KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Nūdien aktualus Bažnyčios tėvas

Augustinas, buvęs eretikas, prieš 1600 metų Šiaurės Afrikoje buvo įšventintas vyskupu

Paul Rorem

Bažnyčios tėvas Augustinas (354–430), kuris prieš 1600 metų buvo įšventintas vyskupu ir paskirtas eiti šias pareigas Hipone, esančiame Šiaurės Afrikoje, buvo ir tebėra turbūt vienas iš įtakingiausių po Pauliaus visų laikų krikščionių teologų. Jo gyvenimo kelias yra ypač įdomus mūsų epochai, nes Augustinas gyveno pritrenkiančiai „moderniai“: jaunystėje jis sukilo prieš savo dievobaimingą motiną Moniką, sukilo ir prieš josios Bažnyčią bei krikščionių Dievą; pradžioje – kūno malonumai ir intelektualinis išdidumas, bet paskui – gilus atsivertimas, kurio esmę nusako garsusis jo sakinys: „Mūsų širdys niekur neranda ramybės, tik Tavyje.“  Gimė Aurelijus Augustinas aristrokratų šeimoje Tagastės mieste, tuometinėje Numidijoje (sen. srityje šiaurinėje Afrikoje), kurioje 300 metų iki musulmonų įsiveržimo išsivystė aukšta krikščioniška kultūra. Jo epocha, kaip dabar ir mūsiškė, patyrė politinį ir dvasinį perversmą, buvo paplitęs vergavimas kūniškiems malonumams, kuriems aistringai buvo atsidavęs ir Augustinas. Ištisą dešimtį metų jis mėgavosi sugyventinės, kurios vardas liko nežinomas, draugija. Su ja jis susilaukė sūnaus Adeodato, kuris labai anksti mirė.
Pradžioje Augustinas manė radęs tiesą manicheizmo religijoje. Kaip ir daugelis sektų šiandien, šis tikėjimas krikščioniškus elementus supynė su rytietiškais. Manicheizmo kūrėjas persas Manis 276 m. buvo nužudytas savo tėvynėje. Kaip ir šiuolaikinių sektų, taip ir manicheizmo išpažinėjai teigė turį „patikimą“ atsakymą į opų klausimą, kodėl pasaulyje esama blogio. Manicheistai tikėjo, kad yra du vienodai galingi ir amžini pradai: „šviesos karalystė“ ir „tamsos karalystė“ ir kad antroji jau prasiskverbė į pirmąją. Teologai tai vadina dualizmu.
Vėliau, jau būdamas retorikos profesoriumi Milane, jis priėjo išvadą, kad šis dualizmas abejoja Dievo visagalybe. Tai, kad Augustinas pagaliau tapo antruoju po Pauliaus didžiuoju krikščionybės teologu, Bažnyčia turėtų būti dėkinga dviem žmonėms: visų pirma Monikai, kuri uoliai stengėsi atversti savo sūnų į krikščioniškąjį tikėjimą. Dėl šios priežasties, palikusi Šiaurės Afriką, ji atsekė paskui jį į Milaną. Ten buvo ir vyskupas Ambrozijus, kurio nuostabūs pamokslai įtikino atvykėlį retoriką.
387 m. Ambrozijus pakrikštijo Augustiną. Vėliau, kai Aurelijus Augustinas tapo vyskupu, priešininkai priminė jam jo praeitį, pilną amoralumo ir erezijos. Galbūt tai ir pastūmėjo jį sukurti savo didžiausią veikalą – „Išpažinimus“: taip, žinoma, aš buvau pakliuvęs į piktojo geismo nagus, tačiau Dievo meilė atvedė mane į namus kaip sūnų palaidūną. Taip, žinoma, aš leidausi manicheistų dualizmo suvedžiojamas, tačiau Dievas apšvietė mano proto; jis leido man suvokti, kad Kūrėjo suverenumui nėra ribų.
Krikščionims Augustinas paliko šimtus laiškų ir dešimtis knygų. Jis sudarė seniausią vienuolių regulą Vakaruose, regulą, pagal kurią po vienuolikos amžių turėjo gyventi ir vienuolis augustinas Martinas Lutheris. Augustinų regula sako, kad neturtas, paklusnumas ir susilaikymas stiprina brolišką bendrystę žemėje.
Augustinas padėjo teologinius pagrindus, kurie tebegalioja iki šiol: pirmoji nuodėmė demoralizavo visus gyvenimo aspektus, ypač lytinio gyvenimo; geidulys yra pirmosios nuodėmės pasekmė, iškreipianti valią ir padaranti mus savojo „aš“ vergu. Bet Dievo malonė be žmogaus nuopelnų nugali nuodėmę. Pagaliau yra tik viena Bažnyčia ir ji bus visada; jos sakramentai – „matomas žodis“ – galioja ir tuomet, kai juos teikia jų neverti dvasininkai.
Būtent todėl Augustinas yra labai ekumeniškas tėvas. Katalikų teologams jis yra vienos nedalomos Bažnyčios gynėjas; o Lutheris, Kalvinas ir jų sekėjai buvo dėkingi jam už jo Malonės doktriną.

Paul Rorem, profesorius, gyvena JAV, žurnalo „Lutheran Quarterly“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas

Vertė Vilija Adomavičiūtė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).