Jürgen Kuberski
Sąvoka „sekta“ yra kilusi iš lotyniško žodžio „secta“ (lot. sequor – sekti), kuris iš pradžių reiškė „kryptį, trajektoriją“ arba „būdą, principą“. „Secta“ gali reikšti ir politinę partiją arba filosofinę mokyklą, bet ją kildinti iš anglų k. „sector“ arba „section“ jokiu būdu negalima, kadangi tada „sekta“ būtų tam tikra uždara rato zona, tarsi gabalėlis iš torto.
Pradžioje „secta“ buvo vadinamos įvairios filosofinės mokyklos, kurios skyrėsi savo metodais ir rezultatais. Bažnytinėje kalboje taip buvo apibūdinamos mažesnės tikinčiųjų grupės, savo mokymu, kultūros raiškos formomis bei elgesiu besiskiriančios nuo didžiosios Bažnyčios ir nuo jos atskilusios. Ir anuomet, ir dabar šis žodis turėjo ir turi neigiamą atspalvį. Sąvoka „sekta“ panašia prasme yra vartojama ir nekrikščioniškų religijų, tokių kaip islamas bei budizmas, atskilusioms grupėms apibūdinti.
Bet tradicinis požiūris, neva sekta yra didžiosios religinės bendruomenės atskala, yra labai problematiškas: tuomet bet koks atsiskyrimas nuo didesnės religinės bendruomenės būtų sekta. Taigi ir į evangelikų Bažnyčią reikėtų žiūrėti kaip į sektą, kadangi ji atskilo nuo katalikų. Taip mąstant, ir islamas būtų krikščioniška sekta, kadangi jis yra irgi ypatinga krikščionybės forma, paplitusi VI-ame amžiuje. Ir ne tik tai: pati krikščionybė taip pat būtų sekta, kadangi ji atsiskyrė nuo judaizmo…
Norint išsiaiškinti, kas yra sekta, reikia turėti aiškų supratimą apie daugumos santykį: tada reikėtų nustatyti, kuri Bažnyčia po atsiskyrimo yra didesnė, kad kurią vieną iš jų būtų galima pavadinti sekta. Tai liečia ir Romos katalikų Bažnyčios atsiskyrimą nuo graikų stačiatikių 1054-aisiais. Kuri iš jų yra sekta? Šiuo tradiciniu žodžio „sekta“ pavartojimu neatsižvelgiama į tai, kad kai kurios grupės yra ne atskilusi didesnės religinės bendrijos dalis, o įvairių svetimų įtakų mišinys. Tada galbūt reikėtų išsiaiškinti, kuri religija turi didžiausią dalį „sektos“ mokymo, kad būtų galima nurodyti jos vietą? Tai būtų klaidinga ir beveik neįmanoma.
Dėl šių priežasčių „sektos“ sąvoką reikėtų vartoti tik savo pirmine prasme: kaip filosofinę, pasaulėžiūrinę ar religinę „mokyklą“. Šitokia prasme Naujajame Testamente yra vartojama graikų k. sąvoka hairesis, kuri kai kuriuose vertimuose perteikiama žodžiu „sekta“. Pavyzdžiui, kai kalbama apie sadukiejų (Apd 5,17) bei fariziejų (Apd 15,5) mokyklą. Tačiau nekrikščioniškieji sluoksniai pirmuosius krikščionis taip pat vadino „sekta“ (Apd 24,5.14; 28,22).
Labai įdomu stebėti, kaip Naujasis Testamentas užpildo „hairesis“ sąvoką: fariziejų bei sadukiejų mokyklos yra aprašomos grynai kaip žmogaus įkurtos įstaigos, kurios prie Biblijos kai ką prideda arba iš jos ką nors išmeta, ir, be to, pačių pasirinktu pavadinimu atsiriboja nuo kitų institucijų.
Krikščionybės sferoje visgi reikėtų atsisakyti sąvokos „sekta“, kadangi čia rezonuoja per daug nenumatytų niuansų.
Žiūrint iš Biblijos taško, viskas priklauso ne nuo grupės dydžio, o nuo jos suderinamumo su Biblijos mokymu. Ji viena jau gali būti mūsų įvertinimo mastelis. Taip žvelgiant yra geriau kalbėti apie „klaidingus mokymus“ arba „ypatingas grupes“ ir „ypatingus mokymus“. Čia reikėtų atskirti ir vadinti klaidingą mokymą savuoju vardu, o ne spręsti pagal grupės dydį ar atsiradimo istoriją. Neteisingas sąvokos „sekta“ vartojimas gali ne tik atvesti prie kitaip mąstančiųjų diskriminavimo ir užkirsti kelią bet kokiam bendravimui. Jis gali taip apakinti, kad užgoš esmę: grupės mokymo ir Biblijos mokymo palyginimą, nes tik pastarasis gali būti vertinimo kriterijus.
Jürgen Kuberski, teologas, publicistas ir leidėjas
Vertė Nijolė Feldmanaitė