Holger Lahayne

Po diktatūros dešimtmečių 1990-ųjų vasarį lietuvių tauta laisvuose rinkimuose vėl galėjo rinkti parlamentą. Tai buvo vienas svarbiausių žingsnių į demokratinę valdymo sistemą. O 1992 metais įvyko pirmieji rinkimai į Seimą – dabar jau pagal Lietuvos Konstituciją. Laisvai išrinktas parlamentas vertinamas kaip demokratijos požymis ir ramstis. Tačiau pažvelgus į parlamentų atsiradimo istoriją matyti, kad ne visada taip buvo. Parlamentų ištakos – viduramžių karalių rūmų tarybose. Šie diduomenės ir dvasininkijos susirinkimai patardavo valdovui ir turėjo tam tikrų įgaliojimų teisti. Iš šio pasitarimo kildinama parlamento sąvoka (lot. parlamentum – pokalbis). Šio tipo parlamentų būta daugelyje to meto monarchijų (pavyzdžiui, Ispanijoje „kortesai“). Lietuvoje stambioji bajorija teisę rinktis į parlamentą (kartu tai buvo ir didžioji kunigaikščio taryba) gavo XV a.
Kiek atidžiau panagrinėkime Anglijos parlamento raidą, nes jis tapo visų šiuolaikinių liaudžiai atstovaujančių institucijų pavyzdžiu. Svarbu pastebėti, kad monarchas viduramžiais turėjo ne absoliučią valstybinę valdžią, o tik atskiras aukščiausios valdžios teises. Pavyzdžiui, Anglijos karalius negalėjo tiesiog imtis įvesti naujų mokesčių, o turėjo iš anksto atsiklausti kiekvieno, vienaip ar kitaip susijusio su tais mokesčiais. Kai piniginės atsargos būdavo pasibaigusios, į grafystes pas smulkiąją bajoriją jis siųsdavo pasiuntinius (ji turėjo žemę – svarbiausią mokesčių šaltinį). Tada bajorų susirinkimai tardavosi – sutikti ar nesutikti rengti rinkliavą.
Siekiant pagreitinti tokį procesą, XIII a. pereita prie kitokios praktikos. Bajorai dabar pas karalių siųsdavo atstovus. Netrukus prie smulkiosios bajorijos atstovų prisidėjo miestų, t. y. turtingų pirklių ir stambiosios buržuazijos atstovai. Nuo XIV a. šie grafysčių ir miestų („communities“ – bendruomenių) atstovai rinkdavosi į bendruomenių rūmus (House of Commons, Žemieji rūmai) atskirai nuo stambiosios bajorijos, „lordų“. Lordų rūmai (House of Lords, Aukštieji rūmai) vis labiau prarado savo svarbą, o reguliariai posėdžiaujantys bendruomenių rūmai pamažu įgijo įtaką ir valdžią. Iki XVII a. jie išsikovojo pilnutinę apmokestinimo ir įstatymų leidybos teisę. Netrukus ministras pirmininkas nebegalėjo valdyti prieš bendruomenių rūmų valią ir turėjo remtis parlamento dauguma (XVIII a.) – vyriausybė tapo priklausoma nuo parlamento (o nebe nuo karaliaus).
Taigi Anglija buvo viena iš pirmųjų pasaulio šalių, turėjusi parlamentinę valdymo sistemą. Tuo tarpu Ispanijoje ir Prancūzijoje parlamentai vis labiau prarado svorį. Tačiau bendruomenių rūmai toli gražu neatstovavo liaudžiai (tautai). Parlamente sėdėjo tik bajorai ir turtingi miestiečiai, kurie buvo įsitikinę, jog kalba ir sprendžia už visus valstybės piliečius, o daugelis anglų neturėjo rinkimų teisės. Tik per Prancūzų revoliuciją (nuo 1789 m.) išsikovojo pripažinimą visuotinių parlamento rinkimų principas (rinkimai į Nacionalinį konventą 1792 metais; panašiai įvykiai klostėsi ir JAV). „Visuotiniai“ rinkimai paprastai reiškia: visi turi teisę rinkti, niekam nevalia uždrausti dalyvauti rinkimuose dėl politinių, ekonominių, religinių ar socialinių priežasčių.
Tačiau įvedus visuotinę rinkimų teisę buvo išrasti įvairūs mechanizmai, kuriais žemutiniai visuomenės sluoksniai vis dėlto žymiu mastu buvo nušalinti nuo valdžios. (Daugkartis turtingųjų ir privilegijuotųjų balsų įskaičiavimas, rinkėjų suskirstymas pagal mokesčių mokėjimo pajėgumą). Rinkėjų balsų lygybės principas (kiekvienas balsas laikomas tiek pat vertu) Europoje buvo pripažintas tik XX a. (kaip ir rinkimų teisė moterims). Greta visuotinumo ir lygybės, demokratinių rinkimų principas, žinoma, yra laisvė – nė vienam piliečiui neturi būti trukdoma rinkti; niekas neturi būti verčiamas rinkti taip, o ne kitaip. Todėl ir balsavimas per rinkimus lieka slaptas (VDR, pavyzdžiui, tai irgi buvo principas, bet vargas tam, kuris eidavo balsuoti slapta į rinkimų kabiną…). Ir paskutinis principas: rinkimai turi būti betarpiški arba tiesioginiai. Rinkėjas tiesiogiai nurodo savo atstovą (galbūt per partiją), tarp jų neturi įsiterpti jokia kita instancija. Visi šie principai yra Lietuvos Konstitucijos 55 straipsnyje.
Negreitai atėjo laikas, kai parlamentuose susėdo visos liaudies (tautos) atstovai. Čia svarbų vaidmenį suvaidino pastarojo šimtmečio darbininkų judėjimas. Kaip socialdemokratų deputatai į Europos parlamentus pirmąkart atėjo darbininkai ir valstiečiai. Iki pat šio šimtmečio socialdemokratai išliko vieninteliai besąlygiški demokratinės minties atstovai.
Apie 1920 m. demokratinis parlamentarizmas Europoje buvo plačiai pripažintas (Lietuvoje tais metais vyko pirmieji rinkimai demokratiniais pagrindais, o 1922 m. – Seimo rinkimai). Taip šiandien ir Lietuvos Konstitucijoje įrašyti svarbiausieji principai: išrinkti atstovai atsižvelgia į tautos interesus ir sudaro parlamentą (4, 34, 55 str.); Vyriausybė priklauso nuo parlamento ir yra jo kontroliuojama; įstatymams ir valstybės biudžetui turi pritarti parlamentas (61, 67 str.).
Šiuo atžvilgiu Lietuvos Konstitucija tikslios rinkimų sistemos nenurodo. Čia galima naudotis dviem pagrindiniais principais: mažoritariniai rinkimai ir proporciniai rinkimai. Esant grynai mažoritarinei rinkimų teisei gyventojai suskirstomi į rinkimų apygardas, kurių skaičius atitinka parlamente suteiktinų vietų skaičių. Kiekvienai rinkimų apygardai, taigi ir kiekvienai vietai iškeliami keli kandidatai. Vieta tenka tam kandidatui, kuris gauna santykinę balsų daugumą (daugiausia balsų) arba absoliučią daugumą (daugiau nei 50 proc. balsų). Esant grynai proporcinei rinkimų teisei vietos padalijamos atskiroms partijoms pagal visoje rinkimų srityje jiems atiduotų balsų santykį (tarkim, 30 proc. balsų suteikia 30 proc. vietų).
Mažoritariniai rinkimai koncentruojasi į asmenis kaip tam tikros vietovės atstovus. Išrinktąjį ir rinkėjus tai skatina palaikyti artimą ryšį („mano rinkimų apygarda“, „mūsų deputatas“). Blogai yra tai, kad į pralaimėjusiems kandidatams tekusius balsus apskritai neatsižvelgiama, jie „prapuola“. Proporciniai rinkimai mums atrodo teisingesni, bet jie ne tokie asmeniški. Paprastai per juos renkamos tik partijos, kurios iš anksto pateikia kandidatų sąrašą, taigi per rinkimus kandidatai renkami tarsi bloku. Pagal šį principą renkama Lietuvoje. (Mažoritarinių rinkimų pavyzdžiai yra D. Britanija, Prancūzija; Vokietijoje per rinkimus į Bundestagą – „santūrūs“ proporciniai rinkimai; JAV senatas renkamas mažoritariniais, atstovų rūmai ? proporciniais rinkimais).
Didelis mažoritarinių rinkimų pranašumas yra tas, kad jie paprastai sukuria aiškią daugumą ir drauge stabilius politinius santykius. Mažesnės partijos beveik neturi šansų iškovoti kandidatui daugumą, mažoritarinių rinkimų atveju jos parlamente beveik ir neatstovaujamos. Visas vietas gauna nedaugelis didelių partijų. Taip dažnai susidaro dvi didelės politinės stovyklos arba partijos. Geriausias pavyzdys – Anglija su konservatoriais ir leiboristais. Bet „teisingesnė“ proporcinė rinkimų teisė slepia susiskaldymo parlamente pavojų – daug vidutinių ir mažesnių partijų viena kitą blokuoja ir nesugeba sudaryti vyriausybės. Daugelyje šalių barjero išlyga (vietas gauna tik partijos, gavusios tam tikrą skaičių balsų; Lietuvoje 5 proc. visų atiduotų balsų) per parlamento rinkimus turi sukliudyti, kad per mažos partijos neapsunkintų sudaryti parlamente daugumą.
Kaip matėme, šiandien (parlamento) rinkimuose partijos vaidina lemiamą vaidmenį. Trumpai galime pasakyti, jog tai yra politinių bendraminčių susivienijimai. Piliečiams jie kartu yra pagalbinė priemonė, ypač per rinkimus, išreikšti savo politinę valią („aš renku partiją x, nes ji kaip ir aš nori y“). Šiandieninėse sudėtingose valstybėse be partijų vargu ar dar įmanoma praktinė parlamento politika. Partijos formuluoja, gina politinius požiūrius ir atstovauja jiems, vienija ir reiškia piliečių interesus, rinkėjui pateikia suformuluotas politines alternatyvas, iš savo gretų sudaro vyriausybę, ją kontroliuoja, organizuoja rinkimų kovą ir t.t.
Demokratinėse valstybėse svarbus yra laisvas partijų steigimasis (35 str.) ir drauge daugpartinė sistema (diktatūrose – vienpartinė). Pagaliau demokratinėse valstybėse svarbus principas, kad pačios partijos yra demokratiškos struktūros. Kandidatų iškėlimas renkant pagal sąrašus turi vykti demokratiškai.

Holger Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Zigmantas Ardickas