KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Kai perdega siela

Biblinės strategijos kaip nepasiduoti ligai, ypač pakertančiai krikščionis

Wolfram Lehmann

Tas rytas ūkininko sodyboje niekuo nesiskyrė nuo kitų, kol visi pasigedo: „O kur mama?“ Mamą rado lovoje. Ji buvo atsibudusi, sveika, nekarščiavo, tačiau nenorėjo keltis. Paprastai ji atsikeldavo pirmoji. O dabar tvirtino: „Aš negaliu!“ Ji buvo perdegusi, ją pakirto persitempimo sindromas – burnout. Paaiškėjo, kad jau 20 metų ji neatostogavo. Kartu su vyru dirbo ūkyje nesudėdama rankų – septynias dienas per savaitę. Trumpas atokvėpio valandėles atimdavo šeimos dalyvavimas parapijos veikloje. Vyras apsiimdavo sakyti daug pamokslų, vadovaudavo pamaldoms ir Biblijos studijų valandėlėms. Kai kas mano, kad krikščioniui taip atsitikti negali. Tokia nuomonė klaidinga! Krikščionys – ypatinga rizikos grupė. Pavyzdžių rasime netgi Biblijoje. Mozę aplankiusiam uošviui Jetrui tarsi atsiveria akys. Jis mato, kaip žentas nuo ryto iki vakaro sprendžia izraelitų ginčus. „Pats pervargsi… Ta pareiga tau per sunki, vienas tu jos negali atlikti“, – iškart supranta Jetras ir pataria: „…turėtum paieškoti visoje tautoje pajėgių vyrų… Tegu jie nuolat žmonėms teisėjauja; tepateikia tau tik ypatingus atvejus, o paprastus patys teišsprendžia“ (Iš 18,13–27).

Kaip susiformuoja sindromas
1. Netinkami lūkesčiai. Kai kuriose galvose apstu netikroviškų įsivaizdavimų, pavyzdžiui, „tarp krikščionių visuomet vyrauja harmonija“, „jei prisidėsiu parapijoje, greit bus matomų rezultatų“ arba „darbas parapijoje – visuomet smagus“. Tokios sąlygos – trokštamos ir sveikintinos, tačiau, deja, tikrovėje taip būna ne visuomet. Užtat teisingi tokie teiginiai: „…esama kivirčų!“ (1 Kor 1,11), Dievas kiekvienam atmatuoja kiek augti, kaip jis nori ir kaip jam atrodo teisinga (Iz 55,8–9), reikia ne naudos, o ištikimybės (Lk 16,10–13).
2. Netinkami motyvai. Kai kas teigia: „Esu vertas tiek, kiek pasiekiu“. Būdami krikščionys žinome, kad Dievas myli mus nepriklausomai nuo mūsų laimėjimų ir rezultatų. Jis myli mus, nes nusprendė mus mylėti. Tie, kas šito dar nesuvokė, gyvena su klaidinga nuostata į krikščionybę: „Kuo daugiau nuveiksiu, tuo labiau Dievas mane mylės“. Iš jos išauga orientacija vien į rezultatą, kurią dažniausiai dar labiau sustiprina savęs lyginimas su kitų krikščionių pasiektais rezultatais.
3. Netinkamas gyvenimo ritmas. Darbuodamiesi dėl Dievo karalystės vis pamirštame taisykles, kaip elgtis su savo sveikata. Pamirštam poilsio dieną ir poilsio metą (Iš 10,8–10, plg. 1 Kor 6,19). Taip pat ir laiką, kurį derėtų skirti sau, šeimai ir draugams.

Krikščionys sudaro ypatingą rizikos grupę, tačiau, kita vertus, jiems geriau. Tikėjimas suteikia tvirtą pagrindą susikurti ypatingą kovos prieš šią negerovę strategiją. Į ją įeina:
• Krikščionys gali melstis. Tikint maldos galia išsekimo krizę įveikti dažniausiai būna lengviau. Tačiau malda nepanaikina atsakomybės padaryti išvadų apie savo gyvenimo būdą. Pajutus, kad gresia išsekimas, iškart derėtų kreiptis pagalbos į sielovadininką.
• Ypač svarbus momentas – pasakyti „ne“. Jėzus rodo mums, kaip tai padaryti (Mk 1,35–39). Kafernaume jis taip visus sužavėjo, kad kitą rytą mokiniai susirado jį besimeldžiantį ir pasakė: „Visi tavęs ieško“. Jėzus trumpai pasvarstęs prisimena tikrąjį savo darbą ir atsako: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbtume žodį, nes tam esu atėjęs“. Svarbu, kad jis ne tik taip kalba, bet ir elgiasi. Tiems, kurie nori įtikti visiems, iškyla itin didelė persitempimo grėsmė.
• Dievo meilės patvirtinimas. Dievas mus myli, nes jis nusprendė mus mylėti –nevertindamas mūsų rezultatų. Ši Dievo meilė turėtų pašalinti neteisingą orientavimąsi į rezultatus ir suteikia laisvę turėti subalansuotą gyvenimo būdą.

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).