Holger Lahayne

Dauguma pasaulio vyriausybių buvo ir yra geriausiu atveju vidutiniškos, kai kurias galėtume įvertinti kaip blogas, kai kurias – kaip žiaurias ir tironiškas. Tik nedaugelis savo užduotis vykdo gerai ir ištikimai. Kaip tik todėl čia iškeltas klausimas virsta tikra problema, nes kas gi galvotų nepaklusti moraliai ir teisingai funkcionuojančiai valstybei? Šiuo klausimu ypatingai domisi krikščionys. Jau ištisus šimtmečius jie ieško atsakymų. Viena vertus, jie gerai žino vienareikšmišką biblinį reikalavimą gerbti valdžią ir jai paklusti (Rom 13,1; 1 Pt 2,13 ir 17). Kita vertus, jie lygiai taip pat gerai žino, kad kai kuriais atvejais Dievui reikia labiau paklusti negu žmonėms ar valdžioms. Kaip abu šiuos dalykus suderinti? Esminis atsakymas į šią dilemą, nežiūrint visų tarp krikščionių vykstančių diskusijų, yra toks: nepaklusti kai kuriais atvejais galima, netgi būtina. (Išskyrus tik bet kokią valstybę atmetantį ir raginantį iš esmės jai nepaklusti anarchizmą bei radikalųjį patriotizmą. Pastarajam valdžia yra absoliutas, o iš pavaldinių yra reikalaujama aklo, besąlyginio paklusnumo. Šių dviejų klausimų čia nenagrinėsime).
Iš esmės beveik visi krikščionys pritaria minčiai, kad civiliams asmenims kartais leidžiama nepaklusti. Tačiau svarbiausias klausimas – kur ribos? Kada mes galime atsisakyti paklusti? Ir kaip? Ar privalome mokėti visus mokesčius netgi tuomet, kai valstybė juos panaudoja blogiems tikslams? Ar turime teisę laužyti įstatymus tam, kad užkirstume kelią amoraliam elgesiui? Ar galime aktyviai pasipriešinti, jeigu vyriausybė skriaudžia mūsų tikėjimo brolius? Ar teisingai elgėsi Sovietų Sąjungoje gyvenę krikščionys, kai nežiūrėdami nuolatinių draudimų, jie skelbė savo tikėjimą ir dažnai nepaisė valstybės potvarkių?
Taigi kur pažymėsime ribas? Atsakydami į šį ir į kitus pavienius klausimus galime išskirti dvi pozicijas. Tolimesnioji, neapibrėžtesnė pozicija ragina nepaklusti vyriausybei, jeigu ji skelbia ir priima nebiblinius, amoralius ir blogus įstatymus. Tokia pozicija remiasi požiūriu (ir jis yra teisingas), kad valstybės valdžia nėra absoliuti. Įstatymas yra aukščiau vyriausybės, o ne vyriausybė aukščiau įstatymo. Teologas Samuelis Rutherfordas 1644 m. apie tai yra pasakęs: „Įstatymas yra karalius“. Įstatymas yra pagrindinis mastelis ir, jeigu karalius nebenori jam lenktis, tai ir sekti juo nebėra būtinybės. Vyriausybė, veikianti prieš Dievo įstatymą, laikoma tironiška. O tironiškai vyriausybei gali ir turi būti protestu (ir jėga) priešinamasi.
Atstovaujantieji tokiai pozicijai ragina nepaklusti, jeigu vyriausybė leidžia klestėti blogiui, jeigu ji priima blogus įstatymus, jeigu daroma žala laisvei, jeigu vykdoma politinė priespauda. Pavyzdžiui, galima valstybei nemokėti (arba mažiau mokėti) mokesčių, jeigu ji vykdo neteisingą, „imperialistinį“ grobikišką karą; užtverti praėjimą į legaliai veikiančias klinikas, kuriose daromi abortai, kad būtų išgelbėta negimusi gyvybė; nesilaikyti įstatymų, draudžiančių religijos mokymą mokykloje.
Pati esmingiausia tokios pozicijos problema yra tiksli „įstatymo“, aukštesnės valstybės instancijos, charakteristika. Krikščioniui Rutherfordui tai reiškė amžinai galiojantį Biblijos Dievo moralės įstatymą. Deistas Jefersonas JAV „Nepriklausomybės deklaracijoje“ (Declaration of Independence) įstatymą suprato kaip „neatimamą“, įgimtą žmogaus teisę. O panteistas Henris Davidas Thoreau, pilietinio nepaklusnumo „tėvas“, jį rado kiekvieno sąžinėje: „Pagrįstai įsipareigoti aš galiu tik vienam vieninteliam dalykui – visuomet daryti tai, kas man atrodo teisinga“. (The Resistance to Civil Government, 1849. Išskirta straipsnio autoriaus.) Kada gi galėtume pavadinti vyriausybę „neteisėta“ ir bloga? Vienodo atsakymo į tai nesuranda ir krikščionys.
Aiškiau apibrėžtus ir praktiškesnius atsakymus šiuo klausimu pateikia antroji, konkretesnė pozicija: nepaklusti galima, kai įstatymai ir nutarimai verčia mus blogai elgtis. Tik tuomet, kai iš mūsų yra reikalaujama amoraliai ir blogai elgtis, mes nebeprivalome paklusti. Čia kalbama apie tiesioginio nepaklusnumo įstatymui formą, kadangi jis tiesiogiai prieštarauja aiškiam Dievo įsakymui – tai nepaklusnumas konkrečiam įstatymui, o ne valstybei ar vyriausybei apskritai. Panagrinėkime keletą pavyzdžių. Valstybė reikalauja (šiandieninė Kinija), kad jos piliečiai darytų abortus – šį reikalavimą galima ignoruoti, kadangi jis visiškai nesiderina su Dievo valia; vyriausybė draudžia krikščionims rinktis į pamaldas – šis įstatymas gali būti laužomas, nes jis tiesiogiai prieštarauja Dievo reikalavimui melstis, bendrauti ir dalyti sakramentus; nacistinė vyriausybė reikalavo išduoti visus besislapstančius žydus – nepaklusti tokiu atveju reikėjo, nes šio įsakymo laikymasis žydų tautybės žmonėms būtų atnešęs mirtį.
Taigi toks nepaklusnumas orientuojasi į konkrečius valstybės įstatymus. Vokiečių teologas Dietrichas Bonhoefferis apie tai yra pasakęs: „Nepaklusnumas gali būti tik konkretus apsisprendimas pavieniais atvejais. Apibendrinimai veda prie apokaliptinio vyresnybės juodinimo. Net ir antikrikščioniška vyresnybė tam tikra prasme visgi išlieka vyresnybe. Negalima iš vyresnybės, kuri persekioja Bažnyčią, atimti valstybinių mokesčių“ (Ethik. – München, 1949, S. 267). Taip elgėsi ir pirmieji krikščionys. Jie vadovavosi Naujojo Testamento raginimais, kad kiekvienai valstybei – o anuomet paprastai tai būdavo pagoniškos valstybės, kurioms vadovaudavo dažnai amoralus ir krikščionis persekiojantis imperatorius – reikia mokėti jai priklausančius mokesčius (Mt 22,21; Rom 13,7).
Apibrėžtesnė pozicija turi svarų argumentą – ji atitinka visus biblinius civilinio nepaklusnumo pavyzdžius. Trumpai apžvelkime svarbiausius.
• Atsisakymas žudyti nekaltus vaikus. Egipto faraonas hebrajų pribuvėjoms įsakė žudyti visus žydų tautybės naujagimius berniukus. Moterys nepakluso šiam įsakymui ir buvo už tai Dievo palaimintos (Iš 1,15–21).
• Paleistuvė Rachaba išgelbsti izraeliečių žvalgus. Prieš Kanaano užkariavimą Jozuė pasiuntė į šalį du žvalgus, kurie apsistojo Rachabos namuose Jeriche. Ji nepakluso miesto karaliaus įsakymui išduoti vyrus. Moteris pamelavo persekiotojams, parodydama į priešingą pusę (Joz 2,1–14). Toks jos elgesys Naujajame Testamente buvo pagerbtas (Hbr 11,31).
• Obadija apsaugo pranašus nuo karalienės Izabelės. Piktoji Izraelio karalienė Izabelė norėjo išnaikinti visus pranašus. Obadija, pats būdamas pranašas, nepaisė jos nurodymų ir išgelbėjo šimtą pranašų nuo mirties, paslėpdamas juos olose (1 Kar 18,4).
• Danielius atsisako garbinti stabus ir karalių. Babilonijos karalius Nebukadnecaras įsakė kiekvienam, gyvenančiam jo karalystėje, garbinti auksinę statulą. Danielius ir abu jo draugai nepakluso ir buvo įmesti į degančią krosnį. Stebuklingu būdu Dievas išgelbėjo juos nuo žūties liepsnose (Dan 3).
Dar vienas pavyzdys, rodantis Danieliaus nepaklusnumą vyresnybei ir ištikimybę Dievui: Persijos karalius išleido įsakymą, kad trisdešimt dienų visi privalo melstis vien tik jam (Dan 6,7). Tačiau Danielius triskart per dieną demonstratyviai klūpodamas meldėsi Dievui ir už tai buvo įmestas į liūtų duobę. Tačiau Dievas jį vėl išgelbėjo nuo mirties ir laimino („Danielius turėjo didelę valdžią Dariaus karalystėje“, Dan 6,28).
• Apaštalai atsisako liautis skelbę Evangeliją. Judėjų vyresnybė Jeruzalėje pareikalavo, kad Petras ir Jonas nebekalbėtų apie Jėzų ir jo nebeskelbtų. Abu atsakė: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo!“ (Apd 4,19) ir toliau pamokslavo, nors dėl to buvo įmesti į kalėjimą.
• Atsisakymas garbinti Antikristą. „Didžiojo sielvarto” metu likusi ištikimoji tikinčiųjų dalis atsisakys garbinti Antikristą bei jo atvaizdus ir Dievo bus už tai apdovanoti „gyvenimo vainiku“ (Apr 2,10; 12,11; 13,4).
Visuose pavyzdžiuose pastebime vieną bendrą dalyką: valstybė, vyresnybė įsako ką nors, kas priverstų žydus arba krikščionis veikti prieš jų tikėjimą ir prieš apreikštąją Dievo valią. Dievas savo žodyje įsakė, kad jį vienintelį garbintume, o ne stabus, kad nekaltų žmonių žudyti negalima ir kad esame įpareigoti skelbti Evangeliją. Įsakymas, prieštaraujantis dieviškajam, skatina žengti konkrečius nepaklusnumo žingsnius. Pagaliau Dievas pritaria nepaklusnumui ir tikinčiųjų elgesiui (iš dalies tiesiogiai, iš dalies netiesiogiai).
Biblijoje nerasime maišto, nukreipto prieš tikrai arba tariamai blogą vyriausybę, pavyzdžių. Ji moko mus, kad nepaklustume jokiam įstatymui, aiškiai verčiančiam blogai elgtis. Prievartinis pasipriešinimas, maištas ir revoliucija Biblijoje nenumatomi [1]. Geriau jau mums prisiimti bausmes, skiriamas už pilietinį nepaklusnumą (Danielius, apaštalai). Be to, galima pabėgti nuo piktųjų valdovų, kaip kad pasielgė Izraelio tauta arba kai kurie pranašai (Obadija, Elijas).
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad konkretus pavienis nepaklusnumas laikantis antrosios pozicijos yra tikriausiai per daug pasyvus. Ar tai viskas, ką galime padaryti? Ir taip, ir ne. Iš tiesų Naujasis Testamentas nenumato aktyvaus, prievartinio priešinimosi blogai valstybei. Atvirkščiai: kantrus ištvermingumas persekiojimuose ir susitramdymas yra vertinami kaip galimybė džiaugtis. (1 Pt 4,12–13; Apr 13,10 – prisiminkime patį Jėzų!) Tačiau nemanykime, kad negalime padaryti nieko, kas pakeistų blogas vyriausybes, blogus įstatymus ir blogas visuomenes. Greta pavienio nepaklusnumo, pabėgimo ir kantraus ištvermingumo esama ir kitokių galimybių:
• Daryti gera. Pirmoji kiekvieno krikščionio pareiga vyriausybei yra savanoriškas laikymasis jos įstatymų. Krikščionys turėtų išsiskirti įstatymų laikymusi. Be to, jie yra raginami rodyti pavyzdį gerais darbais, visuomet ieškoti „miestui paties geriausio“ (Jer 29,7) ir remti valdžią (1 Pt 2,15; Gal 6,10).
• Melstis už blogas vyriausybes. Paulius ragina krikščionis „atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą.“ (1 Tim 2,1–2) Pats efektyviausias būdas pakeisti neteisingą vyriausybę yra už ją melstis. Praėjusiais amžiais Dievas išgirdo prispaustųjų šauksmą ir maldas ir atsiliepė į jas (Iš 2,23–25), jis tai padarys ir ateityje. Kiekvieno tirono paminklas kada nors bus nugriautas…
• Rinkimai. Naujojo Testamento laikais krikščionys negalėjo pakeisti politinių sąlygų. Tačiau šiandien galime ne tik už imperatorių melstis, mes galime jį išrinkti! Mes galime ir turime viešai protestuoti prieš politinį neteisingumą ir kovoti su blogiu, nenusižengdami įstatymui. Demokratiškai sukurtose valstybėse nebėra jokio reikalo imtis ryžtingų prievartinių veiksmų prieš valdžias.

Holger Lahayne, studijavo teologiją ir grafiką

Vertė Vilija Adomavičiūtė