KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Didžioji duobė

Kodėl niršta gentys, kodėl tautos veltui maištauja? Žemės karaliai rengiasi mūšiui, ir valdovai išvien tariasi prieš Viešpatį ir jo pateptąjį: „Veržkimės iš jų jungo grandinių ir nusikratykime jų pančių!“ Psalmyno 2,1–3. Didžioji duobė Europos santykiai Jungtinių Valstijų atžvilgiu patiria turbūt giliausią krizę per visą pokario istoriją. Prieš dešimt metų niekas negalėjo net įsivaizduoti, kad Europos tautos, kartu su Sirija, Rusija ir Kinija, taip atvirai būtų stojusios prieš JAV.  Tuo pat metu visos Europos valstybės yra vieningos, kad Saddamas Husseinas, kaip nenuspėjamas despotas, ne tik savo šalyje po kojom mina žmogaus teises; praeityje jis daug kartų įrodė, kad kelia pavojų visam Artimųjų Rytų regionui – galbūt netgi visam Vakarų pasauliui.  Taigi amerikiečiui stebėtojui yra dar nesuprantamesnis Europos valstybių nusistatymas prieš bet kokius JAV karinius veiksmus Irake. Niekas JAV negalvoja, kad europiečių elgesio priežastis yra gilus pasibjaurėjimas karine jėga. Juk Persijos įlankos kare, Kosovo konflikte arba Afganistane viešpatavo gilus sutarimas karinių veiksmų atžvilgiu – Kosovo atveju netgi be šiandien taip primygtinai reikalaujamo Jungtinių Tautų mandato.  Tad iš kur atsirado šis netikėtas persilaužimas, šis priešiškumas JAV?   Europa be moralės?  Viename interviu su „Financial Times“ Jungtinių Tautų užsienio politikos atstovas Javieras Solana jau šių metų sausio pradžioje užsiminė apie didėjančią prarają tarp JAV ir Europos Sąjungos. Tokio atitrūkimo priežastis, pasak jo, yra ne politinio, bet daugiau „religinio pobūdžio“. Europos vyriausiasis diplomatas stebisi, kaip stipriai religinis mąstymas įsigalėjo Baltuosiuose rūmuose. „Mums tai sunkiai suprantama, nes mes, europiečiai, esame sekuliarūs“, – paaiškina Solana ir kaip pavyzdį pateikia Amerikos reakciją į Rugsėjo 11-osios įvykius. Amerikiečiams išpuolis prieš Pasaulinį prekybos centrą buvo „blogio išraiška“. Tačiau europiečiams šis dualistinis pasaulio vaizdas apie gėrį ir blogį yra nežinomas, – aiškina Solana. Europiečių akimis išpuolio organizatoriai neįkūnijo „blogio“, bet tik parodė „baustiną politiškai klaidingo elgesio simptomą“. Religinga visuomenė, anot Solanos, blogį aiškina kaip moralinio apsisprendimo ir laisvos valios pasekmę. Sekuliariems europiečiams toks moralinis įsitikinimas apie „juoda ir balta“ yra nesuprantamas. Tai esą atsispindi ir elgesyje su palestiniečių vadovu Arafatu. JAV prezidentas vengiąs tiesiogiai dėrėtis su teroristu Arafatu, tuo tarpu Europa norinti ne jį izoliuoti, bet ieško „artimesnio bendravimo“. Tas pats yra su tokiomis valstybėmis, kaip Iranas, – dėsto Solana.  Savaitraštis „Der Spiegel“ prisidėjo prie Europos politiko Solanos vertinimų. Žurnale teigiama, kad Atlanto duobė pagilėjo, santykiai tarp Europos ir Amerikos blogi kaip niekad. To priežastis: Amerika kitokia, būtent – krikščioniškai religinga. Paskui leidinys pareiškia savo nuomonę apie Baltųjų rūmų „krikščionį fanatiką“ ir „moralės varomąją jėgą“, kuriame nesunkiai atpažįstamas JAV prezidentas. Tai, kad įtakingiausias Baltųjų rūmų žmogus laikomas atgimusiu krikščionimi ir dieną pradeda ne naujausių JAV naujienų tarnybų bylų apžvalga, bet malda, Biblijos skaitiniais ir Oswaldo Chamberso apmąstymų knygos skaitymu, „Spiegel“ žurnalistams aiškiai nepatinka. Net ir į tai, kad Baltuosiuose rūmuose, dalyvaujant prezidentui, reguliariai susitinkama skaityti Biblijos ir melstis, didžiausias Vokietijos savaitraštis reaguoja su giliu nepasitikėjimu. Ne vien „Spiegel“, bet ir JAV savaitraštis „Newsweek“ charakterizuoja George’ą Bushą kaip vieną iš labiausiai tikinčių prezidentų per visą JAV istoriją.    „Bedievė Europa!“  Užtat Europos nusigręžimas nuo krikščioniškų moralės vertybių tampa vis akivaizdesnis. Buvęs Prancūzijos prezidentas Giscard’as d’Estaing’as, kuris Briuselyje yra atsakingas už bendros Europos konstitucijos parengimą, nori joje atsisakyti bet kokių nuorodų į Dievą. „Bedievė Europa!“ – antraštė, aidu į tai atsiliepusi dienraštyje „Die Welt“. Taip pat ir kancleris Schröderis seka šia tendencija. Jis – su juo ir daugelis jo kabineto ministrų – jau antrą kartą duodami priesaiką atsisakė pridurti „tepadeda man Dievas“. Dievo pagalbos, norėta aiškiai parodyti, jam nereikia. Tikėjimas ir religija šiaip ar taip yra grynai asmeninis reikalas, – paaiškino kancleris viename interviu prieš rinkimus. Daugelyje Europos dienraščių šių metų pradžioje rašyta, kad Europos Sąjunga nebegali būti „kikščionių klubu“. Net ir nekrikščioniškos valstybės (t.y. musulmoniška Turkija) turinčios surasti sau vietą Europoje.   Laikai, kai Europa galėjo vadintis krikščionišku Vakarų kraštu, regis, galutinai praėjo. Verčia susimąstyti tai, kad Europa su savuoju sekuliarumu ir antikrikščioniška laikysena susikūrė savitą misijos suvokimą. „Kai kurie iš mūsų giliai nepritaria [religingai] Busho laikysenai. Tai vis dėlto atves prie to, kad Europa kada nors taps vadovaujančiu faktoriumi globalinėje scenoje. Tai mūsų pareiga!“, – pranešė Solana „Financial Times“.   Kaip bevertintume karinius JAV veiksmus, moralinė kadai krikščioniškos Europos raida kelia susirūpinimą. Krikščioniškam pasauliui šiomis dienomis labiau nei bet kada anksčiau yra mestas iššūkis neslėpti savo šviesos po gaubtu, bet kaip pasaulio druskai priešintis šiai tendencijai. Tepadeda mums Dievas! (2003-03-28)  Bühler J. komentaras





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).