Richard Foster
Pragaras, be dangaus, yra vienintelė vieta, kur esame saugūs nuo meilės pavojų. C. S. Lewis
Šiandien vienas didžiųjų iššūkių krikščioniškajam tikėjimui yra klausimas, kaip seksualumas ir dvasinis gyvenimas gali būti integruoti į viengungio gyvenimą. Artėja diena, kai vienišieji sudarys daugumą. Tarp jų, greta dėl įvairių priežasčių nesusituokusių suaugusiųjų, žinoma, yra ir jaunų žmonių, kuriems santuoka dar prieš akis, ir tokių, kurie vieniši tapo dėl sutuoktinio mirties. Tačiau vienišus milijonus žmonių padaro ir nepaprastai tragiška skyrybų banga. Bažnyčia gali itin svariai prisidėti padėdama nesusituokusiems garbingai ir dorai elgtis su savo seksualumu. Kad tai galėtų įvykti, turime liautis žiūrėti į viengungius kaip į žmones be seksualinių poreikių. Vieniši žmonės – ypač rimti krikščionys tarp jų – tikrai kovoja su savo seksualumu. Juos kankina daug klausimų. Ar masturbacija krikščioniui teisėtas būdas išreikšti seksualumui? Kaip elgtis su geiduliais, kurie taip dažnai valdo mintis? Kas iš tikrųjų yra geidulys ir kaip jis skiriasi nuo prideramo seksualinio noro? Kaip yra su kūniška simpatija? Ar tai tinkamas būdas kurti sveikiems santykiams, o gal tai vienos krypties gatvė į lytinius santykius? Ir kadangi šiuo metu kaip tik ir nagrinėjame seksualinius santykius, kodėl būtent vyro lyties organo prasiskverbimui į makštį teikiama tokia didelė reikšmė? Ar tikrai esama įtikinamų biblinių priežasčių neleisti nesantuokinių lytinių santykių, ar kalbama tik apie visuomenines normas? Šie ir panašūs klausimai kyla viengungiams, kurie stengiasi sujungti savo buvimą krikščionimis ir savo seksualumą.
Seksualumas ir lytiniai santykiai
Turbūt geriausia pradėti nuo to, ką krikščionišku požiūriu reiškia seksualumas ir lytiniai santykiai. Kartais kas nors paklausia: „Ar jūs pritariate ikisantuokiniam seksui?“ Atsakymas į klausimą yra: „ir taip, ir ne“. Krikščioniškasis tikėjimas į šį klausimą atsako aiškiai Taip, kiek jis teigia mūsų žmogišką seksualumą. Krikščioniškasis tikėjimas į šį klausimą atsako aiškiai Ne, kiek jis turi galvoje genitalinį seksą. Pabandykime suprasti, kuo grindžiamas tas Taip ir tas Ne.
Mes esame asmenys su lytiškumu. To niekaip negalime paneigti ar kaip nors atmesti. Esame sukurti pagal Dievo paveikslą kaip vyras ir moteris. Tam tikra prasme visa, kas esame, ir visa, ką darome, turi seksualinę reikšmę. Tuo bandau įveikti tikrai kvailą įsivaizdavimą, tarsi vieniši žmonės būtų aseksualūs.
Viengungių seksualumui priklauso jų segebėjimas mylėti ir būti mylimiems. Ne visi artimo bendravimo patyrimai turi vesti į santuoką ar į genitalinį seksą. Meilė neprivalo būti genitalinė, kad būtų intymi, bet sugebėjimas mylėti mūsų lytiškumui yra būtinas. Todėl nesusituokę žmonės turėtų išplėtoti daug jaukių ir rūpestingų santykių. Gili simpatija negenitaliniuose santykiuose visiškai įmanoma. Tam reikėtų tik padrąsinti.
Viengungių seksualumui priklauso poreikis patirti emocinį pasitenkinimą. Nutarimas genitalinį seksą palikti santuokai nereiškia, kad žmogus turi likti emociškai nepatenkintas. Nuoširdi, džiugi draugystė – teisėtas kelias vienišiems išreikšti savo seksualumui. Emocinis pasitenkinimas viengungiams visiškai įmanomas, ir bendruomenė prie to gali prisidėti sukurdama aplinką, kur gali klostytis laimingos ir patenkinamos draugystės.
Vienišų žmonių seksualumui priklauso tai, kad jie išmoksta priimti ir kontroliuoti savo seksualinius jausmus. Nevedę, netekėjusios ir kiti vienišieji neturi nei neigti, nei slopinti savo seksualinių jausmų. „Jausmai yra tam, kad būtų išjausti, ir seksualiniai jausmai – ne išimtis.“ [1] Kai bandome atmesti šiuos jausmus, nusigręžiame nuo savo žmogiškumo.
Aš kur kas daugiau girdžiu apie platonišką meilę, negu tai matau tikrovėje. Dauguma artimų heteroseksualinių draugysčių apima ir erotinį matmenį. Šio gyvenimo fakto neigimas mums anaiptol nepadės. Vietoj to turėtume priimti šiuos jausmus. Bet priimti nereiškia į juos orientuotis. Seksualiniai jausmai neturi mūsų valdyti, juos valdyti turime mes. Mintis, kad seksualiniai jausmai esą nevaldomi, yra iliuzija. Vien dėl to, kad ant ko nors esame taip įsiutę, kad norėtume jį nužudyti, nereiškia, jog tai ir darome. Mes valdome savo įsiūtį, kad nežudytume; lygiai taip kontroliuojame ir savo seksualinius jausmus.
Iki šiol nurodėme galimybes, kurioms esant vienišieji gali tarti Taip savo seksualumui. O kaip yra su Ne, atsakant į nesantuokinio sekso klausimą?
Apylankų nėra: biblinis mokymas uždeda aiškų veto viengungių lytiniams santykiams. Klausimas, kodėl? Biblijos autoriai anaiptol nebuvo perdėtai drovūs. Jau tai, kad Dievas žmones sukūrė kaip vyrą ir moterį, reiškia visišką pritarimą jaudinantiems seksualiniams patyrimams. Giesmių giesmė apdainuoja seksą kaip įvykį, teikiantį malonumo. Paulius sutuoktinius perspėja, kad nevengtų „santuokinės pareigos“. Tad kodėl lytiniai santykiai ribojami santuoka?
Biblija draudžia nesusituokusiųjų lytinius santykius gilios, pozityvios įžvalgos pagrindu. Lytiniai santykiai, pasak Biblijos, sukuria paslaptingą, išskirtinę sąjungą: „vieną kūną“. Sukūrimo istorijoje paprastais, bet giliai siekiančiais žodžiais pasakyta: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“ (Pr 2,24). Kai fariziejai bandė įpainioti Jėzų į tuometinį ginčytiną klausimą dėl skyrybų priežasčių, jis pasirėmė pasakymu „vienas kūnas“ iš Pradžios knygos ir pridūrė: „Taigi jie jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19,6). Laiške efeziečiams Paulius cituoja tą patį tekstą apie „vieną kūną“, kad paakintų vyrus mylėti žmonas, nes „kas myli žmoną, myli save patį“ (Ef 5,28). Kitaip tariant, santuoka sukuria tokią sulydytą vienybę, kad tas, kas ką nors padaro savo sutuoktiniui, padaro sau pačiam.
Bet mūsų minčių eigai vaizdžiausius samprotavimus pateikia Pirmas laiškas korintiečiams. Paulius aptaria vieno bendruomenės vyro, kuris turėjo ryšių su prostitute, atvejį. Jis rašo: „Ar nežinote, kad tas, kuris susijungia su kekše, tampa vienu kūnu su ja? Ir du taps, – sako Raštas, – vienu kūnu“ (1 Kor 6,16). Šis tekstas nedviprasmiškai išaiškina, kad Paulius lytinius santykius tiesiog laiko veiksmu, kuris įgyvendina tarpusavio priklausomybę, „vieną kūną“.
Dabar galime suprasti, kodėl biblinė moralė seksą rezervuoja santuokai. Lytiniai santykiai turi tai, kas toli peržengia ribas to, kas kūniška, bei to, kas jausmiška ir psichiška. Jie smarkiai paveikia kiekvieno žmogaus dvasią ir veda prie plačios vienybės, kurią Biblijos autoriai vadina „vienu kūnu“. Pagalvokite apie tai – mes neturime kūno, mes esame kūnas; mes neturime dvasios, mes esame dvasia. Tai, kas stipriai veikia kūną, lygiai taip paveikia ir dvasią.
Lytiniai santykiai yra „gyvenimui saistantis aktas“ (L. Smedes), „viso asmens veiksmas, paliečiantis visą asmenį; tai yra asmeninis vyro ir moters ryšys, kuriame kiekvienas neišdildomai veikia kitą į gera ar į bloga. Tai galioja ir tada, kai jie neįsisąmoninę savo veiksmo radikalumo“ (D. Bailey). [2]
Vadinasi, tai, kuo grindžiamas biblinis nesusituokusiųjų lytinių santykių draudimas, yra plačiau nei bendros praktinės abejonės, kaip kad galimas nėštumas, venerinės ligos ar dar kas nors. Genitalinis seksas už santuokos yra netinkamas, „nes jis pažeidžia vidinę veiksmo tikrovę; jis netinkamas, nes nesusituokę žmonės tuo leidžiasi į aktą, susiejantį visam gyvenimui, kai patys tokio ketinimo neturi… Lytiniais santykiais pasirašomas ir užantspauduojamas – o gal ir lemiamas – visą gyvenimą trunkantis susisaistymas; o susisaistymas visam gyvenimui yra santuoka“. [3]
Todėl Paulius sako Ne nesantuokiniams lytiniams santykiams, nes jie pažeidžia pirminį veiksmo pobūdį. Per šį veiksmą patiriame gilią tikrovės paslaptį – „buvimą vienu kūnu“. Jis suvienija ir susieja giliu ir nuostabiu būdu – nuostabiu, kai jis surištas su išliekančia ištikimybės sąjunga. Jei ne, jis tampa „tuščia, trumpaamže, velniška santuokos parodija, kuri sukelia asmenybės pairimą ir palieka gilų nusivylimą ir nepasitenkinimą nors tai galbūt niekad neišeina į sąmonės paviršių ir nesuvokiama“ [4].
Hebrajiškas žodis lytiniams santykiams nusakyti verčiamas kaip „pažinti“. Biblijos autoriai žinojo, kad lytiniais santykiais perduodama ypatinga pažinimo rūšis, gimsta ypatinga intymumo rūšis. Šią tikrovę jie pavadino „vienu kūnu“. Štai ir priežastis, kodėl Biblija lytinius santykius palieka santuokai.
Ką gi daryti tiems, kurie praktikavo nesantuokinius lytinius santykius, bet dabar pripažįsta juos neteisėtais ir tikrai ir garbingai gailisi? Ar susaistanti lytinių santykių tikrovė niekaip neatšaukiama? Ne, ji gali būti panaikinta, bet tam reikalingas gydantis Dievo rankos prisilietimas. Neturint ketinimo susijungti visam gyvenimui, bet atliekant aktą, susaistantį visam gyvenimui, pažeidžiama vidinė dvasia, vidinis žmogus. Į tokias žaizdas dažnai įsimeta uždegimas, jos ima pūliuoti ir apnuodija visą dvasinį gyvenimą. Geriausiu atveju jos palieka bjaurų randą.
Bet pagyti įmanoma. Dievo malonė gali taip pripildyti vidinį žmogų, kad imama sveikti ir atsistatoma. Vis dėlto kai kurie žmonės tai patiria ne be kitų pagalbos. Tada geriausia ieškoti išmintingo ir užjaučiančio ganytojo – ko nors patyrusio dvasiniame vadovavime ir maldoje už pagijimą, galinčio už tokį žmogų melstis ir jį išteisinti.
Kad ir kaip tai būtų daroma, pagijimo malda yra būtina. Negalime elgtis taip, tarsi meilės romano niekad ir nebuvo, nors jis būtų buvęs ir labai trumpalaikis bei paviršutiniškas. Jei jis negydomas, anksčiau ar vėliau jis pasirodys. Pas vieną mano draugą sykį atėjo 78 metų senutė į sielovadą. Ji penkiasdešimt metų buvo misionierė, bet dabar jos gyvenimas atrodė panašus į griuvėsius. Ji nerimavo dieną ir naktį. Ji bijojo minios; bijojo laiptų, bijojo visko. Ją buvo apėmusi depresija; gilus liūdesys tvyrojo virš viso jos gyvenimo. Jos vargas buvo toks didelis, kad ji ruošėsi gydytis šoko terapija. Ganytojas paklausė ją, ar ji buvo laiminga vaikystėje. „O taip!“ atsakė ji. „Kada pirmąkart pajutote liūdesį ir depresiją?„ „Kai man buvo šešiolika“. Ir tada ši moteris pirmąkart gyvenime prisipažino, kad būdama šešiolikos išgyveno meilės istoriją su vienu jaunuoliu. Laimė, ji nepastojo. Jaunuolis netrukus nuėjo kitais keliais – o ji šią gilią žaizdą nešiojosi daugiau negu šešiasdešimt metų.
Mano draugas pasimeldė už vidinį šios moters pagijimą. Nuostabiu būdu per kelias savaites baimės ir depresijos ėmė sklaidytis taip, kad ji galėjo pasakyti: „Aš galiu prisiminti, kad buvau apimta baimės ir depresijos, bet nebegaliu prisiminti, kaip jas jaučiau!“
Ši atleidimo ir pagijimo Kristaus galia tarnystė skirta visai Dievo tautai. Mes galime tiek daug padėti, tiek daug pagydyti, jei tik norime. Tai malonės tarnystė, kuri tikinčiųjų bendruomenėje turėtų būti dosniai atliekama.
Seksualinės fantazijos
Jėzus nedviprasmiškai išaiškino, kad seksualinis dorybingumas yra kur kas gilesnis dalykas negu nesantuokinio sekso vengimas. Jis išsakė dalyko esmę pabrėždamas širdies svetimavimą: „Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5,28). Šis tvirtinimas gerokai išėjo už išorinio Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumo ribų. Jis sukėlė ir daug mąstymų ir sumaišties dėl seksualinių fantazijų.
Viengungiai, kurie kaip Kristaus mokiniai lytinius santykius nori palikti santuokai, dažnai sutrinka dėl to, kaip jie turi elgtis su seksualinėmis fantazijomis. Seksualinės fantazijos džiugina – bet jos ir kankina ir kelia nerimą. Sutrikimą dar padidina prieštaringos krikščionių bendruomenės reakcijos. Kai nesusituokusieji prašo parapijos patarimo, jie susiduria arba su ledine tyla, arba nurodymu jas slopinti. Tyla nėra pagalba, o išstūmimas – blogas patarimas. Vis dėlto jie žūtbūt stengiasi jas nuslopinti, bet jų pastangos visada baigiasi nusivylimu. Rezultatas – kaltės jausmas, paskui kartėlis. Solidaus, praktiško pamokymo, kaip galima elgtis su seksualinėmis fantazijomis, poreikis yra didelis.
Pirmiausia turime atriboti geidulius ir seksualines fantazijas, nes riba tiek pat aiški, kiek įmanoma. Sakau „tiek pat aiški, kiek įmanoma“, nes turime tiesiog pripažinti, kad toji riba kartais slepiasi etiniame rūke ir migloje. Nors visiems geiduliams būdingos seksualinės fantazijos, ne visos seksualinės fantazijos veda prie geidulių. Kaip galime pažinti tą skirtumą?
Geidulį apibrėžčiau kaip „greit praeinančią, nekontroliuojamą seksualinę aistrą“. L. Smedesas tikrai gerai atskleidė skirtumą tarp juodviejų: „Kai geidulio būsena veda prie plano pasinaudoti kokiu nors žmogumi, kai simpatija ima brandinti planus, tada peržengiame erotinio susijaudinimo ribas ir esame dvasiniame svetimavime“. [5] Geidulys yra nenumalšinta, nežabota seksualinė aistra, kuri taikosi turėti. Tai visai kas kita nei paprastas erotinis jutimas, atsirandantis seksualinėje fantazijoje.
Todėl pirmiausia turėtume nusiimti nereikalingą naštą ir neteisti savęs už kiekvieną mums į galvą ateinantį erotinį vaizdą. Kartais seksualinės fantazijos yra ženklas, jog trokštama intymaus elgesio, kitais kartais jis atspindi susižavėjimą gražiu patraukliu asmeniu. Seksualinės fantazijos gali daug ką reikšti, neturime jų automatiškai priskirti geiduliams.
Be to, naudinga pripažinti teigiamą fantazijos poveikį. Pasitelkę fantaziją galime tikrovę laikyti ribose, leisdami vaizduotei laisvai judėti. Brandūs žmonės sugeba naudoti vaizduotę neprarasdami ryšio su realiu pasauliu. Taip yra atsiradę gražiausi muzikos kūriniai ir didžiausi pasaulio išradimai.
Vienas ypatingas žmogiško seksualumo bruožas, be abejo, yra tas, kad mes – priešingai negu kiti kūriniai – galime jį apmąstyti. Galime rašyti meilės laiškus, vėl ir vėl prisiminti karštus bučinius ir džiugiai laukti švelnių meilės akimirkų. Tai yra seksualiniai reiškiniai, erotiniai potyriai, ir jie neturėtų būti priskirti geiduliams. Santuokoje seksualinės fantazijos net būtinos, kad paskatintų seksualinį aktyvumą. Galbūt dėl to, kad tiek daug porų bodisi seksu, kaltas vaizduotės sunykimas.
Seksualinė fantazija turi ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pusių. Ją galima panaudoti ir kaip nuoširdžios draugystės pakaitalą, – taip apeinami realaus gyvenimo nusivylimai ir reikalavimai. Ji gali vesti į seksualinį pakvaišimą, į liguistą užsiėmimą vien kūniškais reikalais. Ji gali būti neleistino elgesio pradžia.
Seksualinių fantazijų problemą šiandien ypač sustiprina informavimo priemonių bombardavimas. Praktiškai neįmanoma išvengti nuolatinio mūsų seksualinių fantazijų sužadinimo per informavimo priemones. Reklamos kūrėjai labai gerai žino seksualinių fantazijų jėgą ir nepaliaujamai jas išnaudoja.
Tačiau turėtume žinoti, kad galime valdyti savo seksualines fantazijas. Mūsų vaizdinių pasaulis pavaldus mūsų išsiauklėjimui. Laikotarpiais, kai mums gerai klojasi, savo mintis visai sąmoningai galime nukreipti į tikrus, garbingus, teisingus, tyrus, mielus ir malonius dalykus. O aplankius nesėkmei, tegalime su Pauliumi išpažinti: „Jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė“ (Rom 7,17) ir pasitikėti tuo, kad einame pasisemti gilesnės paklusnumo patirties. Kai iš piktojo valdžios neišgelbėti žmonės daro pikta, tada jie kaip tik ir daro, ką nori daryti. Bet kai žmonės, kurie nori sekti Jėzumi Kristumi, daro pikta, tada jie daro kaip tik tai, ko nenori daryti. Paulius tai išreiškia taip: „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiuA (Rom 7,15). Atsidūrę tokioje situacijoje tikėdami prašome, kad per Dievo malonę ir jo laiku būtume išlaisvinti.
Melstis vienam už kitą dėl mūsų seksualinių fantazijų – vertingas patarnavimas: turiu draugą, kuris meldžiasi už mane, o aš meldžiuosi už jį. Mes, žinoma, patikliai pasipasakojame vienas kitam ir dėl to esame labai patenkinti. Meldžiame apsaugos nuo seksualinių įtakų, kurios yra destruktyvios ir kenksmingos. Meldžiame, kad Kristus užpildytų savo šviesa mūsų minčių, taip pat ir seksualinių, pasaulį. Meldžiame, kad mūsų seksualumas būtų sveikas, visapusiškas ir tyras. Tai naudingas, maloniai veikiantis, džiuginantis patarnavimas, kurį labai rekomenduoju.
Masturbacija
Masturbacija glaudžiai susijusi su seksualine fantazija, todėl ją būtina aptarti. Etinis masturbacijos vertinimas platus – nuo požiūrio, esą ji blogiau už paleistuvystę, svetimavimą ar išprievartavimą, iki nuomonės, kad ji statytina ant to paties laiptelio kaip ir galvos kasymas.
Romos katalikų bažnyčia masturbaciją tradiciškai laikė bloga, nes ji nutolusi nuo apvaisinimo akto, kuris ilgai traktuotas kaip vienintelė seksualumo funkcija. Dar visai neseniai ji pareiškė: „Masturbacija turi rimto liguisto poelgio pobūdį“. Šiai nuomonei pritaria ne visi katalikų moralės teologai.
Protestantų nuomonės plačiai išsiskiria. Kai kuriuose ratuose labai priartėjama prie tiesioginio masturbacijos tapatinimo su nuodėme. Kiti ją laiko normalia brendimo dalimi, kol ja nėra užsiimama per daug, kitaip tariant, galimybe išvengti neleidžiamo sekso.
Šiuolaikinė medicina masturbaciją daugiausia traktuoja kaip normalią ir nekenksmingą.
Žinoma, neverta ginčytis, kad masturbacija yra plačiai paplitusi. Nustatyta, kad masturbuojasi apie 95 procentai vyrų ir nuo 50 iki 90 procentų moterų. [6] „Jokia kita seksualinio aktyvumo forma nebuvo dažniau svarstoma, energingiau smerkiama ir visuotiniau praktikuojama kaip masturbacija.“ [7] Beveik visi paaugliai masturbuojasi, o daugelis suaugusiųjų retkarčiais daro tai visą gyvenimą.
Masturbacijos klausimas ypač aštrus vienišiems žmonėms, kurie iš krikščioniško įsitikinimo atsisako nesantuokinių lytinių santykių. Iškyla daug svarbių klausimų. Ar masturbacija krikščioniui yra morališkai priimtinas veiksmas? O gal ji net galėtų būti „Dievo duota“, kaip kai kas tvirtina, kad apsaugotų mus nuo neleistino sekso? Kaip su seksualinėmis fantazijomis, kurios neišvengiamai žengia su masturbacija?
Šie ir daug kitų klausimų liečia visus tikinčiuosius, bet viengungiams jie ypač aktualūs. Iš visos širdies rūpindamiesi teisingu elgesiu daugelis vienišųjų konstatuoja, kad masturbuodamiesi jie jaučiasi kamuojami kaltės, nesėkmės ir neapykantos sau jausmų. Jie pasiryžta niekad taip nebedaryti. Bet daro. Ir savęs pasmerkimo duobė gilėja.
Pradėkime nuo kelių neginčijamų faktų. Pirma, masturbacija kūniškai niekaip nekenkia. Dėl to sutaria visi medicinos ekspertai. Senos pasakos, kad masturbacija kalta dėl visko – nuo spuogų iki beprotybės – ir yra būtent pasakos.
Antra, Biblija masturbacijos tiesiogiai niekur nenagrinėja. Nėra jai aiškių draudimų, kaip, pavyzdžiui, homoseksualizmui. Biblija tyli dėl masturbacijos ne todėl, kad ji tuomet būtų buvus nežinoma, nes tuometinė Egipto literatūra praneša apie šį reiškinį. Ji tyli ir ne todėl, kad gėdytųsi imtis tam tikrų seksualinių temų. Kita vertus, Biblijos tylėjimas nereiškia, kad masturbacija nėra moralinė problema, bet reiškia, kad bet kokia pagalba, kurią galime gauti, yra veikiau netiesioginė negu tiesioginė.
Trys prieštaros išplečia moralinį klausimą masturbacijos atveju. Pirmiausia tai sąryšis su seksualinėmis fantazijomis. Masturbacija paprastai nevyksta vakuume be vaizdinių. Daugelis didžiai sunerimsta dėl tuomet iš tiesų iškylančių vaizdinių ir mano, kad jie priklauso prie širdies geidulių, prieš kuriuos pasisakė Jėzus (Mt 5,28).
Antroji prieštara susijusi su tendencija, kad masturbacija linksta tapti priverstine. Besimasturbuojantys žmonės gali būti tuo suvaržomi. Jie jaučiasi esą pagauti, veiksmas tampa nekontroliuojamu, visa užvaldančiu įpročiu. Turbūt labiausiai kankinantis šio prievartinio proceso aspektas tas, kad jis kelia jausmą, jog yra nedisciplinuotas ir nevaldomas.
Trečia prieštara susijusi su asmenybės praradimu per masturbaciją. Masturbacija yra seksualinė vienatvė. Tikras seksualumas veda mus į gilų asmeninį ryšį su kitu asmeniu, o masturbacija yra „seksas apleistoje saloje“, jei pasinaudosime Johno White’o apibūdinimu.
Pozityviojoje spektro dalyje masturbacija padeda išlyginti netolygų vystymąsi, kurį patiria daugelis jaunuolių bręsdami kūniškai, emociškai ir socialiai. Daugelis paauglių kūniškai seksui subręsta daug anksčiau negu intymiam, socialiniam ryšiui ir santuokinei atsakomybei. Masturbacija tarnauja kaip natūralus „apsauginis vožtuvas“, kol gamta sinchronizuoja augimą įvairiose gyvenimo srityse.
Susituokusioms poroms masturbacija kartais gali būti abipusiai praturtinanti patirtis, kai ji atliekama kartu. Teigiama, kad sutuoktinių meilės gyvenimo kontekste ji yra tiesiog „jaudinanti iškyla į bendrą malonumą“ [8]. Iš tikrųjų, kai kurios poros į abipusę masturbaciją žiūri kaip į svarbų elementą jų visapusiško seksualinio potencialo raidoje.
Ką būtų galima apie tai pasakyti? Pirmiausia štai ką: masturbacija savaime nėra nei klaidinga, nei nuodėminga. Apskritai paėmus ji yra daugeliui žmonių žinoma patirtis ir turėtų būti priimama kaip normali gyvenimo dalis.
Antra, galime pabrėžti, kad ji turi vertę kaip sveikas vožtuvas, kai lytiniai santykiai negalimi. Negalime žmogui užkrauti neįmanomos moralinės naštos, juo labiau, kad neturime kokio nors specialaus biblinio mokymo prieš masturbaciją. Daugelis garbingų žmonių, kuriems buvo papasakota apie masturbacijos blogumą, uoliai meldėsi, kad būtų nuo jos išlaisvinti, ir iš esmės tikėjosi, kad Dievas atims iš jų seksualinius norus ir poreikius. Šie lūkesčiai yra visiškai netikroviški. Jei Dievas pildytų tokias maldas, prieš savo paties kūrinį jam tektų pavartoti smurtą. Seksualinis noras yra geras ir turi būti patvirtintas, o ne paneigtas.
Trečia, seksualinis noras turi būti ir kontroliuojamas. Kuo daugiau masturbacija linksta į priklausomybę, tuo labiau ji tampa stabu. Vienintelė mūsų teisėta priklausomybė yra priklausomybė nuo Dievo. Kūnas turi likti paklusnus mūsų drausmei: kas galioja kaip tingumo bei rajumo, tas ir masturbacijos atžvilgiu. Nekontroliuojama masturbacija palaidoja mūsų pasitikėjimą savimi ir savigarbą. Nevaržoma ji pavojinga dvasiniam gyvenimui. Tačiau privalome turėti aiškų supratimą ir apie priešingą priklausomybę – siekį baigti priverstinį mėginimą. Ši priklausomybė yra ypač skausminga, nes nesėkmė žmogų gali net įvaryti į neviltį. Susidaro baisi padėtis: viskas arba nieko. Ir tai apmaudu, nes iš tikrųjų nereikalinga. Neturime žmonių versti daryti neįmanoma – arba/arba. Tai, ko siekiame, yra kontrolė, pusiausvyra, perspektyva.
Ketvirtasis pasisakymas glaudžiai su tuo susijęs: seksualinės masturbacijos fantazijos yra visiškai reali žmogaus gyvenimo dalis, kuri, drausminama, neturi būti pašalinta. Erotiniai vaizdiniai tikrai ateina; tiktai klausimas, kaip su jais elgiamasi. Ar jie visada dominuoja, ar gali būti nustatyta teisinga proporcija, sudaryti kur kas platesni meilės ir žmogiškų santykių ryšiai? Mums patinka fantazijos, nes jos rodo idealios būsenos gyvenimą. Mūsų fantazijose esame seksualinio patrauklumo pavyzdys, mūsų partneris – be galo trokštamas, ir, kas geriausia, jis ar ji sako, ką norime, daro, ką norime ir niekad nepretenduoja į mūsų laiką ir energiją. Kaip tik todėl turime drausminti savo fantastinius norų vaizdinius: jie gali mus atskirti nuo realaus žmogiškų nepakankamumų pasaulio. Ir Jėzaus žodis apie širdies svetimavimą neturi būti priimamas pernelyg lengvabūdiškai.
Galiausiai apie masturbaciją turime pasakyti, kad nors ji gali veikti žadinančiai, niekada negali visiškai patenkinti. Orgazmas tėra maža kur kas didesnės visumos dalis. Ši didesnė visuma apima visus asmeninių žmogiškų santykių aspektus. Drauge rytą išgertas puodelis kavos, ramus pokalbis vakare, prisilietimas, bučinys – tai yra mūsų seksualumo medžiaga. Masturbacija visada bus nepakankama, nes ji stengiasi išlaikyti mylinčiojo, kuriam reikia tik savęs, mitą.
Kontroliuojami meilės jausmai
Nemaža pasaulio istorijos kultūrų nežinojo daugelio mums taip gerai pažįstamų asistavimo partneriui variacijų. Dėl santuokos būdavo susiderama. Abraomas išsiuntė tarną ieškoti Izaokui nuotakos, ir pasirinkimas buvo padarytas prieš Izaokui ir Rebekai pasimatant (Pr 24). Taip buvo daugelyje kultūrų. Meilė ir intymumas ateidavo po vestuvių, ne anksčiau. Ne taip pas mus, mūsų kultūroje. Mes turime įvairių susipažinimo ir meilinimosi ritualų. Daugelis šių ritualų atrodo esą visai nekalti – pašnekesiai, palaikymai už rankos, pabučiavimai. Kiti atrodo esą pavojingai erotiški – apsikabinimas, glostymas, petingas. Šie ritualai morališkai nesutrikdo tų, kurie nori duoti laisvę lytiniams santykiams. Jiems šie dalykai gali būti lytinių santykių pradžia, kai sąlygos tinkamos ir kai jos taip susiklosto. Bet tiems, kurie genitalinį seksą rezervuoja vien santuokai, tokie dalykai turi daug moralinių pasekmių. Šiems žmonėms duodamas toks patarimas.
Pirmiausia reikia atsakyti, ar krikščionio seksualinio elgesio kontekste apskritai yra vietos daugeliui meilės ir simpatijos išraiškos formų. Atsakysiu į šį klausimą Taip, bet pirmiausia leiskite pasvarstyti, kodėl daugelis daugiau ar mažiau stipriai linksta prie Ne. Pagrindinė neigiamo atsakymo priežastis glūdi požiūryje, kad bučiavimas ir apkabinimas yra pirmieji žingsniai į lytinius santykius, procesas, kuris, jei esti pradėtas, nebegali būti sustabdytas. Žinoma, jei tai vienintelis pažinties ir meilinimosi ritualo tikslas, tada visų prasmingiausia – pristatyti daug draudžiamų ženklų ir užkardų.
Tačiau įmanoma, kad įvairios palankumo išraiškos formos, kurios eina kartu su asistavimu, gali pasirodyti ir visai kitame sąryšyje. Jos gali tarnauti dar ir tam, kad būtų išreikštas mielas rūpinimasis ir užuojauta, abipusis švelnumas ir artimumas. Jomis galima džiaugtis dėl jų pačių nebūtinai joms vedant į lytinius santykius.
Daugelio abipusio palankumo išraiškų formų tikslas turėtų būti artumas nesiekiant lytinių santykių. Viengungiai turi turėti absoliučiai aiškų supratimą apie šį tikslą, nes spaudimas to, kas mūsų visuomenėje įprasta, ir kūno chemijos spaudimas veikia lytinių santykių kryptimi.
Mano patarimas toks: savo aistringų jausmų nereikia neigti, bet veikiau reikia juos kontroliuoti. Be abejo, esama tikros rizikos. Seksualiniai jausmai yra labai stiprūs ir gali žmogui nespėjus net atsipeikėti atvesti iki tos vietos, kur nebėra kelio atgal. Tai iškelia antrą svarbų klausimą. Jei laikydamiesi krikščioniškosios etikos priimame abipusio palankumo išraiškos formas, ar yra kokios nors direktyvos, kaip jomis naudotis? Juk šie veiksmai gali apimti paprastus apkabinimus ir visokius bučinius bei tiesioginį krūtų ir genitalijų stimuliavimą. Koks patarimas gali padėti nesusituokusiems rasti savo kelią pagal šią skalę?
Kas nori atsakingai elgtis su savo seksualiniais jausmais, turėtų vadovautis tokiu pagrindiniu principu. Augantį kūnišką intymumą visada turėtų lydėti glaudesnis susisaistymas su partneriu.
Šį principą suprasti galbūt padės brėžinys [9]:
Kitas brėžinys parodo, kas atsitinka, kai intymumas pabėga nuo susisaistymo. Kai žmonės centimetrą pajuda į įsipareigojimą ir kilometrą – į intymumą, visa netenka pusiausvyros. Meilei nesusidaro tvirto pamato. Padarinys – frustracija ir chaosas.
Kai norime išreikšti asmeninį artumą ir dalyvavimą neprieidami iki lytinių santykių, mano nuomone, patartina neleisti įvykti kūniškam kontaktui su lyties organais ir moters krūtimis. Šios sritys paprasčiausiai pernelyg ūmios, kad būtų tik abipusio palankumo ir švelnumo dalis be lytinių santykių.
Mano antras patarimas toks, kad sužadėtuvių laikas nebūtų per ilgas – tikrai ne ilgesnis negu kokie šeši mėnesiai. Kai pora yra subrendusi sužadėtuvėms, ji gyvena artimo bendravimo stadiją. Tas bendravimas neturėtų būti ilgai išlaikomas, kad nerastų savo išraiškos lytiniais santykiais. Nors mano žmonai ir man sužadėtuvių laikas daugeliu atžvilgių buvo nuostabus, kita vertus, tai buvo ir sunkiausias laikas. Mūsų meilė vienas kitam, mūsų švelnumas, mūsų abipusis rūpinimasis buvo pasiekęs viršūnę. Visada džiaugėmės, kad lytinių santykių palaukėme iki santuokos, bet taip pat džiaugėmės, kad paskutinis laukimo laikas neužsitęsė per ilgai.Nesusituokusiųjų gyvenimas
Paulius stato ant šio pamato. Jis pabrėžia tai, kad nesusituokę savo energiją gali kreipti į Dievo darbą tuo būdu, kuris susituokusiems tiesiog yra užgintas (1 Kor 7,32–35). Kai kas Paulių kritikuoja už tai, kad jis reikalauja rimtai atsižvelgti į gyvenimą nevedus. Tačiau jo žodžiuose daug praktinės išminties. Jis nebuvo prieš santuoką – priešingai, jis daug prisidėjo prie krikščioniškos seksualinės etikos supratimo, santuoką palygindamas su Kristaus ir Bažnyčios sąjunga. Bet Paulius atkakliai laikėsi požiūrio, kad turime aiškiai suprasti, kiek atsieina būti susituokusiam. Taigi niekas negalėjo įžengti į santuokos sąjungą nesuprasdamas didžiulių laiko ir energijos sąnaudų, kurių reikia, kad ji būtų sėkminga. „Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs“ (1 Kor 7,32–33).
Todėl krikščionių bendruomenėje turėtume rasti vietos „viengungystei iš pašaukimo“, asmenims, kurie pasirinko gyventi vieniši, kad savo energiją tikslingai galėtų panaudoti tarnystei Dievo karalystėje. To pavyzdys yra pats Jėzus, lygiai kaip ir Paulius. Viengungystė iš pašaukimo – tai ne menkesnė ir ne geresnė gyvensena – tiesiog tai kitas kvietimas.
Savo knygoje Gyvenimas su lengvu bagažu rašiau: „Mes nepatarnaujame žmogui, jei nepaskelbiame, kad nesantuokinis gyvenimas yra tikrai krikščioniška galimybė. Santuoka yra ne kiekvienam, ir tai privalome pasakyti“ [12]. Tie, kurie pašaukti į viengungišką gyvenimą, turėtų būti laukiami mūsų gyvenime ir parapijos darbe. Jie nėra pusiau žmonės arba „žmonės, kažkaip pasilikę be poros“, kaip kad lengvabūdiškai pasakoma. Greičiau jie priėmę pozityvų sprendimą gyventi be santuokos dėl Kristaus ir atsakę į Dievo kvietimą. H. Arnoldas rašo: „Kiekvienam įmanoma susirasti didžiausią širdies ir sielos vienovę be santuokos“ [13].
Baigiant dar vienas žodis tiems, kurie gyvena vieni, bet nesijaučia esą ypatingai tam pašaukti. Galbūt jie likę našliais arba išsiskyrę, arba neturėjo progos vesti ar ištekėti, bet mielai būtų susituokę. Krikščioniška bendruomenė turi ypač rūpestingai elgtis su šiais žmonėmis, kurie mūsų į poras fiksuotame pasaulyje atrodo esą nustumti į šoną ir nuskriausti.
Dažniausiai jų situacija nulemta aplinkybių, kurios visiškai jiems nepavaldžios. Pavyzdžiui, sakome žmonėms, kad jie turi tuoktis „tik Viešpatyje“. Bet kažkodėl savo parapijose visada turime daugiau moterų negu vyrų. Ką šioms moterims daryti? Arba pagalvokite apie keblią išsiskyrusiųjų padėtį mūsų bendruomenėse. Dažnai nesame tikri, ar juos mielai pasitinkame, ar ne. Jie pastebi mūsų netikrumą ir tam tikra prasme tai jiems blogiau negu aiškus nepriėmimas.
Vienišiems nesavanoriams norėčiau pasakyti pasitikėjimo ir vilties žodį. Neužkietinkite savo širdies. Dievas vis tiek tebėra visagalis, kad ir kokių nusivylimų pasitaikytų jūsų gyvenime. Jis gali padaryti „stebuklų stebuklą“. Pasitikėkite Dievu ir darykite visa, ką patys sugebate. Priimkite situaciją, kurioje atsidūrėte, ir nesišalinkite kitų žmonių. Net ir tada, kai iki santuokos neprieinama, vis dėlto galite žinoti, kad Dievo malonės užtenka. Dietrichas Bonhoefferis, kuris dėl ypatingų gyvenimo aplinkybių Trečiojo reicho metu negalėjo vesti, sykį pasakė: „Dievas neišpildo visų mūsų norų, bet jis išpildo visus savo pažadus“.
Rašydamas šį skyrių buvau visiškai įsisąmoninęs, kad man yra tikrai paprasta vardinti seksualinio tyrumo sąlygas nesusituokusiems, nes esu laimingai vedęs ir vakare ar per dieną nepatiriu didėjančių seksualinių frustracijų.
Bet kad ir kokioje gyvenimo situacijoje būtume, galime pasitikėti Dievo gerumu ir išmokti gyventi jo galia.
Richard Foster, teologas, dėstytojas, sąjūdžio „Renovare“ įkūrėjas, daugelio knygų autorius
Vertė Zigmantas Ardickas
Versta iš: Foster. R. Money, Sex and Power: The Challenge of the Disciplined Life. – 1985. Versta ir perspausdinta „William Neill-Hall Ltd.“ agentūrai sutikus.