Werner Gitt

Joks kitas klausimas mūsų taip giliai nejaudina ir egzistenciškai nepaliečia kiekvieno be išimties kaip šis: Kas yra mirtis? Kur patenkame, kai tenka žengti pro tuos vartus į tamsą? Kas žino tikrą atsakymą? Atsakant į visa ko kilmės, atsiradimo klausimą yra tik du atsakymai – žmogiškasis „evoliucija“ ir dieviškasis „sukūrimas“, lygiai taip pat kalbėdami apie pabaigą rasime dvi iš esmės skirtingas ir su pradžia susijusias perspektyvas. To-liau išsamiai palyginsime abu požiūrius.

1. Mirtis evoliucijoje
Šiuolaikinėje sąmonėje evoliucijai vis labiau atiten-ka centrinės paradigmos vaidmuo, ji tampa skirtin-gas mokslo sritis siejančiu saitu. Ypač astrofizika, biologija ir sociologija jau senokai kuria svarbius modelius, iš kurių turėtų susiformuoti visa apimanti „evoliucionistinė pasaulėvoka“. Anksčiau aukščiausias mokslinio pažinimo priesakas buvo stebėjimas ir kad galioja tik tai, kas gali būti pasverta ar išmatuota, o šiandieninė mokslinė teorija vis labiau paklūsta „evoliucinei pažinimo teorijai“. Ji nustato, kuria kryptimi reikia mąstyti ir kokias mintis reikia atmesti iš pat pradžių. Kad nuo sunkius padarinius užtraukiančios klaidos negali apsaugoti ir protas, neseniai parodė 72 amerikiečiai Nobelio premijos laureatai, pasirašę pareiškimą, kuriame garbsto evoliucijos teoriją ir įspėja saugotis pasaulio sukūrimo teorijos. Dar niekad tiek daug Nobelio premijos laureatų nepadėjo savo parašų po raštu, norėdami įvertinti idėją.
Kaipgi interpretuojamas reiškinys mirtis evoliucijos paradigmos požiūriu? Šie trys skirsniai su gausiomis citatomis turėtų suteikti apie tai informacijos.

1.1. Mirtis – evoliucijos sąlyga
Evoliucijos logikos statinyje mirčiai tenka būtinas vaidmuo, taip, ji yra pamatinė sąlyga kad vyktų postuluojamas vyksmas. C.F. v.Weizsäckeris pabrėžia: „Nes jei individai nemirtų, evoliucijos nebūtų, nebūtų naujų individų su kitokiomis savybėmis. Individo mirtis yra evoliucijos sąlyga.“ Panašiai teigė ir biologas iš Friburgo Hansas Mohras: „Jei nebūtų mirties, nebūtų gyvybės. Mirtis nėra evoliucijos kūrinys. Atskiro individo mirtis yra veikiau sąlyga genties evoliucijai. Be šio požiūrio, šios evoliucijos teorijos aksiomos neapsieisime. Be individų mirimo šioje žemėje nebūtų buvę gyvybės evoliucijos. Taigi žvelgdami į gyvybės evoliuciją kaip į teigiamos energijos balansą, kaip į „realų kūrimą“ ir savo mirtį priimame kaip teigiamą ir kūrybingą veiksnį.“ Jau čia išryškėja aštrus prieštaravimas Biblijai, kuri mirtį neabejotinai apibūdina kaip priešišką galią (1 Kor 15,26, Apr 6,8).

1.2. Mirtis – evoliucijos išradimas

Biologijos profesorius iš Regensburgo Widmaras Tanneris išsamiai nagrinėjo mirties klausimą. Jis nustatė, kad žinomi gamtos dėsniai fizikoje ir chemijoje, galiojantys ir biologijai, jokiu būdu neverčia mūsų manyti, jog biologinė sistema turi senti ir mirti. Nuo to laiko jis gilinasi į egzistencinį mirties klausimą: „Kaip ir kodėl į mūsų pasaulį ateina mirtis, jei jos iš tikrųjų visai neturėtų būti?“ Pasak Tannerio, evoliucija pati sukūrė mirtį kaip reikšmingą išradimą. „Senėjimo procesas ir gyvenimo trukmė yra prisitaikymo reiškiniai, kurie evoliucijos eigoje vystėsi specifiškai kiekvienai rūšiai … Mirties išradimas iš esmės pagreitino evoliucijos vyksmą.“ Mokslininko požiūriu, užprogramuota mirtis suteikia nepaliaujamą galimybę išbandyti evoliucijoje naujus dalykus. Erichas Jantschas atskiro individo mirtį ar visos rūšies išmirimą laiko evoliuciją skatinančiu mechanizmu. „Greta individų mirties ištisos rūšies mirtis ekosistemoje irgi skatina tolesnę evoliuciją.“ Ludwigui von Bertalanffy mirtis yra apskaičiuota kaina, kurią tenka sumokėti už tobulėjimą, tą „pilną įtampos, dinamikos ir tragiškų komplikacijų dramą“: „…su didelėmis pastangomis gyvybė veržiasi į vis aukštesnę pakopą, iškart mokėdama už kiekvieną žingsnį. Iš vienaląstės ji tampa daugialąste ir šitaip atneša į pasaulį mirtį“. Tai, ką Biblija vadina nuodėmės teismu, evoliucionistai paverčia būtinu evoliucijos produktu: „Tik su daugialąstiškumu į pasaulį atėjo mirtis, su nervų sistema – skausmas, o su sąmone – baimė… su nuosavybe – rūpestis, o su morale – abejonės.“

Stabmeldiškas evoliucijos pobūdis dar labiau išryškėja, kai jos atstovai išaukština mirtį net kaip gyvybės kūrėją. Šia Kūrėją nuvainikuojančia prasme kalbėjo ir mikrobiologas W. W. Kaplanas: „Kalbant apie organizmus su lytiniais procesais programuota mirtis turi dar vieną prasmę: ribota gyveno trukmė, o drauge ir ribotas seksualumas stabdo genų pasikeitimą tarp kartų – žodžiu, tarp „senamadiškų“ pirmtakų ir „progresyvių“ palikuonių. Senėjimas ir mirtis užkerta kelią atgaliniam kryžminimuisi ir šitaip skatina evoliucijos pažangą. Įprogramuotas senėjimas ir mirtis yra kupinas kančios individui, ypač žmogui, tačiau tokia yra kaina už tai, kad evoliucija apskritai sukūrė mūsų rūšį“. Kūrėjišką mirties vaidmenį iškelia ir W. Tanneris: „Tikriausiai požiūris, kad be mirties mūsų, žmonių, tikriausiai dar nebūtų, menkai paguodžia. Tačiau paguodos kalbant apie mirties ir senėjimo problemą iš biologo turbūt niekas nesitiki.“ Baigdami dar kartą pacituosime Hansą Mohrą, kuris pats atsako į savo iškeltą klausimą, kodėl yra raidos programa, neišvengiamai vedanti mus į mirtį: „Kadangi mūsų rūšis, homo sapiens, atsirado iš biologinės evoliucijos, ribotas individo gyvenimo laikas yra privaloma sąlyga, kuri galiausiai sukūrė ir žmogų.“

1.4. Mirtis kaip absoliuti gyvybės pabaiga

Anot evoliucijos teorijos, gyvybė yra vien tik fizikos ir chemijos dėsniais pagrįsta materijos būsena (M.Eigenas). Taip suprastinus tikrovę iki grynai materialių reiškinių, nebelieka vietos tolesniam gyvybės egzistavimui po mirties. Žmogus redukuojamas iki biologinės mašinos, o jo absoliuti pabaiga sutapatinama su organizmo mirtimi. Evoliucijos mechanizme mirtis tarnauja kitos gyvybės iškilimui. Taigi žmogaus gyvenimas vertintinas tik kaip indėlis, kuriuo jis prisidėjo prie evoliucijos. Net ir kalbėdama apie pomirtinį gyvenimą, išgyvenimo tyrinėtoja dr. Elisabeth Kübler-Ross turi galvoje tik indėlį į evoliuciją: „Įsipareigodami asmeninei brandai atskiri žmonės įneš savo indėlį į brandą bei visos rūšies evoliucijos raidą, kad ši rūšis taptų tuo, kuo gali tapti žmonija ir kuo jai skirta tapti. Mirtis tai raktas į evoliuciją.“ Ir čia nesileiskime suklaidinami: tarsi krikščioniškai skambantys žodžiai atidžiau pažvelgus pasirodo esantys akivaizdūs falsifikatai. Tyčia pateikėme daug citatų, nes reikėjo parodyti, į kokią klaidinamą teoriją leidžiamės priimdami evoliuciją kaip savo mąstymo ir savo tikėjimo koncepciją. Dabar palyginkime tai su Biblijos mokymu apie mirtį.

Pagal nedviprasmišką Biblijos liudijimą šis pasaulis ir visa gyvybė atsirado iš Dievo kūrybinio akto. Tai buvo baigtas ir tobulas kūrinys, gavęs galutinį Dievo įvertinimą „labai gerai“. Dievo esmė yra meilė ir gailestingumas, taip jis ir kūrė per Jėzų (Jn 1,10; Kol 1,16) ir per savo išmintį (Kol 2,3). Ir kūrinijoje jis liko ištikimas esminiams savo bruožams, nes nebuvo jokių pakeitimų (Jok 1,17; Hbr 13,8). Tai visiškai kas kita, negu kančia, ašaromis, baisumais ir mirtimi paženklinta evoliucijos strategija. Kas laiko Dievą evoliucijos priežastimi, t.y. priskiria jam tokius kūrimo metodus, tas iškreipia Dievo esmę iki priešingybės. Tačiau iš kur atsiranda mirtis, jei ji nėra nei evoliucijos veiksnys, nei atitinka Dievo esmę? Konstatuojame: mirtis yra visuotinė. Miršta visi žmonės: nuo naujagimių iki senelių, ir aukštos moralės žmonės, ir vagys bei plėšikai, tiek tikintieji, tiek netikintieji. Tokiam bendram ir visa apimančiam poveikiui turėtų būti ir tokia pat visuotinė priežastis. Biblija paženklina mirtį kaip žmogaus nuodėmės padarinį. Nors Dievas įspėjo žmogų (Pr 2,17), šis piktnaudžiavo jam suteikta laisve ir taip padarė pirmąją nuodėmę. Nuo tada pradėjo veikti nuodėmės dėsnis: „Atpildas už nuodėmę – mirtis“ (Rom 6,23). Žmogus pateko į mirties liniją, kuri 1 pav. pažymėta juodu storu brūkšniu. Nuo Adomo, kuriam tenka atsakomybė už tai, kad į kūriniją atėjo mirtis (1 Tim 2,14), visa žmonija yra šioje mirties grandinėje: „Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5,12). Taigi iki pirmosios nuodėmės mirtis visoje kūrinijoje nebuvo žinoma. Nors Biblija nedviprasmiškai ir primygtinai aiškina šį faktą, šiuolaikinė universitetinė teologija gerokai nukrypo nuo mokymo apie pirmapradį šventumą. Dėl nesuprantamų priežasčių prisidėta prie apgavystės filosofų Lessingo, Kanto ir Hegelio, interpretavusių pirmapradę nuodėmę kaip laisvės ir pažangos istorijos pradžią. Mes liksime ištikimi Biblijos liudijimui ir laikysimės to, kad kaip Dievo kūrinys atsiradę žmonės iš pradžių buvo geri, be paklydimų, kančių, ligų ir mirties. Ir apokritinėje Saliamono išminties knygoje (1,13) dar sykį aiškiai parodoma, kad mirtis nėra pirmapradės kūrinijos sudėtinė dalis: „Dievas nepadarė mirties ir nesidžiaugia gyvųjų žūtimi …“

Kai Biblijoje kalbama apie mirtį, jokiu būdu neturima galvoje egzistencijos pabaiga. Biblinis mirties apibrėžimas toks: „būti atskirtam nuo … “ Kadangi pirmoji nuodėmė ženklina trigubą mirtį, yra ir trejopas atskyrimas:

Pirmosios nuodėmės akimirką žmogų ištiko dvasinė mirtis. Taip jis buvo atskirtas nuo bendrystės su Dievu. Tokioje būsenoje ir šiandien gyvena žmonės, netikintys Kūrėju. Jų nei kas nors sieja su Jėzumi Kristumi, nei su Biblijos tiesa: dvasiškai jie mirę, nors fiziškai ir yra labai gyvybingi.

Tolesnis pirmosios nuodėmės poveikis – kūno mirtis: „…kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas“ (Pr 3,19). Fizinė mirtis ištinka pasibaigus biologinėms kūno funkcijoms. Tačiau jo egzistencija tuo nesibaigia (Lk 16,19–31), jis tik atskiriamas nuo žemiškų dalykų, nes mirusieji „niekada daugiau nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule“ (Mok 9,6). Mirties kaip atskyrimo apibrėžimą matome ir žinomoje santuokos formulėje „kol mirtis judu išskirs“. Numirus sutuoktiniui jiedu yra atskirti vienas nuo kito, tačiau mirusysis yra tik išėjęs iš šio pasaulio ir egzistuoja toliau.

Toliau sekant mirties linija žmogaus egzistavimas baigiasi amžinąja mirtimi. Dėl prieš tai įvykusios fizinės mirties ši galutinė būsena vadinama antrąja mirtimi (Apr 20,6+14). Tai galutinio atskyrimo nuo Dievo situacija. Apie tokią mirtį nuodėmėje Jėzus kalba nenorintiems atgailauti: „Todėl aš jums sakiau, kad jūs numirsite savo nuodėmėse. Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad aš esu, numirsite savo nuodėmėse“ (Jn 8,24). Perėjimas iš kūno mirties į teismą laiške hebrajams (9,27) apibūdinamas kaip dėsningas nuoseklus procesas: „Žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą“. Neišganytas žmogus turi patirti: „Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas“ (Hbr 10,31). Dievo rūstybė tebekabo virš jo, nes „dėl vieno žmogaus nusikaltimo turėjo mirti daugelis“ (Rom 5,15).

Išvydus tokią tamsią perspektyvą gali iškilti klausimas: gal vis dėlto geriau likti evoliucionistu ir manyti, kad sulig mirtimi viskas baigta? Tuomet gyvenama pagal devizą: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ (1 Kor 15,32b). Marksistas Augustas Bebelis kartą pasakė: „Jei Dievas vis dėlto yra, tai mes esame apmulkinti“. Kaip tik tai ir yra evoliucijos teorijos pasekmė: jos šalininkai šia prasme yra apgautieji, nes jų idėja nėra tikra. Vaizdžiai tariant, evoliucionisto gyvenimą būtų galima palyginti su vairuotoju, kuris naktį per slėnį automagistrale didžiausiu greičiu artėja prie tilto, nekreipdamas dėmesio į įspėjamuosius ženklus, kad tiltas įgriuvęs. Šitaip jis matematiškai tiksliai krenta į bedugnę.

Su pirmąja nuodėme griuvo Dievą ir žmogų jungęs tiltas. Kas ir toliau taip gyvens nekreipdamas dėmesio į įgriuvimą, per trigubą mirtį pateks į bedugnę. Ar iš čia yra kokia išeitis? Garbė ir dėkui Dievui, yra ne tik nuodėmei rūstus Dievas, bet ir nusidėjėlį mylintis Dievas. Dievo meilė pasireiškia kitą akimirką po pirmosios nuodėmės ir pažada Išgelbėtoją (Pr 3,15). Dievas mato mirties pavojų, kuriame esame, todėl per Jėzų jis nutiesė tiltą į išsigelbėjimą. Tai jo paskelbtas tikslas ištraukti mus iš mirties linijos, tačiau ne prieš mūsų pačių valią: „Kaip aš gyvas – tai Viešpaties Dievo žodis – nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir būtų gyvas“ (Ez 33,11). Kas šitaip nusigręžia nuo mirties linijos, priimamas į visiškai kitokią situaciją: priimti tai biblinis gimimo apibrėžimas. Per natūralų gimimą mes priimami į žemiškąjį gyvenimą, į šį pasaulį, o žmogus tampa mūsų tėvas. Būtent su šia situacija Biblija lygina kitą, kai mes iš mirties linijos pereiname į gyvenimo liniją. Tai panašu į gimimą: mes priimami į gyvenimą iš Dievo, o Dievas tampa mūsų tėvu. Kas tai pasiekia, patiria antrąjį gimimą, kuris dėl to ir vadinamas atgimimu. Šitaip atgimęs žmogus neišvengia fizinės mirties, tačiau šioji tampa vartais į amžinąjį gyvenimą: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15,22). Iš nuo pirmosios nuodėmės užprogramuoto mirties traukinio, kurio galutinė stotis – amžinoji mirtis, galima išlipti ir įlipti į gyvenimo traukinį, kurio paskutinė stotis vadinasi „amžinasis gyvenimas“. Amžinasis gyvenimas arba amžinoji mirtis yra mūsų nesunaikinamos egzistencijos kelionės tikslas, nes mes esame amžinybės tvariniai. Kokiu keliu mes norime eiti – šį apsisprendimą Dievas paliko mums kaip laisvoms būtybėms. Jau Senajame Testamente Dievas parodo mums abu kelius:

„… padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi.“

„Taip kalba Viešpats. Žiūrėkite! Duodu jums pasirinkti arba gyvenimo kelią, arba mirties kelią.“

Ir iš čia matome, kad Dievo valia nedviprasmiškai nukreipta į gyvenimą. 1 pav. galime perskaityti ir dar vieną paprastą įsimintiną dalyką:

„Gimęs tik vieną kartą tu miršti dukart, bet jei gimei du kartus, mirsi tik sykį“.

Šį tik vienkartinį mirimą ir perėjimą į amžinąjį gyvenimą Jėzus liudija pokalbyje su Morta Betanijoje: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11,25–26). Tikėjimas Dievo Sūnumi išlaisvina nuo prakeikiančio teismo ir jau dabar suteikia tikrumą amžinuoju gyvenimu: „Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš (dvasinės) mirties yra perėjęs į (amžinąjį) gyvenimą“ (Jn 5,24). Antrąjį gimimą – atgimimą – pailiustruokime kai kuriais faktais:

• yra dvasinis gimimas, jo nereikia painioti su fiziniu (Jn 3,4);
• nesusijęs su kokiu nors konkrečiu amžiumi (Jn 3,4), tačiau ypač lauktinas jaunystėje, kai žmogus eško (Mok 12,1; Pat 8,17);
• turi įvykti „malonės“ šiandienoje, t.y. žemiškajame gyvenime (žr. 1 pav.), kad nepatektume į amžinąją mirtį. Heindichas Kemmeris teisingai įspėja: „Nors Bažnyčios ir gerokai nusigręžia nuo „šiandien“, o vis naujų dalykų ieškantys „naujo“ krikščioniško teorinio statinio architektai griauna vieną biblinę koloną po kitos, tai negali sutrukdyti Dievo žodžiui išlikti besąlygiškam“;
• yra Dievo atsakas į mūsų atsivertimą. Kas supranta esąs nusidėjėlis ir išpažįsta Viešpačiui Jėzui Kristui savo kaltę (1 Jn 1,9) tam garantuojamas atleidimas. Perdavus savo gyvenimo vairą Dievo Sūnui ir asmeniškam įpareigojančiam tikėjimui juo, tampame Dievo vaikais (Jn 1,12);
• reikalingas norint regėti Dievo karalystę (Jn 3,3);
• įvyksta, pasak Jono 3,5, per vandenį (simbolizuojantį Dievo žodį) ir dvasią (Šventąją Dvasią).Taigi tai Dievo dovanotas gimimas;
• susijęs su Dievo žodžiu ir todėl yra išliekančios (amžinos) reikšmės: „Jūs esat atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu Dievo žodžiu“ (1 Pt 1,23).

Susimąsčius, kiek stiprus mūsų apsisprendimas tikėti, tampa aišku, kokius tragiškus padarinius evoliucijos teorija ir jos mokymas apie mirtį turi jos šalininkams. Jie apanka mirties pavojaus akivaizdoje ir nepastebi gelbėjimosi valties. Todėl Naujasis Testamentas mus primygtinai įspėja: „Tegu niekas neneigia jums vainiko“ (Kol 2,18).

Šiuo metu pensininkas dr. Werner Gitt buvo Vokietijos federalinio fizikos ir technologijų instituto direktorius ir profesorius, Informacinių technologijų fakulteto vadovas.

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė