Darius Petkūnas

Mažai kas Lietuvoje galėtų išsamiau papasakoti apie šią Reformacijos Bažnyčią. Daugumai ji asocijuojasi su tautinėmis grupėmis. Kretingoje liuteronai vadinami prūsais, Būtingėje – latviais, Klaipėdoje – vokiečiais. Kas nors, Klaipėdos krašto vietovėse norėdamas sutikti liuteronų, dažniausiai klausia, ne kur gyvena liuteronai, bet vokiečiai. Apsilankę liuteronų pamaldose ne vienas nustemba patyręs, kad čia meldžiamasi lietuvių kalba, kad jose tarnaujama pagal Vakarų Bažnyčios istorinę liturgiją, o dar labiau, kai sužino, kad Lietuvą garsinę Mažvydas, Bretkūnas, Donelaitis yra šios Bažnyčios kunigai.
Liuteronų vardas liudija, kad Bažnyčia atsirado per Reformaciją ir krikščionybę išpažįsta pagal didžiojo reformatoriaus Martyno Liuterio mokymą. Ji pradėjo formuotis nuo 1517 metų, kai Liuteris prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalė 95 tezes. Tačiau pats Liuteris priešindavosi tokiam pavadinimui sakydamas: „Tu neturi teisės savęs vadinti liuteronu. Kas yra Liuteris? Juk tai ne mano mokslas. Todėl prašau nutylėti mano vardą ir vadinti ne liuteronu, bet krikščioniu.“ [1] Liuteris nenorėjo sukurti naujos Bažnyčios, – jis siekė reformuoti esamą Romos katalikų Bažnyčią, už ką jis kaip ir daugelis jo sekėjų buvo ekskomunikuoti ir pasmerkti. Dėl to liuteronų Bažnyčia pagrįstai save vadina ne nauja, bet reformuota Romos katalikų Bažnyčia.
Turbūt sunku būtų paaiškinti liuteronų Bažnyčios mokymą nepalietus jos dogmos apie išteisinimą vien tik per tikėjimą. Ne vienas linkęs manyti, kad liuteroniškosios Reformacijos stimulas buvo indulgencijų pardavinėjimas. Tačiau atidžiau pažvelgus matyti, kad giluminė to priežastis yra mokymas apie išteisinimą.
Šis mokymas galbūt nebūtų išvydęs dienos šviesos, jei ne paties Liuterio išgyvenimai. Jam nuo pat jaunystės nedavė ramybės klausimas, kaip nusidėjėlis gali užmegzti teisingus santykius su Dievu? Šis klausimas jo neapleido nei kai jis tapo augustiniečių ordino vienuoliu, nei kai aukojo pirmąsias Mišias, nei kai profesoriavo Vitenbergo universitete. „Kada tu pagaliau tapsi pamaldus, kad turėtumei maloningąjį Dievą?“ – nuolatos jam priekaištaudavo sąžinė, nors giliu pamaldumu jis skyrėsi nuo kitų vienuolių. Paveiktas vėlyvųjų viduramžių srovės via moderna jis tikėjo, kad Dievas yra sudaręs sandorą su žmonija, dėl kurios yra įpareigotas išteisinti kiekvieną, kuris pasiekia pradinę tam tikrą išteisinimui reikalingą būseną. Liuteris tikėjo, kad ši būsena yra nuolankumas [2]. Jis taip pat tikėjo, kad Dievas teisia žmones visiškai besąlygiškai. Tad jei žmogus pasiekia šią pradinę būseną, Dievas jį išteisina, jei ne – pasmerkia. Viešpats yra teisingas ir paskiria nusidėjėliui tai, ko jis yra nusipelnęs.
Tačiau skaitydamas apaštalo Pauliaus Laišką romiečiams jis staiga suvokė, kad žmogus yra išteisinamas ne dėl savo darbų ir nuopelnų, bet tik dėl Kristaus išganomojo darbo. „Mes laikomės nuomonės, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų“ (Rom 3, 28). Tikintysis išgelbstimas dėl to, kad Kristus Dievo akyse jo nuodėmes uždengia savo teisumu. „Aš nesu geras ir teisus, – ištarė Liuteris, – bet toks yra Kristus.“ Liuteris suvokė, kad ne darbai, ne pradinė išteisinimo būsena – nuolankumas, ir net ne atgaila, bet vien tik tikėjimas daro nusidėjėlį teisų ir atveria jam rojaus vartus. Išteisinimo doktrina iš esmės buvo grįžimas prie Augustino mokymo.
Ši iš pirmo žvilgsnio paprasta dogma turėjo milžiniškų socialinių padarinių. Ji pakeitė ne tik Vokietijos, bet ir didžiosios Vakarų Europos dalies veidą. Kokie gi tai pokyčiai? Pirmiausia Liuteris griežtai stoja prieš indulgencijų pardavinėjimą. Kai Vitenberge pasirodo vienuolis Tecelis su raginimais pirkti nuodėmių atleidimą, Liuteris prie bažnyčios jau kala 95 tezes. „Per daug iškelia žmogų tie, kurie sako, kad siela kyla į dangų vos skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui. Iš tiesų, skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui, gali išaugti pelnas ir godumas, o Bažnyčios užtarimas yra vieno Dievo valioje“ (27, 28 tezė). Tuo pačiu metu Liuteris pradeda kovą su scholasticizmu. 1581 metais iš Vitenbergo universiteto imta šalinti viską, kas tik susiję su šia viduramžių Romos katalikų teologijos kryptimi. Fakulteto studentai ima studijuoti vien tik Bibliją ir Bažnyčios Tėvus, daugiausia Augustiną. Jei žmogus išteisinamas vien per tikėjimą, tai netenka prasmės vienuolinė praktika, celibatas, todėl uždaromi vienuolynai, o juose kuriamos mokyklos. Viduramžiais buvo populiarus relikvijų garbinimas. Saksonijos kunigaikštis Fridrichas Išmintingasis (1486–1525) buvo žymus tuo, kad turėjo daugiausia relikvijų visoje Vokietijoje (5005-ias). Tarp jų buvo: Izaoko kūno dalis, 25 gabalai Mozės degančio krūmo; dykumos manos likučių; Jono Krikštytojo pirštas, kuriuo jis rodė į Dievo Avinėlį; Tomo pirštas, kuriuo jis palietė Jėzaus šono žaizdą; gabalas altoriaus, ant kurio šventasis Jonas laikė Mišias mergelei Marijai; akmuo, kuriuo buvo užmuštas šv. Steponas. Vien tik pažvelgęs į šias relikvijas galėjai gauti 100 metų atgailos. [3] Liuteris pastebėjo, kad tai ne tik iškraipo atgailą, bet ir augina siekį per darbus patekti į dangų, todėl relikvijos uždraudžiamos. Kadangi žmogus išteisinamas vien per tikėjimą, tai nebetenka prasmės Mišios už mirusiuosius. Išganymas vyksta šiame gyvenime, o ne pomirtiniame. Taigi sudrebėjo ir skaistyklos koncepcija ir su tuo susijusi praktika. „Atgailos kanonai turi būti paskirti tik gyviesiems, o mirusiesiems nieko pagal juos neturi būti paskirta“ (8 tezė).
Istorijoje yra tik keletas atvejų, kai per kelerius metus viena doktrina padarė tokią milžinišką įtaką socialiniam kontekstui. Ši doktrina yra pagrindinis skirtumas tarp liuteronų ir katalikų Bažnyčių. Šias Bažnyčias skiria ne celibatas, ne ausinė išpažintis kunigui ar Marijos garbinimo kultas, kaip mėgstama pastebėti liaudyje, bet mokymas, kad žmogus išteisinamas ne per darbus, o vien tik per tikėjimą. Geri darbai yra gyvo tikėjimo vaisius, tai ženklas, kad žmogus yra apdovanotas Kristaus teisumu.
Lietuvoje reformuotą tikėjimą pradėjo platinti buvę katalikų kunigai, pirmieji reformatoriai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis. Prie to ypač prisidėjo Karaliaučiaus universitetas, kurio Teologijos fakultetas tapo Mažosios Lietuvos liuteronybės židiniu. Vienas iš pirmųjų jo studentų M. Mažvydas parašė liuteroniškojo tikėjimo santrauką – Katekizmą, taip pat pirmąją liuteronišką liturgiją lietuvių kalba, išvertė pirmąsias giesmes. Kadangi Reformacijos tikslas buvo šviesti liaudį, kad toji pati galėtų skaityti Šventąjį Raštą, tai Karaliaučiaus universiteto absolventas kunigas Jonas Bretkūnas 1589 metais išverčia Bibliją į lietuvių kalbą. Tilžės kunigas Danielius Kleinas 1653 m. parašo pirmąją lietuvių kalbos gramatiką. O praėjus dar šimtui metų Tolminkiemio kunigas Kristijonas Donelaitis sukuria pirmąją lietuvišką poemą „Metai“. Vaclovo Biržiškos bibliografiniais ir biografiniais duomenimis, iš XVI–XVII amžiuje raštiją kūrusių 102 asmenų net 88 buvo protestantai. [4] Visa tai yra nenuginčijamas protestantų įnašas į Lietuvos kultūrą.
Lietuvoje išplito ne liuteronų, bet evangelikų reformatų tikėjimas (Ulricho Cvinglio ir Jono Kalvino mokymo sekėjai), kuruojamas Radvilų. Tačiau Marijos žemė netapo protestantiška šalimi, kaip tai atsitiko su daugeliu Vakarų Europos šalių, nes čia Reformaciją sustabdė jėzuitų ordinas. Taigi protestantai (evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai) čia visad sudarė mažumą. Protestantų parapijos įsikūrė visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir palei sieną su protestantiška Rytų Prūsija bei Latvija. Liuteronų Bažnyčios narių skaičius išaugo po Klaipėdos krašto, kurio absoliučią gyventojų daugumą sudarė evangelikai liuteronai, prijungimo prie Lietuvos. Tad iki II pasaulinio karo evangelikų liuteronų būta apie 200 tūkstančių.
Lietuvoje daug kalbama apie Romos katalikų Bažnyčios persekiojimus pokario metais. Tačiau evangelikų liuteronų Bažnyčia nukentėjo nepalyginamai daugiau. 1944 metais atūžiant Rytų frontui buvo paskelbta Klaipėdos krašto gyventojų evakuacija, kurios metu savo valia ir prievarta Lietuvą paliko maždaug apie pusantro šimto tūkstančių liuteronų. Kita emigracijos banga įvyko 1958–1961 metais, kai Klaipėdos kraštą paliko beveik visa likusioji liuteronų dalis. Atsitiko taip, kad dalis parapijų, iki karo turėjusių daugiau kaip 6 tūkst. narių, šiandien teturi 100–300. Sovietinė valdžia taip pat nesnaudė. Jos pastangomis buvo uždaryta daugiau nei du trečdaliai parapijų bei sugriauta maždaug tiek pat bažnyčių. Įvyko tai, ką liudija pranašas Izaijas sakydamas, kad iš medžio teliko tik kelmas (Iz 6, 13). Tačiau Bažnyčia liko gyva ir visą tą laiką liudijo Kristų.
Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčioje pamaldos vyksta pagal Liuterio reformuotą Romos katalikų liturgiją. Praktikuojami tik krikšto ir šventos Vakarienės (eucharistijos) sakramentai. Tai sinodinės struktūros vyskupinė Bažnyčia. Nuo 1968 m. Bažnyčia yra Pasaulinės liuteronų sąjungos narė. 1996 metais Bažnyčia pasirašė Porvoo deklaraciją, kurios pagrindu suėjo į komuniją su Didžiosios Britanijos bei Airijos anglikonų Bažnyčiomis. Dvasininkai ruošiami Klaipėdos universiteto Teologijos katedroje.
Lietuvoje evangelikų liuteronų Bažnyčia yra pripažinta kaip tradicinė religinė bendrija.

Darius Petkūnas, kunigas, baigė Talino teologijos institutą, studijavo Oksfordo institute. Šiuo metu dėsto Klaipėdos universiteto Evangeliškos teologijos katedroje