Anglies dioksidas
Bespalvės, nedegančios, silpnai rūgščios dujos. Anglies dioksidas yra natūrali oro sudedamoji dalis, sudaranti 0,33 proc. Jis susidaro kvėpuojant gyviems organizmams ir visų pirma degant medžiagoms (elektrinėse, mažose kūryklose deginant anglį, naftą ir dujas). Mažos koncentracijos anglies dioksidas yra nekenksmingas, o didelės – gali veikti svaiginančiai ar troškinančiai. Anglies dioksidas priklauso klimato dujoms, kurios, absorbuodamos ilgųjų bangų spinduliavimą, sąlygoja natūralų šiltnamio efektą. Nuo industrializacijos pradžios, daugiau naudojant anglies, gamtinių dujų ir mazuto bei iškirtus tropinius miškus, anglies dioksido kiekis atmosferoje padidėjo maždaug 25 proc. Maždaug 50 proc. antropogeninio (žmogaus sukelto) šiltnamio efekto sudaro anglies dioksidas. Jei nebus imtasi mažinti anglies dioksido ir kitų dujų (metano, azoto oksido ir kt.) emisijos, po 100 metų vidutinė oro temperatūra pakils 2,5 oC. Šis klimato istorijai neįprastas staigus atšilimas turėtų įtakos pasauliniam klimato pasikeitimui (nors klimato pasikeitimo mastų ir poveikio dar negalima tiksliai nustatyti). Dėl globalinio atšilimo pasikeistų kritulių pasiskirstymas ir dėl to pasistūmėtų vegetacinės zonos, būtų padarytas poveikis miškams, natūraliai ekosistemai ir žemės ūkiui. Toliau reikėtų laukti jūros lygio pakilimo, dėl kurio padažnėtų ir sustiprėtų potvynio katastrofos.
Anglies monoksidas
Bekvapės, bespalvės ir beskonės dujos. Anglies monoksidas susidaro nevisiškai sudegus organiniams junginiams (pagrindiniai šaltiniai – automobilių varikliai, sunkioji pramonė, namų šildymas). Anglies monoksidas ore santykinai greitai pavirsta anglies dioksidu. Įkvėptas anglies monoksidas užblokuoja deguonies patekimą į kraują, audiniuose sukelia deguonies trūkumą bei sąlygoja, esant tam tikrai koncentracijai, galvos skausmą, pykinimą, svaigimą, ūžimą ausyse ir sąmonės netekimą. Dėl didelės transporto koncentracijos piko valandomis arba esant nepalankioms oro sąlygoms (smogui) ypatingai kenkia sergantiems širdies, kraujo apytakos ligomis.
Asbestas
Tai natūraliai atrodanti pluoštinė medžiaga. Asbestas paprastai susideda iš magnio silikato ir dar turi geležies, magnio, aliuminio, kalcio silicio oksidų ir kitų elementų. Pagal sudėtį ir kristalų struktūrą asbestas skirstomas į šešias rūšis.
Industriniu požiūriu reikšmingiausias yra baltasis asbestas (chrizotilas). Pagrindinės naudojimo sritys yra asbestcemenčio (šiferis, fasado elementai, vamzdynai ir kt.) ir dangos gamyba. Asbesto yra glaiste, langų kite, sandarinimo medžiagose ir priešgaisrinės apsaugos audiniuose. Į aplinką jis gali patekti per apdirbimo ir susidėvėjimo procesus (pjaustant asbestcementį arba jam dūlėjant, nusidėvint stabdžių paklotams, ardant grindų dangą). Asbestcemenčio dūlėjimas sukelia asbesto išsiskyrimą, kuris žymiai viršija kitus emisijos šaltinius. Smulkios asbesto dulkių dalelės gali patekti į plaučius ir pasiekusios atitinkamą koncentraciją sukelti mirtinus susirgimus (asbestozę, plaučių, krūtinplėvės arba pilvaplėvės vėžį). Asbesto produktus reikėtų apdirbti kuo mažiau dulkių sukeliančiais būdais, naudojantis ir kvėpavimo apsaugos kaukėmis. Kad būtų visiškai išvengta asbesto sukeliamo pavojaus, reikia naudoti asbesto neturinčius pakaitalus.
Atmosfera
Planetos dujos, specialus Žemės rutulį gaubiantis oro sluoksnis. Žemutinė atmosfera dalijama į troposferą (maždaug iki 10 km aukščio) ir stratosferą (maždaug iki 50 km aukščio). Pateikiame „gryno oro“ sudėtines dalis troposferoje:
azoto apie 78 proc.
deguonies apie 19 proc.
vandens garų apie 2 proc.
argono apie 1 proc.
anglies dioksido apie 0, 3 proc.
neono 18 mg/kg
helio 5 mg/kg
metano 1, 5 mg/kg
azoto dioksido 0, 3 mg/kg
vandenilio 0, 2 mg/kg
ksenono 0, 1 mg/kg
ozono 0, 02 mg/kg
Pramonės rajonų oro užterštumas:
anglies dioksidu 330–550 mg/kg
anglies monoksidu 1–30 mg/kg
anglies vandeniliu 0,2–2 mg/kg
sieros dioksidu 10–300 ug/kg
azoto dioksidu 10–200 ug/kg
azoto monoksidu 10–200 ug/kg
ozonu 20–200 ug/kg
dulkėmis 50–500 ug/m3
Baterijos
Elektros energijos kaupimo prietaisai. Skirstomi į įkraunamas sistemas (pavyzdžiui, švino akumuliatoriai, nikelio-kadmio akumuliatoriai) ir neįkraunamas (pavyzdžiui, gyvsidabrio oksido, sidabro oksido, cinko-oro, šarmo-mangano, cinko-anglies, ličio baterijos). Skiriasi ir pagal formas (bloko, lazdelių, plokščios baterijos, sagos formos elementai). Visose baterijose yra daugiau ar mažiau aplinką teršiančių cheminių medžiagų – gyvsidabrio, švino, cinko, mangano, nikelio, kadmio. Kiekvienoje baterijoje yra gyvsidabrio, išskyrus švino-nikelio-kadmio akumuliatorius bei cinko-anglies ir ličio baterijas. Didžioji panaudotų baterijų dalis patenka į atliekas. Apdorojus atliekas (pirmiausia po atliekų deginimo ir kompostavimo), išsiskiria aplinkai pavojingi sunkieji metalai, kurie užteršia aplinką ir žmogaus organizmą. Gyvsidabrio oksido ir šarmo-mangano baterijos yra pagrindiniai gyvsidabrio taršos šaltiniai buitinėse atliekose.
Benzolas
Bespalvis, turintis aromatinį kvapą, degus, lengvai lakus skystis. Organinėje chemijoje svarbi pradinė medžiaga aromatinių junginių gamybai. Benzolas priskiriamas prie vėžį sukeliančių medžiagų. Jo garai kenksmingi sveikatai. Santykinai didelė benzolo koncentracija gali sukelti leukemiją (kraujo vėžį), o esant žemai koncentracijai gali skatinti įvairius kraujo sutrikimus. Be to, benzolas gali paveikti chromosomas. Jis nuodingai veikia vandens telkinių organizmus. Benzolo garų žala augalams nėra pastebėta. Vidutiniškai benzolo normaliame benzine yra 1,6 proc. ir švino neturinčiame bei su švinu A 95 ir A 98 benzine iki 2,3 proc. arba 3,8 proc.. Į aplinką patenka kartu su automobilių išmetamosiomis dujomis ir garuodamas. Naudojant katalizatorius ir švino neturintį benziną automobilių benzolo emisiją galima sumažinti apie 90 proc.
Chloro angliavandeniliai
Bendras pavadinimas organinių junginių, kuriuose yra chemiškai prijungto chloro. Kai kurie chloro angliavandeniliai dėl junginio blogo skilimo ir toksiškumo sukelia stiprią ekologinę žalą. Daugelis chloro angliavandenilių labai iš lėto suyra biologiškai (t. y. vykstant augalų ir gyvūnų medžiagų apykaitai), arba ekologiškai (t. y. natūralia medžiagų apytaka); dėl gero tirpumo riebaluose šis junginys gali kauptis žmogaus ir gyvūnų riebaliniuose audiniuose. Daugelis chloro angliavandenilių yra labai nuodingi ir gali sukelti vėžį. Chloro angliavandeniliui priklauso ir polichloruotas dibenzodioksinas (dioksinas), kuriuo 1996 metais Italijoje prie Seveso buvo užnuodytas ištisas žemės ruožas.
Dažniausiai chloro angliavandeniliai naudojami gaminti pesticidams, medienos apsaugos priemonėms, valikliams, tirpalams, plastmasėms ir narkozės vaistams.
Fluorchlorangliavandeniliai
Angliavandenilių junginiai (dažniausiai metano ir etano dariniai), kuriuose vandenilio atomai, veikiami fluoro ir chloro atomų beveik visiškai pakeičiami. Įvairūs fluorchlorangliavandeniliai pažymėti skaičių kodais (R 11, R 12, R 113 ir R 22 – dažniausiai sutinkami fluorchlorangliavandeniliai), yra skysto arba dujų pavidalo. Fluorchlorangliavandeniliai naudojami kaip šaldikliai šaldytuvuose, kaip valymo priemonės elektronikos pramonėje, sintetinių medžiagų putojimui sukelti (daugiausia poliuretaninės putos) ir aerozoliui gaminti. 1986 metais pasaulyje buvo pagaminta ir sunaudota 1,14 mln. tonų fluorchlorangliavandenilių. Nuo tada gamybos ir sunaudojimo kiekis truputį sumažėjo. Fluorchlorangliavandeniliai nepaprastai stabilūs ir nenuodingi, todėl juos tiesiogiai galima naudoti įvairiose srityse.
Fluorchlorangliavandeniliai nesuyra žemės paviršiuje ir žemutiniuose oro sluoksniuose ir po keleto metų patenka į stratosferą (10–50 km aukštį), kur gerokai prisideda prie ozono sluoksnio ardymo. Ozono sluoksnis išfiltruoja trumpabangius saulės šviesos ultravioletinius spindulius, darančius žalą žmonėms, gyvūnams ir augalams. Dėl suardyto ozono sluoksnio gali padažnėti odos vėžio ligų. Fluorchlorangliavandenilius reikėtų visur pakeisti aplinkai nekenksmingomis medžiagomis (pavyzdžiui, angliavandenilį naudoti sintetinių medžiagų ir aerozolio gamyboje, amoniaką – kaip šaldiklį, drėkinamas valymo sistemas – elektroninėms dalelėms valyti ir kt.).
Formaldehidas
Bespalvės, nemalonaus kvapo dujos. Svarbi cheminių produktų pradinė medžiaga. Formaldehidas naudojamas daugelyje pramonės sričių (drožlių plokščių, dažų, tekstilės gamyboje ir kt.) ir kaip dezinfekavimo bei konservavimo priemonė (pavyzdžiui, kosmetikoje).
Karbamidinė formaldehido derva naudojama kaip jungiamoji priemonė drožlių plokščių gamybai ir namų izoliacijai. Formaldehido garai (iš drožlių plokščių ir sandarinimo putų) gali sukelti stiprius galvos skausmus, sudirginti kvėpavimo takus ir gleivines. Pastebėta ir odos alerginė reakcija. Manoma, kad formaldehidas gali sukelti vėžį.
Išmetamosios dujos
Tai iš vidaus degimo variklių (Oto ir dyzeliniai varikliai) į aplinką patenkančios dujos. Jos susideda iš aplinkai neutralių medžiagų – azoto dujų, vandens garų, anglies dioksido ir kenksmingų – anglies monoksido, azoto oksido, angliavandenilio, taip pat dulkių ir suodžių. Anglies monoksidas, angliavandenilis ir suodžiai susidaro nevisiškai sudegus degalams; tiesa, suodžius išmeta beveik tik dyzeliniai varikliai. Azoto oksidas susidaro iš azoto ir deguonies vykstant aukštos temperatūros degimui. Išmetamosiose dujose susikaupusios dulkės, kurios pašalinamos iš benzino su švinu Oto varikliuose, ir suodžiai dyzeliniuose varikliuose yra kenksmingi.
Katalizatorius
Medžiaga, skatinanti kitų medžiagų kitimą, bet pati išliekanti nepakitusi. Nuo 1975 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose automobiliuose imta plačiai naudoti katalizatorius, kurių sudėtyje yra tauriųjų metalų. Nesureguliuoti katalizatoriai ir „trijų kelių“ katalizatoriai su mišria valdymo sistema per zondus „Lambda“ skiriasi. Išmetamųjų dujų kenksmingų medžiagų katalizatoriai gali sumažinti iki 90proc. ir daugiau. Automobiliams su katalizatoriais reikia bešvinio benzino.
Nitritai
Tai azoto rūgšties druskos. Nitritai yra nuodingi, jie pažeidžia kraujo aprūpinimą deguonimi. Žmones gali pradėti pykinti, gali atsirasti dusulys (cianozė) ir skrandžio negalavimų. Nitritai ypač žalingi kūdikiams (vartojant pašildytas daržoves, kurios buvo smarkiai tręšiamos ir kuriose susidarę nitratai gali pavirsti į bakterinius nitritus). Žmogaus skrandyje ir žarnyne ši medžiaga per maisto produktų aminus gali pavirsti į nitrozinius aminus. Tokie junginiai sukelia vėžį.
Ozonas
Dujos, kurios stratosferoje susidaro dėl ultravioletinio spinduliavimo ir mažais kiekiais patenka į netoli Žemės esančius sluoksnius. Ozonas susidaro ir apatinėje atmosferoje dėl azoto oksido ir angliavandenilių (fotooksidantai) cheminių reakcijų. Ozonas pagamina fotocheminio smogo pagrindinius komponentus. Ozono molekulės (O3) susidaro, priešingai nei (dviejų atomų) oro deguonis (O2), iš trijų deguonies atomų ir turi intensyvią tendenciją atiduoti atliekamus deguonies atomus. Tokiu būdu ozonas yra labai reaktyvus, be to, tai stipri oksidacijos priemonė, kuri gali būti žalinga įvairioms medžiagoms (automobilių padangoms, tekstilės dažams ir kt.), augalams ir sveikatai. Jau esant mažai koncentracijai gali atsirasti plaučių funkcijų sutrikimų, funkcinių biocheminių pakitimų, gleivinės dirginimų. Ozonas ir kiti fotooksidantai ypatingai prisideda prie miško išnykimo vidutinio aukštumo kalnuose. Ozonas sunaikina bakterijas ir virusus ir dėl to naudojamas paruošti geriamajam vandeniui.
Pesticidai
Tai priemonė gyvulių ir augalų kenkėjams naikinti. Naudojama atsargoms ir medžiagoms apsaugoti, viešajai ir gyvūnų higienai palaikyti. Tačiau dėl netinkamo naudojimo, neatidumo arba nelaimingo atsitikimo, vėjo dreifavimo bei vandens transportavimo pesticidai gali patekti į kitas ekosistemas. Pesticidai tiesiogiai veikia ne tik kenkėjus, – daugeliu atvejų ir naudingas medžiagas bei gyvūnus. Netiesioginis poveikis gali paaiškėti, kai naudingieji gyvūnai (paukščiai, bitės) apsinuodija pesticidų pažeistais augalais ar gyvūnais ir tokias medžiagas platina. Ypatinga problema – veislių ir genčių susiformavimas, kuriems pesticidai daugiau nebeturi poveikio (rezistencija).
Pagal stabilumą pesticidai skirstomi į dvi grupes: lengvai suardomi junginiai ir ilgalaikiai junginiai, kurie savo pradine arba pakeista forma ilgą laiką išlieka ekosistemoje. Kai kurie pesticidai gali kauptis gyvūnų arba žmonių organizmuose per maisto grandinę (DDT). Pesticidų žala gali būti ūmaus ir chroniško pobūdžio (aplinkos nuodai), ji gali pasireikšti kaupiantis arba sąveikoje su kitomis medžiagomis (kombinacinis poveikis).
Rūgštūs lietūs
Lietaus vandenyje, atsižvelgiant į savaime ore esančias medžiagas, turėtų būti maždaug 5–6,5 pH. Esama lietaus vandens pH, pavyzdžiui, Vokietijoje vidutiniškai maždaug nuo 4,0 iki 4,6. Tai maždaug dešimt dvidešimt kartų viršija rūgšties kiekį, palyginti su natūraliomis rūgšties proporcijomis. Vandens kritulių analizė leidžia nustatyti, kad šis rūgštingumo padidėjimas susijęs su sieros ir azoto rūgščių kiekiu. Šios rūgštys susidaro atmosferoje kaip sieros oksido irazoto oksido teršalai. Pirmiausia rūgštūs krituliai (nuo jų ežeruose išnyko žuvys) buvo stebimi Skandinavijos šalyse.
Jau keleri metai iš dalies visame Vidurio Europos areale miškams daroma vis daugiau žalos, visų pirma baltosioms eglėms ir eglinių medžių grupėms. Dėl tokios žalos kalti ir rūgštūs lietūs. Rūgštūs lietūs turi įtakos dar ir korozijai. Žiemos mėnesiais, kai didžiausia sieros dioksido koncentracija, sniego paviršiuje gali susikaupti rūgštūs sieros junginiai ir tirpstant sniegui stipriai ir netikėtai padidinti vandens telkinių rūgštingumą. Dėl to gali išnykti mailius (taip įvyko Švedijoje).
Rūkymas
Rūkymas – įvairiausių cheminių medžiagų pasisavinimas, tarp jų ir sukeliančių vėžį. Šalia biologiškai aktyvios medžiagos nikotino, cigarečių dūmų sudėtyje yra įprastinių nevisiškai sudegančių produktų: policiklinių aromatinių angliavandenilių, anglies monoksido, nitrozinio amino, formaldehido bei benzolo. Be to, tabako dūmų sudėtyje yra iš dalies aukštos koncentracijos sunkiųjų metalų (pavyzdžiui, kadmio chlorido). Surūkydamas kasdien po 10 cigarečių, rūkalius pasisavina kadmio apie 30 proc. daugiau negu nerūkantysis.
Sieros dioksidas (SO2)
Bespalvės, nemalonaus kvapo dujos, kurių daugiausiai išsiskiria degant energiją teikiančioms medžiagoms (angliai, naftai) ir mažesniais kiekiais – pramoninių procesų metu (metalo ir plieno gamyboje, celiuliozės, sieros rūgšties ir trąšų pramonėje). Sieros dioksidas kartu su dulkėmis neigiamai veikia kvėpavimo takus, dirgina odą ir gleivinę, sukelia kvėpavimo sutrikimų. Šios medžiagos poveikis ypač pavojingas sergantiems astma. Sieros dioksidas naikina augalus, sumažindamas juose chlorofilo kiekį. Nepaprasta reikšmė atmosferoje tenka sieros dioksido oksidacijos produktui – sieros rūgščiai. Taip pagaminama svarbiausia rūgštaus lietaus sudedamoji dalis, kuri labiausiai kenkia miškams ir padidina dirvožemio rūgštingumą.
Sunkieji metalai
Jiems priskiriami metalai, turintys didesnį kaip 5 g/cm3 tankį (varis, chromas, kadmis, švinas, gyvsidabris). Kai kurie sunkieji metalai nedideliais kiekiais yra svarbūs gyvybei palaikyti (cinkas, manganas). Daug sunkiųjų metalų medžiagų apykaitos procesuose neatlieka jokios gyvybiškai svarbios funkcijos, bet nuodingai veikia žmones, gyvūnus ir augalus (gyvsidabris, švinas, kadmis). Naftos ir degalų sudėtyje sunkiųjų metalų yra labai mažai (maždaug 0,1–10 mg/kg). Rūdoje arba rūdos koncentratuose jų kiekis skaičiuojamas procentais. Naudojant šias medžiagas aukštos temperatūros procesuose, t. y. kūrenimui ar lydymo įrengimuose, šie elementai išgaruoja tik dalinai, o išmetamosioms dujoms vėstant (įprasta išmetamųjų dujų temperatūra aukštos temperatūros procesuose 100–300° C) jie vėl kondensuojasi. Todėl kai kurie sunkieji metalai kaupiasi išmetamųjų dujų dulkėse (švino, kadmio, talio, taip pat metaloidų arseno ir seleno).
Šiltnamio efektas
Taip vadinamas sustiprėjęs tam tikrų dujų (pavyzdžiui, anglies dioksido, fluorchlorangliavandenilių, metano, azoto dioksido) poveikis atmosferai. Saulės spinduliai gali prasiskverbti pro Žemės atmosferą, o nuo Žemės atsispindintis infraspinduliavimas absorbuojamas. Be šio šiltnamio efekto gyvybė Žemėje tokia, kokia yra, nebūtų galima: atmosferoje esantis anglies dioksidas ir vandens garai sušildo apatinius oro sluoksnius vidutiniškai nuo –18°C iki +15°C. Kita vertus, daugėjant atmosferoje anglies dioksido, šiltnamio efektas sustiprėja – padvigubėjus anglies dioksido koncentracijai temperatūra pakiltų nuo 1,5 iki 4,5°C (jei anglies dioksido ir toliau daugės tokiu pat tempu, to galima tikėtis maždaug 2050 metais). Rezultatai – smarkus klimato pasikeitimas, jūros lygio pakilimas ir kt.
Pagrindinė šiltnamio efekto priežastis – anglies dioksidas, kuris susidaro degimo procese. Propano, butano, fluorchlorangliavandenilių ir metano dujų nedideli kiekiai taip pat turi reikšmės.
Švinas
Melsvai baltas, minkštas sunkusis metalas. Daugiau nei du trečdaliai naudojama akumuliatorių pramonėje, lieti kabeliams ir forminėms detalėms. Vidutiniškai 20 tūkstančių tonų švino kasmet sunaudojama gaminti akumuliatoriams arba švino suriko forma krištolo pramonėje. Gaminamas ir perdirbamas ir kaip prieškorozinis pigmentas. Švino suriko dažai yra reikalingi tik kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, apsaugoti nuo korozijos ilgalaikiams plieno statiniams (tiltams ir panašiai).
Sanuojant senus plieno statinius, juose gali susidaryti didelis kiekis švino dulkių. Kitas švino taršos šaltinis yra automobilių transportas. Benzinui švinas naudojamas kaip antidetonuojanti priemonė (tetraetilo švinas). 75 proc. esančio benzine švino kartu su automobilio išmetamomis dujomis patenka į aplinką.
Aplinka teršiama ir per šiukšlių deginimo įrenginius, kur deginamos švino turinčios atliekos (kapsulės, tūbelės, kai kurios sintetinės medžiagos, prieškoroziniai dažai ir kt.). Metalurgijos pramonės, šviną perdirbančios įmonės ir kuro įrenginiai irgi prisideda prie aplinkos teršimo švinu bei švino junginiais. Dulkių pavidalo arba tirpios formos švinas ir jo junginiai yra ypač stiprus aplinkos nuodas.
Švinas kaip ir kiti sunkieji metalai susikaupia dumble, nuosėdose ir tokiu būdu kenkia aplinkai. Senuose statiniuose, kuriuose geriamasis vanduo dar tiekiamas švininiais vamzdžiais, švino kiekis gali viršyti leistiną normą.
Į augalus, gyvūnus bei žmonių organizmus švinas patenka per maistą. Sąlygiškai aukšta koncentracija aptinkama vidaus organuose. Be to, daugiau švino yra daržovėse, kurių didelis lapų paviršius. Švinas gali sukelti chronišką poveikį kraujui ir nervų sistemai. Chroniškas apsinuodijimas švinu iki šiol buvo pastebimas darbo vietose ir pasireiškia mažakraujyste, apetito pablogėjimu, virškinimo ir inkstų sutrikimais. Rizikos grupei priskiriami ir vaikai, kuriems žaidžiant lauke iškyla pavojus, kad į organizmą pateks švino turinčių transporto dulkių. Tai grupei priskiriamos ir nėščios moterys dėl embrionui daromos žalos. Jau dabar dėl aplinkoje esančios koncentracijos atitinkamų grupių žmonių (policininkų, autobusų vairuotojų ir kitų su transportu susijusių asmenų) kraujyje nustatytas švino kiekio padidėjimas. Švino kiekis kraujyje priklauso nuo gyvenamosios vietos, miesto ar kaimo gyventojams vidutiniškai 10 ug 100 ml kraujo. Aukščiausia riba, neturinti poveikio sveikatai, galima: vaikams ir moterims 15 ug 100 ml, ir vyrams 20 ug 100 ml.
Triukšmo poveikis
Triukšmas blogai veikia visą organizmą, bet labiausiai – klausos, centrinę nervų bei širdies kraujagyslių sistemas. Nors žmogus, būdamas triukšmingoje aplinkoje, apsipranta ir tarytum jo nejaučia, tačiau dėl to neigiamas triukšmo poveikis nesumažėja.
120 decibelų garso stiprumas (tokį triukšmą sukelia, pavyzdžiui, kylantis reaktyvinis lėktuvas, kai atstumas nuo jo yra apie 60 m) po kelių minučių triukšmingo poveikio gali sužaloti klausą. Sprogimas (135 dB) gali iškart sukelti traumą, pasireiškiančią staiga atsiradusiu skausmu ausyse, galvos svaigimu, objektyviai nustatoma ausies būgnelio perforacija. Be to, ir 85 decibelų (greitkelis su keliomis eismo juostomis) ilgalaikis (4 valandų ir ilgiau) triukšmas gali lemti klausos organo patologiją.
Tenka pabrėžti, kad centrinės nervų sistemos, ypač vegetacinės, pakitimai atsiranda anksčiau, negu sutrinka klausos jautrumas. Triukšmas sukelia kvėpavimo, širdies ritmo ir kraujospūdžio pakitimus, slopina skrandžio sekreciją, veikia regos organus, silpnina organizmo imunologinį atsparumą.
Vertė Gitana Matulaitytė
Parengta pagal: Vokietijos aplinkos apsaugos departamento (Umweltbundesamt/Berlin) medžiagą („Was Sie schon immer wissen wollten über… Auto und Umwelt, Abfall und Umwelt, Wasser und Umwelt, Umweltchemikalien, Luftreinhaltung“. – 1996, 1994, 1993, 1990, 1989) ir vadovėlį „Aplinkos apsauga“ (P. Baltrėnas ir kt., Vilnius, 1996)