Alister McGrath
Stebėtinai daug krikščionių net nenori pradėti kalbos apie abejones. Kai kurie vengia apie tai net pagalvoti. Tarsi pripažindami, jog abejojame, įžeistume Dievą. Tokios nuostatos priežastys gali būti įvairios. Gal abejonės laikomos dvasinio silpnumo ženklu; galbūt nedrįstama apie jas kalbėti todėl, kad nenorima trikdyti kieno nors ramybės arba sujudinti tikėjimo pamatų.
Tačiau ir išdidumas arba apie save susikurtas vaizdas gali trukdyti pripažinti savo abejones. Visgi dažnai esama dar vienos priežasties, kuri sukelia dvejonių. Nemaža krikščionių nežino, kad spręsdami šią problemą susiduriame su įvairiomis sąvokomis, kurios iš pirmo žvilgsnio tarsi nusako labai panašius dalykus, o iš tikrųjų reiškia visai ką kita. Abejonės – ne tas pats, kas skeptiškumas (nuostata kritiškai tikrinti), o skeptiškumas yra ne tas pats, kas skepticizmas (nusiteikimas abejoti viskuo iš principo), skepticizmas – ne tas pats, kas netikėjimas (apsisprendimas netikėti Dievu, – netikėjimas yra valios aktas!). Priešingai, abejonės dažniausiai reiškia, kad tikintysis kelia tam tikrus klausimus arba išreiškia netikrumą. Tikima, tačiau kyla sunkumų tikint arba tikėjimas kelia rūpesčių. Tikėjimas ir abejonė vienas kito nepašalina – taip yra tik su tikėjimu ir netikėjimu.
Abejonės yra tai, kas mus, krikščionis, lydi kone visą gyvenimą. Jos yra tarsi tam tikra brendimo skausmo atmaina. Kartais abejonės nutolsta, kartais jos vėl apninka ir pasireiškia dar stipriau. Kartą vienas gydytojas pasakė, kad gyvenimas – tai nuolatinė kova su visokiausiomis ligomis, o sveikata yra ne kas kita, kaip sugebėjimas užspęsti tas ligas į kampą. Daugeliu požiūrių šią mintį galime perkelti ir į dvasios gyvenimą: tikėjimas yra nuolatinė polemika su abejonėmis. Mums bus lengviau, jei abejones priimsime kaip savo silpnumo neatskiriamą dalį, silpnumo, kurio požymis yra ir nepakankamas tikėjimas Dievu.
Įtikėti turint abejonių
Daugelis krikščionių įsivaizduoja, kad atsiversti, imti tikėti Dievą žmonėms kliudo abejonės. Jei kovojama su visokiomis abejonėmis ir jos galiausiai įveikiamos, atveriamas kelias tikėjimui. Taigi tikėjimas pasiekiamas, kai iš kelio pašalinamos visos abejonės. Tikėjimas nesuderinamas su abejonėmis!
Visai galimas dalykas, kad kai kurie žmonės tokiu būdu tampa tikintys. Tačiau ne dauguma. Patyrimas rodo, kad tikrovei artimesnis visai kitas atsivertimo būdas.
Nežiūrėdami savo abejonių, daugelis jaučia stiprų potraukį prie Evangelijos. Jų abejonės tikros ir kliudo tikėti, bet Evangelija traukia juos labai stipriai ir skatina tikėti. Galiausiai jie nutaria pasitikėti Dievu ir Jėzumi Kristumi nepaisydami, kad savo rūpesčių ir sunkumų iki galo neišsiaiškino. Tokių žmonų elgesys tebėra prieštaringas. Jie tikisi, kad abejonės ir sunkumai išsisklaidys stiprėjant jų tikėjimui.
Francis Baconas, XVII a. filosofas, savo veikale Mokymosi progresas (Advancement of Learning) rašė: „Jei žmogus pradeda įsitikinęs, tai jis baigs abejodamas; bet jei jis pasitenkins pradėdamas nuo abejonių, jis pabaigs būdamas įsitikinęs“.
Pateiksime pavyzdį. Tarkime, vieną vakarą jūs atsiduriate neapsakomai nuobodžiame pobūvyje ir sutinkate ten žmogų, kuriam pajuntate simpatiją. Jūs susipažįstate ir laikui bėgant tą žmogų įsimylite. Bet jūs laikotės santūriai ir neleidžiate santykiams plėtotis. Juk jūs to kito žmogaus dar gerai nė nepažįstate. Gali būti, kad jo charakteris turi ir kokių tamsių pusių. Ar galite visiškai juo pasitikėti? O gal jūs, kaip ir daugelis, jaučiatės esąs netobulas? Ką, klausiate savęs, randa šis žmogus manyje? Ar jis galėtų kada nors jus išvis pamilti? Jaučiate jam stiprų potraukį, bet tvardotės. Dvejojate. Jus kamuoja prieštaringi jausmai.
Šioje situacijoje jūs turite dvi galimybes: galite ir toliau laikytis santūriai ir virsti savo abejonių bei svyravimų kaliniu. Jei visuomet taip elgtumės, praleistume daugybę puikių įvykių, kuriuos pateikia gyvenimas, pavyzdžiui, įsimylėjimą arba krikščioniškojo tikėjimo atradimą. Arba jūs galite surizikuoti ir pasakyti: „Noriu tiesiog pamėginti ir tikiuosi, kad mano abejonės bei svyravimai laikui bėgant išsisklaidys.“ Taip jūs leidžiate atsirasti naujam ryšiui.
Daugelis žmonių vadovaudamiesi tokia nuostata tampa krikščionimis. Jie junta nepaprastą Evangelijos trauką; juos giliai jaudina mintis, kad Jėzus Kristus mirė už jų nuodėmes; jie žavisi didžiosiomis Evangelijos pranašystėmis, kurios skelbia nuodėmių atleidimą ir gyvenimo atnaujinimą. Jie nusprendžia atsiverti tikėjimui ir pritaiko pranašystes sau asmeniškai. O dėl jų abejonių ir svyravimų – jie tikisi, kad viskas paaiškės, kai jų ryšys su Dievu gilės. „Tikiu, padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9,24).
Jei jūs esate tokioje situacijoje, kova su abejone taps svarbia jūsų kaip krikščionio gyvenimo dalimi. Kelias, atvedęs į įtikėjimą, numato, kokius dalykus būtina išsiaiškinti. Jūs panūsite panagrinėti klausimus, iškylančius bendraujant. Ar galiu išties pasitikėti Dievu? Kaip bus su mano asmeniniais trūkumais – ar jis žino, koks aš iš tikrųjų esu? Gali kilti dar ir kitokių dvejonių Evangelija, savimi pačiu, Jėzumi Kristumi ir Dievu. Jas ir norėtume čia aptarti. Tačiau abejonės, kurios jums kyla, jokiu būdu nereiškia, kad jūsų įtikėjimas nebuvo tikras – jūs iš tiesų esate krikščionis!
Abejonės primena žmogaus nuodėmingumą ir silpnumą
Evangelijos ašis yra išganymas. Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas išlaisvino mus iš nuodėmės. Tačiau išganymas neįvyksta per akimirksnį! Priminsime pasakojimą apie mažą mergaitę, kuri paklausė vieno vyskupo, ar jis išganytas. „Aš esu išgelbėtas nuo nuodėmės bausmės, aš esu gelbėjamas nuo nuodėmės valdžios, o vieną dieną būsiu išgelbėtas nuo nuodėmės buvimo“, – atsakęs vyskupas.
Išganymui reikia laiko! Tai yra procesas, kurio metu mes bręstame tikėdami, jis kaip sėklos grūdelis, išaugantis augalu. Evangelijos mokyme apie tikėjimą skiriamas nuteisinimas ir šventėjimas, apie šį skirtumą turėtume pamąstyti. Nuteisinimas reiškia, kad Dievas paskelbė mus esant teisius; mūsų padėtis kinta, nes Dievas priėmė mus kaip vaikus; mes gauname Šventosios Dvasios dovaną kaip buvimo krikščionimi laidą, arba garantiją. O šventėjimas, priešingai, yra procesas, kurio metu mes palaipsniui esame formuojami pagal Kristaus paveikslą. Tai neįvyksta per vieną naktį. Kad šventėjimas trunka labai ilgai, nereiškia, jog Dievas padarė kokią klaidą, o tik rodo, kaip giliai mumyse įsišaknijusi nuodėmė.
Martino Lutherio raštuose yra vienas sakinys, kuris gali mums padėti. Lutheris kalba apie tai, kad krikščionis „yra ir teisusis, ir nusidėjėlis“ (simul iustus et peccator). Tai reiškia, kad krikščionis yra teisusis, nes jį su Dievu sieja geras ryšys; tačiau ir nusidėjėlis, nes nuodėmė vis dar veikia jo esybę. Jei pasitelktume palyginimą iš karybos terminijos, sakytume: lemiamą pergalę prieš nuodėmę pasiekėme įtikėdami, tačiau turime tęsti savo valymo akciją, nes dar išlikę paskiri pasipriešinimo židiniai. Mes apgaudinėjame pačius save, jei teigiame neturį nuodėmės (1 Jn 1,8; 2,4). Kai ignoruojame nuodėmę arba neigiame jos buvimą, tai rodo, jog nesuprantame, koks sunkus žmogaus nuodėmingumas. Paulius laiko malonę ir nuodėmę tarsi kokiom dviem jėgomis, kovojančiomis tarpusavyje ir siekiančiomis mumyse įsigalėti. Nors mes ir žinome, kuo ši kova baigsis, bet kol ji tęsiasi, negalime neigti jos apraiškų. Viena jų ir yra abejonė.
Abejonė atspindi nuolatinį nuodėmės buvimą ir jos galią mums; ji primena, kad mums reikia malonės, ir neleidžia, kad pasitenkintume esamu savo santykiu su Dievu. Visi esame nusidėjėliai, ir mus visus kamuoja – vienus labiau, kitus mažiau – abejonės. Turime puoselėti savo ryšį su Dievu, ir jei tą suvoksime, tai darbuosimės kartu su juo, o ne patys vieni (Fil 2,12–13). Nuodėmė mus skatina abejoti Dievo pranašystėmis ir juo nepasitikėti. (Atkreipkite dėmesį į tai, kad nepasitikėjimas Dievu yra pirmoji nuodėmė, plg. Pr 3,1–5.) Bet nuodėmė gali užvaldyti mus, jei ji privers nusigręžti nuo Dievo. Tikėjimas nėra vien noras ir sugebėjimas pasikliauti Dievu – jis kaip kanalas, kuriuo Dievo malonė plūsta į mus. Jis yra gyvybės arterija, siejanti mus su Dievu. Jis kaip medžio kamienas, kuris gyvybės syvus iš šaknų pakelia iki šakų, maitina jas ir skatina jų augimą. Jei šis ryšys nutraukiamas, šakos nudžiūsta (Jn 15,1–8). Jei nuodėmė jums įtikėjus turi savą strategiją, tai ji stengsis tą ryšį nutraukti, atimti galimybę pasinaudoti jums Dievo pranašystėmis ir jo galia ir vėl atgauti turėtą valdžią jums.
Taigi reikia matyti visas abejonių sąsajas – tai yra kova su nuodėme (Hbr 12,4). Tai ne paskiras reiškinys, – jis neišvengiamas tikėjimui augant, kai susiduriame su mūsų senosios esybės pasipriešinimu.
Bet visa supaprastinsime, jei manysime abejones kylant tik dėl žmonių nuodėmingumo. Jos atspindi dar ir žmonių silpnumą. Štai jau ištisus šimtmečius viena pagrindinių krikščionių teologų diskusijų temų yra svarstymai, ką reiškia, kad mūsų sugebėjimai riboti. Mes esame Dievo kūriniai, o ne Dievas. Penktajame amžiuje Augustinas pasisakė prieš paviršutinišką ir pernelyg paprastą Dievo sampratą. Jis rašė, jog žmogaus protas nepajėgus Dievo visiškai suprasti: „Jei ką nors galima suprasti, tai nėra Dievas.“ Tomas Akvinietis XIII a. pabrėžė, kad Dievas yra priverstas kalbėti mums vaizdais ir palyginimais. Kodėl? Dėl to, kad mūsų protas silpnas. Mūsų protas nesugeba suvokti Dievo. Mes negalime visai suprasti Dievo ir jo kelių. Todėl Dievas apsireiškia iš dalies (bet patikimai ir pakankamai), iki mūsų sugebėjimų ribos. Tai liudija mūsų, o ne Dievo ribotumą. Jonas Kalvinas XVI a. panašiai suformulavo savo įžymiąją tezę: „Dievas padeda mūsų silpnumui.“ Kitaip tariant, Dievas žino mūsų ribas ir veikia atsižvelgdamas į jas. Negalima pamatyti viso vaizdo, bet Dievas patikimai mums nurodo, ką tas paveikslas vaizduoja ir leidžia pažinti, kas yra svarbiausia. Neįmanoma peržengti nustatytos ribos. Aišku, mums sunku, kai mėginame suprasti Dievą ir pasaulį – bet tai nereiškia, kad mūsų tikėjimas yra paklydimas!
Tegul pavyzdys padės šį teiginį paaiškinti. Sakykime, kad norime pamatyti žvaigždes arba pasidairyti po Paukščių Taką. Dienos šviesoje to padaryti negalime. Turime palaukti, kol sutems. Bet juk žvaigždės yra ir dieną. Tiesiog mūsų akys nėra pakankamai skvarbios, kad įžvelgtų žvaigždžių šviesą dieną. Tik naktį galime įžiūrėti tuos mažutėlaičius šviesos taškelius, kurie sklinda iš kosmoso gelmių ir išryškėja nakties dangaus tamsybėse. Žvaigždėms tamsos nereikia, kad galėtų egzistuoti, – tamsos reikia mums, kad galėtume jas pamatyti ir įsitikinti, jog jos egzistuoja! Taip pat yra ir su Dievu. Kaip kad mūsų akys dieną nemato žvaigždžių, taip ir mūsų protas neišgali visiškai suvokti Dievo. Problemos esmė – kaip daiktus suvokiame mes, o ne kokie tie daiktai iš tikrųjų yra. Mūsų esybė viskam, ką matome, žinome ir galime suprasti, nustato ribas. Pasirengimas pripažinti šiuos apribojimus yra esminė tikėjimo stiprėjimo prielaida.
Suprantama, mes norime matyti ir žinoti kuo daugiau. Bet visai aišku, kad žvaigždžių dieną nepamatysime. Štai ir aptinkame savo ribotumą. Būtų kvaila, jei sakytume: „Kadangi nematau žvaigždžių dieną, tai jų ir nėra“. Tai reikštų, kad painiojame savo jutimus su tikrove. Tai, kaip regime daiktus, yra viena, o tikrovė yra kas kita.
Abejonė neretai rodo, kad tvirtai nežinome, kaip patirtis, protas, jausmas ir tikėjimas vienas su kitu susiję. Kartais atrodo, kad jie vienas kitam prieštarauja – ką tuomet mums galvoti? Svarbiausias patyrimas: mūsų silpnumas mums neleidžia aiškiai suprasti, koks daiktų santykis vienų su kitais. D. McDonald taikliai pasakė: „Visa, kas sunku, rodo, jog tai pranoksta mūsų susikurtą gyvenimo vaizdą“. Tikėjimas mus užtikrina: net jei ir nematome viso paveikslo, visgi tai, ką matome, yra patikima (1 Kor 13,12).
Bergždžios pastangos pasiekti tikrumą
Giliai mumyse glūdi absoliutaus tikrumo ilgesys, noras ką nors visiškai tikrai žinoti. Bet absoliučiai tikri galime būti tik labai mažoje tikėjimo srityje, pavyzdžiui, dalykais, kurie savaime suprantami arba įrodomi logikos teiginiais. Krikščionybė remiasi ne tezėmis arba savaime suprantamomis tiesomis, kaip kad „2+2=4“ arba „visuma yra didesnė už jos dalį“. Kad šie teiginiai teisingi, galiu būti visiškai tikras, – tačiau ar jie turi reikšmės mano gyvenimui? Suvokimas, kad visuma didesnė už jos dalį, iš esmės jūsų gyvenimo nepakeis. Žinojimas, kad du ir du yra keturi, ne ką tepasakys jums apie gyvenimo prasmę. Toks žinojimas jūsų nepakerės. Atvirai sakant: tie dalykai, kuriuos žinome absoliučiai tikrai, iš tiesų nėra tokie jau svarbūs. Savo knygoje Senasis išminčius (The Ancient Sage) Tennysonas taip nusako šiuos dalykus:
„Mat nieko, kas būtų verta, negalima įrodyti,
To negalima ir paneigti; todėl būk protingas
Ir nuolat laikykis saulėtosios abejonės pusės.“
Tai, kas iš tiesų gyvenime svarbu, susiję, pavyzdžiui, su klausimu, ar Dievas yra ir koks jis yra, arba su žmogiškosios prigimties ir likimo paslaptimi. Šis ir kai kurie kiti klausimai turi du pagrindinius požymius. Viena, jie svarbūs gyvenimui. Jie reikšmingi, nes daro įtaką mūsų mąstymui, gyvenimui, viltims ir veiklai. Antra, atsakymų į juos negalima nei visiškai patikimai įrodyti, nei paneigti. Šių dalykų prigimtis tokia, kad jų keliamų reikalavimų pagrįstumo neįmanoma visiškai įrodyti. Geriausiu atveju galime tikėtis žiną, kad veikiausiai jie yra tikri. Kiekviename teiginyje, kurie peržengia loginių ir savaime suprantamų tezių pasaulio ribas, visuomet liks abejonių krislelių. Tai pasakytina ir apie krikščionišką tikėjimą. Tuo požiūriu jis – ne išimtis; ateistas ar marksistas susiduria su lygiai ta pačia problema. Kiekvienas, kuris norėtų aptarti gyvenimo prasmę, turės formuluoti teiginius, kurie remsis tikėjimu, o ne absoliučiu užtikrintumu. Tačiau juk Dievas nėra teiginys, kurį galima būtų įrodyti, – jis yra Asmuo!
Dievo pamatyti negalime, negalime jo paliesti, negalime ir reikalauti, kad jis pateiktų viešų savo būties ar savo esybės įrodymų. Dievą pažįstame tik per tikėjimą. Bet žmogaus protas norėtų dau-giau. „Duok mums ženklą! Įrodyk tai!“ Tai sena kaip pasaulis problema. Tie, kurie girdėjo pamokslaujant Jėzų, norėjo ženklo (Mt 12,38) – ko nors, kas patvirtintų jo autoritetą, kas juos įtikintų ir išsklaidytų visas abejones.
Norint tikėti Dievą būtina savo tikėjime žengti vieną žingsnį – kaip kad ir apsisprendžiant juo netikėti. Nė vienas iš šių dviejų dalykų nesiremia absoliučiu žinojimu ir negali juo remtis. Priimti Jėzų reiškia tikėjimo riziką, bet ir apsisprendimas jo atsižadėti reiškia lygiai tą patį. Norint pripažinti krikščionybę būtina tikėti, – tačiau lygiai to paties reikia ją atmetant. Abu aktai remiasi tikėjimu, nes niekas absoliučiai tikrai negali įrodyti, jog Jėzus – Dievo Sūnus, prisikėlęs žmonijos Išganytojas – kaip kad ir niekas negali to tvirtai paneigti. Apsisprendimas, koks jis bebūtų, remiasi tikėjimu. Kiekvienu atveju lieka abejonių. Bet kuris požiūris į Jėzų, išskyrus apsisprendimą neturėti jokio požiūrio, remiasi tikėjimu, o ne užtikrintu žinojimu.
Amerikiečių rašytojas Sheldonas Vanaukenas aprašė vidinę kovą, kurią jis patyrė Oksforde prieš įtikėdamas: „Tarp tikėtino ir įrodyto žiojėja praraja. Kaip galėčiau ją įveikti? Visą savo gyvenimą paskirdamas prisikėlusiam Kristui, norėjau įrodymų. Norėjau tikrumo. Norėjau pamatyti valgant jį žuvies gabalėlį. Norėjau danguje pamatyti ugninius rašmenis. Nieko nesulaukiau… Kilo klausimas, ar jį priimti, ar jo atsižadėti. O Dieve! Juk už mano nugaros – praraja! Gal mano drąsa jį priimti buvo rizikinga loterija – bet kaip tuomet su rizika jį atmesti? Gal ir nebuvo jokio tikrumo, kad Kristus – tai Dievas, bet – Dievas mato, juk nebuvo ir jokio įrodymo, kad jis nėra Dievas! Tai buvo nebepakeliama. Jėzaus atsižadėti negalėjau. Kai tik išvydau sau už nugaros prarają, man beliko tik viena: nusisukau nuo jos ir peršokau per ją tiesiai į Kristaus glėbį“.
Tikėjimas iš tiesų yra rizika, bet kaip krikščionys esame patyrę, kad mus sveikus sugaus mylintis ir gyvas Dievas, jei šoksime jo glėbin. Martinas Lutheris tai apibūdino šitaip: „Tikėjimas yra gyvas, narsus pasikliovimas Dievo malone“.
Paviršutiniškas tikėjimas – neatsparus
Paviršutiniškumas yra dvidešimtojo amžiaus rykštė. Reikalavimas išsyk patenkinti poreikius veda prie paviršutiniškų santykių tarp žmonių ir prie paviršutiniškos krikščionybės. Daugelis krikščionių tikėjimą atranda mokydamiesi mokykloje ar studijuodami. Dažnai šis atradimas sutampa su kitais svarbiais įvykiais: paliekami tėvų namai, įsimylima, mąstoma ir dirbama nepriklausomai. Todėl iš pradžių neretai akcentuojami krikščioniško tikėjimo jausminiai ir patyrimo aspektai. Tai nėra klaidinga. Buvimas krikščionimi duos daug tiems, kuriems labiausiai rūpi tikėjimo gyvenimo jausmai ir patirtis. Bet tikėjimas yra daug daugiau.
Kas yra tikėjimas, galima išreikšti trim aspektais: visų pirma tikėjimas yra pasitikėjimas Dievu. Krikščionis pasitiki Dievo buvimu, ištikimybe ir patikimumu. Jis džiaugiasi jo galia, atviras jo įtaigai ir vadovavimui per maldą, jis patiria Šventosios Dvasios veikimą ir paguodą. Jis be galo trokšta būti arti Dievo, nori šlovinti jo vardą ir junta jo buvimą. Daugeliu požiūrių šį krikščioniškojo tikėjimo aspektą galima palyginti su įsimylėjėlių pojūčiais: norisi būti kartu su mylimuoju, džiaugtis jo buvimu ir saugiai su juo jaustis. Tai greičiau širdies, o ne galvos, jausmo, o ne proto reikalai. Ši ypatybė yra krikščioniškojo gyvenimo jėgainė, kuri palaiko mus sunkiais laikais ir maitina geraisiais.
Problema tik ta, kad daugelis žmonių nepažengia toliau pasiekę šią stadiją. Jų tikėjimas lengvai gali virsti grynu jausmu. Jis gali pasidaryti toks paviršutiniškas, kad nebeteks savo grimzlės. Jis atrodo seklus. Jis neišleido stiprių šaknų ir todėl yra lengvai pažeidžiamas. O tikėjimas gali gyvuoti tik tuomet, jei giliai įsišaknija. Tikėjimas yra daugiau negu patyrimas ir jausmas, net jei mums tie dalykai ir labai svarbūs. Krikščioniui svarbu ne tik patirti Dievą – jam svarbu likti su Dievu. Brandus tikėjimas yra giliai pagrįstas, jis yra tas, kuo galima pasitikėti. Jei jūsų tikėjimas neišleido gilių šaknų, jūs lengvai nuslysite į pagundą ieškoti saugumo kitur. Tačiau tuomet galite patirti skaudžių nusivylimų (Mt 7,24–27).
Antra, tikėjimas reiškia būtinybę geriau suvokti Dievą, Jėzų Kristų, žmogaus prigimtį ir savąjį gyvenimą. Pagal savo prigimtį tikėjimas siekia supratimo. Tikėjimas norėtų išleisti šaknis ir mūsų mąstyme. Tapti krikščioniu – tai reiškia tikrovėje sutikti Dievą; tapti Jėzaus pasekėju – reiškia leisti, kad šis susitikimas formuotų mūsų mąstymą ir veiklą.
Mat trečia, ką reiškia tikėjimas, yra klusnumas. Paulius kalba apie „tikėjimo klusnumą“ (Rom 1,5). Tai reiškia, kad tikėjimas turi pasireikšti ir per mūsų elgesį. „Per veiksmą, o ne per mąstymą tikėjimas išliks mumyse ir įgaus naujų jėgų“ (Jozefas Addisonas).
Vienas iš bene praktiškiausių Naujojo Testamento laiškų yra Jokūbo laiškas. Jokūbas nuolat pabrėžia vieną mintį (plg. Jok 2,14–26): tikras tikėjimas pasireiškia darbais. Neturime pasitenkinti tuo, kad girdime Dievo žodį; turime leisti jam padaryti įtaką mūsų darbams (Jok 1,22–25).
Dalį mūsų kaip krikščionių atsakomybės sudaro tai, kad galvojame apie savo tikėjimo pasekmes ir atitinkamai elgiamės. Tai jokiu būdu nereiškia, kad kiekvienas tikintysis turėtų stengtis išstudijuoti krikščioniškosios etikos vadovėlius! Tai greičiau reiškia, kad mes leidžiame Dievui įsiskverbti į kiekvieną mūsų gyvenimo sritį. Ar jau kada nors atkreipėte dėmesį į tai, kad Naujojo Testamento laiškų autoriai laiko skaitytojus tikinčiais Kristų? Jiems rūpi pagilinti skaitytojų tikėjimo supratimą ir paaiškinti, kokia jo reikšmė mūsų santykiams su kitais krikščionimis ir tais, kurie nėra krikščionių bendruomenės nariai. Jie turi sugebėti paaiškinti kitiems savo tikėjimą, tiems, kurie galbūt norėtų sužinoti, ką ir kodėl jie tiki (1 Pt 3,15). Jei jie nesusimąstė, ką ir kodėl tiki, tai nesugebės to padaryti.
Šioje vietoje gali kilti abejonių, jei leisite savo tikėjimui likti paviršutiniškam. Naujasis Testamentas tikėjimą dažnai palygina su augalu – tai labai vykęs palyginimas. Nesunku išrauti augalą jam vos pradėjus augti; bet kai jis jau išleidžia šaknis, išrauti jį daug sunkiau. Kai kurie krikščionys nepasirūpina, kad jų tikėjimas įsišaknytų, dėl to jie neatsparūs abejonėms. Jie nesusimąstė apie savo tikėjimą. Gali pasitaikyti, kad jūsų paprašys pateikti istorinį Jėzaus egzistavimo įrodymą, o jūs nerasite atsakymo. Tuomet apniks abejonės – dažnai, reikia pasakyti, nereikalingos abejonės.
Evangelija – ne iliuzija, kurią galima būtų sukompromituoti sudėtingais klausimais – kaip kad tie karaliaus nauji drabužiai Hanso Christiano Anderseno pasakoje. Tai, kad jūs nesugebėjote tinkamai atsakyti į klausimą ar prieštaravimą jūsų tikėjimui, nereiškia, kad krikščionybė subyrės, kai tik kas nors ims uždavinėti sudėtingus klausimus! Tai nereiškia, kad jūs save tarsi intelektualiai nužudėte, tapdamas krikščioniu. Nereikėtų manyti, kad jūsų tikėjimas Evangelija sugriūva lyg kortų namelis dėl to, kad kažkas uždavė klausimą, į kurį jūs neradote atsakymo.
Tačiau tai rodo, kad jūs nesusimąstėte apie tuos dalykus. Jūsų tikėjimas tikras, tačiau jis seklus ir paviršutiniškas. Jūs įsileidote Evangeliją į savo širdį, bet ne į savo protą. Jūsų tikėjimas seklus, kur turėtų – ir galėtų – būti gilus. Jūsų „nesugebėjimas“ turėtų paskatinti jus intensyviau panagrinėti šiuos klausimus, pagalvoti, paskaityti ir pakalbėti su patyrusiais krikščionimis. Ne vien jūs laimėsite įsigilinę į tuos dalykus. Jūs galėsite geriau padėti ir tiems, kurie norėtų daugiau sužinoti apie krikščioniškąjį tikėjimą! Tai nereiškia, kad jūs turėtumėte stengtis „tvirčiau“ tikėti, tarsi sunkumai išnyktų, jei to labai geisi. Veikiau jūs turėtumėte abejonėje pamatyti ženklą, jog jūsų tikėjimo pagrindas silpnas. Tam pagrindui turime skirti dėmesį. Paviršutiniškas tikėjimas yra neatsparus, jis lengvai (ir visai be reikalo) susvyruoja, jei kas apipila kritiniais klausimais.
Tikėjimas yra tarsi gelžbetonis: betonas, sustiprintas metalo karkasu, geriau išlaikys didesnę apkrovą negu paprastas. Patyrimas, kuris remiasi supratimu, spaudžiamas ne taip lengvai sutrupės. Kitaip sakant: tikėjimas yra tarsi žmogaus kūno kaulai ir raumenys. Kaip griaučiai palaiko minkštuosius audinius, suteikia jiems formą ir tvirtumo, taip supratimas paremia krikščionišką patirtį ir suteikia jai formą bei išvaizdą. Be griaučių žmogaus kūnas sudribtų kaip beformė masė. Be raumenų skeletas negyvas ir tuščias; be skeleto raumenys beformiai, neturi atramos. Kūnui, kuris turi gerai augti ir atlikti savo funkcijas, reikia ir raumenų, ir kaulų. Tikėjimui reikia gyvybinių jėgų ir patirties, jei jis nori gyvuoti; taip pat ir nuovokios paramos, kad išliktų. Tad stiprinkite savąjį tikėjimą ir prisodrinkite jį mintimis!
Alister McGrath, anglikonas, teologijos daktaras ir Oksfordo universiteto docentas, daugelio knygų autorius
Vertė Vilija Gerulaitienė
Versta iš: McGrath A. Doubt – Handling it Honestly. – Inter-Varsity Press: Leicester, 1990