KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Nuversti Saddamą taikos labui!

Prieš Irako karą nukreiptos demonstracijos remia žudikišką diktatūrą  „O, Irako žmonės, nesantaikos ir veidmainystės žmonės! Mano širdis kraujuoja, nes jūs nusikaltote Alachui“. Tai Ali Ibn Abi Talibo, įsūnyto žento ir prieš 1345 metus gyvenusio pranašo pusbrolio, žodžiai. Nuo to laiko padėtis nė trupučio nepasikeitė. Kaip irakiečių kilmės žmogus, aš pritariu karui prieš Saddamą Husseiną. Kadangi taika, kuri leidžia diktatoriui likti valdžioje, mano krašto žmonėms reiškia ne ką kita kaip amžiną karą.  Valdžia keitėsi neregėtu dažnumu, naujajai išskerdžiant senąją. Kiekvienas naujas diktatorius buvo žiauresnis už senąjį. Įstatymas „žudyti, kad nebūtum nužudytas“ buvo toks savaime suprantamas, kaip kad jau tūkstantmečius besikartojantis saulėtekis ir saulėlydis. Įstatymas, kuris iki šiol nekliudė niekam. Vis dėlto dabar diktatorius Saddamas Husseinas grasina ne tik savo tautai, bet visai žmonijai.  Badas ir bėgimas žymėjo dvidešimt dvejus mano gyvenimo prie Irako režimo metus. Jau sulaukęs penkiolikos turėjau padėti plauti lavonus. Mažais vaikiškais pirštais negyvuose kūnuose vata užkamšydavome kulkų skyles. Mūsų žaislai buvo pistoletų kulkos. Mes tapome ekspertai tokių klausimų, kaip koks sviedinys paleistas iš kokios rūšies ginklo ir ar jis jau praskrodė kūną, ar dar ne. Su jauduliu bėgome pavymui slaptųjų tarnybų visureigių, gatvelėmis velkančių virvėmis pririštus lavonus.  „Mirties muziejus“ – taip mano tėvas vadino Iraką. Tai frazė, kurią supratau tik kartu su tėvais sėdėdamas Irako kalėjime. 90-metis mano tėvas mirė areštinėje. Motinos ir manęs vadas pasigailėjo. Daugelį metų Saddamo Husseino teroras man buvo ne kas kita, kaip teroras prieš kurdų tautą. Mane atvedė į protą, kai ėmiau studijuoti Bagdado universitete. Vyresnysis diktatoriaus sūnus, Udai, kartu su savo vyriškąja svita universitete ir Bagdado gatvėse reguliariai medžiodavo mergaites ir moteris. Daugelis jo išprievartautų aukų po to nusižudydavo.  Savivalė neatsiejama nuo sistemos. Teisių apsauga Irake – svetimžodis. Kas nepriklauso įvairiasluoksnėms slaptosioms tarnyboms, jau yra suimamas kaip išdavikas ar šnipas arba priskiriamas prie potencialių išdavikų, stebimas saugumiečių, o tada – tiesiausias kelias į kalėjimą. Tokių daugybė, bet vis dar nepakankamai. Egzekucijos vykdomos kiekvieną dieną, tūkstančiai laukia, kada jiems bus įvykdyta mirties bausmė.  Šios totalitarinės kontrolės sistemos garantai yra „Baath“ partijos atstovai, kontroliuojantys kiekvieną gatvelę, kaip gatvės taryba, partijos atsakingieji arba slaptosios tarnybos nariai. Ne šiaip sau buvusi VDR yra vienas iš Irako režimo pavyzdžių. Kas yra verta žinoti, sprendžia šnipai. Jie žino viską: kada gims vaikas, kas ką kada aplankys ir dėl ko. O tos demonstracijos Irake, rodomos per televiziją, yra jų pačių suorganizuotos. Studentiška laisvė man reiškė ne ką kita, kaip padaryti vadui kvailį, be sielos jam šaukiantį.  Vokietija, 1998-ieji, sučirškia telefonas, skambutis iš Irako kurdų Suleimanijos. Kitame laido gale bejėgis ir sutrikęs mamos balsas, kuri kapotais sakiniais leidžia suprasti, kad mano brolis Mohammedas po ketverių metų arešto nubaustas mirties bausme Abu Gahraibe. Už jo kūną kalėjimas mainais paprašė trisdešimties kulkų, kuriomis jis buvo nužudytas, vertės sumos. Centrinis Bagdado kalėjimas reikalauja truputį daugiau. Dėl išimto akies obuolio.  Tokio pobūdžio teroras yra kasdienybė. Demonstracijos už taiką, kurios šiandien vyksta visame pasaulyje, žmonėms Irake tik kelia baimę. Irakiečiai jas supranta tik kaip pagalbą diktatoriui ir jo gestapui. Tuo pat metu jos reiškia užsitęsusį badą, nes Saddamas pinigus mieliau leidžia masinio naikinimo ginklams ir teroristinių grupuočių apginklavimui, o ne tautai aprūpinti ir pertvarkyti šaliai. Jos reiškia ir žaidimo tąsą su JT inspektoriais, kurių paieškos visuomet bus bergždžios, nes biologinių ir cheminių ginklų slėptuvėms Saddamas naudoja ne tik mečetes ir mokyklas, bet ir savo šalies gyventojų pastoges, visai nesirūpindamas jų sveikata.  Saddamo režimas nenori taikos, kadangi taiką jis supranta kaip grėsmę. Saddamas ir jo šeimos klanas kariuomenę – svarbiausią valdžios ramstį – meniškai laiko už pavadžių, kai armija nuolat verčiama konfrontuoti su nauju priešu: Iranu, JAV arba kurdais. Diktatoriaus garantavimas, esą jis neturįs nei masinio naikinimo ginklų, nei palaikąs ryšių su „Al Qaeda“, yra ne kas kita, kaip islamo teisės, takvijos, įgyvendinimas: netikinčiam galima kalbėti netiesą (2003-03-14)  Aziz N. , kurdų pabėgėlis iš Šiaurės Irako, šiuo metu gyvena Vokietijoje ir dirba žurnalistu.  Versta iš: © „Die Zeit“, Nr. 9/2003  Vokietijos savaitraštyje „Die Zeit“ žurnalistas Namo Azizas labai asmenišku būdu išsako skundą dėl vienašališkos proirakiškos nuomonės, kuri vyrauja daugelyje žiniasklaidos priemonių. Šį tekstą, gavę leidėjų sutikimą, perspausdiname.





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).