Marc van der Poel
Trilogija „Žiedų valdovas“ – didžiausio pasisekimo sulaukusi visų laikų fantastinio romano ekranizacija. Kino teatruose jau pradėta rodyti trečioji ekrano sensacijos dalis. Nedaug kas žino, kad anglų rašytojas J. R.R. Tolkienas, sukūręs Mardorą, elfus ir hobitus, buvo uolus krikščionis.
„Šitą? Dievulėliau! Na, kur jau ten! Aijajai!“ Tokie (stiprūs) žodžiai turėję išsprūsti vienam garsiam literatūros kritikui, kai jis sužinojo, kokią knygą britų skaitytojai apklausoje išrinko reikšmingiausiu amžiaus literatūros kūriniu.
1997 metais BBC kartu su knygų prekybos tinklu Waterstone Didžiojoje Britanijoje atliko skaitytojų apklausą, kurioje reikėjo nurodyti penkias iškiliausias amžiaus knygas. Smarkiai aplenkęs kitus, apklausos dalyvių į pirmą vietą buvo išrinktas kūrinys, į kurį akademinės literatūros pasaulyje žvelgta iš aukšto. Mieliausia knyga britams buvo Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno „Žiedų valdovas“.
Toną diktuojantys literatūros kritikai užsigavo. Daugelis iš jų Oksfordo universiteto profesoriaus parašytą epą laikė nelabai skaitytinu, jis jau ne sykį buvo smarkiai sukritikuotas. Buvo užsakyta daugiau įvairių visuomenės grupių apklausų. Tačiau kiekvienąsyk Tolkienas visų kritikų apmaudui atsidurdavo skaitytojų palankumo viršūnėje.
Tik kai 1999-aisiais apklausoje turėjo būti išrinkta ne tik XX amžiaus, bet visų laikų reikšmingiausia knyga, „Žiedų valdovas“ atsidūrė antrojoje sąrašo vietoje – po Biblijos.
Fantastinio romano tėvas
Iš tiesų daugiatomis Tolkieno kūrinys, kurio parduota beveik penkiasdešimt milijonų egzempliorių, šiandien ne tik Anglijoje, bet ir visame pasaulyje yra tarp dešimties sėkmingiausių knygų literatūros istorijoje – tai dar labiau stulbina žinant, kad romanų trilogija, nelygu leidimas, yra nuo 1 000 iki 1 500 puslapių apimties ir kai kurios jos vietos reikalauja iš skaitytojo išties nemenko pasiruošimo. Jos autorius tikrai negalvojo apie komercinę sėkmę, kai jaunystėje pradėjo piešti pasakiško pasaulio eskizus, kuriuos vėliau išplėtojo „Žiedų valdove“.
Tolkieną, Oksfordo universitete tyrinėjusį kalbas, pirmiausiai intensyvūs mitologijos tyrinėjimai, o labiausiai – kalbos mokslo eksperimentai ir žaidimai su senąja anglų bei keltų kalbomis paakino sukurti savo paties fantazijos karalystę. Joje jis įkurdino įvairius gyventojus – ne tik žmones, bet ir žmonių „hobitus“, „elfus“ bei kitokius fantastinius padarus, ir kiekvieniems iš jų sukūrė ne tik istorinį bei mitologinį kontekstą, bet ir ištisas kalbas su visiškai išplėtota gramatika, raštu ir poetika. Iš to pamažu radosi apsakymų ir eilėraščių rinkinys, o iš jo, tik daug vėliau, gimė garsieji romanai „Hobitas“ ir „Žiedų valdovas“, tuo laiku jie buvo kažkas labai nauja ir jų dėka Tolkienas tapo literatūros žanro, kurį šiandien vadiname fantastiniu romanu ar literatūrine pasaka (fantasy), pradininku.
Rašalo taškytojai
Tačiau Tolkienas žavi ne kiekvieną, ir ne vien tik literatūros kritikai žvelgia į jo kūrinius nepatikliai. Nemažai krikščionių irgi nelabai žino, kokią poziciją turėtų užimti, ne paskiausiai ir dėl tos priežasties, kad jo kūriniuose esama ir burtininkų bei pasakiškų personažų, plėtojama nemažai ikikrikščioniškosios mitologijos motyvų. O vis dėlto Tolkienas buvo išpažįstantis krikščionis ir įsitikinęs tuo, kad „pagrindinė gyvenimo prasmė kiekvienam iš mūsų yra kiek tik galima ir visomis turimomis priemonėmis plėsti savo žinias apie Dievą, o jos paakins mus šlovinti ir dėkoti“. Šia laikysena persmelkta ir jo kūryba, nors ir tokia maniera, kuri ne kiekvienam išsyk atsiskleidžia. Gal žvilgsnis į rašytojo gyvenimą ir aplinką padės mums ją geriau suprasti.
Ronaldas (taip rašytoją vadino) Tolkienas gimė 1892 metais Bloemfonteine, Pietų Afrikoje, tačiau užaugo Vidurio Anglijoje. Dar ankstyvoje vaikystėje neteko abiejų tėvų ir augo globojamas katalikų kunigo. Šio dėmesys berniukui ir skatinimas paliko gilią krikščionišką žymę, nulėmusią visą Tolkieno gyvenimą. Jis pasirodė esąs itin gabus mokinys. Būdamas devyniolikos gavo stipendiją studijuoti senąsias kalbas Oksforde. Jis žavėjosi visokiausiomis kalbomis, o ypač – Europos šiaurės, taigi studijavo ne tik senąją graikų, senąją ir vidurinę vokiečių aukštaičių kalbas, bet ir sanskritą, senąją šiauriečių, rusų bei suomių. Po Pirmojo pasaulinio karo, kuriame dalyvavo kaip karininkas, jis tapo anglų literatūros ir kalbos mokslų profesoriumi Oksfordo universitete. Ten susipažino su jaunesniu kolega C.S. Lewisu, kuris tuo metu dar nebuvo krikščionis ir kuriam Tolkienas, be kita ko, turėjo lemiamos įtakos kelyje į tikėjimą Jėzumi Kristumi.
Tolkienas kartu su Lewisu ir dar keliais draugais netrukus ėmė susitikinėti – keistis mintimis ir skaityti kitiems tai, ką tuo metu rašė. Šis ratelis pasivadino saviironiškai „inklings“ – „rašalo taškytojais“. Vienas narys apie tuos susitikimus vėliau rašė taip: „Rašalo taškytojų susitikimo ritualas niekad nesikeitė. Kai susirinkdavo maždaug pustuzinis žmonių, būdavo verdama arbata. Vos tik įdegus pypkes, pasigirsdavo klausimas: Ar kas atsinešė ką nors perskaityti? Tuomet būdavo ištraukiamas rankraštis ir mes pasiruošdavom jį teisti. Išties teisti, – galų gale mes nebuvom savitarpio žavėjimosi draugija. Pagyrų nebuvo šykštima, tačiau ir prasti ar ne tokie geri darbai dažnai buvo kritikuojami su brutaliu tiesumu. Skaityti rašalo taškytojams buvo baisus egzaminas.“ Tiesa, Tolkienui šitokio egzamino baimintis nereikėjo. Kai ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pradėjo skaityti iš „Žiedų valdovo“, jam iškart pavyko pakerėti šį bendraminčių ratą.
Fantazija kaip Dievo dovana
Istorija vyksta gerokai iki mūsų laikų, vietoje, kuri vadinasi Viduržemiu. Ten niaurus ir galingas burtininkas subūrė piktąsias jėgas, norėdamas sugriauti Viduržemio šalies kultūras ir pavergti jos gyventojus. Sauronui, kad įgytų stiprybę, leisiančią jam apgaubti pasaulį tamsa reikia tik mažo daiktelio – žiedo, kuris kelis šimtmečius buvo dingęs.Tačiau nors jis ir pasitelkia žiedo paieškoms visą savo galią, šis patenka į jauno hobito Frodo Begenso rankas. Jis kartu su bendražygiais sąmokslininkais hobitais, elfais, žmonėmis ir nykštukais leidžiasi į kupiną pavojų kelionę, kurios tikslas sunaikinti žiedą ir sykiu Saurono galią.
Štai ką S.C. Lewisas rašo apie įspūdį, kurį jam padarė šis apsakymas: „Kai istorija iš tikrųjų prasideda, nuolat kylanti įtampa ir nervų kutenimas (kurį pertraukia ramesni pasažai, be jų visko apskritai nebūtų galima ištverti) apsakyme tokie tobuli, kad tai geriausia iš visų pasakojimo technikų, kurias man iki šiol teko patirti.“ Jis atsiliepia apie Tolkieną, kad šis su „Žiedų valdovu“ sukūrė tikrą mitą, „pasakojimą, iš kurio skirtingiems skaitytojams ir skirtingais laikais gali išaugti vis naujos prasmės“.
Pačiam Tolkienui rūpėjo ne tik tiesiog parašyti įdomią istoriją. Jam sugebėjimas išgalvoti vaizduotės pasaulius buvo dovana Dievo, sukūrusio žmogų pagal savo paveikslą ir dar įdėjusį jam šiek tiek savo kūrybinės fantazijos. Fantazijos, kurią žmogus turėtų naudoti lygiai taip pat, kaip savo rankas ar savo protą. „Fantazavimas tai natūrali žmogiška veikla. Ji jokiu būdu negriauna ar neįžeidžia žmogiškojo proto ir lygiai taip pat ji nesiaurina mokslinių žinių poreikio ir netemdo tikrovės. Priešingai: kuo skaidresnis ir aštresnis protas, tuo geresnes fantazijas jis pateiks.“
Sakydamas taip, Tolkienas žinojo, kad ir fantastinio romano žanre esama prastų ir netgi pavojingų kūrinių: „Suprantama, fantastinė literatūra gali nuklysti nežinia kur. Ji gali būti prastai parašyta. Gali tarnauti piktiems tikslams. Gali netgi suklaidinti protą, iš kurio pati kilo. Tačiau apie kokį žmogaus kūrinį šiame puolusiame pasaulyje to nebūtų galima pasakyti? … Fantazija lieka žmogaus teisė. Kuriame pagal savo mastelį ir nusižiūrėtą pavyzdį, kadangi patys esame sukurti – ne tik sukurti, bet ir sukurti pagal kūrėjo paveikslą. “
Ieškant rojaus
Būtent puolusioje per nuodėmę ir iškreiptoje kūrinijoje fantastinė literatūra Tolkieno manymu, atlieka svarbią funkciją, nes išsivesdama skaitytoją iš kasdieninio pasaulio ji jam atveria akis gilesniam žvilgsniui į gyvenimą. Ji primena jam prarastąjį rojų ir drauge jo paties sudarkytą egzistenciją, nes literatūroje žmogui skirtą gyvenimą, kurį jis prarado ir kurio vis dėlto viliasi, gali gyventi fantastinės būtybės. Ši viltis gali atnaujinti gerą fantastinę literatūrą ir palaikyti jos gyvybę ir, jei pavyksta, per ją nukreipti į tą, kuris yra pasaulio viltis – į Jėzų Kristų. Bent jau Tolkienas reikalauja iš savo kūrinių, kad juose matytųsi jo krikščioniškas tikėjimas, kad jie skelbtų gerą naujieną ir per tai leistų patirti „trumpą džiaugsmo už pasaulio sienų prošvaistę“.
Tolkienas mirė 1973-aisiais, sulaukęs 81-erių metų. Didžiojo savo kūrinių komercializavimo jis nepatyrė. Nelabai tikėtina, kad jam būtų patikusi puikiai techniškai atlikta trečiosios „Žiedų valdovo“ dalies ekranizacija, kuri dabar demonstruojama kino teatruose. Jis negalėjo pakęsti visko, kas ateina iš Holivudo. Ir buvo įsitikinęs, kad fantastinė literatūra tokiu būdu negali perteikti to, ką turėtų. Galbūt jau pagaminti vaizdai iš tiesų atima iš kino žiūrovo daug kūrybinio nuotykio, kuriame jis dalyvauja skaitydamas. Nepaisant to, naujasis filmas yra gera proga vėl atkreipti dėmesį į didį krikščionišką rašytoją ir atrasti jį sau iš naujo.
Marc van der Poel studijuoja evangelikų teologiją Hamburge, yra Vokietijos „Inklings“ draugijos narys.
Vertė Kristina Sprindžiūnaitė