Francis A. Schaeffer
Neseniai pakviestas jauno, pasaulyje gerai žinomo ekologo, kuris ketino man papasakoti apie savo darbą, buvau nuvykęs į Bermudų salas skaityti paskaitų. Dawidas B. Wingate’as ypač išgarsėjo pastangomis išsaugoti Bermudų audrapaukštį nuo visiško išnykimo. Šis paukštis yra kiek didėlesnis už karvelį. Bermudų audrapaukščiai suka lizdus jau tik nedaugelyje mažų salelių aplink didžiausią Bermudų salą. Jau nemaža metų Wingate’as mėgina padidinti šių paukščių skaičių.
Vaikštinėdami nuo lizdo prie lizdo šnekučiavomės apie globalinę ekologijos problemą. Wingate’as man pasakojo, kad jis vis mažiau besitiki sėkmės, mat paukščiukų vis mažiau beišsirita – išperėjimo procentas mažėja. Norėdamas nustatyti priežastį, jis iš vieno kiaušinio išėmė embrioną ir jį išskrodė. Tyrimai parodė, kad audiniuose yra labai daug DDT, priemonės kenkėjams naikinti. Wingate’as įsitikinęs, kad kaip tik dėl to Bermudų audrapaukščiai vis mažiau beišperi kiaušinių.
O kadangi šis audrapaukštis yra jūrų paukštis ir maisto ieškosi toli nuo krantų Atlanto vandenyne, tai reiškia, jog DDT pesticidas jau užkrėtęs ir vandenyną. Žemės ūkyje naudojamas DDT per upes pateko į vandenyną, ir juo apsinuodiję paukščiai miršta [1]. Naudodami pernelyg daug pesticidų, žmonės pirmiausia atėmė iš gyvūnų, kaip kad iš Bermudų audrapaukščio, galimybę sveikai maitintis. Jei nepavyks išspręsti aplinkos apsaugos problemų, žmonės sunaikins ir savo pačių maisto atsargas. Visai tikėtina, kad netrukus nebegalėsime kaip iki šiol žvejoti atvirose jūrose.
Vien jau rūpindamiesi savo maistu dar per šią kartą turime išspręsti ekologijos problemą. Ekologija – tai „mokslas apie gyvų būtybių santykį su savo aplinka“. O šį santykį suardė žmonės niokodami gamtą. Teršiami vandenys ir dirvožemiai, oras jau be galo pavojingai užterštas, gresia klimato katastrofa. Apie tai girdime ir skaitome pranešimus iš visų pusių ir iš viso pasaulio. Gamta lėtai miršta, o kartu ir galimybė ja džiaugtis.
Net popmuzikoje išsakoma baimė, kad gamta gali žūti. The Doors sukūrė dainą, kurią pavadino „Strange Days“ (keisti laikai). Joje dainuojama:
Ką jūs padarėte žemei?
Ką padarėte mūsų gražiajai seseriai?
Išprievartavote ir nusiaubėte,
Išplėšėte ir ėdėte ją,
Subadėte peiliais ryto prieblandos šešėliuose,
įkalinote ir sutrypėte purvuose.
Kas kaltas?
Žinoma, netrukus po šių pirmųjų bauginančių žinių prasidėjo diskusija, kur glūdi šių problemų priežastys ir kaip tam galime pasipriešinti. Jau 1967 metų kovo mėnesį JAV specialiame žurnale Science pasirodė Lynno White’o jaunesniojo straipsnis „Istorinės mūsų ekologinės krizės šaknys“ [2]. Puikiai parašytoje esė šis istorijos profesorius kaltę už ekologinę krizę primeta krikščionybei. Jo manymu, krikščionybės požiūris į gamtą yra negatyvus. Tokį požiūrį sąlygoja Biblijos mokymas apie žmogaus viešpatavimą visam pasauliui. Juo remdamiesi žmonės priskyrė sau „teisę“ beatodairiškai eksploatuoti gamtą. Jis tvirtina, jog žmonių santykius su aplinka vis dar apvaldęs toks „krikščioniškas mentalitetas“, nors gyvename nebe krikščioniškame, o pokrikščioniškame pasaulyje.
White’as suprato, kad būtina rasti ekologijos srityje atramą, tvirtą pagrindą, ir juo remiantis spręsti šias problemas. Jis rašo: „Žmogaus elgesys su jį supančiu pasauliu priklauso nuo to, kokį savo ir aplink esančių daiktų santykį jis mato. Jo elgesį ekologijos atžvilgiu nepaprastai giliai yra paveikę mūsų įsivaizdavimai apie gamtą ir mūsų pačių nuostata, tai yra religija“. Manau, kad jis yra teisus. Kaip žmonės mąsto, taip jie ir elgiasi. Atitinkama jų pasaulėžiūra nulemia ir jų elgesį su aplinka.
Štai kokią išeitį siūlo White’as: „Kodėl negrįžtame prie Pranciškaus Asyžiečio?“ Kad kas nors pasikeistų, turėtume vadovautis jo mintimis. White’as priešstato Pranciškų „tradiciniam“ krikščioniškam atsakymui, esą žmonės turį teisę žaloti gamtą. „Didžiausias Vakarų istorijos dvasios revoliucionierius, Pranciškus Asyžietis, pateikė kitokį krikščionišką gamtos suvokimą ir kitokio santykio su gamta modelį. Jis norėjo neriboto žmogaus viešpatavimo visam pasauliui idėją pakeisti mintimi, jog visos gyvos būtybės yra lygios.“ Asyžietis į visus gyvus padarus žiūrėjo kaip į žmonių brolius ir seseris, o ne pavaldinius ar žemesnius kūrinius. Jo „Sesers Saulės giesmėje“ [3], panašiai kaip The Doors dainoje, sakoma:
Tegarbina Tave, o Viešpatie, visi tavieji kūriniai,
Ypač puikioji sesė Saulė,
Kuria teiki mums dienos šviesą…
Garbinkim Tave, o Viešpatie, su broliu Mėnesiu ir sesėm žvaigždėm;
Tu sukūrei juos danguje gražius,
šviesius ir skaisčius.
Garbinkim tave, o Viešpatie, su broliu Vėju…
… su broliu Vandeniu… su sese Ugnimi…
Garbinkim Tave, o Viešpatie, su sese žeme, mūs motina,
Kuri maitina mus ir valdo,
Ir augina visokį vaisių, žiedus spalvinguosius, žolę.
White’o nuomone, tiek šių laikų gamtos mokslus, tiek ir technologiją gamtos atžvilgiu taip persmelkusi tradicinė krikščioniška arogancija, kad vien iš jų neįmanoma tikėtis ekologinės problemos sprendimo. Pavyzdžiui, vien technika nepagerins mūsų padėties, nes technologijos nuostata remiasi mintimi, jog žmonės yra gamtos valdovai. Jis aiškina taip: „Kadangi mūsų sunkumų šaknys yra religinio pobūdžio, tai ir gydymas iš esmės turi būti religinis, kaip jį bepavadintume. Turime naujai suvokti ir pajusti savo pačių prigimtį ir savo pačių nuostatas. Kelrodis mums galėtų būti giliai religinis ankstyvųjų pranciškonų suvokimas apie dvasinį visų paskirų gamtos reiškinių savarankiškumą. Taigi ekologų globėju siūlau Pranciškų“.
Panteizmas: žmogus nėra vertesnis už žolę
White’as pasiūlė grįžti prie mistinio Asyžiečio mąstymo. Tačiau daugelis mūsų amžininkų eina dar toliau ir tik panteizme mato sprendimą. Jeigu suvoktume, kad žmogus ir gamta yra vienos, tai yra dieviškos prigimties, su aplinkiniu pasauliu elgtumės pagarbiau ir jo nebegriautume.
Mūsų laikais propaguojami įvairūs panteizmo variantai, bet nė viena jo formų nepateikia pakankamai išsamių atsakymų. Jis ir negali skirti atskiriems dalykams kokios nors reikšmės, nes prasmę mato tik visumoje. Bet jeigu atskirybės nėra reikšmingos, tuomet gamta ir žmogus taip pat nėra reikšmingi. Panteizmas atsako į klausimą apie vienybę, bet įvairybei jis negali suteikti reikšmės.
Panteizmas tik ta prasme „rezultatyvus“, kad žmonių jausmus perkelia gamtai ir taip ją romantizuoja. Kalbama apie žemesniųjų būtybių „žmogiškas“ reakcijas – sakykim, kalbėdami apie vištą, jos „meilės reikalus“ apibūdiname žmogiškais požymiais. Toks metodas tik todėl duoda rezultatų, kad žodžiais žmonių jausmai labiau motyvuotai perkeliami gamtai.
Panteistiniai atsakymai ne tik teoriškai, bet ir praktiškai yra neišbaigti. Jie nepaaiškina to fakto, kad gamta yra dvipusė. Viena vertus, ji yra „palanki“ ir „maloninga“, bet ji dažnai būna ir „priešiška“. Panteistas gamtą suvokia kaip normalią, nes jo sistemoje nėra vietos nenormalumui. Tai veda prie praktinės dilemos kaip A. Camus romane Maras, kur Orionui tenka pasirinkti: jei jis prisijungs prie gydytojų ir kovos su liga, tai kovos su Dievu; bet jei jis stos kunigo pusėn, tai yra nekovos nei su liga, nei su Dievu, tai elgsis nežmoniškai. Camus šios problemos nesprendė. Jei viskas yra viena visuma ir be esminio skirtumo yra dalis dieviškosios kūrinijos, tai kuo tuomet paaiškinti gamtos blogį ir destruktyvumą kaip kad maras? Camus suprato, kad tai daugiau negu teorinė problema. „Kaip galiu įveikti marą“ – tai svarbu.
Galiausiai panteistinis požiūris žmogų nubloškia ant nuasmenintos ir žemos pakopos. Ne gamta nuolatos aukštinama, o žmogus žeminamas. Tuo ne kartą galime įsitikinti. Albertas Schweizeris [4] dažnai kalbėjo apie didelę pagarbą gyvybei. Bet vienas gydytojas, dirbęs kartu su juo, kartą pasisakė mieliau norįs matyti Schweizerį ne tiek rodantį pagarbą gyvenimui, kiek mylintį gyvenimą ir žmones.
Žmogaus orumo jausmas Rytų panteizmui nepažįstamas. Drauge jis nepripažįsta ir žmogaus kaip individo teisių [5]. Beje, idealistinis marksizmas galėjo atsirasti tik kaip krikščionybės atmaina. Jis niekuomet nebūtų galėjęs rastis Rytuose. Marksizmo kaip programos (ne kaip realybės!) stiprybė yra kalbėjimas apie žmogaus orumą. Rytų dirvoje tokios mintys nebūtų suvešėjusios, nes panteizmas su tikruoju žmogaus orumu nesuderinamas. Idealistinis marksizmas yra žydiškai krikščioniška erezija.
Taigi tas, kuris siūlo panteistinį sprendimo būdą, pamiršta faktą, kad panteizmas gamtos niekuomet nepakelia iki žmogaus lygmens, o abu – ir žmogų, ir gamtą – įmurkdys į liūną. Galų gale jam nežinomos tokios kategorijos ar kriterijai, kurie leistų atskirti blogą prigimtį nuo geros. Vadovaudamiesi panteizmu, moralėje prieiname prie D. de Sade’o posakio „Tai, kas yra, yra gerai“, o žmogus nėra vertesnis už žolę.
Žinoma, į Asyžietį nereiktų žiūrėti kaip į panteistą, bet jo įsivaizdavimas, kad visos būtybės lygiavertės, lengvai užveda ant panteistinio kelio. Visgi jau dabar norėčiau pabrėžti, kad iš Asyžiečio galime daug pasimokyti. Iš White’o irgi: daugelis krikščionybės formų taip pat neatsakė į klausimą, kaip mums dera elgtis su gamta. Pakankamai dažnai krikščioniškas mąstymas menkai tevertino ar tiesiog ignoravo gamtą. Pavyzdžiui, Bizantijos menas tik dangaus kūnus laikė vertingais. Tik Masaccio Italijoje ir van Eyckas Nyderlanduose vėl ėmė tapyti tikrovišką gamtą. Ir iki šiol didelei krikščioniškų pažiūrų daliai būdingas gamtą niekinantis platonizmas.
White’as teisėtai protestavo prieš klaidingas krikščioniškas pažiūras. Iš tikrųjų, jei manysime galį žiauriai elgtis su gyvūnais dėl to, kad jie neturi sielos ir turi būti valdomi, vadovausimės tik iškreipta krikščionybe. Tačiau koks gi tikrasis Biblijos požiūris, galįs mums būti pagrindas sprendžiant ekologijos problemą? Kokia turi būti mūsų pozicija gamtos atžvilgiu? Kaip Biblija žiūri į gamtą?
Pasaulio sukūrimas
Krikščioniškoji gamtos samprata paremta pasaulio sukūrimo koncepcija: Dievas buvo iš pradžių ir viską sukūrė iš nieko. Taigi pasaulio sukūrimas nėra paprasčiausias Dievo esybės išplėtimas. Sukurtas pasaulis egzistuoja atskirai, sukurti daiktai yra iš tiesų ir jie – objektyvūs. Tokiu būdu biblinis požiūris gamtos vertę traktuoja kaip savaiminę.
Esmine filosofijos problema Sartre’as laiko klausimą, ar kas nors egzistuoja. O gamta yra, – net jei žmogus ir nežino, kodėl. Krikščionys žino, kodėl ji yra. Sukurtas pasaulis nėra dieviškosios esybės dalis arba „Dievo sapnas“, kaip tvirtina Rytų filosofai, – jis yra iš tikrųjų. Gal tai atrodo naivu ar savaime suprantama, bet nėra taip paprasta. Krikščioniškoji koncepcija yra turininga ir duoda labai svarbių rezultatų.
Pavyzdžiui, įdomu, kad olandų dailininkai paplitus Reformacijos idėjoms pradėjo tapyti gamtą. Jie nebebuvo verčiami kurti vien religinės tematikos darbus. Iš tikrųjų nuo to laiko religinės scenos tapomos retai. Daugumai menininkų staiga ėmė atrodyti, kad gamtą verta tapyti, ir rado atsparą krikščioniškoje dirvoje. Jei manome, kad gamtą tapyti verta, drauge tarsi teigiame, kad gamta, kurią tapome, pati savaime yra vertinga. štai koks yra tikrasis krikščioniškas požiūris, kuris remiasi pasaulio sukūrimo iš nieko realybe ir tuo faktu, kad Dievas lygiai taip sukūrė visus daiktus. Visi daiktai tokiu pat būdu buvo iš nieko sukurti. Visko, taip pat ir žmogaus, kilmė yra ta pati.
Visa tai, be abejo, susiję su Dievo esybe. Čia iškyla ne tik klausimas, ar Dievas egzistuoja, tačiau ir koks Dievas egzistuoja. Dievas, kuriuo tiki žydai ir krikščionys, absoliučiai skiriasi nuo kitų pasaulio dievų. Jis yra asmeniškas ir begalinis Dievas. Rytų dievybės pagal apibrėžimą yra begalinės, viską vienodai sujungdamos – vyrišką ir moterišką pradą, žiaurumą ir nežiaurumą ir t. t. Bet jos niekuomet nėra asmeniškos. O Vakarų kultūrų dievybės – graikų ir romėnų dievai, didingasis dievas Toras ir anglosaksų dievai, priešingai, visuomet buvo asmeniški, tačiau riboti ir baigtiniai.
Žydų ir krikščionių Dievas, kaip matome, yra ypatingas, nes jis – begalinis ir kartu asmeniškas. Kaip jis pats žiūri į savo sukurtą pasaulį? Kalbant apie jo begalybę, reikia pasakyti, kad tarp jo ir pasaulio žiojėja didžiulė praraja. Jis sukuria visus daiktus, jis vienintelis yra Kūrėjas, visa kita – sukurta. Tik jis – begalinis, tik jis – Kūrėjas, visa kita yra kūriniai ir jie baigtiniai. Tik jis – nepriklausomas, visa kita yra priklausantys daiktai. Pagal Biblijos teiginius, žmogus, gyvūnai, augalai visi vienodai yra atskirti nuo Dievo, nes jis juos sukūrė. Jei kalbėsime apie begalybę, tai žmogus lygiai taip atskirtas nuo Dievo kaip ir mašina.
Vienu begalybės atžvilgiu praraja yra tarp Dievo ir viso kito, tarp Kūrėjo ir sukurtų daiktų. Bet yra ir kitas atžvilgis – asmeniškumo. Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą. Todėl žmogus tuo požiūriu, kaip asmeniška būtybė, yra atskirtas nuo gamtos. Kadangi jis yra asmenybė, tai jo vieta sukurtame pasaulyje ypatinga. žmogui svarbiausia yra ryšys su „aukštybėmis“, su Dievu. Tokiu būdu už asmeniškumo yra gyvūnai, augalai ir mašinos, t. y. anoje prarajos pusėje, o Dievas ir žmogus – šioje.
Kaip asmeninė būtybė žmogus skiriasi nuo visos kitos kūrinijos, bet, kita vertus, kaip sukurta būtybė jis sudaro vienumą su ja. Taigi abiem atžvilgiais žmogus susijęs dviem esminiais saitais – „aukštyn“ su Dievu ir „žemyn“ su jo sukurtuoju pasauliu. Taip krikščionis gali atsakyti į klausimą, kas jis yra kaip žmogus. Aš esu sukurtas pagal Dievo atvaizdą, kaip individuali, asmeniška būtybė, atsigręžusi į Dievą ir kokybiškai – ne tik kiekybiškai – skiriuosi nuo kitų kūrinių. Aš nesu vien atomų ir energijos dalelių sankaupa. Bet, kita vertus, kai apsidairau stebėdamas gamtą, matau daug į save panašių dalykų. Aš taip pat sukurtas – kaip ir gyvūnai, augalai ar vandens atomai.
Mes atskirti nuo „žemesniųjų“ kūrinijos formų ir visgi esame su jomis susiję. Tai ne alternatyva, – tikros abi pusės. Tokios koncepcijos nerasime nė vienoje filosofijoje. Ji, be kita ko, paaiškina mechanines žmogaus funkcijas. Pavyzdžiui, mūsų plaučių sistema tokia pat kaip šunų ir kačių. Tai nieko keisto, nes ir žmogų, ir kitas būtybes Dievas sukūrė gyventi toje pačioje aplinkoje. Kai kurios žmogaus funkcijos yra mechaninės. Refleksus turi ne tik gyvūnai, bet iki tam tikro laipsnio jie būdingi ir žmonėms. To ir reikia tikėtis, jei suvoksime, kad esame susiję saitais, siekiančiais tiek viršų, tiek apačią.
Jeigu gamtą imsiu suvokti tokiu požiūriu, kitaip suvoksiu gyvenimą. Gamtą išvysiu kitoje šviesoje. Esu kitoks nei ji, bet vis dėlto giminingas jai. Galiu tarti: „Tikra tiesa, medis yra kūrinys kaip ir aš pats“. Bet tai dar ne viskas, reikia psichologiškai pajausti, kad aš ir medis esame kūriniai.
Šis santykis turėtų kilti ne vien iš estetinių apmąstymų, – nors ir tai būtų pakankamas pagrindas, nes visa, kas gražu, yra svarbu, – bet ir iš noro gerbti kiekvieną būtybę, nes ji tokia, kokią ją sukūrė Dievas. Taigi krikščionis į visus „daiktus“, taip pat ir į medį laukuose, žiūri pagarbiai. Tačiau to medžio nereikėtų romantizuoti. Jei pakeliame kirvį medžiui kirsti, tai kertame ne asmenį, kertame medį. Jo nereikia idealizuoti, bet turime nepamiršti, kad jį sukūrė Dievas ir jis užsitarnauja pagarbos, nes Dievas jį sukūrė kaip medį. Jis visuomet su augalu apsieis kaip su augalu, su gyvūnu kaip su gyvūnu, su mašina kaip su mašina, o su žmogumi kaip su žmogumi nepažeisdamas savo sukurto pasaulio tvarkos. Jis nereikalaus, kad gyvūnas elgtųsi kaip žmogus, bet ir su žmogumi nesielgs taip, tarsi jis būtų gyvūnas. Su kiekvienu kūriniu jis elgiasi pagal atitinkamą jo „pakopą“, taip, kaip jį sukūrė. Jei norime rasti teisingą santykį su Dievu, turime su jo kūrinija elgtis taip kaip ir jis. Galime, pavyzdžiui, kirsti medžius, nes netikime, kaip animistai, kad juose gyvena dvasios arba kad jie – dvasinės būtybės. Ir vis dėlto turime pripažinti, kad medis yra vertingas, ir gerbti jį kaip ir kiekvieną kūrinį.
Kartą jau perspėjome, kad negalima krikščioniško mąstymo painioti su platonizmu. Platonizmas visą materialųjį pasaulį vertina kaip žemesnį, bet jei suvoksime, kad materialiuosius dalykus sukūrė Dievas, nebegalėsime jų vertinti kaip žemesnių. Aišku, matome, kad jo kūriniai yra tam tikrų pakopų. Tačiau tai visai kas kita negu įsivaizdavimas, kad kai kurie daiktai yra „žemesni“, tai yra menkaverčiai, o kai kurie – „aukštesni“, tai yra svarbesni (todėl šias dviprasmiškas sąvokas parašiau kabutėse). Dievas sukūrė visus daiktus, taigi įsivaizdavimas apie kurių nors „žemumą“ yra visiškai klaidingas. Tam tikrus daiktus priskirdami prie „žemesnių“ įžeistume Dievą, kuris juos sukūrė.
Dar viena priežastis, kodėl negalime į materiją žiūrėti kaip į „žemesnę“, yra inkarnacija ir kūniškas Jėzaus prisikėlimas iš mirusiųjų. Inkarnacijos metu Dievas priėmė žmogaus kūną. Kristus iš tiesų buvo prikeltas kūnu iš mirties. Prisikėlęs jis galėjo valgyti ir jį buvo galima paliesti. Jis nebuvo vien dvasia. šis prisikėlęs kūnas šiuo metu yra kažkur mums neregimame pasaulyje. Toks pat bus ir mūsų prisikėlimas. Kristui sugrįžus mūsų kūnai prisikels iš mirusiųjų. Tai bus tikras kūniškas prisikėlimas. Kadangi Dievas mūsų kūną sukūrė kaip ir Kristaus, tai reiškia, kad kūno nevalia niekinti ar laikyti menkaverčiu. Kaip galiu teigti, jog mano kūnas yra „žemesnis“ už mano sielą, jei Dievas sukūrė ir viena, ir kita, – kūną ir sielą? Todėl nėra jokio pagrindo griežtai atskirti dvasinių ir materialių dalykų. Nėra prieštaros tarp materialaus ir dvasinio prado.
Tokį pat akcentą randame ir Dievo sandoroje su Nojumi. Pr 9,9–10 skaitome: „Štai aš padarysiu mano sandorą su jumis ir su jūsų palikuoniais po jūsų, ir su kiekviena gyva esybe, su jumis esančia…“ Šiais žodžiais Dievas sako, kad jo sandora su žmonija yra sandora su visa jo kūrinija. Ir toliau, 12–13, rašoma: „Štai sandoros ženklas, kurį aš duodu amžiniems laikams tarp manęs ir tarp jūsų, ir kiekvienai gyvai su jumis esančiai esybei. Aš dėsiu savo lanką į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir tarp žemės“. Čia Dievas pateikia visą jo sukurtą pasaulį apimančią pranašystę. Dievui svarbus jo pasaulis ir jis jo neniekina.
Ką mes galime pasiekti? Realus pagijimas
Aptarėme krikščionišką požiūrį į gamtą ir mūsų poziciją jos atžvilgiu. Ką konkrečiai galime ir privalome padaryti ekologijos problemoms spręsti? Ką tuo galime pasiekti? Panagrinėkime visas mūsų, žmonių, sąsajas. Pirmiausia tai būtų ryšys su Dievu. Jį suardė pirmoji žmonių nuodėmė (Pr 3). Tačiau nuodėmė ne tik atskyrė žmogų nuo Dievo, ji sutraukė ir kitus, gilesnius ryšius. Įsidėmėtina, kad „prakeiksmas“ (Pr 3) sutelktas į fizinius dalykus: žemė prakeikiama dėl žmogaus, darbai laukuose vargins vyro kūną. Moters kūnas turės kęsti gimdymo skausmus.
Taigi pirmoji nuodėmė pirmiausia atskyrė žmogų nuo Dievo, o dėl to žmogus ir vidujai susiskaldė. Mums žinomas toks psichologinis susiskaldymas. Kitas susiskaldymas – sociologinis. Tai praraja tarp žmonių (aliuziją į tokias problemas aptinkame jau Pr 3,16: „Ir būsi [moterie] vyro valdžioje, o jis bus tavo valdovas“). Be to, žmogus atskirtas ir nuo gamtos, o gamta taip pat susiskaldžiusi. Visur matyti susiskaldymas.
Bet jei priimame Kristų kaip Išganytoją, tai Dievas panaikina mūsų kaltę Kristaus nuteisinimu. Per tai mes turime amžinąjį gyvenimą ir nebestosime prieš teismą. Tačiau praktikoje, mūsų gyvenime, nuo mūsų tapimo krikščionimis iki Kristaus sugrįžimo arba mūsų mirties, mūsų santykis su Dievu dar nėra tobulas. Tai pasikeis, kai Jėzus sugrįš visame savo prakilnume. Rom 8,19–23 Paulius žvelgia į tai, kas vyks ateityje: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, – ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis – ir mes dejuojame laukdami įsikūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo“.
Mūsų išganymas bus visiškai įgyvendintas tik per šį įvykį. Tik tuomet būsime pakylėti, gyvensime nesudrumstame bendrume su Dievu, jį matysime ir nebenusidėsime. Tačiau svarbiausia šioje vietoje yra tai: Paulius sako, kad mūsų žmogiškiems kūnams prisikeliant iš numirusiųjų drauge bus išgelbėta ir gamta. Išgelbės žmogų ir gamtą – kaip ir pirmosios Izraelio Paschos metu Egipte kraujas ant durų staktų išgelbėjo ne tik žmonių pirmgimius, bet ir tautos galvijų pirmgimius (Iš 12).
Laiško romiečiams 6 skyriuje Paulius perkelia tai į mūsų dabarties situaciją ir paliečia vieną svarbiausių krikščioniško dvasingumo principų. Kristus mirė, Kristus yra mūsų Gelbėtojas ir Kristus sugrįš prikelti mūsų iš mirusiųjų. O kadangi tai, kas įvyko per Kristaus mirtį ir kas įvyks jam sugrįžtant, yra tikra, jau šiandien turime tai išgyventi realiai per savo tikėjimą ir šventosios Dvasios galią. Rom 6,8 ir 11: „Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo… Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje“. Jau šiandien visose pirmosios nuodėmės paliestose srityse turime siekti realaus [6] pagijimo. Mes, krikščionys, ne tik turime skelbti, kad „vieną dieną“ visiškai pagysime, – mes raginami liudyti, kad su Dievo pagalba ir Kristaus darbo dėka čia ir dabar galimas realus pagijimas.
Tačiau pernelyg dažnai Bažnyčia buvo nepajėgi. Visi – skyrium ir kaip bendruomenė – turime sugebėti parodyti, kad visose pirmosios nuodėmės paliestose srityse (žmogus ir Dievas; žmogaus vidus; žmogus ir žmogus; žmogus ir gamta; gamta) per Kristų įmanomas realus, regimas, bet ne visiškas pagijimas. Remiantis būsimo visiško ne tik žmogaus, bet ir visos kūrinijos išgelbėjimo faktu, mūsų, Bažnyčios, pašaukimas yra jau šiandien sąveikoje su gamta nepamiršti jos būsimos padėties: jei Dievas nori šio gamtos išganymo ir kada nors jį įgyvendins – kuo šiandien galiu prie šio išganymo prisidėti?
Kaip tai pasiekti? Kaip matėme, galime tą daryti, pabrėždami pasaulio sukūrimo koncepciją. Be to, teisingai suvokdami žmogaus „viešpatavimą“ gamtai (Pr 1,28). žmogus paskirtas valdyti „žemesniąsias“ pasaulio rūšis, bet jis neturi suverenaus viešpatavimo privilegijos. Vienas Dievas yra suverenus valdovas. žmogus prižiūri ne savo nuosavybę. Jei ir turime valią gamtai, ji vis tiek nėra mūsų nuosavybė. Ji priklauso Dievui, o mes turime ją tvarkyti be menkiausio noro išnaudoti. Ji mums paskolinta, gal patikėta, bet mums nepriklauso. Viešpatauti jai gali tik Dievas, tik Dievo viešpatavimo sričiai ji priklauso.
Bet nuo pirmosios nuodėmės žmogus neteisingai naudojasi savo valdymo teise. Jis virto maištininku, stojusiu į visatos centrą. Nuo pasaulio sukūrimo pradžios žmogus turi valdžią, bet kaip puolęs kūrinys jis piktnaudžiauja ja ir engia kitus kūrinius, tarsi turėtų į juos autonominę teisę. Bet krikščionys, kurie per Jėzų Kristų pasiekė bendrumą su Dievu ir kuriems jis yra svarbiausias, turėtų demonstruoti teisingą santykį su gamta. Turime ją valdyti, bet ne kaip puolę žmonės. Neturime elgtis taip, tarsi gamta savaime būtų nieko verta. Tikras viešpatavimas, toks, koks jis turėtų būti, su visais daiktais apsieina kaip su vertingais ir jų negriauna.
Bažnyčia visais laikais to turėjo mokyti ir tą praktikuoti, bet to nedarė. Kas būtų, sakykime, įvykę, jei pramonės revoliucijos metu Bažnyčia būtų pasisakiusi prieš piktnaudžiavimą ekonomine valdžia? Tuo neteigiame, esą pramonės revoliucija buvusi bloga arba kapitalizmas būtinai buvęs neteisingas. Bet Bažnyčia tuo metu, kai ji dar stipriai veikė visuomenės nuomonę, nepasisakė (su retomis išimtimis) prieš nežmoniškas pramonės darbininkų darbo ir gyvenimo sąlygas. Tai lengvabūdiškai buvo perleista Karlui Marxui ir jo sekėjams [7]. Lygiai taip Bažnyčia nepasisakė ir prieš gamtos niokojimą.
Jei Bažnyčia imsis įgyvendinti savo tikėjimą santykiuose su žmonėmis ir su gamta, tai bus pradėtas realus išganymas. Vienas pirmųjų tokio išganymo vaisių yra naujas grožio suvokimas. Dievas apdovanojo žmogų sugebėjimu pajausti grožį, to negali gyvūnai – dar nė vienas gyvūnas nesukūrė jokio meno kūrinio. Dievo pavyzdžiu sukurtas žmogus turi estetikos pojūtį, ir jeigu jis su gamta elgsis taip, kaip jam dera, – kaip ją tvarkančiam valdovui, o ne kaip aklam išnaudotojui, – tuomet gamtos grožis bus išsaugotas.
Visų pirma krikščionims nedera elgtis kaip griovėjams. Mūsų pareiga su gamta elgtis nepaprastai pagarbiai. Galime kirsti medžius namui statyti arba sukurti ugniai, kuri teiks šilumą šeimai. Bet negalime savivaliaudami kirsti medžių. Jei reikia, galime lupti kamščiamedžio žievę ir ją apdoroti. Bet neleistina be būtinos priežasties skobti medžio žievės, kad augalas nudžiūtų ir būtų paliktas kaip skeletas dūlėti vėjuose. Taip elgdamiesi pažeidžiame medžio „teises“. Galime savo namuose išnaikinti skruzdes; bet nevalia užmiršti, kad skruzdei Dievas skyrė vietą pasaulyje, todėl ją turime gerbti kaip Dievo kūrinį. Kodėl turėtume tyčia sutrypti miško takeliu bėgančią skruzdėlę? Tiesa, ji nesukurta pagal Dievo atvaizdą, bet kaip kūrinys ji prilygsta žmogui.
Išėję į medžioklę, žinoma, žudome žvėris norėdami prasimaitinti, bet tai dar nereiškia, kad jie gyvena tam, kad mes juos skerstume. Tas pats pasakytina ir apie žūklę. Yra tokių žmonių, kurie žvejoja ir paskui supūdo savo laimikį ant kranto. O žuvis? Ar ji neturi savo teisių? Ir ne romantinio sužmoginimo prasme, bet tikrų, jai skirtų teisių? Viena vertus, būtų klaidinga su žuvimi elgtis kaip su žmogaus kūdikiu, tačiau kita vertus, žuvis nėra ir pliauska.
Pranciškus Asyžietis mūsų aplinkos būtybes pavadino „broliais ir seserimis“. Jei suvoksime, kad medis, skruzdėlė, žuvis ir žmogus yra tokie pat Dievo kūriniai, tai jis bus nurodęs kelią, apie kurį turėtume pamąstyti ir juo pasukti. Maža to, turėčiau psichologiškai pajusti tai, matydamas medį, paukštį, skruzdę. Jei The Doors tą turėjo galvoje, kalbėdami savo dainoje apie „mūsų gražiąją seserį“, tai rodo jų nepaprastą išmintį.
Francis A. Schaeffer, (1912–1984), teologas, tarptautinės L’Abri draugijos įkūrėjas ir ilgametis vadovas, daugiau kaip 20 knygų autorius
Vertė Vilija Gerulaitienė
Versta iš: Schaeffer F. A. Pollution and the Death of Man. – Good News Publishers/Crossway Books, 1970