Dr. Christine Schirrmacher
Liaudiško islamo supratimas
„Artėjant žmogaus mirties dienai Alacho valia nuo medžio, esančio po jo sostu, nukrenta lapas, ant kurio užrašytas to žmogaus vardas.“ Tą akimirką, kai žmogus miršta, mirties angelas Izrâ´îl paima jo sielą (arabiškai vadinamą râh arba nafs).
Dievas nustatė kiekvieno žmogaus mirties datą ir pašaukia jį į anapus (56,60–61). Kiekvienas žmogus žino, kad jo tikrai laukia mirtis (21,35). Prisiartinus mirčiai musulmonas pagal galimybes pats atlieka apsiplovimo apeigas. Žmogui silpstant jam dažniausiai skaitoma iš Korano, galva pasukama į Meką ir prieš pat mirštant sakomas tikėjimo išpažinimas, bet nebekalbama, kai jis pats tą išpažinimą pakartos. Tikėjimo išpažinimas turi būti paskutiniai žmogaus žodžiai prieš numirštant, nes Mohametas yra sakęs: „Kas prieš mirtį paskutinius žodžius ištars ‘la ilaha illa llah’ (nėra dievo, išskyrus Dievą), tas įžengs į rojaus sodą“ (al-Islam 2/2000,17). Anot liaudiškojo islamo, aname pasaulyje mirusįjį apie jo tikėjimą klasuinėja du angelai:
1. Kas tavo Dievas?
2. Kas tavo pranašas?
3. Kokia tavo religija?
4. Į kur pasisukęs meldiesi?
Tik tada, jei jis žino atsakymus ir moka išpažinti islamą, galės pereiti tiltą, aštresnį už kardą ir plonesnį už plauką. Tikintys musulmonai pereina jį nenukentėję ir patenka į rojų. Netikėliai nukrenta nuo tilto į pragarą ir ugnį.
Mirtis
Mirtis ateina tuomet, kai mirusiajam, palydint šį veiksmą malda, kad jį maloningai priimtų aname pasaulyje, užmerkiamos akys ir užčiaupiama burna. Pradedama rauda už mirusįjį. Tačiau dauguma teologų smerkia per didelį gedulą – drabužių draskymą, mušimąsi į krūtinę ar į veidą, kadangi tai suprantama kaip tikėjimo stygius.
Mirusiojo šeimos namuose gedima tris dienas, mirusiojo našlė gali gedėti savo vyro keturis mėnesius ir dešimt dienų.
Gedėti islame leidžiama, tačiau, teologų nuomone, gedulas turi būti santūrus, nereiškiamas garsiai ar isteriškai. Juoda spalva islame nėra gedulo spalva. Iš esmės šioje praradimo situacijoje laikomasi tokių pat elgesio taisyklių, kaip ir per bet kurį kitą reikšmingą įvykį (pavyzdžiui, gimus kūdikiui) – kaimynai ir giminės padeda ir paremia, nepalieka gedinčiųjų vienų, iš pradžių netgi tvarko jų buitį.
Jei tik įmanoma, mirusįjį mazgoja ir kvėpina tos pačios lyties artimieji. Žmona gali prausti savo vyrą, tačiau ne visi teologai mano, kad leistinas atvirkštinis derinys. Nenumazgoti mirusiojo laikoma nuodėme. Todėl išaiškėjus, kad į kapą nuleistas, bet dar neužkastas velionis nebuvo numazgotas, jis turi būti iškeltas ir apipraustas. Tik kankinius dera laidoti kruvinus ir su tais pačiais drabužiais.
Prieš leidžiant į kapą mirusysis įsukamas į linines marškas, pageidautina – baltas, kurių dydis ir skaičius tiksliai nustatytas, tai gali būti ir jo maldininko drabužis, jei velionis atliko piligriminę kelionę į Meką. Šį specialų audinį audžia moterys peržengusios klimakterinį amžių – taip garantuojama, kad jos neliečia audinio būdamos, islamo supratimu, nešvarios.
Iš esmės mirusysis turi būti kaip galima skubiau parengtas laidotuvėms ir kaip galima greičiau, geriausia – dar tą pačią dieną, palaidotas. Palietus mirusįjį arba nešant jo neštuvus susitepama, todėl kad žmogus galėtų vėl liesti Koraną arba kalbėti maldą, turi atlikti ritualinį apsiplovimą.
Prie velionio kalbama laidojimo malda, joje yra prašymas atleisti mirusiajam bei prašoma mirusiojo prieš Dievą užtarti gyvuosius. Mirusiojo šeimos nariai ar artimieji meldžiasi vadovaujami kadžio ar imamo.
Laidotuvės
Po laidojimo maldos numirėlį reikia skubiai užkasti. Procesija nuneša jį į kapines (jei mirusysis – vyras, už jį dar galima pasimelsti pakeliui mečetėje) – laidoti reikia grynai musulmoniškose kapinėse arba tik musulmonams skirtame kapinių plote.
Laikoma garbe būti karsto nešėju, praeiviai gatvėje irgi gali šiek tiek palydėti mirusįjį.
Kaip pasakojama, už mirusiojo neštuvų nešimą atleidžiamos nuodėmės.
Laidotuvių procesijoje tradiciškai dalyvauja tik vyrai, mat papročiai draudžia moterims dalyvauti laidotuvėse, net jei būtų laidojamas jų vyras ar vaikas.
Mirusysis nuleidžiamas į kapą ant dešiniojo šono, jo galva nukreipta į Meką. Susirinkusieji meta žemę į atvirą kapą dar kartą prašydami atleisti mirusiajam, skaito Korano tekstus ir dar sykį primena jam tikėjimo išpažinimą, kad galėtų atsakyti, kai mirties angelai paklaus apie jo tikėjimą.
Sudeginti mirusiojo nedera, netgi jei jis pats to norėjo. Neleidžiama statyti ant kapo paminklų ar kitokių papuošimų, ir, žinoma, jokio kryžiaus.
Musulmonų požiūriu, negalima trikdyti mirusiojo ramybės. Todėl musulmonų kapinėse net ir po 20–30 metų neleidžiama laidoti ant jau esamų kapų. Ši nuostata sukelia konfliktus ten, kur musulmonai, ne taip, kaip šiandien daroma didžiąja dauguma atvejų, gabenami laidoti į tėvynę, o laidojami, pavyzdžiui, kapinėse Vokietijoje, kur visas kapines leidžiama atgaivinti.
Sudaromos vis didesnės galimybės ritualiniam apiplovimui, tačiau laidoti be karsto neleidžiama beveik niekur.
Po laidojimo atėjus draugams, kaimynams ir giminaičiams pareikšti užuojautos ir aplankyti, moterys ir vyrai būna skirtingose vietose. Vyrus lanko vyrai, moteris – moterys. Moterimis rūpinasi ir maitina kaimynės ir giminės. Vyrai skaito Koraną ir mini mirusįjį. Dalijama išmalda.
Po tam tikro laiko, praėjus maždaug 40 dienų po mirties, giminėms ir artimiesiems surengiamos šermenys. Kartais jose dalyvauja visas kaimas.
Krikščioniškas požiūris
Taigi mirusiojo laidojimas islame susijęs su daugybe konkrečių nurodymų, kurių nesilaikymas laikomas nuodėme. Tiksliai laikantis visų nurodymų (kaip garsiai kalbėti maldą, numazgoti, teisingai įsukti į maršką) laidojimas tampa labai sudėtingu reikalu, o jį atliekantieji, jei laikosi nurodymų, padaro gerą darbą, o kitu atveju – nuodėmę.
Klausimas dėl to, ar tikrai mirusiajam bus atleistos nuodėmės, lieka atviras. Tikimasi, kad Dievas pasigailės. Tiek mirusiajam, tiek jo artimiesiems svarbu, nes nuo to irgi priklauso išganymas, paisyti visų su laidotuvėmis siejamų taisyklių.
Dr. Christine Schirrmacher, islamo tyrinėtoja.
Vertė Kristina Sprindžiūnaitė