KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Kokios teologinės ir kultūrinės nesveiko požiūrio į seksą priežastys?

Vytautas Jakelis

Stipriausia ir žalingiausia mūsų mąstysenos tvirtovė yra netinkamas požiūris į save, į savo kūną ir dvasią. Egzistuoja dvi nuomonės apie mūsų esybę – kūną, sielą ir dvasią. Abi teologinės. Abi veikia mus, nesvarbu, žinome apie jas ar ne. Jos yra mūsų kultūros ir mąstymo dalis. Mes priimam sprendimus ir elgiamės remdamiesi tais požiūriais, net nežinodami apie juos arba sąmoningai juos išanalizavę. Vienas požiūris krikščioniškas, kitas antikristiškas. Didžioji pasaulio dalis (tarp to daug krikščionių) remiasi antikristiškuoju požiūriu, galvodama, kad tai teisingas ir geras mąstymo būdas.

Abiejų požiūrių šaknys labai senos. Jie taip įsišakniję kultūriniuose papročiuose, kad visus mus pasąmoningai veikia, kol nepamatome savo širdies ir proto antikristiško nusistatymo ir nepalaužiame jo.

Antikristiška mąstysena sako, kad žmoguje ir visatoje vyrauja dichotomija: materija ir dvasia yra visiškai atskiros ir kovoja viena su kita. Dvasia yra gera, o materija sutepta. (Daugybės paleistuvysčių priežastys – klaidingas mūsų kūno ir dvasios vertinimas. Jis akina žmones galvoti, kad pornografija ir vojierizmas yra nekenksmingi). Kai kurių mokyklų ir gimnazijų, neseniai tapusių krikščioniškomis arba katalikiškomis, mokytojai net nežino, kad tokia mąstysena klaidinga ir laiko ją krikščioniška, nes moko „žmonių išgalvotų priesakų“ (Mk 7,7).

Teologinės painiavos kyla dėl Biblijoje vartojamo žodžio „kūnas“ neteisingo supratimo, esą žmogaus kūnas yra blogas ir turi būti numarintas, plg. Rom 7,24; 8,13. Klasikinė krikščionybė aiškina, kad čia Paulius kalba ne apie fizinį kūną, bet apie nuodėmingus mūsų kūniškos prigimties įpročius. Antraip Paulius nesakytų, kad mes esame Dievo šventovė ir mumyse gyvena Dievo Dvasia (1 Kor 3,16). Šventoji Dvasia negyvena nešvariame inde. Mūsų kūnas yra geras ir švarus, tačiau užvaldytieji antikristiškos mąstysenos tiki, kad fizinis kūnas yra blogis. Ši mąstymo klaida slypi už daugelio seksualinių nuodėmių, į kurias krikščionys įpuola.

Jėzus atėjo į pasaulį, kuriame viešpatavo graikų kultūra ir mąstysena. Tų laikų graikų mentalitetas buvo dualistinis, giminingas induizmo mentalitetui – dvasia gera, o kūnas blogas. Tokią mąstyseną šokiravo raginimas tikėti, kad Jėzus, paties Dievo Sūnus, gimė kaip niekingas žmogus, kad Jis čiulpė motinos krūtį ir Jam reikėjo keisti vystyklus. Tada atsirado daug helenistiškų erezijų.

Gnostikas Kerintas sukūrė ereziją, pavadintą adopcianizmu („įsūnijimu“). Jis teigė, kad Dievas Jėzuje negalėjo gimti per suteptas moters įsčias, todėl surado suaugusį vyrą ir apgaubė jį savo Dvasia (įsūnijo).

Kita erezija tvirtino, kad jis tik atrodė turįs kūną, kurį laiką rodėsi žmonėms, o po to sugrįžo dangun ir vėl tapo tyra dvasia, nes graikų mąstysenai Dievas, tapęs kūnu, buvo neįsivaizduojamas. Ši erezija vadinama doketizmu (gr. dokein – atrodyti). Nors krikščionių Bažnyčia atmetė šią ereziją, ji ir toliau tarpo kaip mąstysenos tvirtovė. Doketizmas yra plačiausiai paplitusi mąstysenos kliauda, šiandien tebekenkianti krikščionybei. Per Aristotelio filosofiją jos pagrindinės idėjos (kad viską valdo priežastys ir pasekmės ir kad viskas, kas nekvėpuoja, neturi dvasios), o kartu ir doketizmas beveik be pasipriešinimo prasiskverbė į krikščionių teologiją. Per šias iš pažiūros nekaltas koncepcijas formavosi tikėjimas, kad dvasia yra gera, o materija bloga. Taip imta manyti, kad kūnas, o drauge ir seksas yra blogis.

Markijonas, gnostikų teologas, rašęs apie 100 m. po Kristaus, tvirtino, kad seksas yra blogis, ir visus mokė laikytis celibato. Jis buvo ekskomunikuotas kaip eretikas, tačiau jo mintys išliko gajos per visą krikščionybės istoriją. Devynioliktajame amžiuje vyravo doketizmo dvasia. Katalikų ir protestantų Bažnyčios mokė, kad seksas yra blogis. Žmonės tikėjo, kad kūnas nuodėmingas, todėl tikri krikščionys marina jo troškimus. Buvo manoma, kad visos aistros yra iš velnio. Jėzaus paveikslai vaizdavo idealistinį jaunuolį kūdikio veidu, kuris, žinoma, buvo per daug tyras ir nekaltas, kad galėtų patirti tikrų emocijų. Žmonės gėdijosi savo kūno ir seksualumo. Net dabar vienoje Lietuvos bažnyčioje man paminėjus, kad Jėzus susidūrė ir su seksualiniais gundymais (Hbr 4,15), po paskaitos kelios pagyvenusios krikščionės prirėmė mane prie sienos, pasipiktinusios tokiomis „šventvagiškomis“ mintimis.

Kokią įtaką doketizmas daro moralei?

Johnas Sandfordas knygoje „Kodėl kai kurie krikščionys įpuola į paleistuvystę?“ rašo:

„Bažnyčiose, kurių teologija sako, kad kūnas nuodėmingas, paleistuvystės atvejų daug daugiau negu kitose. Pornografija ir vojierizmas tarpsta ten, kur tikima, kad seksas yra blogybė. Tada natūralus vaikiškas smalsumas atrodo sugedęs ir blogas. Tai paragina maištingą prigimtį pažiūrėti į tai, kas uždrausta. Šia prasme besidomintieji pornografija tebetenkina vaikišką smalsumą žiūrėdami į nepadorius vaizdus. Šioje srityje jie dar nesubrendę, kad ir kokio amžiaus bebūtų.

Sulaužę ištikimybę vyrai dažnai teisinasi: ‘Brangioji, ji man nieko nereiškia. Tai buvo tik kūno patenkinimas. Aš tikrai myliu tik tave’. Jie nežino, kad seksas, kuriame dalyvautų tik kūnas, neegzistuoja. Jų protuose įsišaknijo doketizmo tvirtovė. Jei mąstytų judaistiškai-krikščioniškai, jie žinotų, kad lytiniuose santykiuose dalyvauja ne vien kūnas. Prostitucija klesti ten, kur žmonės galvoja, kad seksu gali mėgautis vien kūnas. Tai doketizmo erezija.

Viena svarbiausių seksualinių nuodėmių priežasčių tarp krikščionių yra tikėjimas melu, kad tai, ką jie daro su savo kūnu, teturi nedaug ryšio su jų dvasia.

Jei mūsų mąstysena būtų judaistiška-krikščioniška, mes labai vengtume amoralumo: ‘Saugokitės ištvirkimo! Bet kokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusideda savo kūnui. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?’(1 Kor 6,18–19).

Mąstydami judaistiškai-krikščioniškai, netoleruotume pornografijos ir vojierizmo. Žinodami, kad kiekvienas krikščionis yra Dievo dvasios šventykla, neterštume jos: ‘Jūs esate nupirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu ir savo dvasia, kurie yra Dievo’ (1 Kor 6,20). ‘…kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdyje“ (Mt 5,28).

Doketizmo įtaka sėja sąmyšį žmonių širdyse ir protuose. Žmogus sėdasi valgyti ir paprašo Viešpaties palaiminimo. Tai jam atrodo dvasiška. Pats valgymas jam atrodo tik kūniškas. Jis išeina į darbą. Tai kūniška. Vakarienės laiminimas dvasiškas, bet valgymas vėl kūniškas. Jei vakare jis pasimeldžia su žmona, tai dvasiška. Paskui jis mylisi su ja, o tai kūniška. Netiesa! Jame gyvena Dievo Dvasia, todėl viskas, ką jis daro, yra ir kūniška, ir dvasiška. Krikščionis negali taip suskirstyti savo gyvenimo, bet dėl doketizmo tvirtovės jo prote jam atrodo, kad gali. Jis klausia: „Ką gi krikščioniško aš galiu padaryti dirbdamas?“. Toks klausimas rodo proto paklydimą. Krikščioniška viskas, ką jis bedarytų, kur bebūtų. Jis nesupranta, kad visas jo gyvenimas yra šventas ir kad krikščionys neskirsto gyvenimo į „pasaulietiškas“ ir „krikščioniškas“ arba „dvasiškas“ sritis. Jeigu jis jaustų, kad viskas, ką daro, byloja pasauliui apie Viešpaties Jėzaus gyvenimą, ar tai nesaugotų jo nuo nuodėmingo elgesio? Tačiau jis mano, kad gyvenimas pasaulyje ir gyvenimas Kristuje yra du skirtingi dalykai. Amoralumas tada tampa kažkuo, ką norime išpažinti kunigui, kad patektume į dangų (tuo atveju, jei jis iš tikrųjų egzistuoja), bet iš tiesų nematome, kad kūniškos nuodėmės tiesiogiai veikia mūsų dvasinį gyvenimą Kristuje. Mums, pasiklydusiems, tai atrodo skirtingi dalykai.

Pagalvokime apie tai. Reikia, kad daugybė krikščionių aiškiai pamatytų doketizmo tvirtovę savo protuose, pradėtų nekęsti jos griaunančio poveikio, mokytų kitus ir melstųsi už jos sunaikinimą.Tai vienintelis doketizmo priešnuodis Bažnyčios gyvenime.

Vytautas Jakelis, vertėjas, studijavo Irvingo tarptautiniame neakivaizdiniame universitete





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).