Leta Scanzoni

Seksualumo srityje krikščionija iš seno jautėsi karštai puolama. Jos kritikai kaltina siekimu užspausti lytinį potraukį, seksualumą parodyti kaip kažką negera ir pikta, nors be seksualumo žmonija būtų pasmerkta išnykti.
Daug krikščionių į šiuos priekaištus rimtai neatsižvelgia. Vis dėlto jie iš karto užima gynybinę poziciją. Jie kaltina krikščioniškosios lytinės moralės kritikus, kad tie yra bedieviai, nuodėmės apakinti, galvoja tik apie viena,– kaip išrauti krikščioniją. Tikrai yra krikščionių, kurie laikosi nuomonės, kad lytinis potraukis yra žvėries išraiška žmoguje ir kad jis turi būti suvaržytas. Prieš juos visų pirma atsigręžia naujosios seksualinės moralės šalininkai. Galiausiai prieinama prie to, kad jie susidaro visiškai klaidingą nuomonę apie tai, ką iš tiesų krikščionija gali pasakyti lytiniais klausimais. Dėl šio nesusipratimo vienodai kalti tiek krikščionys, tiek ir jų oponentai. Kodėl taip sakau, bus tiksliau aptarta šiame tekste.
Kiekvienas, kuris skaito Senąjį Testamentą, prieis prie išvados, kad žydų tauta lytiniais klausimais nebuvo tokia priekabi. Santuokai ir šeimai žydai teikė aukščiausią pagarbą. Apie tai rašo David Mace’as: „Tarp žydų supratimo, kad lytinis vyro ir moters susivienijimas buvo Dievo ne tik palaimintas, bet ir suteiktas kaip puikiausia dovana, ir šešėlio, kuris krikščionių tradicijoje buvo dažnai metamas ant susituokusių žmonių lytinio gyvenimo, yra didelis prieštaravimas. Paniekinimas santuokinių lytinių santykių žydams būtų buvęs tolygus paties Kūrėjo paniekinimui.“
Kai kurie pirmieji Bažnyčios Tėvai orientavosi ne į Senojo Testamento raštus. Didesnę įtaką jiems darė graikų filosofija, kuri teigia, kad visa materija yra bloga. Todėl ir žmogaus kūnas turėjo būti blogas. Jį irgi suprato kaip kalėjimą, kuriame siela įkalinta iki savo išlaisvinimo per mirtį. Žmogaus kūnas tokiu būdu buvo diskredituotas. Nereikia daug fantazijos, kad įsivaizduotume, kokių pasekmių tai turėjo požiūriui į seksualumą.
Kai apaštalas Paulius mokė, kad krikščionio kūnas yra Šventosios Dvasios šventovė, kurią reikia gerbti ir naudoti Dievo garbei (1 Kor 6,19 ir 20), daugelis pirmųjų krikščionių nekentė savo kūnų ir laikė juos menkaverčiais. IV amžiuje šimtai asketų stengėsi pabėgti nuo pagundų ir nubausti savo kūnus, todėl jie gyvendavo kaip atsiskyrėliai. Sunku įsivaizduoti, kaip toli nueidavo jų siekimai atsisakyti „kūniškų geismų“ tenkinimo. Pavyzdžiui, šventasis Askepsimas nešiojo tiek grandinių ant rankų ir kojų, kad turėjo ropoti keturpėsčias; vienuolis Besarionas stengėsi išsilaikyti nė karto nepasidavęs kūniškam miego poreikiui; Makarijus Jaunesnysis šešis mėnesius praleido pelkėje, kol nuo daugybės uodų įkandimų pasidarė panašus į raupsuotąjį; šventasis Simonas Stulpininkas praleido ant 20 metrų aukščio stulpo 30 metų; šventasis Maro vienuolika metų gyveno drevėje; kiti gyveno tarpekliuose arba išdžiūvusiuose šaltiniuose, net kapuose. Visa, kas buvo būdinga šiam gyvenimui – purvas (dauguma įmanydavo nesiprausti), smarvė, kirmėlės ir kiti panašūs dalykai – buvo vertinami kaip gydantys dvasią, kaip dvasios pergalė prieš kūną.
Kai kurie šių asketų kovą prieš savo lytinį potraukį, atrodo, bus laimėję. „Nuo tada, kai tapau vienuoliu, – vienas jų pasakoja seksualinių fantazijų kankinamam jaunuoliui, – niekada daugiau tiek, kiek reikia, nevalgiau, negėriau ir nemiegojau. Šie poreikiai mane taip iškankino, kad kitos naštos aš tiesiog nejutau.“ Kitiems visos pastangos ir susilaikymas atnešdavo priešingų rezultatų. Kadangi jie neigė, ką Dievas jiems suteikė, lytinis potraukis jiems kildavo stipresnis nei prieš tai. Dėl to šventasis Jeronimas atrodė aiškiai sutrikęs, kaip tai rodo vienas jo laiškas: „Aš, kurs bijodamas pragaro pasidaviau į šį kalėjimą (nykius tyrus), kai šalia nebuvo nieko daugiau, tik skorpionai ir laukiniai žvėrys, pamaniau, kad esu šokančių mergaičių būrio vidury. Mano veidas buvo išblyškęs, kūnas nuo pasninko nusilpęs; tačiau mano dvasia geiduliams reikalaujant degė karštai, o aistrų liepsnos veržėsi iš kūno, tapusio kaip negyvėlio. Taip bejėgis gulėjau prie Kristaus kojų, laisčiau jas ašaromis, šluosčiau savo plaukais ir septynias dienas kovojau, kad sutramdyčiau savo nepaklusnų kūną.“
Už tokią askezę daugelis kaltina apaštalą Paulių. Tačiau tokią išvadą galima daryti tik išplėšiant iš konteksto atskiras Pauliaus laiškų vietas. Būtent Paulius perspėjo, kad nebūtų tokio susivaržymo. Jis atkakliai aiškinosi su tais krikščionimis, kurie norėjo uždrausti santuoką ir kai kuriuos valgius, nors tai yra geros, Dievo siųstos dovanos (1 Tim 4,1–5 ir Kol 2,20–23).
Žmogaus kūnas Naujajame Testamente labai branginamas – akivaizdžiausias to įrodymas, kad Kristus tapo kūnu. Kūnas yra „Viešpačiui“ (1 Kor 6,13–15), kuris jį prikels (1 Kor 15,35–37). Kūną reikia atnašauti Dievui kaip gyvą auką (Rom 12,1. 2). Jis turi tarnauti Jėzui Kristui (Rom 6,11–14). Šie bibliniai posakiai yra labai toli nuo asketiškosios elgsenos. Klystume manydami, kad Dievui turėtų labai patikti, jei mes savo kūnus apleistume ir juos plaktume. Biblinis požiūris į kūno brangumą neturi nieko bendro su klaidingomis pažiūromis tokių žmonių kaip Origenas, kurie manė, kad geriausias būdas atsikratyti savo lytinių aistrų – tai išsikastruoti. Nors Paulius kalbėjo apie tai, kokį nuostabų Dievas sukūrė žmogaus kūną, kurio kiekvienas narys turi ypatingą užduotį (1 Kor 12,18–24), daugelis pirmųjų Bažnyčios Tėvų pajuokė prigimtines kūno funkcijas. Kraštutinis pavyzdys yra šventojo Jono Auksaburnio laiškas jaunuoliui, kuris buvo pasirengęs susituokti su gražia mergina. Auksaburnis aistringais žodžiais (kurie dabar mums atrodo juokingi) perdavė jaunuoliui, kad jis pagalvotų apie tai, kas slypi už mielo veido ir gražios išvaizdos: „Šio kūniškojo grožio pagrindas sudėtas ne iš ko nors kito, kaip gleivių, kraujo, kūno skysčio, tulžies ir sukramtyto maisto sulčių… Kai apgalvosi, kas susikaupę tose gražiose akyse, tiesioje nosyje, burnoje ir lūpose, tu sutiksi su manimi, kad gerai sudėtas kūnas – tai niekas kitas, kaip nubaltintas kapas… Negana to, išvydęs driskių, kuris apsidergęs tokiais dalykais kaip gleivės ar seilės, tu negali net prisiversti to paliesti pirštu nei gali į tai žiūrėti; sakyk, ar tave jaudina sandėlis, kuriame sukrauti visi šie dalykai?“
Patikėsite ar ne, bet šis laiškas įtikino jaunuolį, kad viengungiškas gyvenimas yra geriau. Kaip smarkiai tai skiriasi nuo sveiko elgesio ir psalmininko linksmo gyriaus: „Tavo rankos paruošė mane“ (Ps 119, 73). Dovydas atvėrė Viešpačiui savo širdį sakydamas: „Juk tu sukūrei mano inkstus, surezgei mane mano motinos įsčiose. Aš dėkoju tau, kad esu taip nuostabiai, baimę keliančiai sukurtas! Nuostabūs yra tavo darbai ir mano siela tai gerai žino“ (Ps 139,13–14).
Tačiau daug ankstyvųjų teologų šių vietų nepaisė. Augustinas laikėsi nuomonės, kad pastojimas ir gimdymas yra nepadorūs ir nešvarūs dalykai. Panieka kūnui atsispindi pasisakyme, kur jis su pasipiktinimu kalba apie lytinių ir sekrecijos organų susipynimą. Jis klausia, kodėl Dievas žmonių dauginimuisi negalėjo sugalvoti kito būdo – ko nors mažiau „keisto“ kaip kad lytinė sueitis.
Pirmaisiais šimtmečiais po Kristaus krikščionių vadovai nepastebėjo fakto, kad kūrimo istorija aiškiai sako, jog Dievas sukūrė mus kaip vyrą ir moterį pagal savo paveikslą ir kai jis pats išvydo savo kūrinį, įvertino jį kaip „labai gerą“. Deja, Bažnyčios Tėvai kuo rimčiausiai mokė, kad lytinius organus velnias sugalvojo – esą tai gerai įrodo bjauri jų išvaizda. Kiti (tarp jų šventasis Jeronimas, šventasis Jonas Auksaburnis ir šventasis Grigalius Nazianzietis) mokė, kad pagal pradinį Dievo planą žmonės daugintis turėtų angelišku būdu. (Ką jie tuo norėjo pasakyti, neaišku.) Dievas vis dėlto nuspėjo nuopuolį ir išmintingai numatė vyrams ir moterims „gyvūnų, kuriais jie tapsią“, lytinius organus.
Nepaisant aiškių 1 ir 2 kūrimo istorijos skyrių pasisakymų, anot kurių Dievas norėjo, kad vyras ir moteris taptų „vienu kūnu“, Augustinas stengėsi įsivaizduoti kitokį dauginimosi būdą – beje, tokį, kurį žmonės savo nuodėmingu nuopuoliu iškreipė. Savo veikale Apie Dievo valstybę Augustinas išsamiai aprašo, kaip jis įsivaizduoja „pradėjimo aktą“ dar tada, kai Adomas ir Ieva nebuvo nepaklusnūs.

Bažnyčios Tėvų negatyvūs mokymai apie kūną ir lytiškumą yra susiję tiesioginiais ryšiais su jų niekinančiomis pažiūromis į moteriškąją lytį ir santuokos instituciją.
Atrodo, kad Bažnyčios Tėvams nekrito į akis tai, kad jų mokymai buvo priešingi Jėzaus mokymui. Paulius irgi kalba apie tai, kad nebėra nei vyro, nei moters, nes visi yra viena Kristuje Jėzuje (Gal 3,28). Tačiau pirmaisiais krikščioniškos eros amžiais moteris buvo vadinama „skorpiono geluonimi“, „pavojinga žmonių rūšimi“ arba net „primestu pragaro sargu“. Moteriai beliko tik gėdytis, kad ji iš viso yra. O galiausiai ji buvo kalta už tai, kad į pasaulį atėjo nuodėmė. Tertulijonas rašė Apie moterų drabužius, ir šiame veikale tarp kitų iškelia šį baisų teiginį: „Tu esi velnio durys; tu išniekini uždraustą medį; tu pirmoji dieviškojo Įstatymo laužytoja; tu esi ta, kuri perkalbėjai vyrą, dar tuomet, kai velnias neturėjo pakankamai drąsos jo užpulti. Tu taip lengvai sunaikini Dievo paveikslą, vyrą. Dėl tavo nusižengimo, kuris reiškia mirtį, turėjo mirti net Dievo Sūnus“.
Moteris buvo laikoma pikta suvedžiotoja, norinti nukreipti vyro dėmesį nuo Dievo. Nereikia net nurodinėti, kad šis požiūris buvo visiškai nebiblinis. Tačiau jeigu moterys jau yra, tai turėjo būti kažkokia jų sukūrimo priežastis. Atidesnis žvilgsnis į Bibliją turėtų į šį klausimą greitai atsakyti. Dievas davė vyrui moterį, nes „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2,18 ir toliau). Tačiau Augustinas tai suprato kitaip. „Kai manęs klausia, koks buvo tikslas, kad vyras turėjo gauti šią padėjėją, mano nuomone, nėra geresnio atsakymo, kaip kad vaikams gimdyti… Nemanau, kad moteris būtų buvusi duota vyrui, jeigu nebūtų buvę užduoties gimdyti vaikus.“
Kai lytiškumas buvo taip nuvertintas, o moterys niekinamos, neišvengiamai ir santuoka negalėjo turėti daugiau pagarbos. Mokymai, kuriuos Paulius išdėstė pirmiesiems Korinto krikščionims ir kurie buvo skirti tam tikrai situacijai, apribotai laiku ir vieta (1 Kor 7 jis nurodė, kad besiartinančių persekiojimų ir laukiamo greito Kristaus sugrįžimo akivaizdoje pasirinkti celibatą būtų geriau), buvo vertinami kaip amžinas ir visuotinai galiojantis Dievo Įstatymas. Kiti Pauliaus mokymai (pavyzdžiui, kai jis Laiške efeziečiams, 5,21–23 kalba apie vyro santykį su savo žmona, tai palygindamas su meiliu Kristaus santykiu su jo „nuotaka“, Bažnyčia) būdavo tiesiog praleidžiami. Vietoje jų nuolat cituojama Pauliaus pastaba, esą geriau tuoktis „negu degti“ (1 Kor 7,9). Manyta, kad šiuose žodžiuose yra viskas, ką Paulius norėjęs pasakyti apie santuoką. Tačiau nepastebėta, kad šis Pauliaus žodis buvo atsakymas į labai tikslų klausimą, kurį jam uždavė Korinto krikščionių grupė. Korinto krikščionys buvo patekę į labai dideles seksualines pagundas. Kaip tik todėl jie rašė Pauliui klausdami jo patarimo. Nepaisant tokios aplinkybės, šią Pirmo laiško korintiečiams citatą labiausiai pamėgo ankstyvieji krikščionių vadovai ir ja remdamiesi stengėsi įrodyti, kad santuoka yra tiktai „pagalbinė priemonė“ – taip sakant, nuolaida tiems, kurie dar nėra taip išsiugdę, kad galėtų pasipriešinti savo kūniškiems geiduliams. Tačiau iš krikščionio, kuris dvasiškai laikėsi tvirtai, buvo laukiama, kad jis pasirinks celibatą.
Nekaltybė buvo aukštinama su fanatišku uolumu. Nekaltas Jėzaus Kristaus gimimas buvo laikomas ne ypatingu Dievo ženklu, bet daugiau pavyzdžiu, atskleidžiančiu natūralaus gimdymo „suteptumą“. 144 tūkstančiai atpirktųjų vyrų, „kurie nesusitepę su moterimis“ (paminėti Apreiškime Jonui, 14,4) buvo vertinami kaip didelio Dievo džiaugsmo celibatu pavyzdys. Kai kurie ankstyvųjų krikščionių vadovai mokė, kad Jėzus savo mokiniais pasirinko tuos, kurie buvo skaistūs – nuomonė, kuri Mt 8,14 ir 1 Kor 9,5 šviesoje atrodo gerokai perdėta. Sutuoktinio mirtis buvo laikoma Dievo pašaukimu lytiniam susilaikymui – „antroji proga“ gyventi celibate.
Esant tokiai nuostatai moterų atžvilgiu, buvo įsipainiota į keistą prieštaravimą (kuris tačiau niekam nekrito į akis). Viena vertus, ypač moterims buvo sakoma, kad Dievui labiau patinka skaistus gyvenimas. Antra vertus, jas mokė, kad jų išganymas slypi vaikų gimdyme. Ši nuomonė atsirado, kai buvo pervertinta sunkiai paaiškinama Biblijos eilutė (1 Tim 2,15), dėl kurios reikšmės mokslininkai dar ir šiandien nesutaria.
Apaštalas Paulius krikščionis sutuoktinius mokė, kad lytiniai santykiai yra normali santuokinio gyvenimo dalis ir kad jos negalima apleisti, išskyrus tą laiką, kada abu, vyras ir moteris, turi atsiduoti maldoms (1 Kor 7,3–5). Būtent ši vieta akcentuoja vyro ir moters lygiavertiškumą. Nė vienas neturi vengti kito, bet kiekvienas savo kūną turi taip laikyti, tarsi jis priklausytų sutuoktiniui.
Visa tai rodo, kad labai daug Bažnyčios vadovų šį mokymą visiškai praleido. Jeronimas nenorėjo leisti susituokusioms poroms eiti komunijos keletą dienų po „gyvuliško lytinių santykių akto“. Jis rašė: „Protingas vyras savo žmoną turi mylėti protingai, o ne dėl aistros“. Šiuos žodžius papildė taip: „Tas, kuris savo žmoną myli per aistringai, yra svetimoteriautojas“. Ambraziejus pasisakė labai panašiai, o Augustinas ir žymiai vėliau Jonas Kalvinas už tai jį su pagarba minėjo.
Per laikotarpį iki viduramžių Bažnyčios mokymas apie seksualumą nuklydo į juokingus (visiškai nebiblinius) kraštutinumus. Petras Lombardas ir Pranciškus Gracianas užtikrino krikščionims, kad Šventoji Dvasia apleidžia patalpą, kai sutuoktinių pora lytiškai santykiauja – net ir tada, kai tikrai siekiama pastoti. Kiti Bažnyčios vadovai skelbė, kad Dievas reikalauja susilaikyti nuo lytinių santykių per visas bažnytines šventes. Negana to, sutuoktinių poros buvo įspėtos susilaikyti nuo lytinių santykių tokiomis dienomis: ketvirtadieniais (Kristaus suėmimui atminti), penktadieniais (Kristaus nukryžiavimui atminti), šeštadieniais (Mergelei Marijai pagerbti), sekmadieniais (Kristaus prisikėlimui atminti) ir pirmadieniais (mirusiųjų sieloms pagerbti). Taigi likdavo tiktai antradieniai ir trečiadieniai.
Bažnyčia stengėsi sureguliuoti visas žmogaus gyvenimo sritis. Iš esmės atskiram individui ji nepaliko jokios erdvės laisvai veikti, kad jis pats pažintų Dievo valią. Asmeniniam susituokusių porų apsisprendimui intymiausių santykių klausimais irgi nebuvo palikta jokios erdvės.

Daug šių dalykų pasikeitė prasidėjus reformacijai. Teologai ėmėsi visiškai naujai tirti Šventraštį, ypač seksualumo klausimu. Pasekmės buvo tos, kad susiformavo žymiai sveikesnis požiūris į lytinį gyvenimą. Tačiau buvo nuolat perspėjama nepiktnaudžiauti seksualumu kaip Dievo dovana, o celibatas nustojo būti aukštinamas kaip ideali padėtis, taip pat baigėsi santuokos devalvacija. Ir lytinė sueitis nustojo būti laikoma gėdingu ir nešvariu aktu. Galbūt ir reformatorių pažiūros, lyginant jas su šiuolaikinėmis, atrodys toli gražu nepatenkinamos. Tačiau palyginus jas su Bažnyčios Tėvų, reikia pripažinti, kad nuo reformacijos lytinės etikos klausimu Bažnyčia žengė didelį žingsnį į priekį.
Vis dėlto vienai protestantiškajai srovei priekaištaujama už tai, neva ji nuo pozityvaus požiūrio į lytiškumą žengusi žingsnį atgal: puritonai pasitraukė arčiau prie Bažnyčios Tėvų mąstysenos. Todėl dar ir šiandien Vakarų pasaulyje įvairūs draudimai lytinių santykių srityje apibūdinami ir kritikuojami kaip puritoniški. Tačiau ar toks priekaištas puritonų atžvilgiu teisingas? Kas buvo tie puritonai ir ką reiškia „puritoniškumas“?
Puritonai kilo XVI amžiuje kaip reformų sąjūdis Anglikonų bažnyčioje. Jų tikslas buvo nuoseklus reformacijos principų įgyvendinimas. Kalvinistiškai pamokytiems puritonams rūpėjo apvalyti (angl. to purify) pirmiausia Bažnyčią, asmeninį gyvenimą, o galiausiai visuomenę [1]. Jie buvo pavyzdingi akcentuodami asmeninį išganymą ir Šventojo Rašto vaidmenį, tačiau galima pastebėti ir jų mąstysenos prieštaringų elementų.
Taigi matome, kas suprantama bendrai kaip „puritonizmas“: kietas, nepalenkiamas, neapsakomai rimtas, beveik asketiškas dorovinis griežtumas – atmetant teatrą, šokius ir apskritai kultūrą. Buvo išleisti įstatymai, draudžiantys tam tikrus žaidimus ir veiklos rūšis sekmadieniais ir švenčių dienomis. Gerti alų ir vyną buvo galima tiktai ypatingomis progomis. Moterų aprangoje buvo įžvelgtas didelis nusižengimas prieš septintąjį Dievo įsakymą, todėl 1650 metų įstatymu uždrausta moterims vilkėti drabužius „trumpomis rankovėmis, kadangi gali būti atidengtas rankos nuogumas“. Vienos apskrities bažnytiniai aktai rodo, kad kiekviena pora, kurios kūdikis gimė nepraėjus septyniems mėnesiams po vestuvių, turėjo viešai prisipažinti paleistuvavusi, „priešingu atveju vaikas liktų pasmerktas amžinajai pražūčiai“. Pasitaikė net ir tokių atvejų, kai dar iki santuokos pradėto kūdikio motina būdavo sukaustoma grandinėmis, kad stebėtų, kaip plaka jos vyrą – taip buvo Plimute. Daugelyje kraštų už santuokinę neištikimybę buvo skiriama mirties bausmė, kitur už bausmę reikėjo visą gyvenimą nešioti purpurinės spalvos raidę „A“ (adultery – svetimavimas). Už lytinius nusikaltimus buvo skiriamos piniginės baudos arba įkaitinta geležimi išdeginamos žymės.
Kai kurie istorikai mano, kad ypatingas dėmesys, parodytas lytiniams nusižengimams, tik dar labiau įpūsdavo liepsną. Tai, kad lytinės srities „piktadariai“ buvo visuotinai pasmerkiami, galėjo sukelti neigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, vieši prisipažinimai plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose galėjo kelti slaptą, labai nesveiką džiaugsmą. Kaip ten bebūtų, lytinių nusižengimų išgarsinimai prie gėdos stulpo veikė taip, kad seksualumui buvo skiriama per daug dėmesio.
Tačiau tai yra tik viena puritonizmo pusė. Kita vertus, galima sakyti, kad puritonai jokiu būdu nėra atsakingi už tai, kas buvo jiems vėliau priskirta. Jie buvo įsitikinę, kad nesantuokiniai lytiniai santykiai yra sunki nuodėmė. Tačiau tai dar neliudija, kad jie būtų nusistatę prieš lytiškumą kaip tokį. Tuo jie skyrėsi nuo ankstyvųjų Bažnyčios Tėvų. Puritonai kaip tik labai gerbė santuokinius vyro ir moters ryšius. M. Huntas kaip pavyzdį pateikia vieno vyro atvejį. Tas vyras buvo nubaustas už tai, kad dvejus metus vengė lytiškai suartėti su savo žmona. Bendruomenė tokį elgesį įvertino kaip „nekrikščionišką ir nenatūralų“ ir buvo nutarta vyrą pašalinti iš Bažnyčios.
Edmundas S. Morganas, nuodugniai ištyrinėjęs Viešosios Bostono bibliotekos archyvus (daugiau kaip 2000 knygų, laiškų ir kitokių rankraščių, susijusių su Naujosios Anglijos istorija), daro išvadą, kad puritonų santuoka jokiu būdu nebuvo nei nuobodi, nei nepakenčiama. Tikra šiluma ir džiaugsmas gaubė puritonų šeimas. Tai buvo sutuoktiniai ir vaikai, kurie vienas už kitą ir vienas su kitu drauge džiaugėsi savuoju Dievu. Ankstyvi meilės laiškai rodo, kad sutuoktinių poros jokiu būdu nesigėdijo išreikšti savo meilę tiek žodžiais, tiek ir kūnu. Lytinė aistra kaip jų meilės išraiška nebuvo kažkas nepadoru, kaip kad mokė Bažnyčios Tėvai. Dievobaimingam puritonui ir jo žmonai rūpėjo viena: mylėtis taip, kad Dievo nepamirštų. Įvairūs įsimylėjusių ar susituokusių porų laiškai liudija, kaip labai jie mylėjo kitus žmones, tačiau tai papildydavo sakydami: „…antroje vietoje po Jėzaus Kristaus“ arba „…tačiau tai turi išlikti priklausoma nuo Dievo garbės“. Morganas rašo: „Iš tikrųjų puritonai buvo kur kas žemiškiau nusistatę, nei dabartiniai jų kritikai linkę manyti… Puritonai nebuvo jokie asketai. Jie galėjo juoktis, jie galėjo mylėti. Tiesą sakant, ne tai buvo svarbiausia jų gyvenime. Jie pakėlė savo akis į dangišką tikslą ir visuomet, kai tik pasaulio džiaugsmai užstodavo jį, puritonai nuo jų nusigręždavo. Šiandieną tik nedaugelis žmonių pasiruošę mokytis iš puritonų, nes malonumus akcentuojantis mūsų pasaulis atmeta tai, kad yra svarbesnių dalykų už pasaulio džiaugsmus. Tačiau lieka puritonų knygos, dienoraščiai, laiškai. Jie įtikins kiekvieną besidomintį, kad tautai gali rūpėti svarbesni dalykai nei pasaulio pramogos ir kad tokia tauta gyvena laimingai“.

Puritonai skyrė griežtas baudas už ikisantuokinius ir nesantuokinius lytinius santykius, tačiau jie netvirtino, kad seksualumas iš viso neegzistuoja. Tokį teiginį iškėlė ne jie, bet viktoriečiai. [2] Specialistai mano, kad viktorietiškosios nekaltybės mitas tėra viso labo tiktai mitas. Po savimi patenkinto šventumo kauke viktoriečiai praktikavo labai veidmainišką moralę.
Svarbiausias jų įstatymas buvo moterų skaistybė. Tačiau pornografija literatūroje ir dailėje Anglijoje XIX amžiuje buvo klestintis verslas. Vienas autorius netgi teigia, kad santykinai pagal gyventojų skaičių niekada anksčiau ar po to nebuvo tiek daug prostitučių, kaip kad karalienės Viktorijos laikais. Tada buvo galima turėti intymius santykius su vyresnėmis nei dvylikos metų mergaitėmis – tai viduriniosios klasės fabrikantų „privilegija“, kuria jie nevaržomai naudojosi. Jie turėdavo lytinius santykius su dešimtimis darbininkų klasės mergaičių, dirbančių jų fabrikuose. Tuo tarpu jų pačių žmonos buvo mokomos priešingai, – kad lytinis jų vyrų potraukis yra „žvėris žmogaus prigimtyje“. Moterys sąmoningai nepastebėdavo savo vyrų svetimavimo. Atitinkamai buvo paaiškinama prostitucija. Buvo sakoma, kad tai tam tikra visuomeninė institucija, skirta patenkinti seksualiniams vyrų poreikiams.
Kas Viktorijos amžiuje buvo leidžiama vyrams, tas toli gražu nebuvo leidžiama moterims. Moteris išaukštinama (tiek Anglijoje, tiek ir Amerikoje) kaip „namų angelas“, „dorybių sargas“. Moterims buvo teigiama, kad tik prostitutės jaučia lytinių santykių malonumą. „Geros“ ir „gerbiamos“ moterys, priešingai, lytinius santykius turi tiktai „iškentėti“ kaip savo vyrų „gyvuliškosios prigimties“ išsiliejimą.
Drovumas buvo aukščiausias tų laikų įstatymas. Knygos, skirtos seksualinėms temoms, buvo griežtai cenzūruojamos. Viktoriškieji vyrai nenorėjo, kad jų žmonos iš viso ką nors žinotų apie seksualumą. Jos turėjo būti tyros ir nekaltos. Net Shakespeare’as buvo laikomas (išskyrus keletą tekstų) „nepadorus“ autorius moteriškajai lyčiai. Kartais tokie žodžiai kaip „įsčios“ arba „pilvas“ buvo šalinami iš Biblijos ar maldaknygių. Moterims buvo sakoma, kad padorumas yra tiesiog idealas. Kadangi ir Viktorijos amžiaus moterys nebuvo linkusios likti be vyrų dėmesio, reikėjo rasti kažkokį būdą jam užfiksuoti. Surasta išeitis atrodė taip: moteris turėjo verkti, alpti, rausti, šaukti iš baimės ir išgąsčio. Elgdamasi pagal šiuos nurodymus, ji galėjo būti tikra, kad jos vyras ją mylės ir saugos. Kalboje knibždėjo eufemizmų. Vietoje „nėščia“ buvo sakoma „ypatingai svarbi padėtis“. „Koja“ buvo žodis, kurio jokia garbinga moteris neištardavo. Vietoje to buvo kalbama apie stalo ar pianino „galūnes“. Gydytojai savo priimamuosiuose turėjo (aprengtas) lėles, kad pacientė galėtų parodyti, kur skauda ir kad pažeistos vietos nereikėtų parodyti ant savo pačios kūno. Kai kurie laikraščiai laikė netinkamu dalyku pranešti apie kūdikio gimimą. Nėščiosios gyvendavo izoliuotos savo namuose. Jos gėdijosi tokioje padėtyje pasirodyti viešai.
Trumpai sakant, viskas buvo kaip ir anksčiau: seksualumas ir žmogaus kūnas buvo kažkas žema, neapsakoma.
Toks yra mūsų paveldas, kurį mums paliko istorija. Bažnyčiai irgi tenka nedaug garbės, kai ji gali būti tapatinama su šios istorijos kraštutinumais.
Žinoma, bėgant amžiams Bažnyčia seksualumo srityje padarė didelių klaidų. Bet klysta ir tie, kurie iš to daro išvadas, kad pati krikščionija yra nusiteikusi prieš seksualumą. Juk buvo laikai, kai krikščionybė ir Bažnyčia – deja! – tarpusavyje turėjo mažai bendra. Todėl turėtume ištirti, ką Šventasis Raštas, kaip krikščionybės, o drauge ir Bažnyčios pagrindas, sako seksualumo klausimu.

Vertė Julius Norvila

Versta iš: Scanzoni L. Why Wait? – Baker Book House: Grand Rapids, 1975