Cleon Rogers

I.

Saulė kepino susirinkusią milžinišką minią. Kiek tik akys užmatė, visų žvilgsniai krypo į seną, tačiau dar kupiną jėgų ir gyvybingumo vyrą. Jis pasakojo jiems apie tai, ką atneš ateitis, – jis jau nebus jų vadovu. Per paskutiniuosius keturiasdešimt metų kiekvienas iš jų buvo kreipęsis į jį pagalbos ar patarimo. Tačiau dabar, susiduriant su didžiausiu išbandymu, jis palieka juos. Būsimuosius pavojus ir karus jie turės pasitikti be jo. Tai jų širdyse sukėlė tokia baimę, kad joks priešas to nebūtų įstengęs padaryti.
Jis žinojo, kad šiai didžiuliai miniai reikia vadovo; jiems kasdien reikia pagalbos ir padrąsinimo pasitinkant ateities nežinomybę. Jiems reikia atsakymų į klausimus: iš kur mes atėjome? Kur turime gyventi? Kaip turime garbinti Dievą? Kaip būdami nuodėmingi galime gyventi kartu su Dievu? Kodėl turime pasirinkti sunkumus ir pavojus? Kaip gyvensime ateityje? Miniai patyrus apie šio seno vyriškio pasitraukimą, kilo visuotinis sujudimas, tačiau jis juos nenutildė: aš surašiau jums instrukcijas. Tai ne mano instrukcijos, o paties visagalio Dievo. Ši knyga jums – įstatymas ir vadovas. Tai atsakymas į jūsų klausimus – Tora, pamokymai. Man pasitraukus šios instrukcijos dar ilgai jums vadovaus.
Ši scena neabejotinai vyko 1406 m. pr. Kr. pavasarį Moabo lygumose. Tas vyras, vardu Mozė, didysis Izraelio tarnų vadovas, apie savo besiartinančią mirtį Izraelio tautai paskelbė pačiu lemtingiausiu jos istorijai momentu. Jie buvo įpratę prie gyvenimo dykumoje. Kodėl gi jie turi įžengti į pažadėtąją Kanaano žemę, kurioje gyvena gerai ginkluoti ir pasiruošę gintis žmones? Daugybė klausimų nedavė žmonėms ramybės. Ar Dievas jų nepaliks? Ar jis padės nugalėti, atrodo, neįveikiamą priešą? Kad atsakytų į šiuos ir kitus klausimus, Mozė parašė penkias knygas, vadinamąją Torą – Dievo pamokymus. Tai Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo knygos. Mozė, gabus rašytojas, išsilavinimą gavęs geriausiose to meto Egipto mokyklose, nerašė enciklopedijos, – jis atrinko tik tam tikrus pagrindinius įvykius, duodamas patarimus tiek to meto žmonėms, tiek mums.
Šiame straipsnyje apžvelgsime kiekvienos iš šių penkių Mozės knygų tikslus, temas, klausimus, į kuriuos jos atsako, bei pamokas, iš kurių mokosi Izraelis ir mes. Dėl straipsnio apimties negalime nuodugniai išnagrinėti kiekvienos knygos. Tačiau atskleisime knygų struktūrą bei pagrindines mintis taip, kad galėtume suprasti svarbiausias Mozės nuostatas. Ši straipsnių serija apie Senąjį   Testamentą yra sudaryta taip, kad apžvelgdami Senąjį Testamentą išryškintume pagrindines jo idėjas; jūs pamatysite Dievą sekusių žmonių sėkmes ir nesėkmes. Pristatysime Dievo planą pasirinkti Izraelio tautą, kad per ją būtų palaimintos visos pasaulio tautos – nuodėmingas žmogaus maištas neužgesina Dievo meilės. Tikimės, kad pažadinsime jūsų troškimą kuo geriau pažinti didįjį Dievą Kūrėją, ir pasitikėti juo. Tai suteiks jūsų gyvenimui kryptingumo, padrąsins pasitinkant neaiškią rytdieną, leis pajusti, kad Dievas šalia mūsų yra kasdien.

Pradžios knyga

Pirmosios Senojo Testamento – Pradžios – knygos pagrindinis tikslas – atsakyti į klausimą, iš kur kilo Izraelio tauta. Pavadinimas nusako pagrindinius knygos matmenis. 1–11 skyriuose pasakojama apie pasaulio sukūrimą, 12–50 skyriuose aprašoma tautos formavimosi pradžia. 1–11 skyriams Mozė parenka keturias istorijas, savo bruožais labai panašias į daugelio tautų pasakojimus. Kiekviena iš tų istorijų ką nors papasakoja apie Dievą ir žmogų. 12–50 skyriai skirti istorijai apie Abraomą ir Sarą, porą, kurią Dievas didžiai palaimino per keturias kartas. Per kiekvieno patriarcho (Abraomo, Izaoko, Jokūbo ir Juozapo) gyvenimą Izraelio tauta gavo pamokas.
1–11 Pradžios knygos skyriuose pastebime ciklą, pasikartojantį keturis kartus. Dievas palaimina žmones. Žmonės laisva valia nusideda prieš Dievą. Būdamas teisingas, Dievas skiria žmonėms užtarnautą bausmę. Tačiau net bausdamas Dievas parodo savo malonę ir suteikia palaiminimą. Žmogaus maištas prieš Dievą nesugriauna jo planų: nuodėmę jis panaudoja savo planams įgyvendinti.
Pirmieji du skyriai skirti pasakojimui apie pasaulio sukūrimą ir jo sutvarkymą: visa Dievas sukūrė vyrui ir moteriai, kūrinijos viršūnei. Kūrėjas vien savo žodžiu sukuria ir sutvarko visatą. Čia Mozė mums pateikia dvi pamokas: 1. Jei paklūstame galingojo Kūrėjo žodžiui, mūsų gyvenimas tampa darnus ir kupinas palaimos. 2. Vyras ir moteris buvo sukurti lygūs, tačiau gavo skirtingas pareigas. Ir pareigos, ir privilegijos jiems buvo duotos tam, kad nepaliaujamai galėtų džiaugtis ryšiu su Dievu ir vienas kitu.
Skaitydami 3–5 Pradžios knygos skyrius patiriame, kaip tobulą gyvenimą sugriauna iš laisvos valios kilęs žmogaus nepaklusnumas Dievui, bei nepasitikėjimas juo. Dievo įsakymas žmogui buvo aiškus. Nepaklusnumo padariniai taip pat buvo puikiai žinomi. Nepaisydami viso to, abu – ir Adomas ir Ieva – pasirinko nepaklusnumą. Kaltė taip pat krito abiem. Užuot sąžiningai ją prisiėmę, jie bandė pasislėpti nuo visažinio Dievo, kaltino vienas kitą. Ką buvo pažadėjęs („…nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“, Pr 2,17), Viešpats ištesėjo. Dėl pasėtos nesantaikos jie buvo atskirti nuo Dievo, – juos ištiko dvasinė mirtis. Tačiau kūno gyvastį Viešpats iš gailestingumo jiems paliko. Užmušdamas gyvulius ir jų kailiais aprengdamas žmones (3,21), Kūrėjas parodė savo teisingumą: kas nors turėjo mirti. Nors Dievas ir leido Adomui ir Ievai tęsti savo gyvenimą, galiausiai jie vis dėlto turėjo fiziškai mirti, kaip ir visi jų palikuonys (Pr 5).
Mozė parodė, kad nuodėmė, nors ir labai viliojanti, visuomet užtraukia Dievo pasmerkimą. Adomas ir Ieva bandė savo kaltę paneigti kaltindami kitą. Tačiau tik nuoširdus nuodėmių išpažinimas gali grąžinti santarvę su Dievu, iš jo malonės leidžiant vietoj žmogaus mirti aukai. Dievas pažada atsiųsti Tą, kuris tobulai ir visiems laikams išspręs nuodėmės problemą (3,15). Žmogus privalo tikėti. Dėl nuodėmių atleidimo jis privalo pasitikėti tik Dievo malone, nes tik tobula auka gali atsiteisti Dievo teisingumui.
Pradžios knygos 6–9 skyriuose pasakojama apie tvaną ir Nojaus bei jo šeimos išgelbėjimą. Gausėjant žemės gyventojams, daugėjo nuodėmių ir jos tolydžio darėsi piktesnės. Tik vienas Nojus „buvo teisus ir tobulas“ (6,9). Dievas, būdamas kantrus ir neskubėdamas bausti, liepė Nojui statydintis laivą, kad būtų išgelbėtas, mat visa kita nusprendė išnaikinti nuo žemės paviršiaus. Čia vėl matome, kad nuodėmė atneša pelnytą bausmę, o tikėjimas Dievo žodžiu ir jo įsakymų laikymasis per jo malonę suteikia saugų prieglobstį ir išgelbėjimą. Visa žemė buvo užtvindyta, visi žuvo, išskyrus buvusiuosius laive (Pr 7,20–23). Tačiau net bausdamas Dievas visuomet suteikia malonę. Dievas pagailėjo Nojaus ir jo šeimos. Dievas juos laimino. Dievas vėl pradėjo pasaulį. Jis pažadėjo niekuomet daugiau nenaikinti pasaulio tvanu. Vaivorykštė, „lankas debesyse“, buvo ženklas, patvirtinantis šią sandorą.
Vis dėlto pasaulis, kad ir buvo pradėtas iš naujo, tobulas netapo, nes nuodėmė jau buvo užvaldžiusi žmogų. Tai matyti ir iš įsakymo dėl pralieto kraujo (9,6), ir iš epizodo apie pasigėrusį Nojų (9,21), ir iš antrojo Nojaus sūnaus elgesio (9,22).
Štai vėl Mozės pamokos, duotos Izraeliui ir ainijai: Dievas teisėtai pasmerkia nuodėmę; atidėta bausmė nėra silpnumo ženklas arba net jos panaikinimas, – tai yra malonė. Paklusniems ir juo pasitikintiems Dievas duoda galimybę pasislėpti nuo bausmės. Ir nepaisydamas žmogaus sugedusios prigimties, Dievas jį laimina.
Paskutinioji Pradžios knygos istorija, susijusi su sukūrimu, yra istorija apie tautų ir kalbų ištakas prie Babelio bokšto (10–11). Ji paaiškina, kaip iš vienos Nojaus giminės kilo daugybė tautų. Tai drauge yra ir nuoseklus perėjimas prie kitos didelės dalies. Adomo palikuonys išdidžiai ignoruoja Dievo įsakymą pasklisti ir apgyvendinti visą žemę ir bando laikytis kartu (11,3–4). Pačioje jų galios didybėje Dievas sumaišo kalbas, ir vietoj buvusios vienybės jie patiria susiskaldymą. Tai bausmė už nuodėmę. Vėl nuodėmės ir bausmės ciklas. 11 skyriaus pabaigoje nėra akivaizdaus palaiminimo. Paminima Teracho, Abraomo tėvo, giminė.
Palaiminimas, kurio trūko Pradžios knygos 11 skyriuje, yra 12–50 skyriuose. Dievas tebebendrauja su visa žmonija. Jis pasirenka vieną giminę, kad panaudotų ją kaip palaimos kanalą. Dievas neatsisako tikslo palaiminti pasaulį, tačiau nuo šiol visi žemės gyventojai bus laiminami per Abraomo giminę.
12-o skyriaus, 1–3 eilutės aiškina, kaip palaima bus išlieta pasauliui. Abraomas bus palaimintas asmeniškai, taps galingas (12,2). Per jį bus palaiminta tauta, prasidėsianti iš jam pažadėto sūnaus, o per šią tautą – ir visos žemės giminės (12,3). Laimindamas Viešpats pažada Abraomui žemę (12,7) ir savo dievišką globą: „Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius“ (12,3).
Abraomas suvokė, kad nepaisant visų jo nesėkmių – melo, netikėjimo, taip pat jo paties bandymų padėti Dievui, – atėjus laiku Dievas ištesės kiekvieną savo pažadą, nors žmogaus požiūriu to padaryti neįmanoma. Šis tikėjimas Abraomui buvo įskaitytas teisumu (15,6). Šio patriarcho gyvenimas moko: 1. Jis buvo tikėjimo pavyzdys. Tikro pasitikėjimo vedamas Abraomas paliko didžiausią to meto miestą Ūrą ir iškeliavo į nežinomą kraštą. Nors kelyje jį ištiko daug nesėkmių, jo gyvenimas mums liko didžio tikėjimo pavyzdžiu. Štai kodėl jis vadinamas iš tiesų tikinčiuoju (Gal 3,9). 2. Abraomas mums yra kantrumo pavyzdys. Jis buvo 75-erių, kai Dievas jam pažadėjo sūnų, o laukti teko dar 25-erius! Per tuos metus jis išmoko pasitikėti Dievu: įsivaizduokite, su kiekvienais metais galimybių lieka vis mažiau ir mažiau! Tačiau Dievas pažadą ištesi tada, kai ateina laikas. Izraelis ir mes turėtume išmokti pasitikėti Dievu ir jam paklusti. Turime išmokti kantriai laukti, kol Dievas išpildys savo pažadus.
Taigi Dievas davė Abraomui ir Sarai sūnų Izaoką, ramaus tikėjimo ir pamaldų (25,21), taikiai sugyvenantį su kaimynais. (26,18–23). Jo žmonai Rebekai esant nevaisingai, jis „maldavo Viešpatį už savo žmoną“ (25,21) ir sulaukė dvynių Jokūbo ir Ezavo.
Jaunesnysis sūnus Jokūbas, turėjęs nešti Dievo palaiminimą pasauliui, pasirodė besąs apgavikas, – tai bylojo jo vardas (27,36). Jokūbas, žinojęs, jog gaus palaiminimą, vis dėlto pasitikėjo vien savimi ir savo sugebėjimais. Jis melavo, sukčiavo, klaidino, kad būtų palaimintas, nors ir jautė, kad jo tikslas teisus. Tačiau jis turėjo suvokti, kad Dievas tik iš malonės laimina, – privalėjo pasitikėti Dievu ir leisti jam kovoti vietoj savęs; tik tuomet sėkmė esti tikra. Štai kodėl Dievas pakeitė jo vardą, pavadindamas Izraeliu (35,10). Čia Mozė moko: palaiminimas ir sėkmė aplanko ne todėl, kad žmogus kuria planus, bet todėl, kad Dievas jį apdovanoja iš savo malonės.
Dievas palaimino Jokūbą, ir šis tapo be galo turtingas. Susilaukė 13 vaikų: dvylikos sūnų ir dukters. Iš pažiūros Abraomo šeimai viskas klostėsi gerai: palikę Ūro kraštą Mesopotamijoje, jie sėkmingai vertėsi prekyba ir gyvulininkyste Kanaane. Tačiau, plečiantis ryšiams su žemos moralės Kanaano gyventojais, pastarųjų gyvenimo būdas paveikė Abraomo sūnus. Dėl šios priežasties Dievas juos perkėlė iš Kanaano į Egiptą. Ten septyniasdešimties žmonių šeima turėjo išaugti iki kelių milijonų t.y. į tautą.
Kad tai įvyktų, Dievas į Egiptą pasiuntė Juozapą – vieną iš jauniausių sūnų ir paskutinį iš patriarchų, apie kuriuos pasakoja Pradžios knyga. Jis turėjo savo šeimai praskinti kelią. Šis jaunas vyras buvo savo brolių išduotas, melagingai apkaltintas ir įkalintas. Tačiau net visų šių sunkumų prislėgtas jis tikėjo, kad Dievas ištesės pažadus, jis taps galingas ir galės išgelbėti savo šeimą. Netikėtai susiklosčius aplinkybėms, Juozapas buvo perkeltas iš kalėjimo į rūmus ir savo galingumu tapo antrasis po karaliaus. Per Juozapą Dievas apsaugojo Abraomo šeimą nuo bado mirties. Jis perkėlė juos į Egiptą tam, kad jie galėtų peraugti į tautą. Prieš mirtį Juozapas prisaikdino brolius, kai jie keliaus iš Egipto, pasiimti drauge jo kaulus. Jis buvo įsitikinęs, kad Dievas ištesės savo pažadą ir atiduos jiems Kanaano žemę, kaip tai buvo pažadėjęs Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.
Dėl kokios priežasties Mozė pasakojo Juozapo istoriją? Jis norėjo mus įkvėpti daugiau drąsos pasitikėti Dievu. Dievas rūpinasi kiekvienu gyvenimu, netgi tuomet, kai, atrodo, viskas vyksta priešingai. Kad pasiektų savo tikslus, Viešpats pasinaudoja visomis aplinkybėmis. Jeigu jis galėjo ištraukti Juozapą iš kalėjimo ir pasodinti greta faraono, tai, be abejonės, ir mus gali panaudoti bet kokioje situacijoje.
Pradžios knyga pasakoja apie Dievo troškimą laiminti pasaulį, kurį sukūrė kaip vietą žmogui gyventi santarvėje su savo Kūrėju. Tačiau per nuodėmę daug kas buvo prarasta. Neatsižvelgdamas į pelnytą atpildą, Dievas tebetroško palaiminti žmoniją. Tai padaryti jis nutarė per Abraomo, Izaoko ir Jokūbo gentį. Jis pažadėjo jiems Kanaano žemę. Tačiau knygos pabaigoje skaitome, kaip šeima, iš dviejų išaugusi iki septyniasdešimties, vergauja Egipte, laukdama, kada Viešpats grąžins juos į Pažadėtąją žemę.

Išėjimo knyga

Prasideda Izraelio kelionė iš Egipto atgal į Kanaaną (Iš 1–5). Dievas veda izraelitus per dykumą prie Sinajaus kalno, norėdamas suvienyti juos kaip tautą (16–40). Duoda jiems įsakymus, pagal kuriuos jie turi gyventi. Ši knyga išsiskiria Dievo apsireiškimais Mozei, Egiptui ir Izraeliui.
Neilgai trukus po Juozapo mirties Egipte prasidėjo vidiniai neramumai. Egiptą valdė užsieniečiai. Galiausiai egiptiečiai juos išvijo, tačiau liko didelė baimė dėl tolydžio gausėjančių izraelitų. Kad negalėtų kelti grėsmės Egipto imperijai, jie buvo padaryti vergais. Pavergtas Izraelis šaukėsi Dievo, ir Dievas atsiminė savo sandorą (2,24–25). Žinoma, tai nereiškia, kad Dievas paprasčiausiai pamiršo, ką buvo žadėjęs; tiesiog nuo tada jis pradeda savo pažadą tesėti. Jis ruošia Mozę vadovauti žmonėms (1–3). Dievas apsireiškia kaip Jahvė, kaip Tas, Kuris Yra (3,14 ir 6,3), kaip Dievas, besilaikantis savo sandoros su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu (4–6). Vardas pabrėžia Dievo pažadų tikrumą. Egiptui ir faraonui Dievas apsireiškia stebuklais ir nelaimėmis, užgriuvusiomis armiją ir tautą (7–15). Izraeliui Viešpats apsireiškia kaip Gelbėtojas (12–15), Globėjas (15–18) ir kaip įsakymų davėjas (19–40).
Ši sandora saistė abi puses. Izraelis įsipareigojo būti ištikimas Dievui ir paklusnus jo įsakymams. Jei taip bus, tuomet Dievas laimins Izraelį, kovos už jį, ir žemę padarys derlingą. Jis bus jų Dievas, o jie bus jo žmonės. Jei Izraelis bus nepaklusnus, tuomet Jahvė jų nebelaimins. Paklusnumas bus palaimintas, o už nepaklusnumą baudžiama.
Kadangi Dievas buvo su Izraeliu, žmonėms reikėjo simbolio ar to, kas primintų Jahvės buvimą. Jiems reikėjo nurodymų kaip garbinti savo Dievą. Šį poreikį Jahvė patenkino duodamas jiems palapinę (padangtę), taip apreikšdamas savo šventumą ir parodydamas, kad gali gyventi su Izraeliu, bet kad jo šventumas atskiria jį nuo žmonių.
Išėjimo knygoje regime, kaip Dievas išlaisvina ir veda savo žmones. Viso to tikslas išmokyti žmones tarnauti savo Kūrėjui. Knyga užbaigiama vaizdu, kaip Dievo šlovė užpildo padangtę. Viešpats vedė savo žmones per dykumą ir globojo juos. Dieną savo buvimą jis apreikšdavo debesiu, o naktį ugnimi. Debesis žmones saugojo nuo svilinančios saulės. Ugnis naktį teikė šilumą ir šviesą. Tokiu pat būdu Dievas išlaisvina mus iš nuodėmės, kad galėtume jam tarnauti. Dievas ir dabar mums apreiškia save, tačiau ne debesies ar ugnies stulpu, bet mumyse gyvenančia Šventąja Dvasia, kuri kasdien mums vadovauja ir kreipia į tikslą.

Kunigų knyga

Čia iškyla svarbi problema: kaip gali Šventasis Dievas gyventi tarp nuodėmingų žmonių? Kaip Dievas, nekenčiantis nuodėmės, savo akivaizdoje gali pakęsti nuodėmingą Izraelį? Kunigų knyga atsako į šitą klausimą. Ji paaiškina, kaip Izraelis turi garbinti savo Dievą. Ši knyga turėjo reguliuoti kasdieninį Izraelio gyvenimą bei Dievo garbinimą taip, kad izraelitai skirtųsi nuo Kanaano gyventojų.
Skaitant šią knygą iškyla trys dalykai, kuriuos Mozė pakartotinai akcentuoja: 1. Priartėjimas prie Dievo paremtas auka. 2. Prie Dievo priartėjama netiesiogiai, bet per tarpininką. 3. Priartėjimas prie Dievo teikia santarvę su kitais žmonėmis.
Tam reikia aukos. Kadangi žmogus nusidėjo, negali būti santarvės su Dievu. Tačiau Dievas iš savo malonės duoda žmogui galimybę susitaikyti su Juo. Žmogus privalo atnašauti auką kaip pakaitalą vietoj savo gyvybės. Dievui svarbu ne tik auka, bet nuolanki ir atgailaujanti širdis. Gyvulių aukos nėra kraujo ištroškusio Dievo reikalavimas, – tai Dievo malonės ženklas, leidžiantis žmogui savo gyvybę pakeisti gyvulio gyvybe. Šiandien tikintieji neatnašauja gyvulių aukų, nes pats Kristus mirė kaip auka už nuodėmes. Todėl ši auka yra už tave ir kiekvieną, kuris tik pripažins, jog jam reikia Atpirkėjo. Kiekvienas turi pripažinti savo kaltę prieš Dievą. Kiekvienas turi pripažinti, kad ši auka yra už jį atiduota. Tuomet nuodėmės bus atleistos. Atleidžiama ne todėl, kad Dievas užmiršta apie nuodėmes, bet todėl, kad už jas auka jau yra atnašauta.
Priartėjimas prie Dievo nebuvo tiesioginis, reikėjo tarpininko. Dievui žmogų atstovaudavo kunigas. Levio giminė kaip kunigai atstovavo Izraelio tautai. Iš jų viena šeima, o iš šios šeimos vienas vyras – vyriausiasis Izraelio kunigas, atlikdavęs visas aukas ir ritualus, vieną dieną per metus galėjo pasirodyti Dievo akivaizdoje. Šiandiena tikinčiajam nebereikia tarpininko artinantis prie Dievo. Jis turi tiesioginį priėjimą. Pas visagalį visatos Dievą galime ateiti kada tik norime, nes per Kristų turime tiesioginį ryšį su Dievu (Ef 2,18).
Pirmieji du akcentai Kunigų knygoje skirti Dievo ir žmogaus santykius. Atsakoma į klausimą, kaip žmogus gali būti santarvėje su Dievu. Trečiasis akcentas: priartėjimas prie Dievo suteikia žmogui galimybę suartėti su kitais žmonėmis. Visoje Kunigų knygoje pabrėžiami socialiniai ir šeimyniniai santykiai. Visą šį mokymą galima sudėti į vieną eilutę: „Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį; aš esu Viešpats“ (Kun 19,18). Ši eilutė įsako ne tik vengti keršto, bet elgtis su kiekvienu geriau, nei su draugu, elgtis kaip su pačiu savimi. Daugelis tarpusavio santykių problemų Izraelyje ir šiandien mūsų kultūroje galėtų būti išspręstos laikantis šio paprasto principo.

Skaičių knyga

Kunigų knyga užbaigiama išvada, jog dabar Izraelis pasirengęs tęsti kelionę į Kanaaną, Dievo pažadėtą žemę. Dievas juos išlaisvino iš Egipto, sudarė su jai sandorą, bei davė gyvenimą tvarkančius įstatymus.
Skaičių knygos pradžioje stebime pasiruošimą keliauti į Pažadėtąją žemę. Vyko Izraelio tautos surašymas. Stovykla buvo sudaroma pagal kelionės tvarką. Izraelis pradėjo savo lėtą kelionę nuo Sinajaus kalno, sekdami paskui debesį dieną, o nakčia paskui ugnies stulpą. Jie atvyko į Parano dykumą (12,16).
Čia ir apsistojo prieš paskutinį kelionės į Kanaaną etapą. Jie pasiuntė į Kanaano žemę dvylika žvalgų. Kai grįžę žvalgai viską papasakojo tautai, buvo suabejota šio krašto privalumais. Nes pasak dešimties iš jų, nebuvo jokios vilties nugalėti tokių stiprių ir karuose patyrusių šio krašto gyventojų. Ir tik du – Jozuė ir Kalebas – įtikinėjo Izraelį paklusti Dievui ir užimti kraštą. Nors kliūtys didelės, bet jų Dievas yra dar didesnis ir galėjo į Izraelio rankas atiduoti kraštą. Tą naktį Izraelis nepatikėjo Dievu ir atvirai sukilo prieš jį ir Mozę. Jų bandymas tikėti nepasisekė, ir tai nulėmė keletą dalykų. Dievas neleido šiai kartai įžengti į žemę. Jų maištas nesugriovė Dievo planų, tik neleido patirti pažadėto palaiminimo. Keturiasdešimt metų ši karta dykumoje laukė savo mirties. Jų vaikai turėjo užaugti, kad galėtų paveldėti žemę, kurią Dievas buvo pažadėjęs jų tėvams. Knygos pabaigoje skaitome apie naują Izraelio surašymą. Tuomet naujoji Izraelio karta pradeda savo kelionę į Kanaaną. Knyga užbaigiama jų atvykimu į Moabo lygumą, kuri yra prie pat Kanaano žemės.
Skaičių knyga moko Izraelį ir mus pasitikėti Dievu. Matuojant žmogišku matu, anos Izraelio kartos apskaičiavimai buvo teisingi. Tačiau čia jie užmiršo labai svarbų faktorių. Dievo pažadai ir rūpestis savo vaikais nugalės bet kokias kliūtis, kad įvyktų jo valia. Jie manė, kad žemę užkariauti reikės savo pastangomis, nors Dievas visą tą laiką žadėjo jiems tą žemę atiduoti.

Pakartoto Įstatymo knyga

Viskas buvo paruošta, kad Dievas ištesėtų Abraomui duotą pažadą. Tačiau trūko dar vieno dalyko. Susirinkusieji Moabo lygumoje buvo antroji Izraelio karta. Jie nežinojo nei apie Egiptą, nei apie išvedimą iš jo. Jie nežinojo apie sandorą tarp Dievo ir Izraelio. Pagal sandoros pavyzdį, Mozė Pakartoto Įstatymo knygoje dar kartą pasakoja tautos istoriją nuo 1400 m. pr. Kr., vėl duoda įstatymus ir paruošia naują kartą įžengti į žemę. Čia yra papildomų įstatymų apie miesto gyvenimą, nes nuo to momento Izraelis turėjo gyventi miestuose.
Pakartoto Įstatymo knyga akcentuoja tris dalykus. 1. Meilė Dievui. 2. Nuoširdus paklusnumas. 3. Dievas išlieka ištikimas savo sandoroms tiek su Abraomu, tiek su Moze. Pirmieji du liečia žmogaus atsakomybę prieš Dievą ir tik paskutinis, trečiasis, kalba apie Dievo atsaką žmogui.
1. Meilė Dievui. Įsakymas mylėti Dievą nėra suprantamas taip, kaip mes suprantame meilę (pvz., Įst 6,5). Yra įsakyta būti ištikimiems ir paklusniems Dievui. Meilė Dievui matuojama ne emocijomis, bet netarnavimu kanaaniečių dievams (ištikimybe) ir Mozės įstatymų laikymusi (paklusnumu).
2. Nuoširdus paklusnumas. Pakartoto Įstatymo knygoje reikalaujamas paklusnumas nėra paprasčiausias išorinis ceremonialo laikymasis, ritualinis apsiplovimas ar tam tikrų aukų atnašavimas. Iš tiesų paklusnumas turi būti vidinis, o išorinis elgesys tėra vidinis tikrovės simbolis, arba ženklas. Dėl šios priežasties kartojamas raginimas mylėti Dievą iš visos širdies (6,5), „apipjaustyti savo širdį“ (10,16) arba iš visos širdies laikytis ir vykdyti, kas jo įsakyta (26,16).
3. Dievas išlieka ištikimas. Galiausiai akcentuojama Dievo ištikimybė laikantis dviejų sandorų. Dievas pažada apsčiai laiminti Izraelio tautą, jei jie paklus Mozės sandorai. „Viešpats atidarys tau turtingą savo iždą, dangų, kad laiku parūpintų lietaus tavo kraštui, ir laimins visus tavo rankų darbus. Tu skolinsi daugeliui tautų, bet pats nesiskolinsi. Viešpats padarys tave galva, o ne uodega; tu visuomet būsi viršuje ir niekada apačioje, jei tik klausysi ir ištikimai laikysiesi Viešpats, savo Dievo, įsakymų, kuriuos tau šiandien duodu“ (28,12–13, dar žr. 30,16). Jei Izraelis atsisakys sekti Viešpačiu, tuomet Dievas atims iš jo palaiminimą ir netgi išvys iš žemės, kurią jam buvo davęs. „Kaip Viešpats kadaise džiaugėsi, darydamas jums gera ir daugindamas jus, taip dabar jis džiaugsis, siųsdamas jums pražūtį ir naikindamas jus. Jūs būsite išrauti iš žemės, kurią dabar eini paveldėti“ (28,63, dar žr. 30,17–18).
Ar gali būti, kad Izraelis praras žemę, pažadėtą Abraomui, Izaokui ir Jokūbui? Ar Dievas, kuris pažadėjo jiems kraštą, gali išvyti juos? Dievas žino, kad Izraelis maištaus ir bus nepaklusnus (31,24–29). Štai kodėl jis išlieka ištikimas ne tik sandorai su Moze, bet ir sandorai, sudarytai su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Iš tiesų, Izraelis bus išvarytas iš pažadėtosios žemės, bet vėliau Dievas grąžins jį atgal. „Nors būtumei nublokštas į tolimiausią pasaulio kampą, iš ten Viešpats, tavo Dievas, surinks tave, iš ten atgal jis tave parves. Viešpats, tavo Dievas, parves tave atgal į kraštą, kurį paveldėjo tavo protėviai, ir tu jį paveldėsi; jis padarys tave sėkmingesnį, gausesnį už protėvius“ (30,4–5). „Viešpats tikrai apgins savo tautą, pasigailės savo tarnų… Jis išlies kerštą savo priešams, pasigailės savo žemės ir savo žmonių“ (32,36. 43).
Pirmose penkiose Biblijos knygose regime Dievą Kūrėją, sukūrusį pasaulį ir žmogų, kad palaimintų jį ir gyventų su juo santarvėje. Žmogaus atsako nuodėmingu maištu. Šis nepaklusnumas ir nepasitikėjimas susilaukė dieviškos bausmės, bet nesugriovė Dievo tikslo palaiminti žmogų ir džiaugtis santarve su juo. Dievas pasirinko Abraomą ir jo šeimą, apdovanodamas neužtarnauta malone, kad per juos būtų palaimintas visas pasaulis. Jis pažadėjo daug palikuonių ir žemę. Šiose knygose matome, kad Dievas įvykdo savo pažadus. Jis pažadėjo daug palikuonių ir žemę. Šiose knygose regime, kad Dievas įvykdo savo pažadus. Jis paruošia Izraelį žemės paveldėjimo džiaugsmui, per Mozę duodamas įsakymus, tvarkysiančius jų gyvenimą. Jis atvedė juos prie krašto prieigų. Jis laimino juos, jiems to nesitikint. Jis davė tai ne todėl, kad Izraelis buvo nusipelnęs, bet todėl, kad Jahvė, Izraelio Dievas, visatos Kūrėjas tai buvo pažadėjęs. Izraelis ir mes turime garbinti Dievą Kūrėją, rodydami savo širdingą paklusnumą. Izraelis ir mes turime džiaugtis santarve tarp mūsų ir Dievo Kūrėjo, nes tai paremta maloninga auka, kurią Dievas priima. Izraelis ir mes turime pasitikėti Dievu kūrėju. Ar taip bus?

II.

Šauni pradžia, puikus startas turėtų atvesti į pergalingą pabaigą. Tačiau dažnai geros pradžios baigiasi ne sėkme, o lauktu, neretai nujaustu pralaimėjimu. Progresui tęsiantis, nesėkmės grėsmė vis stipriau pranašauja dar didesnę nesėkmę.
Būtent toks yra liūdnas Izraelio tautos likimas tarp Pažadėtosios žemės užkariavimo (1400 pr. Kr.) ir tautos pavergimo (586 pr. Kr.). Tačiau Dievo ištikimybės šviesoje, sugrąžinusioje šią tautą atgal gyventi į savo šalį (550– 445), istorija suteikė didelę viltį ir tikėjimą tautos ateitimi.
Šioje dalyje pasakosime apie dovanotąją žemę (Jozuės knyga), apie ruošimąsi gyventi su pažadėtais karaliais (Teisėjų, Rūtos, Samuelio pirma kn.), apie sėkmę pradžioje ir vėlesnį karalių žlugimą (Samuelio antra, Karalių pirma ir antra, Metraščių pirma ir antra kn.); nepaisant nesėkmės, Dievas paskatina pagonių karalius sugrąžinti jo žmones atgal į šalį (Ezro, Nehemijo) ir saugo juos tremtyje (Esteros).

Dovanotoji žemė

Visoje Penkiaknygėje Jahvė, visatos Dievas Kūrėjas, žadėjo Izraeliui Kanaano žemę. Jozuės knygoje Dievas išpildo šį pažadą. Dievo šlovinimo sujungti šventieji trimis karo žygiais nukariavo Kanaano gyventojus. Nors Izraelis kariniu požiūriu buvo silpnesnis, už juos kovojo pats Dievas. Taigi šios didelės kliūtys buvo įveiktos. Jozuės 11,23 apibendrina tai: „Taigi Jozuė užėmė visą kraštą, kaip Viešpats buvo sakęs Mozei. Tada Jozuė atidavė jį Izraeliui kaip paveldą pagal jų giminių padalas“. Po to atsinaujino pasiryžimas sekti Viešpatį, Izraelio Dievą (Joz 24).
Jozuės knyga yra perėjimo knyga. Tai pasitvirtina mažiausiai trimis atžvilgiais. 1. Dievas jau buvo išpildęs Izraeliui duotą pažadą dėl žemės. Tai perėjimas nuo klajokliško prie urbanistinio, arba sėslaus, gyvenimo būdo. 2. Izraelis galėjo gyventi iš to, ką duoda žemė. Jiems reikėjo pasitikėti Dievu ne tik dėl to, ką jis ruošiasi jiems duoti, bet ir dėl to, ką jis jau davė. 3. Gavus dovanų žemę, atsirado didesnė negu bet kada reikmė pasitikėti Dievu, paklūstant jo įsakymams. Būtent tai, o ne jų sugebėjimai, lėmė žemės derlingumą.

Ruošimasis pažadėtajam karaliui

Teokratijos žlugimas
Nors Dievas davė Izraeliui žemę kaip buvo žadėjęs, Izraelis nebuvo jam ištikimas. Teisėjų knyga tęsia Izraelio gyvenimo Pažadėtojoje žemėje istoriją: tautos nepaklusnumas Dievui sukėlė išorinių problemų. Kad sudrausmintų savo tautą, Dievas pasinaudojo jos priešais. Kai izraelitai šaukdavosi Dievo pagalbos, jis atsiųsdavo teisėją, kad šis išvaduotų tautą nuo priešų. Šis teisėjas vesdavo žmones į tinkamą Dievo garbinimą. Atrodydavo, jog izraelitai seks paskui Dievą iki mirties. Tačiau netrukus jie vėl atitoldavo nuo savo Kūrėjo, ir ciklas kartodavosi. Teisėjų knygoje tai pasikartojo septynis kartus. Visų šių problemų priežastis buvo religinė. Paskutinis Teisėjų knygos skyrius rodo antrą problemą. Čia aprašoma masinė migracija, stabmeldystės atsiradimas ir pilietinis karas, kuris vos nesužlugdė giminės. Šią problemą sukėlė tautinio vadovavimo stygius. Štai kodėl knyga baigiasi žodžiais: „Tuo metu Izraelyje nebuvo karaliaus. Kiekvienas darė tai, kas jam atrodė teisinga“ (Ts 21,25).
Priešingai niūriai Teisėjų knygos pabaigai, Rūtos knyga pasakoja apie veikiantį Dievą. Čia Dievas veikia, gelbėdamas dėl Judos Betliejuje kilusio bado į Moabą atkeliavusią šeimą. Mirus vyrui, o vėliau ir sūnui, po dešimties santuokos metų Noomė liko viena. Ji prarado savo šeimą. Tačiau jos marti Rūta nusprendė grįžti su ja į Izraelį, nes buvo įtikėjusi gyvąjį Izraelio Dievą. Per Dievo valią ji sutiko Boazą ir galiausiai už jo ištekėjo, nors tai neišsprendė šeimos problemos. Jie neturėjo vaikų. Vis dėlto Dievas iš savo malonės davė Rūtai ir Boazui sūnų. Galiausiai šis sūnus, Jobedas, išgelbėjo šeimą nuo išnykimo ir tapo Dievo pasirinktojo Izraelio karaliaus, Jesės sūnaus Dovydo, seneliu (Rūt 4,17).

Reikalavimai karaliui
Dievas buvo numatęs duoti Izraeliui karalių, iš Judo giminės. Pagal karaliaus įstatymą (Įst 17,14– 20), jis turėjo atitikti tris pagrindinius reikalavimus. Turėjo būti izraelitas, pasirinktas Dievo. Šis pasirinkimas Izraeliui buvo apreiškiamas karaliaus patepimu per Dievo pranašą. Karalius turėjo būti Dievo apdovanotas. Ant jo turėjo nužengti Dievo Dvasia, kad jis sugebėtų vadovauti. Galiausiai savo širdyje jis turėjo būti tarno pozicijoje. Įvairius Pakartoto Įstatymo knygos 17 skyriuje išvardytus reikalavimus būtų galima apibendrinti taip: jis turėjo visiškai pasitikėti Viešpačiu. Jis turėjo būti paklusnus Dievo įsakymams. Būdamas karaliumi, jis turėjo būti tarnas.

Pirmojo karaliaus nesėkmė
Po nuolatinių politinių, moralinių ir karinių teisėjų nesėkmių izraelitai susirinko pas Samuelį, paskutinį teisėją, pranašą ir vyriausiąjį kunigą, reikalaudami paskirti karalių. Jo sūnūs esą nuėję šunkeliais. Jie trokšta karaliaus, kuris juos vestų į kovą. Jie nori būti kaip visos kitos kaimyninės tautos. Jie pasirinkę karaliumi Saulių, kuris visa galva yra aukštesnis už kitus. Taigi Dievas jį palaimino būti Jo tautos vadu. Deja, Saulius niekada nebuvo tarnu. Jis niekada neatskleidė Dievo valios ieškančios širdies. Jo karaliavimas buvo nesėkmingas. Per savo nepaklusnumą jis prarado teisę valdyti, vos nepralaimėjo mūšyje, vos nepražudė Jonatano, neteko teisės karaliauti ir buvo atmestas Dievo (1 Sam 15). Kadangi Saulius širdyje nebuvo tarnas, Dievas atmetė jį ir jo šeimą kaip Izraelio karalių, – Saulius prarado galimybę valdyti. Šis praradimas tam tikra prasme parodė jo širdies poziciją. Jis desperatiškai troško to, kas jam nebepriklausė.

Dieviškas karaliaus išrinkimas
Priešingai Sauliui, žmonių išrinktam karaliui, Dovydas buvo Dievo išrinktas Izraelio karalius ir valdovas. Kaip ir Saulius, jis buvo išrinktas ir pateptas pranašo Samuelio ir apdovanotas Viešpaties. Tačiau jis iš esmės skyrėsi nuo Sauliaus. Šį skirtumą galime pastebėti dviejose vietose. Ps 132,4–5 Dovydas sako: „Akims miegoti neleisiu, vokams užsimerkti, kol nesurasiu Viešpačiui vietos, buveinės Jokūbo Galingajam!“ O 1 Sam 21,1 matome į šventyklą, pas kunigą pagalbos einantį Dovydą. Saulius buvo vos už 15 mylių, bet tekste niekas nerodo, kad jis būtų susirūpinęs sandoros skrynia ar būtų norėjęs eiti pas vyriausiąjį kunigą išsiaiškinti Dievo valios. Kitą didelį kontrastą matome garsiojoje istorijoje apie Dovydą ir Galijotą. Saulius leido filistinams tyčiotis iš Dievo vardo. Kadangi priešai buvo pernelyg stiprūs ir jų buvo labai daug, jis norėjo, kad kovotų kiti. Dovydas, ginkluotas tik laidyne, penkiais akmenimis ir didžiuliu troškimu pašlovinti Dievą, mūšyje ne tik rizikavo gyvybe, bet ir sutriuškino, atrodytų, nenugalimą priešą. Dievo ir Izraelio daugiau niekas nebekeikė, ir Dievas buvo pašlovintas.
Kai Saulius mirė, o Judos ir Izraelio karaliumi buvo išrinktas Dovydas, šis Dievo pasirinktas valdovas stipriai įsitvirtino. Sustiprinęs savo karalystę iš išorės ir iš vidaus, Dovydas visais atžvilgiais valdė taikiai. Samuelio antros kn. 7 skyriuje matome jo troškimą pastatyti Dievui šventyklą. Tačiau Dievas atsakė, jog nenori, kad Dovydas pastatytų jam namą – jis pats pastatysiąs Dovydui. Tai žodžių žaismas. Dievui nereikalinga šventykla, Dievas duos Dovydui dinastiją. Šioje sandoroje Dievas pažadėjo tris dalykus. 1. Dovydas turės amžiną sėklą (plg. 2 Sam 7,12). Tai reiškė, kad visada bus vyriškos lyties Dovydo palikuonių. Jo sūnūs visada turės sūnų. Jo giminė neišnyks. Šis pažadas galiausiai išsipildė Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Jis yra Dovydo palikuonis, kuris niekada nemirs. Jo mirtis įveikė pačią mirtį. Jo prisikėlimas laidavo, kad Dovydo palikuonis gyvens amžinai. 2. Dovydas turės amžiną sostą (2 Sam 7,16). Tai reiškia, kad Dovydas ir jo palikuonis turės teisę valdyti Izraelį, – anaiptol ne tai, kad visada bus palikuonis, kuris valdys, bet kad jie visada turės teisę valdyti. 3. Dovydas turės amžiną karalystę (2 Sam 7,12. 13. 16). Šis pažadas garantuoja, kad visada bus izraelitų, kuriuos Dovydo palikuonys galės valdyti. 586 metais praradus laisvę ir patekus į babiloniečių vergiją, Judėjos karalystei atėjo galas – bet ne žydams. Dievas karaliui bus kaip Tėvas (2 Sam 7,14). Kai karalius pasidarys nepaklusnus, Dievas jį drausmins per jo priešus. Tačiau jis visada turės Dovydo palikuonį Dovydo soste. Ši sandora baigiasi pažadu ir perspėjimu. Į šią sandorą Dovydas atsakė dėkodamas ir šlovindamas (2 Sam 7,18–29).
Buvo galima tikėtis, kad, įsitvirtinus karalystei ir apsaugojus Dovydo dinastijos įpėdinystę, Dovydo ir jo šeimos horizonte problemų nebus. Tačiau būtent tada Dovydas atsitraukė nuo Viešpaties. 2 Sam sk. 11–12 pasakoja apie Dovydo svetimavimo ir žmogžudystės nuodėmes. Vieną vakarą jis pamatė besimaudančią hetito Ūrijos žmoną Batšebą. Pasidomėjęs, kas ji, Dovydas liepė ją atvesti į rūmus. Po kiek laiko pasiuntinys pranešė Dovydui, kad ji nėščia. Kad paslėptų savo nuodėmę, Dovydas įsakė Ūrijai grįžti iš mūšio lauko. Tačiau Dovydo pastangas paslėpti nuodėmę sužlugdė Ūrijos ištikimybė jam. Galiausiai neliko nieko kito, kaip laiške, kurį jis pats nunešė generolui Joabui, įsakyti nužudyti Ūriją. Ūrijai žuvus, Dovydas galėjo vesti Batšebą. Dovydas darė viską, kad paslėptų savo nuodėmę, tačiau nuo visagalio Dievo negalėjo nuslėpti („Bet šis dalykas, kurį padarė Dovydas, nepatiko Viešpačiui“ 2 Sam 11,27). Išgirdęs apie savo nuodėmę iš pranašo Natano, Dovydas ją pripažino, ir Viešpats jam atleido (2 Sam 12,13; Ps 51). Nors nuodėmė buvo atleista, jos padariniai persekiojo Dovydą visą gyvenimą. Pranašas Natanas prižadėjo: „… kalavijas neatstos niekuomet nuo tavo namų“ (2 Sam 12,10). Jo sūnus mirė. Vienas sūnus išprievartavo jo dukterį. Kitas sūnus nužudė prievartautoją. Tas pats sūnus vėliau sukilo prieš Dovydą ir išvijo jį iš Jeruzalės. Kol Dovydas atgavo sostą, prarado kitą sūnų.
Vis dėlto Dievas atleido Dovydui ir per Batšebą davė jam dar vieną sūnų. Jo vardas Jedidija reiškė „Jahvė tave myli“. Jis turėjo tapti Dovydo įpėdiniu ir užimti sostą. Jis, kitas Izraelio karalius, turėjo dar vieną vardą – Saliamonas.

Karaliai

Sėkmės
Geriausiai po Dovydo valdžiusių karalių sekėsi Saliamonui. Jis buvo išrinktas Dievo ir gavo dievišką įgaliojimą. Dievas apdovanojo jį išmintimi, turtais ir garbe. Viskas, ko jis imdavosi, pasisekdavo. Jo gerovė ir išmintis tuo metu buvo nepralenkiami. Jis pastatė garsiąją šventyklą. Po pašventinimo ją pripildė savo buvimu Dievas. Karaliai, kurie pakluso Viešpaties įsakymams, buvo šlovingi ir turtingi, kaip Viešpats ir žadėjo.

Nesėkmės
Geriausias po Dovydo valdžiusių karalių tragiškos nesėkmės pavyzdys taip pat yra Saliamonas. Nors išrinktas ir apdovanotas, jis buvo prastas tarnas. Karalių pirmos kn. 11 skyriuje sakoma, kad jis mylėjo daug svetimšalių moterų. Šios moterys nukreipė jo širdį nuo Viešpaties, jo Dievo, priversdamos jį užsiimti stabmeldyste. Didžiosios Saliamono šventyklos statytojas pastatė šventyklų ir svetimšalių dievams. Ši skilusi ištikimybė lėmė karalystės susiskaldymą. Dešimt giminių nusigręžė nuo Dovydo dinastijos ir apsisprendė sekti kitą. Jos įkūrė Izraelio karalystę, dar vadinamą Šiaurės karalyste, Samarija (pagal vėliau įkurtą jos sostinę). Tik dvi giminės – Benjamino ir Judo – liko ištikimos Dovydui, taip išsaugodamos Dovydo sandorą.

Stabmeldystė
Po skilimo (931 pr. Kr.) susikūrė dvi karalystės. Kad žmonės neitų į pamaldas centrinėje pamaldų vietoje, Saliamono šventykloje Jeruzalėje, Jeroboamas I, pirmasis Šiaurės karalystės karalius, įsteigė konkuruojančią religiją. Jis pastatė po auksinį veršį šiaurinėje savo karalystės dalyje Dane ir pietinėje – Betelyje. Šie stabai buvo garbinami per visą Šiaurės karalystės istoriją. Dėl stabmeldystės Šiaurės karalystė galiausiai buvo sutriuškinta ir žlugo.
Nors ši stabmeldystė buvo bjaurus dalykas, situacija dar pablogėjo, kai Šiaurės karalystės karaliumi tapo Omris. Nors jis buvo labai gabus karalius, Karalių antroje knygoje jis minimas tik dėl dviejų dalykų. Jis įkūrė sostinę Samariją. Jo sūnus Achabas vedė finikiečių princesę iš Sidono. Achabui atsisėdus į sostą, pasikeitė valstybinė religija. Nebeliko jahvizmo ir auksinių veršių garbinimo mišinio, bet pradėta bandyti Izraelį atversti į kanaaniečių religiją. Tai buvo derlingas regionas, pilnas patrauklios magijos ir žmonių norams tarnaujančių dievų. Vienas iš pagrindinių kanaaniečių religijos dievų buvo Baalas, lietaus nešėjas. Dievas į šį iššūkį atsakė atsiųsdamas Eliją iš Tisbos. Istorijos puslapiuose jis pasirodo su žinia nuo Dievo: Izraelyje nebelis tol, kol jis neįsakys. Tai buvo iššūkis Baalui. Kas stipresnis? Kanaanietis Baalas, lietaus dievas, ar Jahvė, gyvasis Izraelio Dievas?..
Geografiškai Izraelis ir Juda buvo tarp dviejų didelių kultūros centrų – Egipto pietuose ir Mesopotamijos (Asirijos ir Babilonijos) šiaurėje. Taigi politinę istoriją dažnai formavo įvykiai už Izraelio ribų. Kai Izraelis ir Juda buvo stiprūs – Egiptas ir Asirija silpni. Turėdami vidinių problemų, jie negalėjo plėsti savo įtakos sferų. Tačiau atsiradus gabiems karaliams, asirai pakilo kaip tamsi grėsmė iš šiaurės. Egiptiečiai stengėsi finansiškai arba kariniu požiūriu remti su asirais kovojančias mažesnes valstybėles Palestinoje, – finikiečius, sirus, filistinus, izraelitus ir judėjus. Tarp Asirijos ir Egipto mažesnės tautos turėjo suformuoti tarpinę zoną. Karūnavus Tiglat Pilesarą III, Asirijos grėsmė dar labiau iškilo. Asirų puolimas galiausiai baigėsi Samarijos žlugimu ir Šiaurės karalystės iširimu (722). Puolimas tęsėsi į pietus ir baigėsi Jeruzalės apgultimi (701) bei Egipto užėmimu.
Asirų dominavimas pasaulyje buvo trumpalaikis. Po sunkaus pilietinio karo ir Nabopolosaro vadovaujamų babiloniečių iškilimo asirai prarado valdžią. Tai suteikė Judėjai truputį laisvės. Šis trumpas atokvėpis ir atgaiva, kurie buvo tik išoriniai, baigėsi sulig Babilonijos kronprinco Nebukadnecaro karūnavimu. Babiloniečiai tapo pasaulio valdovais, kuriems Judas mokėjo duoklę.

Nelaisvė
Buvo galima tikėtis, kad Judas pasimokys iš Šiaurės karalystės pamokos. Tačiau jie pasimokė tik patekę į asirų nelaisvę. Jie pamatė stabmeldystės rezultatus, jie patyrė asirų rankose Dievo bausmes. Be to, jie suprato, kad jų Dievas, Jahvė, gali juos išvaduoti, kai jie juo pasitiki (1 Kar 18–19). Nors buvo daug pranašų, kurie kvietė Judą atgailauti, jų atgaila buvo paviršutiniška ir trumpalaikė. Babilonijai įgavus pasaulinę valdžią, dabar buvo tik laiko klausimas, kada Judėją ištiks toks pat likimas, koks prieš 200 metų ištiko Izraelį. 586 m. pr. Kr. Nebukadnecaras užėmė ir sudegino Jeruzalę. Judėja pateko į nelaisvę. Tauta pažino savo nuolatinio nepaklusnumo Dievui vaisius. Daugelis gyventojų buvo išvežti į Babiloniją. Išlikusieji vėl sukilo ir su Jeremiju pabėgo į Egiptą (2 Kar 25,26). Taigi kraštas liko nuniokotas ir beveik negyvenamas.

Dievo pagalba tremtyje
Ir tremtyje Viešpats neužmiršo Izraelio. Dievas įsikišo, kad išsaugotų ir apgintų net pavergtą savo tautą. Dievas veikė per Babilonijos karalių Evil Merodachą, kad šis išaukštintų Jehojachiną. Jehojachinas buvo paleistas iš kalėjimo, atvestas pas karalių ir jam buvo leista valgyti karaliaus akivaizdoje per visas jo gyvenimo dienas. Visa tai iškėlė Jehojachiną virš visų kitų karalių.

Grįžimas iš tremties
Žlugus Babilonijos imperijai ir Babiloniją užkariavus persams bei medams, pasaulyje iškilo nauji lyderiai. Užėmęs Babiloną, Kiras išleido įstatymą, pagal kurį žydai galėjo grįžti į savo tėvynę (2 Met 36,22–23). Pirmajam sugrįžimui vadovavo Zerubabelis (Ez 2,2; 3,2), antrajam – Ezra (Ez 7,6–7), trečiajam Nehemija (Neh 2). Grįžus kraštas buvo apgyvendintas, atstatytos sienos bei šventykla, vėl imta rodyti ištikimybę Mozės įstatymui.

Likusių tremtyje globa
Ne visi žydai grįžo į Pažadėtąją žemę. Daugelis, jei ne didžioji dalis, liko Persų imperijos valdomoje Mesopotamijoje. Esteros knyga rodo, kaip Dievas veikė, kad apsaugotų savo žmones nuo išnykimo. Persijos soste Dievas pasodino jauną merginą, kad reikiamu metu ji žengtų gelbėti savo tautos. Aukštą vyriausybinį postą Dievas davė ir jos dėdei Mordechajui.

Ši Izraelio istorijos apžvalga rodo, kad Dievas išpildo savo pažadus. Jis laimino tautą, kai ji būdavo paklusni. Jis sutriuškino jos priešus, padarė ją vaisingą ir klestinčią. Tačiau jis ir drausmino savo tautą, kai ji būdavo nepaklusni. Jis atitraukdavo savo apsaugą, kovodavo su Izraeliu priešų pusėje; jis padarė žemę nederlingą. Galiausiai jis ištrėmė Izraelį iš dovanotosios žemės. Nepaisydamas jų didelio nepaklusnumo, Viešpats, visagalis Izraelio Dievas, liko ištikimas Abraomui duotam pažadui ir grąžino Izraelį atgal.

Politinėje Izraelio istorijoje galime įžvelgti tris pagrindines temas:
1. Kai Izraelis paklusdavo Dievo įsakymams, Dievas jį laimindavo, – gynė nuo priešų, padarė juos vaisingus, tesėjo savo pažadus. Kai Izraelis būdavo nepaklusnus, Dievas padarydavo žemę nederlingą; atitraukdavo savo apsaugą; kariaudavo ne už Izraelį, bet prieš jį. Galiausiai jis ištrėmė savo tautą.
2. Dievas veikia istorijoje. Jis nukreipia istorijos vyksmą pagal savo planus; jis atveda tautą į Pažadėtąją žemę; jis ją ten apgyvendina. Kad įvykdytų savo valią, jis panaudoja net Izraelio priešus. Nepaisydamas žmonių nesėkmių, nuodėmių ir sukilimo, Dievas nukreipia istoriją taip, kad įvykdytų savo galutinį planą palaiminti pasaulį per ateisiantį Dovydo Sūnų.
3. Dievas baudžia dėl nuodėmės, bet kai Izraelis atgailauja ir ją išpažįsta, visada susilaukia malonės. Tai galima matyti iš atleidimo Dovydui už svetimavimą ir žmogžudystę. Tai rodo atidėta bausmė Achabui (1 Kar 21,27– 29). Tai matome iš Izraelio grįžimo į Pažadėtąją žemę (Neh 1,9–11).

Skaitydami Izraelio istoriją, dažnai galime susitapatinti su jos veikėjais. Mes pastebime ar išgyvename jų džiaugsmą ar skausmą; galime rasti pavyzdžių, su kokiais žmonėmis turėtume lenktyniauti, o kokių – vengti. Kartais ši istorija atrodo margaspalvė, neturinti tikslo ar plano. Tai apgaulingas įspūdis. Dievo sandoros su Izraeliu, nors galbūt nepastebimos įvykiuose dalyvaujančių individų, primena, kad jis absoliučiai valdo istoriją ir yra absoliučiai ištikimas savo pažadams. Svarbiausias dalykas, kurio turėtume pasimokyti iš Izraelio istorijos, yra štai koks: nepaisydamas nuolatinės neištikimybės, Dievas visada išlieka ištikimas savo žmonėms, kad įvykdytų savo planą ir pašlovintų save. Jis išgelbėja tuos, kurie juo pasitiki. Jis teisingai teisia tuos, kurie išdrįsta prieš jį sukilti. Ir netgi tiems, kurie sukyla prieš Dievą, yra galimybė išvengti bausmės, išpažįstant nuodėmę, nes maloningas, mylintis ir teisingas Dievas visada atleidžia.
Kitoje dalyje apžvelgsime Izraelio Išminties knygas. Suvoksime Dievo atsakymus į daugelį mums šiandien rūpimų klausimų. Kaip gyventi teisingai? Kokia gyvenimo prasmė? Kaip reikia šlovinti Dievą? Kodėl gerus žmones ištinka nelaimės?..

III.

Išminties literatūra: sugebėjimas gyventi sėkmingai

Jūs, be abejonės, kada nors susimąstėte, kaip pasiekti sėkmę, svarstėte, kokia gyvenimo prasmė, kaip bendrauti su priešinga lytimi, kada nors stebėjotės, kodėl bedieviams, atrodo, puikiai sekasi, o dievotieji kenčia, ir dažnai neteisingai. Žinoma, radote vienokį ar kitokį atsakymą. Galbūt jis sutapo su tuo, kuris yra Senajame Testamente, ypač vadinamosiose Išminties knygose. Patarlių knyga atsako į gyvenimo sėkmės klausimą, Mokytojo knyga padeda suvokti gyvenimo prasmę, Saliamono Giesmių giesmė kalba apie vyro ir moters meilę, o Jobo knyga – apie kančios prasmę.

Išminties esmė

Prieš aptardami Išminties knygas, pamąstykime apie išminties esmę. Tai, kas parašyta tose knygose, tinka kiekvienam. Tai tinka ir senovės, ir šiuolaikiniam pasauliui, vienodai galioja Afrikos, Amerikos, Azijos ar Europos gyventojams. Ši biblinės išminties idėja neapsiriboja tam tikra kalba, vietove, laiku, kultūra ar žmonėmis. Ji galioja visur, nes išmintis pagrįsta universaliais žmogaus elgesio bei natūralių padarinių dėsniais.

Išminties reikšmė

Nors išmintingi nori būti daugelis, apibrėžti išmintį sudėtinga. Išmintis susijusi su sugebėjimu suprasti kokią nors situaciją ir atitinkamai elgtis siekiant tikslo. Tam tikra prasme ji susijusi su stebėjimu ar atpažinimu tos tvarkos, pagal kurią gyvename. Tačiau tai daugiau negu paprastas stebėjimas. Kad būtų pasiektas vertingas tikslas, išmintis tos tvarkos principus dar ir pritaiko tam tikroje situacijoje.
Žodis „išmintis“ apibūdina sugebėjimą, kurį kas nors gali įgyti. Pavyzdžiui, jis dominuoja šioje ištraukoje: „Kalbėk visiems išmintingiesiems, kuriuos pripildžiau išminties dvasios, kad jie padarytų Aaronui drabužius ir jis būtų įšventintas tarnauti kunigu mano akivaizdoje. Jie turi padaryti šiuos drabužius: krūtinės skydelį, efodą, tuniką, siaurą drobinę jupą, mitrą ir juostą. Jie padarys šventus drabužius tavo broliui Aaronui ir jo sūnums, kurie eis kunigų tarnystę. Rūbams imk auksą, mėlynų, violetinių, raudonų ir plonų lininių siūlų“ (Iš 28,3). Čia žodis „išmintis“ apibūdina siuvėjo sugebėjimą. Žmogus žino, kur rasti linų, kaip juos išmušti, kaip iš linų pasigaminti pakulas, kaip jas paversti audiniu ir audinį sukirpti, kaip iš jo pasiūti puikų rūbą. Išmintis būdinga visiems šiems sugebėjimams. Išmintinguosius ar gyvenimo išmintį apibūdina sugebėjimas taikyti atitinkamas žinias tam tikroje gyvenimo situacijoje, kad sau ar kitiems būtų pasiekta norimų rezultatų.

Išminties veikimo būdas

Kaip veikia išmintis? Panašiai kaip gamtos dėsniai. Kaip veikia gravitacijos arba kiti dėsniai – nepriklausomai nuo to, ar kas nors žino juos, ar ne, – taip veikia ir išminties. Išmintį sudaro natūralūs dėsniai, tik jie valdo ne gamtą, o žmonių santykius. Išmintis susijusi su žmonių reakcijomis: iš anksto nuspėja jas. Todėl prieš veikdamas žmogus gali numatyti savo veiksmų rezultatus.

Veiksmų sekos dėsnis

Išmintis didžia dalimi susijusi su vadinamuoju veiksmų sekos dėsniu. Šis dėsnis nėra įteisintas, tačiau pagrįstas stebėjimu. Jis išplaukia iš Dievo ypatybės – teisingumo, arba teisumo. Pagal šį dėsnį kiekvienas veiksmas eina po kito. Kiekvienas veiksmas sukelia reakciją. Be to, veiksmai lemia reakcijas. Norėčiau pateikti pavyzdį. Mūsų kalei patinka, kai ją glosto, ji vienodai bėga ir prie svetimų, ir prie savų. Ji trokšta, kad ją myluotų. Kai kurie ją paglosto, ir po to ji tampa jų amžina drauge. Kiti išsigandę pasitraukia, tada ji pradeda įnirtingai loti. Arba kas nors turi ją nuraminti, arba tas žmogus turi išeiti. Žmogaus elgesys nulemia kalės reakciją. Šis principas teisingas ne tik mūsų kalės atžvilgiu. Jis teisingas pinigų, darbo, šeimos, draugų, nepažįstamųjų atžvilgiu. Reakcijas į mūsų veiksmus galima nuspėti iš anksto. Išmintingas žmogus gali iš anksto numatyti, kokios bus reakcijos į jo poelgius. Jis laikosi veiksmų sekos dėsnio.
Tačiau šis veiksmų sekos dėsnis turi išimčių. Jis veikia tik tikimybės ar to, kas įprastai vyksta, ribose. Regimų rezultatų garantijos nėra; žmonės ir situacijos rezultatus gali pakeisti. Mūsų kalė gali nenorėti susitikti su žmonėmis, jeigu ji bus kuo nors užsiėmusi. Arba ji gali miegoti. Jos elgesį gali veikti tokios išorinės jėgos kaip pavadėlis. Kad įvykdytų savo valią, Dievas gali nepriklausomai įsikišti į žmonių gyvenimą ir pašalinti veiksmų sekos dėsnio reakciją. Kartais mes galime nepamatyti kokio nors veiksmo rezultatų; jie gali pasirodyti vėliau. Dievo jėga jie gali būti ir pašalinti.

Išminties šaltiniai

Supratus, kaip veikia išmintis, kyla klausimas, kokie jos šaltiniai. Kartais jie būna vidiniai, kartais – išoriniai.Stebėjimas. Išminties galima įgyti stebint žmones ir situacijas. Šį išminties šaltinį regime kasdieniniame gyvenime. Savo veiksmais ir pažiūrom kitus pamėgdžioja vaikai. Mes matome veiksmus, po to patiriame rezultatus. Kartais jie gali būti malonūs ir džiuginantys, o kartais – nemalonūs ir skausmingi. Asmeniškas stebėjimas gali būti išminties šaltinis.
Apmąstymai. Išminties galima įgyti apmąstant kokią nors situaciją. Mūsų vaikai labai greitai suprato, kad palietus žvakės liepsną, skauda. Apmąstę šį patyrimą ar pastebėjimą, jie padarė apibendrintą išvadą: palietus bet kokią liepsną, skauda. Šis apmąstymas padarė įtaką jų elgesiui bei galvosenai. Apmąstymai gali būti išminties šaltinis.
Mokymasis. Trečiasis išminties šaltinis yra mokymasis iš kitų. Dviem ankstesniais atvejais kalbėjome apie tai, kad išmintis įgyjama asmeniškai stebint ir apmąstant. Pastarasis išminties šaltinis susijęs su mokymusi iš kitų. Galime pasimokyti iš kitų patirties, ką daryti ir ko ne. Mes galime pasimokyti iš kitų patarimo. „Protingą žmogų papeikimo žodis labiau paveikia, negu šimtas smūgių kvailį“ (Pat 17,10). Galime pasimokyti ir stebėdami kitus. „Jei nubausi niekintoją, neišmanėlis taps atsargesnis; jei pabarsi išmintingą, jis supras pamokymą“ (Pat 19,25). Galima mokytis iš kitų pastebėjimų ir patirties.
Tikrasis išminties šaltinis. Svarbiausias išminties šaltinis yra Dievas. „Nes Viešpats teikia išmintį, iš jo burnos ateina pažinimas ir supratimas“ (Pat 2,6). Stebėjimai ar apmąstymai absoliučios tiesos neatskleidžia, nes mūsų patirtis visada ribota. Tikrosios išminties šaltinis yra Dievo apreiškimas. Tik turėdami Dievo apreiškimą, galime rasti tikrąjį kelią į sėkmingą ir laimingą gyvenimą. Tai įmanoma tik kasdien bendraujant su Viešpačiu, Dievu, kuris apsireiškė Senajame ir Naujajame Testamente.

Išminties knygos

Patarlių knyga
Patarlių knygos tikslas – mokyti išminties. Poetinė forma dalija ją į dvi pagrindines dalis. Pirmieji devyni skyriai sudaro knygos įžangą. Įvadas verčia mus pasirinkti vieną iš dviejų kelių, dviejų likimų – išmintingojo arba kvailio. 10–31 skyriai moko, kaip gyventi išmintingai. Šioje trumpoje apžvalgoje panagrinėsime tik Pat 1,2–7, t.y. įvadą. Jame kalbama apie knygos parašymo tikslą, išminties vertę bei patarlių naudą.
Vienas iš svarbiausių knygos tikslų yra ugdyti sugebėjimus ir drausmingumą Dievo akyse, kad gyvenimas būtų sėkmingas. 1,2–4 atskleidžiami ir moraliniai (išminties ir drausmės mokymasis), ir intelektiniai (įžvalgių žodžių supratimas) sugebėjimai. Mokinys turi taip išugdyti savo charakterį, kad gyventų drausmingai ir kontroliuotų savo gyvenimą. Jį valdo ne aistros ar užgaidos, o sugebėjimas numatyti savo veiksmų padarinius. Tai turi vesti į teisingą, deramą ir teisų gyvenimą. Mokytojas turi išmokyti mokinį priimti teisingus, įžvalgumu pagrįstus sprendimus, tai yra sugebėjimo atskirti ir pamatyti dalykus tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. Be to, mokytojas turi būti įžvalgus, kad galėtų pasirinkti tinkamus sprendimus siekdamas ilgalaikių tikslų. 1,5 pateiktas apibendrinimas: išmintingieji nori taikyti išmintį, kurios gali pasimokyti iš šios knygos. Išmintingieji papildys savo išmintį ir taps dar išmintingesni.
Antrasis tikslas yra ugdyti intelektinius sugebėjimus (1,6). Patarlės sukurtos kaip eilėraščiai ir vaizdeliai, kad padėtų skaitytojui apmąstant suprasti įvairias analogijas bei situacijas. Pavyzdžiui: „Tinginys sako: ‘Liūtas yra lauke, jis sudraskys mane gatvėje!’“ Patarlė perkeltine forma moko, kad tinginys visada turi pasiteisinimą, bet tai ir yra tik pasiteisinimas. Mūsų visuomenėje tingus žmogus liūtu galbūt nesiteisins, bet gali galvos skausmu, oru ar pan. Pasiteisinimas tikėtinas, išskyrus tą atvejį, kai jį lydi tinginystė.
Knygos tema atskleidžiama šiais žodžiais: „Viešpaties baimė yra išminties pradžia, bet kvailiai niekina išmintį ir pamokymus“ (1,7). Į Viešpaties baimę įeina Viešpaties garbinimas, paklusnumas jam, taip pat – nusigręžimas nuo blogio (8,13), nuodėmės vengimas (16,6). Šis charakteringas bruožas rodo, kad žmogus yra išmintingas ar toks darosi. Viešpaties baimės atmetimas reiškia, kad žmogus gyvena vadovaudamasis savo geismais. Jam nerūpi, ką atneš jo elgesys nei jam, nei jo santykiams su Dievu. Toks žmogus vadinamas bukapročiu, nes atsisako mokytis.
Patarlių knyga žada sėkmingą gyvenimą tiems, kurie klauso jos patarimų ir priima juos. O sąmoningai atmetantys išmintingą mokymą patirs tik gėdą ir skausmą. Žmogaus charakteris turi įtakos jo mąstymui. Mąstymas – veiksmams, o veiksmai keičia likimą. Patarlių knyga siūlo įžvalgas, padedančias tinkamai pasirinkti. Autorius trokšta pakeisti mūsų charakterį, veiksmus ir visą mūsų gyvenimą.

Mokytojo knyga
Mokytojo knygoje gvildenami gyvenimo prasmės klausimai. Čia išdėstytos mintys išmintingo ir turtingo žmogaus, kuris bandė išsiaiškinti, kaip prasmingai ir reikšmingai nugyventi gyvenimą. „Gyvenimas po saule“ ir gyvenimas, sutelktas į Dievą, kontrastingi. Be to, tuščias gyvenimas („tuštybių tuštybė, viskas tuštybė“) smarkiai skiriasi nuo gyvenimo – net labai sunkaus, – kuriuo galima džiaugtis ir turi būti džiaugiamasi. „Žmogui nėra nieko geresnio, kaip valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu. Aš mačiau, kad visa tai ateina iš Dievo rankų. Ar kas be jo gali valgyti ir mėgautis? Žmogui, kuris jam patinka, jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą…“ (Mok 2,24–26). Bandymas rasti gyvenimo prasmę be Dievo – tuščios pastangos. Šis bandymas parodo, kad tik bendravimas su Dievu duoda pagrindą prasmingam gyvenimui.
Nors čia nėra galimybių apsvarstyti kiekvieną to žmogaus patirtį, turėtume apžvelgti bent keletą jų. Pirmasis bandymas rasti gyvenimo prasmę prilygsta bandymui rasti kažką iš esmės besiskiriančio nuo gyvenimo ciklo, kuris kartojasi. Pirmame knygos eilėraštyje Mokytojas, Dovydo sūnus, Jeruzalės karalius, apibūdina šį ciklą. Saulė kasdien teka ir leidžiasi – niekas nesikeičia. Vėjai pučia, bet niekada nepasiekia savo tikslo. Visos upės plaukia į jūrą, bet ši niekada nebūna pilna. Tad „Nieko naujo nėra po saule. Jei yra kas, apie ką būtų galima sakyti: ‘Žiūrėk, tai nauja!, tai jau buvo senais laikais prieš mus“ (Mok 1,9–10). Nors mūsų dabartinė visuomenė pasižymi technologijos pažanga, tai nė kiek nepakeičia amžinųjų žmogaus troškimų. Kyla klausimas – jei tikra pažanga neįmanoma, kam apskritai bandyti?
Kitas bandymas rasti gyvenimo prasmę – tai bandymas išgarsėti. „Praeities įvykiai užmirštami, o vėliau būsiančių nebeatsimins tie, kurie gyvens po jų“ (Mok 1,11). Vienas garsus profesorius, kurio paskaitų ir man teko klausytis, dėstė 35-erius metus, po to išėjo į pensiją. Jo įtaka kurį laiką buvo pastebima kitų dėstytojų paskaitose, jų užrašuose, mąstyme, net frazėse. Tačiau šis garsus, įtakingas profesorius, praėjus tik trejiems metams po išėjimo į pensiją, pirmakursiui studentui buvo nebežinomas. Žmogaus pasiektą garbę nusineša bėgantis laikas. Prieš jį neatsilaiko net įžymiausių sportininkų, politikų, gydytojų ir kitų veikėjų vardai. Kurį laiką prisimenamos tik ryškiausios žvaigždės. Tačiau ir jos nuskęsta beribėje užmaršties jūroje. Taigi vėl kyla klausimas – jei tikros garbės nėra, kam bandyti ją pasiekti?
Galbūt laimė randama uoliai mokantis? Tai trečiasis bandymas rasti gyvenimo prasmę. „Aš nusprendžiau savo širdyje stebėti ir tyrinėti išmintimi visa, kas darosi šiame pasaulyje“ (Mok 1,13). Autorius įgijo didelę išmintį; sužinojęs tiek, kiek galėjo, jis padarė išvadą: „Kas kreiva, negalima ištiesinti, ir ko nėra, negalima suskaičiuoti“ (Mok 1,15). Kitaip tariant, teoriškas mokymasis praktinių problemų neišsprendžia. Jei tikro sprendimo nėra, kam stengtis jį rasti?
Autorius ėmėsi didelių darbų – statė namus, užsiveisė sodų, vynuogynų, įsitaisė tvenkinių. Jis laikė didžiules galvijų ir avių bandas. Įsigijo vergų, daug sidabro ir aukso. Turėjo haremą su daugiau kaip 1000 moterų. Apie tokį gyvenimą kaip jo daugelis iš mūsų gali tik pasvajoti. „Ko mano akys geidė, nieko joms neatsakiau, nedraudžiau savo širdžiai jokios linksmybės. Mano širdis džiaugėsi mano darbais, ir tai buvo atlyginimas už mano triūsą. Aš pažiūrėjau į visus savo darbus ir triūsą, ir štai, viskas buvo tuštybė ir vėjo gaudymas; iš to nebuvo jokios naudos po saule“ (Mok 2,10–11). Dėdamas visas savo pastangas, autorius nepasiekė jokių išliekančių rezultatų. Jo pastatai sugriuvo, sodai vėl virto dykyne, o vergai išmirė. Haremas negalėjo patenkinti jo didžiojo ilgesio. Jei tikro pasitenkinimo nėra, kam bandyti jį pasiekti?
Visa tai apsvarstęs, išminties mokytojas nusprendė parašyti šią knygą, kad paskatintų žmones teisingai elgtis. „Išmintingųjų žodžiai yra lyg akstinai, jų pamokymai lyg tvirtai įkaltos vinys” (Mok 12,11). Kad galvijai eitų reikiama linkme, vadžiose dažnai būdavo geležiniai smaigaliai. Iš skausmo gyvuliai suprasdavo, kuris kelias klaidingas, ir pasukdavo kitu. Autorius turėjo išteklių eksperimentuoti ieškodamas gyvenimo prasmės. Jis ieškojo jos įvairiausiais keliais ir šią knygą parašė kaip perspėjimą.
Nors autoriaus padaryta daug pesimistinių išvadų, pati knyga nėra pesimistinė. Tai tikroviškas gyvenimo įvertinimas. Autorius, kurį įprasta laikyti karaliumi Saliamonu, prieina ir prie teigiamų išvadų. Kad gyvenimas būtų nugyventas prasmingai, jis siūlo dvi tiesas. 1. „Bijok Dievo ir vykdyk jo įsakymus, nes tai yra viskas kiekvienam žmogui“ (Mok 12,13). Gyvenimas gali būti prasmingas, reikšmingas ir teikiantis džiaugsmą tik tinkamai bendraujant su Dievu. 2. Gyvenimo autorius yra Dievas; mes turime tuo džiaugtis. Turime suprasti, jog esame prieš jį atsakingi už savo gyvenimą ir veiksmus. „Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus dalykus – gerus ir blogus“ (Mok 12,14).
Ši klausimų knyga siūlo reikšmingus atsakymus. Neįmanoma rasti gyvenimo prasmės be Dievo. Prasmingas ir džiaugsmingas gyvenimas įmanomas tik gyvai bendraujant su jo Kūrėju. Gyvenimas turi būti nugyventas kaip Dievo dovana.

Giesmių giesmė
Knyga vaizduoja vedybinių santykių džiaugsmus, kai kiekvienas partneris giria kitą. Nors knyga buvo traktuota įvairiai, pasak labiausiai paplitusio aiškinimo, ji pasakoja apie jauną vyrą ir moterį, kurie susituokia iš meilės.
Metų pradžioje jauna piemenaitė Izraelio šiaurėje sutinka gražų, romų jaunuolį. Jis aviganis, bet jo bandos nesimato. Ji bematant susižavi juo ir bando pasikalbėti. Tačiau jis išsisukinėja. Nors jie abu susižavėję vienas kitu, lieka daug neatsakytų klausimų. Po kurio laiko jis dingsta. Nors piemenaitė visur jo ieško, rasti negali. Nusivylusi ji toliau dirba savo darbus, prižiūri karališkąjį vynuogyną, kurį jos šeima buvo išsinuomojusi iš šlovingojo Izraelio karaliaus Saliamono.
Pasibaigus vasarai ir nuėmus vynuogyno derlių, pasirodo karaliaus tarnai. Merginą pakviečia į karaliaus dvarą Jeruzalėje. Ten ji turi atsiskaityti už karališkojo vynuogyno nešamą naudą. Prisiartinusi prie sosto, ji apstulbsta. Pavasarį sutiktas piemuo – tai jos šalies piemuo, Izraelio karalius. Nebereikia duoti ataskaitos, tik priimti jo pasiūlymą tuoktis. Ji sutinka. Ji be galo laukė, kol taps jo žmona. Jis taip pat laukė santuokos su savo gražiąja piemenaite. Šioje knygoje autorius perteikia sutuoktinių džiaugsmus. Kad palaimintų šios santuokos tobulumą, Giesmių giesmėje prabilo neįvardytas balsas, turbūt paties Dievo: „Draugai, valgykite ir gerkite, mano mylimieji!“ (5,1).
Vis dėlto, nors meilė vienas kitam buvo karšta, medaus mėnuo netruko amžinai. Kaip ir kiekvienoje santuokoje, dėl klaidingų lūkesčių kilo problemų. Ji tikėjosi, kad jis visą savo laiką praleis su ja. Jis tikėjosi, kad ji supras, jog vedęs ją, jis neatsisakys savo kaip karaliaus pareigų. Jis turėjo rūpintis valstybės reikalais. Galbūt jam reikėdavo visą dieną keliauti ir negrįžti tada, kada buvo numatęs. Jos nusivylimai atvėrė kelią konfliktams. Kai jis grįždavo vėlai vakare, ji neįsileisdavo jo į miegamuosius. Ji svajojo apie jį, ilgėjosi jo. Tačiau jį atstumdavo, nes jautėsi apleista. „Aš nusivilkau savo drabužius, kaip aš juos vėl apsivilksiu? Nusiploviau kojas, kaip vėl jas sutepsiu?“ (5,3). Karalius suprato jos nevykusius pasiteisinimus ir žinojo, kad jis ją erzina. Dėl to jis išėjo. Tačiau dabar jai pasidarė dar blogiau. Ilgėdamasi ji pakilo atidaryti jam durų, bet menę rado tuščią. Jos vyras buvo išėjęs. Ieškojo rūmuose ir net lauke. Ji nesurado savo mylimojo, – ją pačią surado sargybinis. Jis nepatikėjo, kad ši jauna moteris karaliaus žmona. Tačiau ji sugebėjo apibūdinti, kaip atrodo karalius. Galiausiai ją pripažino kaip naująją Saliamono žmoną. Ji buvo grąžinta į rūmus, į deramą karaliaus mylimos žmonos vietą.
Jų dviejų ryšį sustiprino konfliktas, įvykęs dėl nusivylimų. Rezultatas – vėl abipusis susižavėjimas. Šią dalį baigia žmonos žodžiai: „Aš priklausau savo mylimajam, o jis geidžia manęs“ (7,11). Jų konfliktas buvo išspręstas. Jų meilė vienas kitam labai išaugo. Kadangi Saliamonas buvo nuvylęs savo žmoną, jis norėjo padaryti dėl jos ką nors ypatingo. Jis nusprendė nuvežti ją atgal į jos namus šiaurinėje Galilėjoje. Ten jie galės džiaugtis vienas kitu, bus toli nuo visų rūpesčių. Pamatys tą vietą, kur pirmąkart susitiko. Dabar jų niekas neatskirs. „Meilė yra stipri kaip mirtis, pavydas žiaurus kaip mirusiųjų buveinė. Jos karštis yra ugnies karštis, stipriausia liepsna. Daugybė vandenų neužgesins meilės ir srovės nepaskandins jos. Jei žmogus duotų už meilę visus savo turtus, būtų visiškai paniekintas“ (8,6–7). Išvydusi per vynuogyną ateinantį savo vyrą, ji pašaukė: „Skubėk, mano mylimasai, būk kaip stirna ar jaunas briedis, bėgąs kvepiančiais kalnais“ (8,14).
Deja, ši nuostabi meilės istorija turi savąjį post scriptum. Jaunoji šulamietė rado tikrąją savo meilę. Tačiau karaliui Saliamonui ji tapo tik viena iš daugelio. 1 Kar 11,1 parašyta, kad karalius Saliamonas mylėjo daugelį moterų. Giesmių giesmės pateiktos pamokos susijusios su sutuoktinių santykių grožiu bei yrančių santykių, iš kurių galiausiai nieko nebelieka, pavojais. Be to, knyga sakytum perspėjimas visiems įsimylėjusiems: „Būk atsargus. Tu gali rasti savo gyvenimo meilę. Jeigu ją prarasi, ne visada galėsi susigrąžinti“. Ši knyga apie meilę, Giesmių giesmė, yra ir pavyzdys, ir perspėjimas: nors meilės jėga stipresnė už visas kitas jėgas, ji kartu trapi ir gležna kaip gėlelė, kurią reikia labai puoselėti.

Jobo knyga
Jobo knyga, knyga apie kančią, gvildena klausimą, kodėl kenčia dievotieji. Akivaizdaus atsakymo į tai nepateikta, tad galima numanyti esant daug gilesnių siekių. Knyga kelia klausimą, ar Dievas turi ką nors padaryti, kad užsitarnautų žmogaus garbinimą. Norima parodyti, jog žmogus turi garbinti Dievą tikėjimu, kad ir kokios būtų aplinkybės. Dievas yra visagalis ir visažinis. Jis niekada neleidžia, kad žmogui nutiktų kas nors, kas nepašlovintų Dievo ir galiausiai nepadėtų pačiam žmogui.
Knyga pateikia tris klaidingus požiūrius į Dievą. Neteisingai apie Dievą galvojo Jobas ir Šėtonas, taip pat keturi Jobo draugai – Elifazas, Bildadas, Cofaris ir Elihuvas. Šėtonas manė, jog Jobas garbina Dievą tik dėl to, kad Dievas jį palaimino. Keturi draugai buvo įsitikinę, jog Viešpats laimina tik teisiuosius. Jis negali laiminti ir nelaimins nusidėjėlių. Taigi jie padarė išvadą, kad Jobas turbūt nusidėjęs, jeigu Dievas akivaizdžiai nuo jo nusigręžė. Neteisingai į Dievą žiūrėjo ir Jobas. Jis manė, jog Dievas turi jam atsiskaityti ir pasiaiškinti. Šias idėjas knygoje atspindi daug teiginių, ir jos yra neteisingos. Tik perskaičius visą knygą, galima suprasti, kas norėta pasakyti.
Klaidingas Šėtono požiūris į Dievą ištaisomas pirmoje knygos dalyje (1–3). Velnias tvirtina, jog Dievas tikriausiai papirkęs Jobą, kad šis jį garbintų. Jobas turįs viską, ko kiti trokšta. Dėl to Jobas ir garbinąs Dievą. „Šėtonas atsakė Viešpačiui: ‘Ne veltui Jobas bijo Dievo. Juk tu saugoji jį, jo namus ir viską, ką jis turi! Jo darbus tu laimini ir jo turtas didėja. Bet ištiesk savo ranką ir paliesk tai, ką jis turi, ir jis keiks tave į akis’“ (1,9–11). Kad Šėtono tvirtinimas klaidingas, rodo Jobo reakcija į jį užgriuvusias negandas. Per kelias minutes jis prarado viską, ką turėjo – bandas, tarnus ir šeimą. „Jobas atsikėlė, perplėšė savo apsiaustą, nusiskuto plaukus ir, puolęs ant žemės, pagarbino, tardamas: ‘Nuogas gimiau, nuogas ir mirsiu. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas’“ (1,20–21). Taigi Jobas nenusidėjo – dėl visų nelaimių nekaltino Dievo.
Šėtono reakcija yra netikėjimas. Jis tvirtina, kad Dievas vis dar papirkinėja Jobą, duodamas jam gerą sveikatą. Jobas dėl savo sveikatos paaukojęs savo vaikų gyvybes bei savo turtą. „Šėtonas atsakė Viešpačiui: ‘Oda už odą, bet žmogus viską atiduos, kad liktų gyvas. Bet ištiesk savo ranką ir paliesk jo kaulus ir kūną, ir jis keiks tave į akis’“ (2,4–5). Jobas skausmingai susirgo. Visą jo kūną nusėjo pūlingos votys. Jo kūnas tiesiog puvo, juo mito kirminai. Jis negalėjo miegoti; negalėjo nei sėdėti, nei stovėti, nekęsdamas skausmo. Kad palengvintų savo kančią, jis sėdėjo miesto šiukšlyne, tepdamas tekančias žaizdas pelenais ir gramdydamas pūlius šukėmis. Tai būtų nepakeliama kiekvienam. Bet įsivaizduok iki tokios padėties nusiritusį turtingiausią pasaulio žmogų. Net jo žmona puolė į neviltį ir patarė jam prakeikti Dievą ir mirti. „Jobas jai atsakė: ‘Tu kalbi kaip viena iš kvailų moterų. Argi priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume?’ Visu tuo Jobas nenusidėjo savo lūpomis“ (2,10). Į visas negandas Jobas reagavo tvirčiausiu tikėjimu, nes žinojo, kad Viešpats yra visatos Dievas, valdantis jo gyvenimą.
Šėtonas pasirodė klydęs. Jobas garbino Dievą už tai, kas Dievas yra. Jo garbinimas nepriklausė nuo aplinkybių. Šiuo atžvilgiu Jobas yra puikus pavyzdys kiekvienam iš mūsų.
Jobo draugai į Dievą žiūrėjo taip pat klaidingai. Tai atsiskleidžia antroje knygos dalyje (4–37). Jų požiūrio klaidingumą suvokiame iš to, kaip Dievas vertina Jobą. „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk žemėje nėra nė vieno jam lygaus. Jis yra tobulas ir teisus, bijo Dievo ir vengia pikto“ (1,8; 2,3). Trijuose kalbų cikluose jie bando įrodyti, jog Jobas nusidėjėlis, kad jo liga yra Dievo bausmė už jo slaptas nuodėmes. Kiekviena kalba Jobas puolamas vis stipriau. Tačiau ir Jobas ginasi tvirtindamas, jog teiginiai neteisingi ir nepagrįsti. Kiekvienas antpuolis, kiekvienas argumentas, kiekvienas atsakas darosi vis priešiškesnis, kol visi draugai, pilni tulžies, vienbalsiai pareiškia, jog Jobas teisėtai kenčia viską, kas teko jo daliai. Kadangi jo kančia neapsakomai didelė, jo nuodėmė taip pat turbūt esanti didelė. Jobas atsako liūdnais atodūsiais. Pokalbis nutrūksta. Nebelieka ko sakyti. Jobas tvirtino, kad jis nenusidėjo, kad Visagalis ne visada baudžia nuodėminguosius ir laimina teisiuosius. Keletą kartų jis net bandė prisišaukti Dievą, kad šis patvirtintų, jog Jobas teisus.
Šis Jobo įsitikinimas, kad Dievas neteisingas, yra trečias klaidingas požiūris į Dievą. Jobas įsitikinęs, kad Viešpats nieko geresnio negalėjo padaryti, kaip tik be jokios priežasties priversti jį raičiotis iš skausmo. Jobo vertinimu, Dievas pasielgė kaip teisėjas, kad sunaikintų jį, teisųjį.
Šis požiūris paneigiamas paskutinėje knygos dalyje Dievo apsireiškimu (38,42). Anksčiau Jobas turėjo mažą Dievą, kuris galėjo išspręsti jo mažas problemas. Paskutinėse dviejose kalbose Dievas apsireiškia kaip visažinis ir visagalis. Nuo pat pasaulio sukūrimo iki dabar Dievas su meile rūpinasi savo kūrinija. Jis ruošia maistą varno mažyliui (38,41). Jis dar niekada nebuvo suklydęs; jis visagalis. Jis valdo visatą ir gali padaryti daug daugiau, negu mes įstengiame įsivaizduoti. Išmintingas Dievo noras vykdyti savo planą yra ir galia tai daryti. Išvydęs šį Dievo apsireiškimą, Jobas nuolankiai nusižemina. „Todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose“ (42,6). Anksčiau Jobas buvo tik girdėjęs, koks išmintingas ir galingas yra Dievas, dabar jis išvydo tai pats. Dabar Jobas žino, koks nereikšmingas yra žmogus savo išmintimi ir galia prieš Kūrėją ir visatos Laikytoją.
Knyga pateikia keturias pamokas. 1. Dievas žino ir kontroliuoja kiekvienos būtybės žemėje likimą. 2. Šėtono valdžia ribota. Jis gali veikti tik tuo atveju, jei leidžia Dievas. 3. Tikintysis turi pasitikėti Dievu. Nors jis gali nesuprasti dieviško plano, tačiau gali pasikliauti Dievu, tikėdamas, kad tas planas be klaidų ir visada teisingas. Viešpaties planas visada skirtas pašlovinti Dievą ir padėti mums geriau jį pažinti. 4. Visagalis Dievas gali padaryti ką tik panorėjęs. Jis nereikalauja, bet prašo mus jį garbinti.
Labai reikšminga šios knygos pabaiga. „Jobas mirė senatvėje, pasisotinęs savo gyvenimo dienomis“ (42,17). Jobas liko patenkintas savo gyvenimu. Skausmingas patyrimas leido jam geriau pažinti Dievą. Be šio skausmo jis to nebūtų suvokęs. Taigi jo kančia galiausiai jam išėjo į naudą. Jobo knyga, knyga apie kančią, atsakydama į klausimą, kodėl tenka kentėti, rodo į Dievo Asmenį. Šios knygos nešama žinia yra klausimas: „Ar pasitiki Dievu, kai jau blogiau būti negali?“

Išminties pradžia
Kiekvienas individas pradeda įgyti išminties tada, kai sutinka ir pripažįsta, kad jam jos reikia. Išminties pilnatvė atsiskleidžia kasdien bendraujant su gyvuoju visatos Kūrėju, kuris savo valią apreiškė Šventajame Rašte. Toks gyvenimas sėkmingas ne pagal mūsų norus, bet Dievo akyse. Išmintingą gyvenimą charakterizuoja pasitikėjimas Dievu, visatos Kūrėju, džiaugsmas jo malone. Šis gyvenimas prasideda nuo apsisprendimo ne tik ieškoti išminties, bet ir pritaikyti ją kasdienybėje. Patarlių 8,35 Išmintis skelbia: „Kas randa mane [t.y. išmintį], randa gyvenimą ir gauna malonę iš Viešpaties“. Išmintis nepanaikins praeities klaidų, bet pasiūlys patarimą, padrąsins ir vadovaus, kad jų išvengtume.
Išminties knygos kelia klausimą: kaip tapti išmintingam? Galbūt tu domiesi Biblijos Išminties knygomis arba senovės literatūra; daug svarbiau išmintingai gyventi. Kad įgytum išminties, yra keturios priemonės. 1. Uolumas, ieškant išminties (Pat 1,20–23; 4,5–8; 8,32–36). Išminties reikia ieškoti stropiai. Turi trokšti padaryti viską, kad įgytum išminties. 2. Viešpaties baimė (Pat 1,7). Turi siekti gyventi taip, kad patiktum Dievui net spręsdamas pasaulio reikalus. Nebendrauti su visatos Kūrėju – reiškia gyventi tuščią, beprasmišką gyvenimą. 3. Tiesos praktikavimas (Pat 1,24– 30; 4,1–9). Kad praktikuotum išmintį, būtini du dalykai. Tai apsisprendimas padaryti ką nors teisingo ir po to einantys darbai. Teisingi darbai ir teisinga jų motyvacija veda į išmintingą kasdieninį gyvenimą. 4. Išminties laikymas giliai širdyje (Pat 4,20–23). Raktas į išmintingą gyvenimą yra klausimas, kas tau vadovauja. Jeigu leidžiu vadovauti ir širdį valdyti išminčiai, tada mano širdis kontroliuoja mano veiksmus. Veiksmai savo ruožtu keičia gyvenimo kokybę.
Hebrajų Išminties knygos gali padaryti milžinišką įtaką šiandieniniam mūsų gyvenimui. Jos gali atsakyti į klausimus: kaip prasmingai bendrauti su vyru ar moterim? Kas yra gyvenimo prasmė? Kodėl garbiname Dievą nepaisydami sunkumų? Kaip gyventi sėkmingai?
Patarlių knygą baigia išmintingos moters pagyrimas: „Žavumas – apgaulingas, o grožis – rūkas, moteris turi būti giriama už jos pagarbią Viešpaties baimę. Duokite jai atlyginimą už jos triūsą, – teaidi miesto vartai jos darbų gyriumi!“ (Pat 31,30). Tai pažadėta ne tik moterims, bet ir visiems, kurie trokšta gyventi išmintingai. Viešpaties bijantis žmogus bus gražus savo vidumi ir gaus didelį atpildą ir iš žmonių, ir iš Dievo.

Cleon Rogers, teologijos mokslų daktaras, dėsto Vokietijos ir Rytų Europos seminarijose

Vertė Jolanta Korolkovaitė ir Jonas Liorančas