kiekvienas duoda tai, ką turi“.
Dėkingumo žodžiai ir gestai, kuriuos skiriame vienas kitam, Dievui ir visatai, džiugina mūsų širdį, įveikia stresą ir daro mus sveikus. Taigi: būkite dėkingi!

„Ne visada savo likime įžiūrime Dievo ranką; bet galime nuolat būti tikri, kad ji čia pat“. Charles H. Spurgeon

Testas
• Ranka parašykite trumpą padėkos laišką žmogui, kuris dėl jūsų ką nors padarė. Laišką išsiųskite.
• Paskambinkite draugui ar kam nors iš savo šeimos ir padėkokite už tai, kad jis yra jūsų gyvenimo dalis.
• Rašykite dienoraštį apie „dienos palaiminimus“. Kas dieną pažymėkite jų bent tris. Taip pat suteikite sau galimybę būti nustebintam. Pakankamai ilgai apmąstykite prisimindami kokį nors nedidelį draugiškumą arba pažymėkite siurprizą, netikėtumą, pavyzdžiui, pirmąjį žiemos sniegą, pirmuosius pumpurus pavasarį, saulėlydį. Nuostaba – dėkingumo pradžia, savotiškas supurtymas ar pažadinimas, kurio galbūt mums reikia, kad pamažu pamažu išmoktume dėkingumo.
• Galbūt jums patiks toks metodas: kai vakare einate gulti, papasakokite sutuoktiniui arba Dievui daugelį per dieną patirtų dalykų, dėl kurių esate dėkingi. Kai pabaigiame dieną prisimindami dienos palaiminimus, mūsų stresas sumažinamas ir tampa lengviau užmigti.
• Kelias minutes praleiskite stebėdami gamtą. Pakvėpuokite šviežiu oru. Stenkitės pajusti metų laiko gaivumą. Leiskite sielon ir širdin įsismelkti akimirkos grožiui.
• Pagalvokite apie penkis dalykus, kurie yra nutikę ligšioliniame jūsų gyvenime ir atnešę jums džiaugsmo ir laimės. Būkite dėkingi už šiuos dalykus. Kada tik pateksite į pavojų nuliūsti ir jaustis prislėgtam, prisiminkite šiuos dalykus.
• Prisiminkite situaciją, kai kas nors jums už ką nors dėkojo. Kaip tada jautėtės?

„Dėkingumas – ne tik didžiausia iš dorybių, bet ir visų kitų dorybių šaltinis“. Ciceronas

Vertė Zigmantas Ardickas