KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Simpatija velniui

Holger Lahayne

Beveik 34-erius metus jie kuria roko muziką ir šiandien į savo koncertus sutraukia daugiau žiūrovų negu bet kada. 1994/1995-aisiais, pasaulinio turnė metu, „Rolling Stones“ pamatė per 6 milijonus žmonių. Šis „Voodoo Lounge“ [1] turas papildė keturių anglų kišenes beveik 300 milijonų dolerių. Seniausia pasaulio rokenrolo grupė, be abejonės, turi ir patį didžiausią pasisekimą.

1995-ųjų sausis Floridos valstijoje, Majamyje: Mickas Jaggeris dvi valandas trukusio koncerto metu laksto beveik be sustojimo ant 100 m pločio scenos pirmyn ir atgal. Sportiška 52 metų senelio išvaizda, beveik nepakitęs seksualus spinduliavimas ir vis dar jaudinantis balsas yra kiekvieno „Rolling Stones“ pasirodymo sudedamoji dalis. Keithas Richardsas, Ronas Woodas, Charlie Wattsas ir Mickas Jaggeris 15–55 metų fanams siūlo tobulai inscenizuotą, su visomis technikos subtilybėmis šou. Jau mažai kas beprimena 7–8-o dešimtmečio grupės koncertus – jokių maišačių prie scenos, jokių susidūrimų su policija, jokių ekscesų su narkotikais, jokio valandų valandas trunkančio laukimo. „Stones“ vis dar norėtų atrodyti jaunatviškai, nors yra akivaizdžiai pasenę. Raukšlėtas Keitho Richardso veidas vis labiau primena kaukolę ant jo dešinės rankos žiedo.
„Rolling Stones“ tapo ramesni ir palengva artėja prie pensinio amžiaus (šiais metais buvusiam bosistui Billui Wymanui sueis 60 metų).  Tačiau savo paskutiniuoju albumu „Voodoo Lounge“ jie grįžo prie senojo, juos taip išgarsinusio stiliaus: stiprus, kietas ritmbliuzas, be jokių naujamadiškų techninių pokštų. O žvilgtelėjus į kompaktinės plokštelės viršelį nedviprasmiškai paaiškėja, jog grupė kaip ir prieš 30 metų, be muzikos, turi ir kitą potraukį: kortomis lošiančių skeletų būryje mums šypsosi raguotas velnias. Kokia gi „Stones“ koncertų kulminacija, besikartojanti jau dvidešimt septintus metus? Ogi Jaggerio, persirengusio Liuciferiu, pasirodymas ir jo dainos „Sympathy for the Devil“ pristatymas. Panašiai buvo ir Majamyje: iš raudonai ir geltonai blyksinčios kiaurymės scenoje lyg iš pragaro iškyla Jaggeris… Jis pasipuošęs plunksnomis apkaišytu vudu šventiko cilindru. Prisistato kaip pasaulio istorijos vadas, atsakingas už visus blogus darbus ir visas žmogžudystes.
Jaggeris, persirengęs Liuciferiu, kompakto viršelyje pavaizduotas Šėtonas, ir be kita ko, plokštelės pavadinimas „Voodoo Lounge“ (vudu poilsio kambarys) rodo, jog „Stones“ dėmesys didžiajam Dievo varžovui nuo 7-o dešimtmečio ne kažin kiek pasikeitęs. Apie ką belieka galvoti?
Kalbos apie „Stones“ simpatijas gana įvairios. Ryškesni yra du požiūriai, dvi vertintojų grupės. Vieną iš jų, tendencingesnį, pavadinčiau „Atsargiai, okultizmas!“. Šiuo atveju į kiekvieną faktą, kuris galėtų būti priskirtas satanistinei praktikai ir tikėjimui velniu, atkreipiamas dėmesys ir dėl to perspėjama. Antrasis požiūris, kuriam tiktų pavadinimas „Na, ir…?“, šiek tiek atlaidesnis. Vertintojai nelinkę dramatizuoti, į priekaištus dėl satanizmo žiūri reliatyviai ir nesileidžia į kalbas apie „Stones“ pavojingumą. Trumpai žvilgtelėkime į abiejų pusių argumentus.

Atsargiai, okultizmas!

Pirmąjį piktųjų jėgų „išpažinimą“ rolingstounai atliko 1967 metais, išleisdami diską „Their Satanic Majesties Request“ (Jo šėtoniškoji didenybė prašo užeiti). Penki grupės nariai ant plokštelės dėklo pavaizduoti kaip burtininkai. Kitais metais pasirodė „Beggars Banquet“ su daina „Sympathy For The Devil“. Dainos tekstas, perteikiantis velnio žodžius, nežiūrint visų užuominų yra daug pasakantis ir užtektinai vienareikšmiškas. Iki šiol „Stones“ pasirodymai naikino bet kokias abejones dėl tos simpatijos. 1968-aisiais per vieną televizijos šou (niekada netransliuotą) gitaristas Brianas Jonesas išėjo į sceną užsidėjęs raguotą cilindrą, o Mickas Jaggeris nuo galvos iki kojų juodai apsirengęs. Dainos pabaigoje Jaggeris nusiplėšė kostiumą, ir ant jo krūtinės pasirodė bjaurus ištatuiruotas velnias. Dar ir dabar Jaggeris mielai pasirodo šiuo velnišku juodai raudonu kostiumu, užsivilkęs apsiaustą arba užsidėjęs cilindrą.
Minėta daina atsirado grupei suartėjus su okultistais bei režisieriumi Kenneth Angeriu (g. 1932). Angeriui Jaggeris atrodė kaip tikras Liuciferis, ir režisierius troško, kad Jaggeris vaidintų pagrindinį vaidmenį jo žymiausiame filme „Liuciferio pakilimas“ („Lucifer Rising“). Tuometinė Jaggerio draugė Marianne Faithfull ir jo brolis Krisas Jaggeris jau 1968 metais nusifilmavo Angerio filme „Mano brolio demono maldavimas“ („Invokation of My Demon Brother“). Šiam filmui Angeris panaudojo muziką, kurią Jaggeris buvo sukūręs „Liuciferio pakilimui“. Angeris pasižymėjo antgamtinėmis jėgomis ir padarė įspūdį visai grupei. Po katastrofos Altamonte kontaktas su Angeriu Jaggeriui pasidarė pernelyg baisus. Jis galutinai atmetė pasiūlytą vaidmenį („Lucifer Rising“ buvo baigtas filmuoti tik 1980 metais).
Grupė „Atsargiai, okultizmas!“ toliau nurodo dažnas užuominas apie vudu kultą [2]. Šioje savotiškoje Karibų salyno religijoje susilieja afrikietiški, indėniški ir krikščioniški elementai. Burtai, užkeikimai ir aukojimo ritualai yra skiriamieji okultiškojo vudu požymiai. Vudu kulte vartojamas sakinys tiesiog cituojamas 1970 metų plokštelės pavadinime „Get Yer Ya – Ya’s Out!“ (išversti neįmanoma – aut. pastaba). Lygiai taip albumo „Goat’s Head Soup“ (Ožkų galvų sriuba, 1973 m.) pavadinimas yra nuoroda į vudu ritualus – ožkos galva yra klasikinis satanistinių ceremonijų objektas. Dalis plokštelės įrašyta Jamaikoje, tiesiog vudu apeigų metu. O 1994-ųjų „Voodoo Lounge“ viršelyje pavaizduoti velnias ir Jaggeris, apsirengęs tamsiai raudonai bei išsipaišęs velnio snukį, šią liniją tik pratęsia.
Anita Pallenberg, ilgus metus buvusi Keitho Richardso gyvenimo palydove, taip pat patvirtina, kad grupė įsipainiojusi į velniškus reikalus. Įvairūs magiški ritualai, kuriuos ji atlikinėjo, jai buvo kaip okultinis hobis. Nors ji neturėjo tokių puikių sugebėjimų kaip Angeris, galėdavęs staiga išnykti iš uždaros patalpos, tačiau bent jau tvirtai tikėjo okultinių jėgų galia.
Galų gale šia tema gan vienareikšmiškai yra pasisakę ir patys grupės nariai. Keithas Richardsas viename interviu „Rolling Stone“ leidiniui pasakęs: „Juodojoje magijoje yra kažkas, ką kiekvienas privalėtų patyrinėti. Visame tame slypi didelės galimybės. …Nesu žinovas, to niekuomet netvirtinčiau. Aš tik bandau reikalą bent truputį iškelti viešumon. Čia tiek dalykų, kuriuos reiktų žinoti; žmogau, juk turėtų būti tokių, kurie viską apie tai žino.“ Paklaustas, ar jie patys save laiko Šėtono tarnais, jis atsakė: „Mums jis visuomet buvo kažkodėl priimtinas. Aš manau, Kenethas Angeris laiko mane savo dešiniąja ranka… Yra juodųjų raganių, kurie tiki, jog mes esame užsimaskavę Liuciferio įrankiai, o kiti mus laiko pačiu Liuciferiu“ („Rolling Stone“, 1971 08 19).
Vis dėlto grupė „Atsargiai, okultizmas!“ rankose turi vieną stiprų kozirį: 1969-ieji, Altamontas. Turnė po Ameriką pabaigai, gruodžio 6 d., Altamonto hipodrome San Franciske „Stones“ surengė galingą koncertą po atviru dangumi. Tvarkdariais buvo pakviesti San Francisko „Hell’s Angels“ rokeriai. Jau pirmųjų grupių – „Jefferson Airplane“, „Crosby, Stills and Nash“ ir kt. – pasirodymų metu ant scenos ir prieš ją kilo riaušės, buvo griebtasi smurto. Veikiai šimtai „Angels“ vyrukų patogiai įsitaisė greta muzikantų ir pliekė kiekvieną, kuris tik pasipainiodavo po ranka. Kai galų gale tamsoje pasirodė „Stones“, sceną užvaldė rokeriai. Jų lazdos vėl sušvilpė virš žiūrovų galvų, o dainuojant „Sympathy For The Devil“ smurtas dar padidėjo. Liuciferis-Jaggeris staiga išsigando tokio tikro pragaro nuotaikos proveržio ir pabandė įsisiautėjusius nuraminti: „Broliai ir seserys … tvardykitės! Aš kreipiuosi į visus – būkit šaunuoliai! Mes visi galime būti šaunuoliais“. Ir naiviai pastebėjo: „Kai tik atliekam šitą dainą, atsitinka kas nors keisto“. „Stones“ grojo toliau. Ir štai atsitiko blogiausia: besibaigiant „Under My Thumb“ „Angels“ tvarkdariai visai priešais sceną brutaliai nudūrė juodaodį jaunuolį Mereditą Hanterį. Šis skubotai surengtas ir blogai organizuotas koncertas pareikalavo (dėl nelaimingų atsitikimų) dar trijų aukų. „Stones“ greit išvyko ir kaltę dėl visko, žinoma, suvertė „Hell’s Angels“.
Altamonte Šėtonas parodė savo tikrąjį, bjaurų, žudikišką veidą. Tapo akivaizdu, kuo iš tiesų gali virsti simpatija blogiui ir kur iš pažiūros naivus flirtavimas su piktosiomis jėgomis iš tikrųjų veda: į smurtą, mirtį, neviltį. Tad atsargesnieji vertintojai perspėja: laikykitės kuo toliau nuo tų šėtoniškų „Stones“!

Na, ir…?

Šios grupės šalininkai, teisindami „Stones“, gali pateikti svarių argumentų.
„Rolling Stones“ nebuvo ir nėra okultizmo išpažinėjai, velnio garbintojai ar kokios satanistinės draugijos nariai; jie nerengia scenoje šlykščių ritualų, tokių kaip velnio iškvietimas, gyvulių skerdimas, juodosios mišios; juos reiktų skirti nuo tokių roko muzikantų-satanizmo sekėjų, kaip Alice Cooperis, Jimmy Page’as ir Ozzy Osbourne’as; jų negalima priskirti nei prie tokių „occult-rock“ (okultinio roko) bei „death-rock“ (mirties roko) grupių, kaip „Venom“, „Slayer“ ir „Megadeth“; o ir roko gigantai „Black Sabbath“, „Led Zeppelin“ ir „Deep Purple“ savo pasirodymuose buvo (ir tebėra) dažnai velniškesni nei „Rolling Stones“.
Nors su kai kuriais okultistais (pavyzdžiui, su Angeriu) „Stones“ suartėdavo, tačiau po tam tikro laiko nutoldavo (kaip kad Jaggeris nutraukė ryšius su Angeriu po koncerto Altamonte). Nė vienas iš grupės narių niekuomet nebuvo aktyviais satanistinio kulto mokiniais. Jų ryšys su velniu niekada nebuvo daugiau negu susidomėjimas ar simpatija.
Dėl dainos „Sympathy For The Devil“ pastebėtina, kad jos tema paimta iš rusų autoriaus Michailo Bulgakovo siurrealistinio romano „Meistras ir Margarita“, todėl velnio išpažinimo vargu ar čia kiek bėra. Tas pat ir „Voodoo Lounge“ atveju: čia paprasčiausiai pavartotas patalpos pavadinimas, kurioje įrašant diską gulėjo Richardso katė, vardu Vudu. O „Their Satanic Majesties Request“ tėra tik gan nepavojingas albumas su trimis gražiomis dainomis apie meilę.
Grupės simpatija velniui, kilusi 7-ajame dešimtmetyje, aiškinama tuo, jog kaip tik tuo metu visuotinai prasidėjo spiritizmo, magijos, taip pat ir satanizmo mada. „Stones“ paprasčiausiai plaukė su tuometine hipių, ezoterikos, astrologijos bei burtų banga.
Dar vienas gan sausas argumentas: „Stones“ greit suprato, kad satanistinis įvaizdis jiems parankus. Pirmuosius dvejus metus grupė nedaug kuo skyrėsi nuo „Beatles“. Kad „Stones“ būtu labiau perkami, vadybininkas Loogas Oldhamas 1964–65 m. paverčia juos piktais, bjauriais ir grubiais, – tikrais malonių bei nuosaikių „Beatles“ priešininkais. Jį patenkino visoks melas spaudoje – svarbiausia, kad tik būtų kuriamas tvirtas įvaizdis. Simpatija velniui čia puikiausiai tiko. Tikras ar netikras tikėjimas Šėtonu – pikta ir demoniška išraiška turėjo gerą paklausą. Šiandien sunkiojo roko grupių įvaizdyje žaidimas su piktosiomis jėgomis yra beveik savaime suprantamas dalykas.
…Taip, koncerto Altamonte metu „Stones“, ypač Micko Jaggerio elgesys buvo peiktinas, tačiau už chuliganiškus veiksmus, smurtą ir aukas tiesiogiai atsakomybės krauti jiems negalima. Panašių nelaimės atvejų buvo ir daugiau – 1979-aisiais „The Who“ koncerto JAV metu žuvo net dešimt žmonių.
Į savo satanizmą „Rolling Stones“ niekad nežiūrėjo rimtai, todėl ir mums nėra reikalo kreipti į tai per daug dėmesio. Jie rodė ir rodo tam tikrą susidomėjimą velniu – na, ir ..? Apie „Stones“ reikia kalbėti kaip apie roko grupę, o šiame kontekste jie tik sunkiojo ritmbliuzo grupė, su visais savo nešvankiais ir bjauriais atributais. Todėl nėra reikalo „Stones“ įvardyti kaip pavojingų ar net šėtoniškų…

Aleisteris Crowley ir jo pirmasis įsakymas

Vienos ar kitos pusės argumentams pritariama priklausomai nuo muzikinio skonio, amžiaus ir nusistatymo: jaunieji moderniosios roko muzikos gerbėjai, be kita ko, dažnai netikintys velnio egzistavimu, labiau pasitiki grupe „Na, ir..?“. Senesnių kartų žmonės, kurie į roko muziką žvelgia skeptiškai ir satanizmą su visomis jo formomis laiko pavojingu, aišku, pritaria vertinimui „Atsargiai, okultizmas!“ Argi čia visos diskusijos ir baigiasi? Negi „Stones“ simpatija velniui tėra tik skonio reikalas?
Aišku, abiejuose požiūriuose daug tiesos. Kad galėtume išsamiau atsakyti į klausimą, kuo rolingstounai šėtoniški bei pavojingi, grįžkime atgal.
Ką apskritai reiškia būti šėtoniškam? Ar tai galima kaip nors pamatuoti arba rasti kokių tikslesnių nuorodų? Kas kitas galėtų atsakyti, jei ne Aleisteris Crowley, be jokios abejonės, didžiausias ir įtakingiausias šio šimtmečio okultistas bei magas! Crowley’io (1875–1947) įtakoje formavosi daugybė slaptojo kulto organizacijų, satanistų bažnyčių ir roko grupių. 1896 metais Stokholme jis esą regėjęs viziją, kurios metu supratęs esąs antikristas. Nuo tada jis pasivadino „Didžiuoju žvėrimi 666“ bei „Žvėrimi iš bedugnės“ (pagal Apr 11,7). Pagrindinį kūrinį – „Įstatymo knygą“ (Book of the Law) jam Kaire neva apreiškusi dvasia Aivas (Aiwass) – demonas ir egiptiečių dievas. Šioje antibiblijoje Crowley pateikė savo šėtonišką mokymą. Pagrindinis vadinamojo „Telema įstatymo“ teiginys yra toks: „Žmogau! Daryk ką nori, tai ir visas įstatymas“ (do what thou wilst shall be the whole of the law). Jokių principų, jokių nurodymų, jokių valios ir darbų apribojimų, jokios moralės. Viso to rezultatas – žmogaus dievinimas ir, žinoma, krikščionybės atmetimas.
Pats Crowley gyveno nuosekliai laikydamasis šio įstatymo. Jis tiesiog liguistai troško blogio ir mielai laužė kiekvieną tabu. Per magiją, narkotikus ir seksą jis siekė „sąmonę plečiančių pojūčių“. Crowley buvo apsėstas sekso. Jis buvo sadistas ir smurtautojas, jis troško valdžios. Nugyvenęs pilną nuotykių gyvenimą, tapęs narkomanu, vienišas ir psichiškai nesveikas mirė savo tėvynėje Anglijoje.
„Stones“ nebuvo britų mago sekėjai kaip „Led Zeppelin“ lyderis Jimmy Page’as. Tačiau su Crowley mokymu grupę šiek tiek supažindino Kenethas Angeris, smarkus jo šalininkas. Tai, kad 7–8-o dešimtmečio roko pasaulyje viešpatavo didžiulis susidomėjimas Crowley, rodo pasisekimą turėjęs 1967 metų „Beatles“ albumas „Sgt. Peppers Lonely Heart’s Club Band“. Viršelyje, pačiam vidury tarp visų veidų, paskutinėje eilėje su geltona skrybėle yra Crowley.
Sąmoningai ar nesąmoningai „Stones“ sekė Crowley’iu – antraeilis dalykas. Pažvelgus į jų santykį su seksu, narkotikais, į jų troškimą turto ir valdžios, į smurtą ir nesiskaitymą su žmonėmis, išaiškėja daug svarbesnis faktas: vargu ar kokia kita grupė taip nuosekliai ir vergiškai pakluso šėtoniškam įstatymui kaip „Stones“.

Seksas

Brianas Jonesas (1942–1969) 7-ame dešimtmetyje buvo grupės galva. Nuo pat ankstyvos jaunystės pasižymėjo nekokia meilužio reputacija ir būdamas šešiolikos pirmą kartą tapo tėvu. Jonesas mokėjo groti daugybe instrumentų ir buvo laikomas muzikos genijumi. Turėdamas aštuoniolika jau grojo gitara „Alexis Corner’s Blues Incorporated“ Londone, Anglijos bliuzo karaliaus Cornerio grupėje. 1962 metais su Jonsu, tuomet savo grupėje kūrusiu muziką, susitiko Michael Filippas (Mickas) Jaggeris ir Keithas Richardsas. Juos suvienijo domėjimasis bliuzu, džiazu bei ritmbliuzu. Tų pačių metų balandį Jaggeris (vokalas) ir du gitaristai Richardsas ir Jonesas įkūrė „Rolling Stones“, pavadindami grupę pagal bliuzo dainininko Muddy Waters’o dainą.
Grupė manė grosianti tik ritmbliuzą ir nieko kito. Jų dievukais buvo tokie juodaodžiai amerikiečiai, kaip Muddy Waters, Jimmy Reedas, Bo Diddley, B. B. Kingas ir Woody Guthrie, ir iki 1966 metų jų dainos sudarė beveik visą „Stones“ repertuarą. Dešimtmečio pradžioje ritmbliuzas anglams buvo kultūrinis šokas. Per radiją tokia muzika beveik neskambėdavo. Juodas, sunkus ir ritmiškesnis bliuzas (iš čia ir pavadinimas) buvo dar seksualesnis, su dar daugiau seksualių užuominų nei „baltasis“ rokenrolas, – tai savotiškas juodojo ritmbliuzo ir baltojo country, vesterno ir folk muzikos mišinys. Jau pakako ir to, jog Presley ir Haley sukėlė nemenką seksualinę revoliuciją („rock and roll“ juodaodžių žargonu reiškia „pašėlusius lytinius santykius“). Beje, prieš keletą metų sekso tema buvo tabu.
1962-ųjų pabaigoje, į grupę atėjus Billui Wymanui (bosinė gitara ir Charlie Wattsui (mušamieji), „Stones“ susiformavo galutinai. Pirmasis jų albumas pasirodė 1964 m. balandžio mėnesį. Jiems buvo charakteringa sunkioji muzika, todėl Anglijos roko pasaulyje jie greit iškilo į antrąją vietą po bitlų.
Iš pradžių „Stones“ pavyzdžiu buvo amerikietis Chuck Berry. Jie atliko jo dainas, Jaggeris bandė imituoti jo balsą. Šokio judesius Jaggeris perėmė iš Jameso Browno, juodaodžio bliuzo ir soul dainininko. Ypač daug jis išmoko iš sceninių Tinos Turner šou. Visiems trims seksas buvo (ir yra) svarbus dainų ir šou elementas. Seksualinis spinduliavimas tapo tarytum Jaggerio „vizitine kortele“. Labai siauri kostiumai, kūno apnuoginimas, nepadorūs rankų judesiai tarpukojyje ir lytinius santykius primenantys veiksmai atitiko jo pasakytus žodžius: „Geras rokenrolas yra grynas seksas.“
7-as dešimtmetis Vakarų pasaulyje buvo perversmų, maištų ir jaunimo bruzdėjimų dešimtmetis. Ypač agresyviai buvo keičiamos moralinės nuostatos sekso atžvilgiu. Gana svarbų vaidmenį čia turėjo suvaidinti muzika. Rašytojas Allenas Ginsbergas yra pasakęs: „Roko muzika yra seksualinio išsilaisvinimo įrankis“. O „Stones“ vadybininko Loogo Oldhamo nuomonė tokia: „Roko muzika reiškia seksą“. Be jokios abejonės, šio judėjimo viršūnėje buvo „Stones“: „Biurgerišką moralę ‘Rolling Stones’ griovė ypatingomis pastangomis“ („Der Spiegel“, 1981 05 31).
1965 metais Jaggeris ir Richardsas pradėjo kurti savo dainas ir rašyti joms tekstus. Nuo pat jų muzikavimo pradžios seksas (greta meilės) buvo pagrindinė kūrybos tema. Pirmosios ritmbliuzinės jų atliekamos dainos buvo truputį atsargesnės („I’m a Kingbee“: „Aš esu karaliaus bitė… Leisk man įskristi“). Neilgai trukus savo kūrybos dainose „Stones“ pradėjo kalbėti aiškiau. 1967 metų „Between The Buttons“ yra nemažai tekstų, kuriuose kalbama vien apie seksą: „Yesterday Papers“ (… kas gi nori senų laikraščių [yesterday papers], t. y. vakarykštės panelės?), „My Obsession“, „Back Street Girl“ ir „Who’s Been Sleeping Here?“. 1968 m. pasisekimą turėjusiame albume „Beggars Banquet“ yra tikrai kvaila dainelė „Parachute Woman“ („Moterie parašiute, nusileisk šiąnakt ant manęs…, nes man daikčiuką niežti“) ir „Stray Cat Blues“ (šioje dainoje aukštinami penkiolikmetės seksualiniai pranašumai). Šią virtinę pratęsia diskai „Sticky Fingers“ („Lipnūs pirštai“, 1971) su milžinišku hitu „Brown Sugar“ („Rudas cukrus – tokia turėtų būti mergaitė“ – bejėgė, paklusni, tenkinanti kiekvieną vyrišką užgaidą), „Exile On Main Street“ (1972; su „Sweet Black Angel“ ir „Star, Star“ – buvusi „Star fucker“!), ir „It’s Only Rock’n’ Roll“ (1974; „If You Let Me“). Kimas Jarreau apie „Stones“ seksualines dainas pasakė: „Tai nėra jokie atskiri atvejai. Jų yra kiek tik nori, ir eina per visus diskus… ‘Stones’ pagrindas“. Naujausias pavyzdys iš „Voodoo Lounge“ albumo – dainos „Sparks Will Fly“ („Žiežirbos lėks“) ir „Brand New Car“. Vaizdingus moterų seksualinio patrauklumo apibūdinimus, specifinius posakius (pavyzdžiui, kaip dainoje „Brand New Car“) neanglams ar neamerikiečiams, žinoma, sunku suvokti. Tačiau skaitydamas tekstus kiekvienas gali įsitikinti, kad seksualinis išsilaisvinimas turi labai labai bjaurų bruožą: moteris vertinama kaip seksualinis objektas, seksualinė prekė, daiktas.
Seksualinis atsipalaidavimas, žvaigždžių šlovė ir naujo stiliaus ilgi koncertiniai turnė sukėlė kitą, visiškai naują fenomeną – vadinamąjį „groupie“. „Groupie“ yra merginos, kurioms rūpi ne muzika, kaip kitiems fanams, o kitkas. Jos nori tik vieno: permiegoti su kuriuo nors iš muzikantų. Po koncertų, ypač „Stones“, seksualiniams malonumams siūlydavosi būriai jaunų merginų. Gražuolis Brianas Jonesas buvo liūdnai pagarsėjęs savo orgijomis su daugybe moterų ir nepilnamečių. Mickas Jaggeris galėjo užsiiminėti seksu kada tik norėjo ir su kuo norėjo. Dave’as Thomsonas priduria: „Visų grupių požiūris į merginas, kurios paskui juos lakstydavo, buvo vienodas. Jos buvo ne kas kita, kaip tik šviežia mėsytė.“ [3]
Net ir „tvirtesniuose“ santykiuose bei Joneso, Jaggerio ir Richardso santuokose ištikimybė buvo nesuprantamas žodis. Jaggeris, nuolat ieškantis žavios moters, savo pirmąją gyvenimo palydovę Chrissie Shrimpton gana greitai nustūmė į šoną ir 1966 m. susižvejojo gražuolę Mariannę Faithfull. Kai pastaroji, pribaigta narkotikų, pasidarė nebeįdomi, jos vieton Jaggeris susirado Bianką, kurią 1971-aisiais vedė. Ji buvo kaip jis, ir joje jis galėjo mylėti save patį. Bet Bianka nesileido nepaprastai galingos Jaggerio asmenybės kankinama ir išnaudojama, kaip kad elgėsi Shrimpton ir Faithfull. 1977 m. jie išsiskyrė. Tony Sanchezas apie jų santykius kalbėjo: „Mikas niekuomet nereikalavo absoliučios ištikimybės. Kai ilgesniam laikui išvažiuodavo į užsienį, progai pasitaikius permiegodavo ir su kitomis merginomis, jis neprieštaravo ir Biankos suktelėjimams į šoną esant progai – bet tiktai tol, kol pats tuo neįsitikindavo“. [4] Vargas, jei taip iš tiesų atsitikdavo! Kai kartą Mariannė su vienu pagyvenusiu italu įsivėlė į nedidelį meilės romaną, Jaggerio savininkiškas išdidumas tuoj pat pabudo. Įkyraus konkurento atbaidymui joks įžeidimas jam nebuvo per didelis. Ir pačioje grupėje, paverždamas moterį iš kito, jis nė kiek nebuvo solidaresnis (Palenberg iš Joneso atiteko Jaggeriui , paskui Richardsui).
Philipas Normanas „Stones“ pažiūras ir elgesį labai tiksliai apibūdina biografijoje: „7-o dešimtmečio žvaigždės su savo žmonomis elgėsi taip pat, kaip Viktorijos laikų vyrai, – reikalavo visiško paklusnumo, visiškos ištikimybės, patys to nesilaikydami. Žmona privalėjo tyliai ir stropiai šeimininkauti virtuvėje, prižiūrėdama namų darbininkus“ (p. 185).

Narkotikai

Hašišas ir marihuana Europoje pasidarė populiarūs 7-o dešimtmečio pradžioje, nors Amerikoje džiazo ir bliuzo muzikantai jau seniai rūkė kanapes. Greta kanapinių narkotikų lyg lavina plito sintetiniu būdu pagaminti LSD ir meskalinas. Muzikantai LSD tabletes rijo entuziastingai, europietiškas apsvaigimo būsenas ir haliucinacijas vertindami kaip „plečiančias sąmonę“. LSD muzikantams buvo inspiracijos šaltinis. Brianas Jonesas kalbėjo: „Kartais būna taip, tarytum galvoje man suktųsi įvairios fantastiškos dainos, kurių aš negaliu iš ten ištraukti. O LSD jas visas išleidžia lauk.“ (Sanchez, p. 27). Muzikinis rezultatas, gaunamas vartojant narkotikus, buvo pavadintas „psichodeliniu roku“ – muzika su ilgomis, iš pasąmonės kilančiomis improvizacijomis. Įžymiausiu psichodelinės muzikos kūriniu yra laikomas bitlų albumas „Sgt. Pepper“.
Tačiau narkotikai tarp muzikantų taip paplito ne vien dėl to, kad inspiravo kūrybinę galią. Nuo 1964 m. „Stones“ be paliovos koncertavo ir dažnai ištisas savaites važinėdavo po Ameriką, Kanadą, Europą ir Australiją. Diena po dienos su ta pačia energija laikytis ant scenos be jėgas stiprinančių ir nuovargį greit pašalinančių priemonių jiems buvo neįmanoma. Tam tikslui pirmiausia buvo vartojamas jau dešimtmečius Europoje žinomas kokainas. Ne taip kaip haliucinogenai, kokainas praskaidrina mintis, suteikia budrumo, pagyvėjimo ir apskritai veikia stimuliuojančiai. Roko muzikantai pasijuto taip, tarsi „visos baterijos būtų pakrautos“ – kokainas lyg specialiai jiems sukurtas!
Vartodamas narkotikus labiausiai nesivaldė Brianas. Jau 1965-aisiais, turnė Amerikoje metu, jis dažnai būdavo prisipumpavęs tablečių ir alkoholio. Nuo to laiko stiprieji gėrimai priklauso prie tokių savaime suprantamų dalykų, kaip rankšluosčiai ir muilas, jie „Stones“ koncertų metu visada paruošti: „Kiekvienam pasirodymui du buteliai Chivas Regal …, du buteliai Tequila…, butelis Courvoisier….“ (Normanas, p. 283).
Greitai britų visuomenėje ir spaudoje kilo pasipiktinimo banga. 1967 m. prasidėjo pirmieji Jaggerio, Richardso ir Joneso sulaikymai ir teismai, tiesa, tik dėl visai nedidelio narkotikų kiekio laikymo. Žinoma, mokant didesnį užstatą, rolingstounams visuomet buvo įmanoma išvengti ilgesnio sėdėjimo kalėjime. Teisingumas ir spauda nieko negalėjo pakeisti: greitai narkotikai ir roko muzika tapo tokie pat neatsiejami, kaip šampanas ir Naujieji metai.
Nuo kokaino kelias greitai veda prie heroino, nes abu narkotikai veikia visiškai priešingai. Kokainas praskaidrina dvasią, pagilina suvokimą; heroinas atneša užmarštį. Narkomanai uosto kokainą, siekdami išlaisvinti visą savo energiją. Bet kuo daugiau kokaino vartojama, tuo paranojiškesniu ir labiau pamišusiu tampama. Kūnas pradeda trokšti poilsio bei ramybės. Tam tikslui griebiamasi heroino. Heroinas tapo nuolat emocionaliai įsitempusių roko muzikantų „paguoda“.
1971 m. pasirodo „Stones“ daina „Brown Sugar“ diske „Sticky Fingers“. Čia užsimenama apie rudus heroino kristalus. (Kitos disko dainos apie narkotikus: „Sister Morphine“, „Deadflowers“, „Moonlightmile“). Prie tokio simpatijos narkotikams prisipažinimo labai pritiko 1972 metais įvykęs turnė po JAV. Tuometinis prekiautojas narkotikais teigia: „Turnė metu narkotikų buvo kiek nori – milžiniški kiekiai kokaino, sužadinančios bei raminančios priemonės, heroinas. Prieš kiekvieną išėjimą į sceną Jaggeris uostydavo kokainą, be narkotikų jis apskritai daugiau nebegalėjo nei šokti, nei dainuoti. Keithas Richardsas prisileisdavo tiek daug heroino, jog koncerto metu būdavo pasibaisėtinas drebantis sukriošėlis….“ (Sanchez, p. 264)
Vis dėlto kiekvienas grupės narys su narkotikais elgdavosi skirtingai. Jaggeris visuomet buvo atsargesnis ir prie heroino niekuomet nebuvo pripratęs. Jonesas buvo silpniausias ir labiausiai nesivaldė, rijo ir rūkė viską be jokios tvarkos ir tokiais kiekiais, kad ėmė sparčiai degraduoti. 1969 m. jis palaipsniui pradėjo atsisakyti stiprių narkotikų, tačiau mirė tragiškai, tų pačių metų liepos trečiąją. Jis prigėrė savo baseine – galbūt nuo astmos priepuolio, paveiktas tablečių ir alkoholio.
Keithas Richardsas ir jo gyvenimo draugė Anita Palenberg nuo 1969-ųjų leidosi heroiną. Daugiau kaip dešimt metų grupės darbą sunkino nuolatinės Richardso narkotinio transo būsenos. Į savo namus prancūzų Rivjeroje (kad išvengtų britų mokesčių tarnybų, 1971–72 m. „Stones“ gyveno Prancūzijoje) gitaristas kontrabanda reguliariai perveždavo didžiulius kiekius heroino – netgi slėpė savo sūnaus žaisliuke. 1972 metais gruodžio mėnesį Prancūzijoje už prekybą narkotikais jis buvo nuteistas (nors tuo metu šioje šalyje nebegyveno). O 1978-aisiais sučiumpamas Amerikos ir Kanados pasienyje su trimis kilogramais (!) heroino savo lagamine. Kai daugybė gydymosi kursų nieko nepadėjo, Richardsui liko dar viena išeitis: kaip superžvaigždė jis galėjo sau leisti Šveicarijoje pasidaryti kraujo perpylimą, taip išsivalydamas nuo nuodų. Tik 9-o deš. pradžioje Keithas Richardsas vėl atsikratė heroino, kai, anot jo, prieš tai jis „metų metus stovėjo mirtininkų sąrašo pirmoje vietoje“.
Narkotikai prasiblaškyti, narkotikai atsipalaiduoti, narkotikai galimybėms padidinti. Vos sustabdomas besaikis narkotikų vartojimas stounams turėjo pragaištingų pasekmių. Gitaristas Mickas Tayloras (1969–74 m. grupėje pakeitė Brianą Jonesą) iš grupės pasitraukė pačiu laiku, stovėdamas ant priklausomybės heroinui slenksčio.

Smurtas ir žmonių niekinimas

Nuo 1967–68-ųjų, suaktyvėjus studentų maištams, greta sekso ir narkotikų „Stones“ tekstuose kurį laiką svarbų vaidmenį vaidino smurtas. Smurtas ir politika tuomet ypatingai domino Jaggerį. 1968-aisiais viename interviu „Sunday Mirror“ jis pateikė savo požiūrį: „Politika? Kas per nereikalingos padugnės… Jokių premjerministrų neturėtų būti. Anarchija – vienintelė mažytė vilties kibirkštis. Anarchiją aš suprantu kaip kiekvieno žmogaus laisvę tvarkyti savo gyvenimą kaip patinka. Neturėtų būti tokio dalyko, kaip privati nuosavybė. Kad kiekvienas galėtų eiti ten, kur jis nori, ir daryti tai, ką nori. O įstatymas – įstatymas yra pasenęs ir individui, pavienio žmogaus likimui nesuteikia pakankamai erdvės“. Šias mintis Jaggeris aiškiau pateikė dainoje „Street Fighting Man“ (1968), kurioje jis apgailestauja, jog yra tik roko dainininkas ir negali dalyvauti (smurto) revoliucijoje. Daina buvo lyg sprogimas, jaunimas ją priėmė kaip savotišką kovos dainą („Mano vardas – maištas“, „aš nužudysiu karalių“ – scenoje dainuojama „nužudysiu karalienę“!). Dauguma radijo stočių atsisakė groti šią dainą, nenorėdamos pilti žibalo į ugnį. Ginčus sukėlė ir „Sympathy For The Devil“ frazė „Kiekvienas policininkas yra nusikaltėlis“. Kitame albume „Let it Bleed“ – himnas masinių žudynių organizatoriui, Bostono žudikui („Midnight Rambler“).
Ypatingą skonio neturėjimą vadybininkas Loogas Oldhamas parodė dar 1965 m. Ant antrosios rolingstounų albumo „Nr 2“ pusės užrašytas toks tekstas: „Jei neturi faneros – pamatei aklą, trinktelk jam kartą per sprandą, nušvilpk piniginę – viens du, ir laimikis tavo“. Žinoma, spaudoje kilo skandalas, o Loogas Oldhamas to ir siekė.
Jau 1964 metais „Stones“ koncertai Anglijoje, Olandijoje ir Prancūzijoje pasižymėjo smurtu. 1965 m. rugsėjo 15 d., po vieno grupės pasirodymo Berlyne miško scena buvo visiškai sugriauta; turnė po Europą metu, 1967 m. įvyko susidūrimas tarp fanų ir policijos; 1970-ųjų koncertai senajame žemyne: vėl riaušės Berlyne, Paryžiuje ir Milane; 1972-aisiais, pasirodymo Šiaurės Amerikoje metu, po Vankuverio muštynių – 30 sužeistų policininkų. Žinoma, už visa tai pirmiausia buvo atsakingi patys žiūrovai. Tačiau Jaggeris prisipažino: „Aš jaučiu iš publikos einančią energiją. Kartais man užeina smurto priepuolis, – dažnai aš mielai sudaužyčiau mikrofoną ar dar ką nors“ (Sanchez, p. 153). Jei Jaggeris dar susivaldydavo, tai publika ne visuomet.
Altamonto koncertas buvo tik viena liūdna šios smurto bangos viršūnė. Jis buvo ir „Stones“ žmonių niekinimo viršūnė. Jaggeriui, entuziastingai pasigavusiam laisvo įėjimo į koncertą idėją, jokiu būdu ne fanų interesai buvo svarbu. 1969-ųjų rugpjūtį Vudstoko festivalis, vykęs tris dienas, sutraukė apie 450 000 jaunų žmonių – o stounai jame nedalyvavo! Prieš pasirodant Vudstoko filmui kino teatruose Jaggeris panašiu gigantišku koncertu vakarinėje Amerikos dalyje panoro įrodyti, jog jis ir „Stones“ yra ryškiausios pasaulio roko žvaigždės. „Palyginti su mūsų nemokamu šou, Vudstokas atrodys kaip piknikas“, – didžiavosi jis (Sanchez, p. 180). Prieš tai (1969 m. JAV turnė metu) fanai buvo priversti valandų valandas laukti grupės bei taikstytis su didžiulėmis bilietų kainomis. Žiūrovai buvo degradavę iki grynų vartotojų; o žurnalistai „Stones“ nubaudė panieka. Nežiūrint chaotiško organizavimo (tinkama vieta koncertui atsirado likus tik 20 valandų iki jo pradžios), grupės lyderis užsispyręs laikėsi savo sumanymo. Kilus muštynėms ir smurtui Jaggeris koncerto nenutraukė; 300 000 žiūrovų jis tęsė koncertą net ir tada, kai buvo nužudytas žmogus, – tarsi nieko nebūtų atsitikę! Labiausiai triuškinančią išpuikusių „Stones“ kritiką pateikė žurnalas tokiu pat pavadinimu: [atsiliepimas į stounų advokato komentarą] „Mes norėtume tai išgirsti iš jūsų pačių! Bent truputį sumišimo, kad ir labai santūraus – argi tai per didelis reikalavimas? Prieš jūsų akis mirė žmogus. Ir į šitai jums nusispjauti? Taip ar ne?“ (Norman, p. 263).
Briano Joneso asmeninis gyvenimas, kaip ir narkotikų vartojimas, iš visų stounų buvo pats šlykščiausias. Nežiūrint to, kad jis greitai praturtėjo, jo vaikų motinos niekuomet negavo iš jo materialinės paramos. Savo draugės Lindos Lawrence vaikui jis išrinko tą patį vardą, kokiu ką tik buvo pavadinęs kitos draugės Pati Andrew kūdikį. Kiekvieną merginą galėdavo numesti lyg cigaretės nuorūką ir į savo namus neįsileisdavo nė vieno jam nepatinkančio asmens. Normanas pasakoja vieną epizodą iš „Stones“ 1967 metų kelionės po Maroką: „Brianas paskutinį vakarą dar buvo išėjęs į miestą, grįžo su dviem tatuiruotom berberų prostitutėm ir bandė Anitą [Palenberg] prievarta įtraukti į grupinį seksą. Kai Anita atsisakė, Brianas ją taip brutaliai primušė, jog atrodė, kad jis ją norėjo nužudyti“ (p. 157).
Jo kolegos buvo ne ką geresni. Jonesas greitai atsidūrė skersai kelio egocentrikui Jaggeriui . Iš daug gabesnio gitaristo Jaggeris atėmė visas idėjas, visas jėgas ir visą pasitikėjimą savo sugebėjimais. Buvo įrašinėjamos tik Jaggerio ir Richardso dainos, į Joneso kūrybiškumą buvo beveik neatsižvelgiama. Nusilpęs nuo narkotikų ir vidujai sugniužęs, 1968 metais grupėje Jonesas buvo galutinai atsidūręs ant ribos. Po jo mirties, 1969 m. liepą (ką tik prieš tai jis buvo pasakojęs apie daugiau ar mažiau savanorišką išėjimą iš grupės) Jaggeris ir Richardsas nenubraukė nė ašarėlės. Atstumtojo laidotuvėse Jaggeris nedalyvavo (buvęs per daug užimtas).
Apie Jaggerio santykius su moterimis mes jau esame kalbėję (Sanchez, p. 204: „Jauną moterį, sutrikusią ir palūžusią, pripumpuotą heroino – tokią Jaggeris paliko Mariannę“). Dar viena vestuvių su Bianka, vykusių 1971 m. pietų Prancūzijoje, detalė: Jaggeris su savo tėvais, buvusiais tarp visų žvaigždžių, elgėsi kaip su tuščia vieta, – jie net nerado progos įteikti dovaną.
Su Micku Tayloriu, greta Joneso vieninteliu virtuozu iš visų, kada nors grojusių grupėje, atsitiko panašiai kaip ir su jo pirmtaku Jonesu. Į jo talentą ir įkvėpimą grupėje buvo reaguojama gana teigiamai, tačiau kaip kompozitorius, greta Jaggerio/Richardso, jis nebuvo paminėtas nė vieno vienintelio kartelio. Žavingas, meilės vertas Tayloris, aišku, jautėsi išnaudojamas, ir, kaip jau minėta, iš grupės išėjo.
Greta egocentriško taktiko Jaggerio ir iškrypusio genialiojo Joneso reikėtų paminėti agresyvųjį chuliganą Richardsą. Jis buvo visai kitokio tipo nei Jonesas ir Jaggeris. Savajam ego išreikšti niekuomet neieškojo kitų žmonių. Jo smurto priepuoliai buvo kur kas tiesiogesni ir impulsyvesni – jis mušdavosi restoranuose, nusiaubdavo viešbučių kambarius, daužydavo mašinas, peiliu puldavo žmones (peilį visuomet nešiodavosi, dažnai turėdavo ir pistoletą). Altamonte jis vienintelis išdrįso susiremti su „Hell’s Angels“. Šitokį stačiokišką elgesį galima paaiškinti jo charakteriu. Tačiau to, kad jis kartu su Anita Palenberg sugundydavo kitus žmones, pavyzdžiui, kai kuriuos namų darbininkus, vartoti heroiną ir taip keletas jų tapo narkomanais, – to paaiškinti neįmanoma niekuo.

Valdžia ir turtai

Brianas Jonesas, grodamas su „Stones“, nuo pat pradžios, be muzikos, turėjo ir kitą didelį tikslą: kiek galima greičiau išgarsėti ir pralobti. Jis apgaudinėjo, vagiliavo ir visada buvo pasiruošęs kam nors pakenkti. Nors formaliai visi grupės nariai buvo lygiateisiai, tačiau pradžioje jis sugebėjo prisigrobti daugiau pinigų nei visi kiti ir mėgavosi greitai praturtėjęs. Lygiai taip, kaip jau pastebėjome, ir vadybininkui Loogui Oldhamui kiekviena priemonė buvo gera, kad tik padarytų stounus superžvaigždėmis.
Pats pirmasis jų hitas „[I can’t get no] Satisfaction“ 1965-aisiais turėjo didžiulį pasisekimą. Kitais metais jie galutinai tapo žvaigždėmis. Jų maištas juos pavertė didvyriais, ištisos kartos atstovais. Buvo mėgdžiojamas jų apsirengimas bei šukuosenos – tik šiandien sunku suvokti, kaip stipriai „Stones“ valdė to meto jaunimą. Jie galėjo sau leisti viską, kiekvienas įstatymų laužymas buvo sutiktas su džiaugsmu, teismai dar labiau didino jų galią ir populiarumą. (Garsiai nuskambėjo 1965 metų liepos mėnesį vykusi „degalinės byla“: kadangi degalinės tarnautojas uždraudė jiems naudotis tualetu, keli grupės nariai nusišlapino tiesiog jos teritorijoje. Nuteisti, savaime suprantama, jie tuo tik mėgavosi).
Pagrindinis jų tikslas – kuo greičiau pranokti didžiuosius konkurentus „Beatles“. Po garsiojo bitlų albumo „Sgt. Pepper“, rolingstounų psichodelinis kūrinys „Their Satanic Majesties Request“ turėjo susilaukti dar didesnės šlovės. Deja, atsitiko priešingai – šis albumas įėjo į istoriją kaip vienas blogiausių. 1970-aisiais, iširus „Beatles“, „Stones“ savo tikslą pasiekė daug paprasčiau.
Siaučiant Vietnamo karui Jaggeris, pasisakęs prieš jį, pasielgė kaip antikapitalistinis revoliucionierius. Tačiau neilgai trukus tas revoliucingumas išgaravo. Lengvai uždirbami pinigai dar padidino jo nepaprastą godumą. Su savo žmonomis ir draugėmis turtais niekuomet nesidalijo. Vesti Bianką jis sutiko tik tuomet, kai buvo tiksliai susitarta dėl turto pasidalijimo. Jų vestuvėse buvo beveik vieni turtuoliai. Neskaitant namų ir pilių prie Loros, Airijoje, Karibuose, bentliai ir rolsroisai, savaime aišku, greitai tapo jo dekadentiško gyvenimo dalimi.
1969-aisiais Londono haidparke prieš 250 000 žmonių minią Jaggeris pirmą kartą džiūgavo galėdamas valdyti milžinišką publiką: „Na, dabar tegul pabando tie sušikti bitlai taip padaryti!“ – toks buvo jo komentaras. „Jis svaigdavo galėdamas prigrūstose salėse kontroliuoti žmones lyg marionetes: jis galėjo juos priversti šaukti, verkti, juoktis.“ (Sanchezas apie 1969 turnė po JAV, p. 180). Turnė pabaigoje Altamontas tapo didžiausiu Jaggerio „egoistiniu pokštu“.
„Stones“ pradėjo pinigus šluote šluotis. Du koncertai 1969 m. gruodžio mėnesį Amerikoje jiems atnešė 260 000 dolerių pelno – tuomet tai buvo rekordinės pajamos. O 1972 m. turnė po JAV metu kiekvienas uždirbo po 400 tūkst. dolerių. Prie viso to prisidėjo ir prisideda lėšos už parduotus albumus bei Jaggeriui/Richardsui – už įrašinėjamas jų dainas. Nuo to laiko rokas tapo tik grynai lengva pramoga ir su protestu beveik nebeturi jokio ryšio. Turtingi roko muzikantai sukūrė naują neliečiamųjų kastą.
Tas maždaug 100 milijonų dolerių, bendrai uždirbtas per pirmąjį sėkmingą dešimtmetį, Jaggerio/Richardso kompanijai leido labai prabangiai gyventi. Krūvai pinigų išleisti jie turėjo pakankamai laiko. Vien Jaggerio buitis 1976 m. surijo 200 000 svarų. Apie Richardsą Prancūzijoje Sanchezas rašo: „Narkotikai sudarė tik vieną dalį Keitho pragyvenimo Nelkote išlaidų… Aš žinojau, kad Keithas vidutiniškai 500 svarų kas savaitę išleisdavo ikrams ir kitiems brangiai kainuojantiems delikatesams, neskaitant 500 svarų už alkoholinius gėrimus“ (p. 240).
Įpusėjus 8-ajam dešimtmečiui roko pasaulyje stounai dominavo. 1976-aisiais, jau su antruoju gitaristu Ronu Woodu, jie pasiekė savo šlovės viršūnę. Dešimtmečio pabaigoje ištiko krizė, vėliau dar viena – grupė beveik iširo. Jaggeris ir Richardsas pradėjo solines karjeras. Tačiau Jaggeris aiškiai matė, kad „Stones“ jam vis dar reikalingi tolimesnei karjerai. Be jų jis negalėjo įgyvendinti besaikės garbėtroškos padiktuoto tikslo: išlikti didžiausia roko žvaigžde, ir kiek tik įmanoma ilgiau.
1989–90 m. „Steel Wheels/Urban Jungle“ turas sudarė galimybes audringam „Stones“ sugrįžimui į sceną. Dirbti kartu apsimokėjo ir finansiškai: kelionė grupei atnešė 70 milijonų dolerių. Sutartis su įrašų firma „Virgin“ po poros metų į stounų kasas įnešė 44 milijonus dolerių. O 1991 m. vasaryje amerikiečių koncernas „Mars“ už leidimą panaudoti vieną „Satisfaction“ dainos versijų „Snickers“ reklamoje užmokėjo 4 mln. dolerių. Galų gale programinės įrangos gamintojas „Microsoft“ už dainos „Start Me Up“ panaudojimą naujos sistemos „Windows-95“ reklamoje buvo priverstas išleisti pasakiškus 12 mln. dolerių. Prie viso to belieka pridurti Keitho Richardso mintį: „Pinigai yra geras dalykas, bet aš čia esu ne vien dėl pinigų, aš noriu garbės, mielasis, aš noriu dar daugiau“(„Der Spiegel“, 1994/26) [5]

Didysis melas

Rolingstounai gyvuoja dar ir šiandien – kas galėjo šito tikėtis prieš 20 metų? Negi jie nuo to laiko nė truputėlio nepasikeitė? Nejaugi sekso, narkotikų, smurto laikai nepraėjo? Argi dabar Jaggeris nebegeria „arbatos prieš šou“? Argi dabar ir jis, ir Richardsas negyvena solidaus, biurgeriško gyvenimo (kaip jau seniai – Charlie Wattsas)? Abu yra laimingi šeimų tėveliai ir jau daug metų gyvena tik su viena moterimi (1990 m. Jaggeris vedė savo ilgametę draugę Jerry Hall ir šiandien su ja turi tris vaikus; Richardsas ir Patti Hansen susituokę nuo 1983 m., šeimoje – dvi dukros).
Žinoma, jie pasikeitė – jie paprasčiausiai paseno! Penkiasdešimtmetis tiesiog dėl biologinių priežasčių nebegali gyventi taip, kaip gyvena dvidešimtmetis. Richardsas (1994 m.) pats yra pasakęs: „Kai esi 30-ies, kartkartėmis reikia padaryti pertrauką [tarp orgijų]“. Tačiau „Stones“ pažiūrose esminių pasikeitimų neįvyko. „Voodoo Loung“ albumas, kaip ir senais laikais, yra grubus, piktas, ištvirkėliškas. Tokio lūžio, kaip Bob Dylano arba Erico Klaptono biografijose, Jaggeris ir Richardsas niekada nepatyrė. Jie niekuomet neapgailestavo dėl savo laukinės praeities, niekuomet dėl nieko neatsiprašė, nors priežasčių tam yra pakankamai. Tokios ištvirkėliškos ir bjaurios dainos, kaip „Under My Thumb“ ir „Brown Sugar“, ir toliau skamba kiekviename stounų koncerte. O Jaggeris vis tebeteigia: „Aš esu prieš viską, kas varžo asmeninę laisvę.“
Praėjus 34 metams „Stones“ vis dar egzistuoja. 34 metai, per kuriuos jie ir pasikeitė, ir liko visiškai tokie pat. 34 metai, kurie juos padarė didžiausiomis roko legendomis. 34 metai, per kuriuos jie darė tik tai, ką norėjo, patirdami neįtikėtiną sėkmę.
Rolingstounai, atrodo, greitai taps rokuojančiais pensininkais. Kitiems roko gigantams toks gyvenimo būdas kainavo gyvybę: Brianas Jonesas mirė 1969 liepos mėnesį, po to, 1970 m. rugsėjį, – Jimis Hendrixas; Janis Joplin 1970-ųjų spalį, Jimis Morrisonas („The Doors“) 1971 m. liepos mėnesį, Keithas Moonas („The Who“) 1978 m. rugsėjį, Bonas Scottas („AC/DC“) 1980 m. vasario mėn. Tų pačių metų rugsėjį mirė Johnas Bonhamas iš „Led Zeppelin“. Nenusisekė ir Aleisteriui Crowley, tiesa, gyvenusiam žymiai ilgiau. Iki gyvenimo pabaigos, 1947 m., savo tikslų – valdžios, garbės, turtų – nepasiekė. Visai kitaip „Stones“! Argi ne šitaip skamba jų šūkis: „Gyvenk pagal mūsų principus, savo gyvenime daryk ką tiktai nori. Pasižiūrėk į mus: argi mums ne fantastiškai sekasi? Mes nesame sukriošėliai narkomanai. Mūsų gyvenimas ir sėkmė visiškai pateisina mūsų šūkį, – nesileisk niekuo apribojamas.“ Joplin, Hendrixo ir Crowley pavyzdžiai gali būti pateikti kaip atgrasantys, stounų – ne.
Jie skelbia, kad visiška nepriklausomybė, neribota laisvė ir amoralumas yra kelias, kuris veda į gyvenimą. Tai ir yra didysis melas! Tai yra šėtoniška, – velnias žmogui ir kužda būtent šitokį melą: „Gyvenk nepriklausomai, tai yra nepriklausomai nuo Dievo. Tuomet tu surasi gyvenimą“. Jam gera kiekviena priemonė, kuri atitraukia mus nuo supratimo, jog tikrasis gyvenimas yra tik priklausomybėje nuo Dievo.
Šėtonui galų gale visiškai vis tiek, ar atsiduriama juodosios magijos įtakoje, ar verčiamasi okultizmu ir juo tikima, ar iš jo šaipomasi, mąstoma materialistiškai ir visą laiką gyvenama tik pagal savo norus. Šėtono gundymų repertuaras labai platus! Tačiau pagrindinis Šėtono tikslas visuomet yra tas pats: kad mes neatsigręžtume į Dievą ir nepasidarytume nuo jo vieno priklausomi.
Taigi „Stones“ ne tiek pavojingi vudu piešiniais, velniškais tekstais bei okultiniais kontaktais – čia reikėtų sutikti su „Na, ir ..?“ puse. Tačiau negalima prieštarauti ir grupei „Atsargiai, okultizmas!“, teigiančiai, jog dėl „Stones“ turi būti perspėta. Perspėta būtent dėl „Rolling Stones“ – to fenomeno, legendos, mito – pavojingo skelbimo: „Sekite mumis, ir jūs rasite tikrą, pilnavertišką ir turtingą gyvenimą!“

Holger Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Rima Mykolaitytė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).