Stephan Volke
Johannas Sebastianas Bachas „dumplių mynėjams“ nebuvo pernelyg jautrus. Jau per jo paties bei instrumento „apšilimą“ vaikinai būdavo gerokai pašokdinami. Jo sūnus Filipas Emanuelis kartą apie tai rašė: „Kai mano tėvas sėsdavo prie naujo instrumento, pirmieji jo žodžiai būdavo: ‘Visų pirma aš privalau patikrinti, ar vargonai gerus plaučius turi…’, ir tada jis dideliu tempu išgrodavo visą registrą. Vargonų meistrams galiausiai tekdavo balti iš baimės, o berniukai dumplininkai iš tiesų turėdavo suktis kaip įmanydami“. Muzika Bacho gyvenimą lydėjo nuo pat gimimo. Gimęs 1685 m. kovo 31 d. Johannas Sebastianas augo Aizenache ir Johanno bei Marijos Elisabetos Bachų šeimoje buvo aštuntas vaikas. Kas galėjo tuomet pagalvoti, kad mažylis, įvydavęs į risčią tiek savo tėvus, tiek brolius bei seseris, taps vienu žymiausių kompozitorių pasaulio istorijoje.
Tėvas Johannas Ambrozijus buvo bažnyčios muzikantas, grojo smuiku, vargonais ir trimitu. Taigi nebuvo nieko nuostabaus, kad Johannas giedojo bažnyčios chore. Kai mažajam berniukui buvo devyneri, mirė motina. Po metų mirė ir tėvas. Johannas Sebastianas augo pas savo vyriausiąjį brolį Johanną Christophą. Šis dirbo vargonininku Arnštato apylinkėje. Iš jo Sebastianas ir gavo muzikinį išsilavinimą. Apie 1700–uosius pribrendo laikas pasidairyti darbo. Sulaukęs 15 metų, turėdamas gerą sopraną, gavo vietą Liuneburgo šv. Mykolo bažnyčios mokykloje. Čia jis turėjo progos paklausyti puikių vargonininkų, be to, važinėjo į Hamburgą klausytis tuomet garsaus vargonininko Reinkeno muzikavimo. Kai ėmė kisti balsas, Bachas parsisamdydavo muzikantu įvairiose kapelose – dažniausiai kaip smuikininkas. Tuo metu jis jau buvo profesionalus muzikantas.
Būdamas 18 metų, Bachas įsidarbina hercogo Johanno Ernsto orkestre Veimare. Bet po keturių mėnesių jis nusprendžia vargonininkauti Arnštate. Turėdamas ne per daugiausia darbo, jis išsiprašo mėnesiui atostogų, kad nuvyktų į Liubeką. Ten jis nori pasiklausyti garsaus ir didžio vargonininko Buxtehude’s. Keturių savaičių atostogos tampa keturių mėnesių viešnage, po kurios sekė atleidimas iš tarnybos. Buxtehude nepaprastai sužavėjo jaunąjį muzikantą. Tačiau reikėjo užsidirbti pragyvenimui, ir Bachas įsidarbina vargonininku Miūlhauzene.
Tais pačiais (1707) metais jis veda tolimą giminaitę Mariją Barbarą. Finansinė padėtis buvo nelabai gera, todėl jie persikelia į Veimarą, kur Bachas vėl įsidarbina Johanno Ernsto orkestre vargonininku ir kameriniu muzikantu.
Devynerius metus jie praleidžia Veimare. Deja, ir čia neapsieita be problemų. Negavęs kapelmeisterio vietos, kurios tikėjosi, jis pereina dirbti pas princą Leopoldą į Kėteną. Penkeriems metams tampa kapelmeisteriu princo rūmuose. Paties princo taip pat būta išsilavinusio muzikanto. Jis gerai dainavęs ir griežęs smuiku. Į savo keliones princas dažnai pasiimdavo Bachą, todėl po kiek laiko šiuos abu žmones susiejo artima draugystė, nenutrūkusi ir vėliau, kai Bachas paliko Kėteną. Tai vieni iš gražiausių nepaprastojo muzikanto metų, nežiūrint to, kad vienos kelionės (1720 m. liepą) metu mirė Marija Barbara. Prabėgus septyniolikai mėnesių Bachas veda Aną Magdaleną Vuelken, moterį, kuri buvo labai svarbi jo muzikiniame gyvenime. Anna Magdalena ne tik gerai tvarkė namų ūkį, bet ir pati buvo menininkė, galėjusi subtiliai įsijausti į savo vyro darbą.
Tais pačiais metais veda ir princas Leopoldas. Jo žmona nelabai palankiai žiūrėjo į muziką, todėl ir princo kapelmeisterio ateities perspektyvos nebebuvo rožinės.
1722–ieji Bacho gyvenimui vėl atnešė permainų. Johannas Sebastianas gauna kantoriaus vietą Šv. Tomo bažnyčioje Leipcige ir pasilieka ten iki savo mirties. Jis mokė muzikos ir rūpinosi keturių miesto bažnyčių muzikiniais reikalais. Beveik kiekvienam sekmadieniui jis parašydavo naują kantatą (mūsų dienas pasiekė 200).
Jo devizas buvo: „Rūpintis bažnytine muzika – reiškia šlovinti Dievą“. Būdamas 43–ejų metų, Bachas pasiekia savo kūrybos viršūnę. Susikristalizuoja pagrindinis leitmotyvas, kuris tam tikra prasme tampa kompozitoriaus „firminiu ženklu“: Soli Deo Gloria, – vienam Dievui garbė. Jo muzika skamba plačiai už bažnyčios ribų ir yra visų muzikavimų dėmesio centre. Mato pasiją arba Kalėdų oratoriją, Didžiąsias h-moll mišias ir apie 300 kantatų – kiekvieną savo kūrinį, nesvarbu, bažnytinį ar pasaulietinį, Bachas pasirašo raidėmis J. J. arba S. D. G.; J. I. – Jesu, iuva – Jėzau, padėk!, o S. D. G. kilo iš Soli Deo Gloria.
Nepaprasta Bacho gyvenime buvo tai, kad savo kūriniais jis niekuomet nesiekė susikrauti kapitalo ar pelnyti didelę šlovę. Jam nerūpėjo ir tai, kad jo kūriniai taptų žinomi visame pasaulyje. Jis mažiausiai negu bet kas kitas suvokė, kad jo kūrinių šlovė neapsiribos jo gyvenimo epocha. Bachui ne tai buvo svarbiausia. Štai Biblijos eilutė, puikiai išdėstanti jo kūrybos motyvus: „Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui“ (Kol 3,17).
Tai Bachui tebebuvo reikšminga ir tada, kai jis gyvenimo pabaigoje apako. Jo mirtis 1750 metais šalyje didelės sensacijos nesukėlė, o jo žmona Ana Magdalena likusį savo gyvenimą praleido dideliame skurde. Ji mirė būdama 59-erių, praėjus dešimčiai metų po vyro mirties.
Stephan Volke, žurnalistas, leidyklos vadovas
Vertė Saulius Rimkevičius