Ar Biblijoje nėra klaidos, kai joje rašoma: „… nevalgykite kiškienos, nes nors kiškis ir yra atrajotojas, bet ne skeltanagis, jis turėtų būti jums netyras“ (plg. Kun 11,6)? Juk kiškis nėra atrajotojas?
Reinhard Junker
„Biblija nėra gamtos mokslo vadovėlis“ – tai sakinys, kurį dažnai girdime. Jis teisingas. Jeigu Biblija būtų iš tikrųjų vadovėlis, tai ji apibrėžtų, ką reiškia, pavyzdžiui, „sukurtoji rūšis“. Ji sistemingai aprašytų, o ne tik tarp kitko paminėtų gamtos reiškinius.
Tačiau sakant – „Biblija nėra gamtos mokslo vadovėlis“ dažnai turima galvoje kas kita. Tai lyg atsiprašymas, kad tose vietose, kur kalbama apie gamtos mokslą, Biblija dažnai klystanti ir todėl neturinti reikšmės. Daugelis nueina dar toliau, laikydami pasaulio sukūrimą (Pr sk. 1) arba biblinį tvano aprašymą netikrovišku ir remiasi „mokslu“, kad biblinės tiesos neturinčios nieko bendra su gamtotyros aspektais. Šiai nuomonei ginti mėgstama pasitelkti tokį teiginį – Biblija rašanti, jog kiškis yra atrajotojas (žr. prieš tai esančią Biblijos eilutę ir Įst 14,7). Daugeliui teologų atrodo savaime suprantama, kad Biblija čia klysta.
Iš teologų, žinoma, negalima tikėtis, kad jie gaudytųsi biologijoje ir išmanytų apie kiškiažvėrių rūšis. Tačiau jie gali pasiteirauti biologų. Jau daugiau negu šimtas metų, naujų laikų biologijoje yra žinoma ir paskelbta, kad kiškiai yra atrajotojai, tiesa, virškiną truputį kitaip nei galvijai. Su kiškiažvėrių šeimos gyvenimo ir virškinimo būdu susipažinau pirmame kurse gyvūnų psichologijos paskaitoje, studijuodamas biologiją. Įžymusis gyvūnijos žinynas, „Gžimekso gyvūnijos pasaulis“ [1], taip pat informuoja:
1882 metais Morotas viename prancūziškame veterinarijos žurnale paskelbė savo stebėjimus apie gleivinėmis dengtas triušių „skrandžio piliules“. Be normalaus tirpalo šie gyvūnai pagamina kitos formos ekskrementus – minkštus, silpnai suformuotus rutuliukus, kuriuos tuoj po susidarymo ryja nekramtydami. Šie rutuliukai susikaupia vienoje skrandžio vietoje (cardia srityje) ir dar kartą virškinami. Taip dalis maisto dukart praeina per žarnyną ir yra geriau įsisavinama. Šitas dvigubas virškinimas primena atrajojimą, būdingą daugumai porakanopių šeimų. Minkšta ekskrementų masė (Caecotrophe) susidaro aklojoje žarnoje ir ten stipriai prisotinama vitamino B1; pagal Scheunerto ir Zimmermanno tyrimus, palyginus su normalia ekskrementų mase, joje yra keturis penkis kartus daugiau vitaminų. Kiškiams yra gyvenimiškai svarbi „akloji žarna“ arba vitamininiai ekskrementai; galbūt tai jiems padeda lengviau iškęsti badavimą, esant blogoms sąlygoms. (Originale šriftas neišskirtas).
Mozė, regis, tai žinojo daug anksčiau. Jis ir jo amžininkai suprato Dievo įsakymą ir tiksliais gamtos stebėjimais susiejo jį su gamtotyra. Savaime suprantama, savo stebėjimų pranašai neišreiškė modernia moksline kalba, tačiau išsakė juos tuometinės pasaulėžiūros kalba. Iš tiesų: Biblija nėra gamtos vadovėlis, kuriame sistemingai apibrėžiamos atskiros gyvūnų grupės kaip Grzimekso žinyne. Tačiau Biblija yra labai gamtotyriška, be to, aktuali ir šiuo klausimu.
Kiškis nėra kanopinių atrajotojų atstovas, jis priklauso zoologiškai kitam žinduolinių gyvūnų porūšiui kaip ir kiti atrajotojai. Kunigų knygos sk. 11 kalbama ne apie zoologinę sistematiką. Bet tai, ką pasakoja Biblija, yra teisingai aprašyta vaizdžiu, visiems suprantamu būdu.
Reinhard Junker, teologijos ir biologijos mokslų daktaras
Vertė Janina Vaitkienė