KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Išpuoliai prieš Bibliją

Axel Schwaiger

Versdami, aiškindami ir interpretuodami Bibliją, žmonės stengiasi, kad ji būtų kuo suprantamesnė jų laikmečiui. Neretai noras pagimdo tokią mintį: tai, kas vienam ar kitam žmogui yra svarbu ir kas jam guli ant širdies, yra išskaitoma Šv. Rašte. Dalykai, neatitinkantys asmeninio supratimo, yra interpretuojami savaip. Todėl kiekvienas laikmetis išgyvena visai kitokius išpuolius prieš Šventąjį Raštą.

Bažnyčios istorijoje buvo įvairių Biblijos aiškinimo metodų. Tačiau nesvarbu, ar Rašto prasmė buvo aiškinama pažodžiui, alegoriškai, morališkai arba laiko atžvilgiu. Visa tai turėjo vieną bendrumą: buvo remiamasi tuo, kad Biblija yra Dievo žodis, ir jis be klaidų. Taigi iki naujųjų laikų toks Rašto supratimas, kuris šiandien dažnai paniekinamai vadinamas „fundamentalistiniu“, buvo laikomas pagrindiniu.

Istorinis kritinis tyrinėjimas

Lūžis prasidėjo švietimo epochoje, kai iškilo istorinis kritinis tyrinėjimas, užvaldęs teologijos fakultetus iki mūsų dienų. Kaip ir Martinas Liuteris, taip ir šis tyrinėjimas į pirmą vietą iškelia tai, kas parašyta („pažodinė reikšmė“). Tiesa, jis atsisako Liuterio prielaidos, kad Biblija yra Dievo žodis ir todėl be klaidų, ir kad Kristus yra Šv. Rašto centras, leidžiantis suprasti visus kitus čia aprašomus dalykus. Iš propaguojamo „intelektualaus sąžiningumo“ taško Biblija yra traktuojama ir nagrinėjama kaip bet kuri kita knyga. Įvairūs istoriniai kritiniai teksto traktavimo metodai moksliniam teksto tyrinėjimui, aišku, yra vertingi, tačiau jų taikymas Biblijai padarė daug žalos dvasiniam gyvenimui. Tai lėmė dvi išankstinės mąstymo prielaidos.
1. Grynai istorinis traktavimo būdas „sutinka“ tik su tais įvykiais, kurie gali būti pripažinti „istoriniais“. Tai reiškia, kad jie privalo turėti analogijas su kitais istoriniais įvykiais. Tuo remiantis, vienkartinis įvykis yra netikroviškas, „mitologiškas“, tartum laisvai išgalvotas.
2. Kadangi istorinis kritinis metodas laiko save moksliniu, jis remiasi kauzaliu mąstymu. Tai reiškia, kad Šv. Rašto įvykiai turi priežastį ir poveikį, kuriuos galima nustatyti. Todėl reikia didžiulių pastangų, kai Dievo įsikišimą bandoma aiškinti natūraliu būdu. Negali būti to, ko – žiūrint iš gamtos mokslų pozicijos – būti negali.
Šitų prielaidų išvada tokia: Biblija – tai stipriai susijęs su laiku, subjektyviai rašytojų nuspalvintas ir visiškai atitinkantis savo kultūrinę aplinką istorinis dokumentas. Biblinės ištarmės turi būti išlaisvintos nuo pasenusių pažiūrų apvalkalo bei atskleisti savo teologinę esmę. Viskas, kas netelpa į šiandieninį tikrovės supratimą – ypač demonai, velnias, Jėzaus prisikėlimas ir stebuklai – istoriškai kritiškai apdorojus yra sumenkinami iki „laikinų smulkmenų“. Vis dėlto tebegalioja kuklus faktas, kad žmonės ir be istorinės kritikos žinių gali skaityti Bibliją. Per Šventąją Dvasią jie betarpiškai priartėja prie biblinio liudijimo ir taip susitinka su gyvuoju Dievu.
Paskutiniais metais greta istorinio kritinio Biblijos traktavimo atsirado naujų teologinių Biblijos traktavimo būdų. Kiekvienas būdas turi savo individualų požiūrį. Ypač daug kalbų sukėlė šie trys: feministinis Biblijos aiškinimas, giluminis psichologinis aiškinimas ir „persvarstantis“ Šv. Rašto traktavimas, kuris po Šv. Rašto ritinių atradimo Kumrane, Naująjį Testamentą ir krikščionybės istoriją siekia vertinti visiškai naujai.

Feministinė teologija

Feministinis aiškinimas ieško Biblijoje „moteriškumo“ ir „motiniškumo“. Jo esmė yra ta, kad pradinė moterims palanki žinia istorijos eigoje buvo iškreipta vyriškos neteisybės. Todėl šiuo aiškinimu norima surasti ir demaskuoti „patriarchalines struktūras“. Feministinis aiškinimas skiria bibliniams moterų paveikslams ypatingą dėmesį ir biblinius tekstus nagrinėja atsižvelgdamas į specifinį moterų patyrimą. Akiniai, kurie yra tam naudojami, aiškūs: visa, kas yra „priešiška moterims“ arba apriboja moters poziciją emancipacine prasme, laikoma teologiniais bendruomenių pataisymais. Ankstyvoji bendruomenė, remiantis šita argumentacija – kitaip nei pats Jėzus – liko susieta su patriarchalinėmis judėjų struktūromis ir jas netgi išplėtė. Kai kurios teologės feministės, nebenorinčios taip skirstyti Biblijos ir siekdamos išlaisvinti ją nuo „patriarchalinių pančių“, sugrįžo atgal į pagonybę, kurioje geriau atstovaujama jų feministinėms pozicijoms antikos deivių pavidalu.

Eugenas Drevermanas ir giluminis psichologinis aiškinimas

Giluminį psichologinį aiškinimą, kurio pagrindai egzistuoja jau daugiau kaip 30 metų, reprezentuoja katalikų teologas Eugenas Drevermanas (Eugen Drewermann). [Šis mokslininkas dėl savo labai kritinių pasisakymų prieš Bažnyčią prarado teisę dėstyti Paderborno universitete. Tačiau dėl daugelio savo knygų ir gausių paskaitų, paskutiniais metais įgijo didelį populiarumą ir tapo įtakingu.] Giluminis psichologinis aiškinimas neišsiskiria savo „stebuklingumu, mitologija, legendiškumu, pasakiškumu“ (E. Drevermanas) kaip yra su istoriniu kritinio Rašto traktavimu. Jis nori tapti naudingu šiandieniniam žmogui padarydamas biblinius įvykius „matomais sielos gilumoje“. Biblija turi būti aiškinama taip, kad skatintų žmones prasibrauti iki giliausių savo sielos gelmių ir įgyti „pagrindinę religingumo patirtį“. Tik taip pasiekiamas pažinimo „vienalaikiškumas“ biblinių įvykių atžvilgiu, tik taip Biblija šiandien dar gali kai ką pasakyti žmogui. „Dievas niekaip kitaip nekalba mums, kaip tik sielos kalba“ (E. Drevermanas). Tendencija yra aiški: sielai ir jos simboliams tapus centru, į išorę yra žiūrima rimtai tik tiek, kiek ji gali būti suprasta kaip vidinės tiesos išraiška. Biblinė istorija tik tuomet yra svarbi, kada joje išreiškiamos simbolinės tiesos, esančios ir žmogaus sieloje. Nes anot Drevermano, žmogaus psichika „nėra nukritusi iš dangaus, o yra evoliucijos rezultatas“. Taigi Biblijos tekstai nėra svarbūs pažodine reikšme, bet tik perkeltine kaip „prototipiniai sielos simboliai“. Ne tik lieka visiškai neatsižvelgta į išganytojišką istorinį Dievo poelgį su Izraeliu ar į Jėzaus pranešimą apie Dievo karalystės atėjimą, bet ir Jėzaus mirtis, kaip išganytojiškas Dievo veiksmas nusidėjėliui išteisinti, praranda savo tikrąją reikšmę. Kalbama apie „simbolinių turinių perdavimą, kurie išlaisvina žmogų dėl paties savęs!“ Remiantis tuo, žmogaus išganymo impulsas kyla ne iš Dievo, įsikūnijusio Kristuje, išlaisvinančio elgesio, tačiau tik iš Dievo impulso žmogui, kad šis pats išsilaisvintų iš savo vidaus.

Legendų apie Kumraną sukūrimas

Jau keletą metų ypač amerikiečių autoriai bando paskelbti „įrodymus“, kad Biblija – bent jau Naujasis Testamentas – turėtų būti visiškai naujai interpretuojami. Nuo tada, kai 1947 m. prie Negyvosios jūros buvo surasti Kumrano raštų ritiniai, vis pasitaiko moksliškai nepagrįstų aiškinimų apie galimus pirmųjų krikščionių ryšius su judėjiška esėjų sekta, kurios centras buvęs netoli radinio vietos. Priežastimi tapo keletas esėjų ritinių, rastų tarp kitų labai reikšmingų Senojo Testamento rankraščių. Juose yra užrašyti apmąstymai ir komentarai, iš kurių aišku, kad kai kas, kas būdinga krikščionims – turto bendrumas, krikštas paneriant į vandenį ir t.t.– buvo praktikuojama jau esėjų. O kadangi tuose ritiniuose kalbama net ir apie „teisingumo mokytoją“, kai kurie mokslininkai mano galį daryti išvadą, kad jie yra krikščioniškos teologijos lopšys. Naujesnis tokios interpretacijos pavyzdys yra plačiai reklamuojama knyga „Slaptas Jėzaus reikalas“, kuri po 1991 m. publikacijos ištisus mėnesius buvo Vokietijos informacinio leidinio „Spiegel“ labiausiai perkamų knygų sąraše. Amerikiečiai Michaelas Baigentas ir Richardas Leigh’as, kurie jau įgijo abejotiną šlovę savo publikacijomis „Šventasis Gralis ir jo paveldėtojai“ arba „Šventovė ir ložė“, pateikia žurnalistiškai sumaniai paruoštą teisybės, spėlionių, įtarimų ir klaidingos informacijos mišinį. Vatikano neva sąmoningai po užraktu laikomos dar nepublikuotos Kumrano ritinių dalys, yra pavojingos krikščionybei, nes jos paaiškina, kad „esėjai“, „zelotai“ ir „krikščionys“ esą tik pavadinimai tam pačiam sukilėliškam mesijanizmo judėjimui. Todėl ankstyvoji krikščionybės istorija turėtų būti parašyta visiškai naujai. Iš Apaštalų darbų Baigentas ir Leigh’as taip „sėmėsi“ išminties, jog dažnai „išskaitydavo“ tik mintis prieštaraujančias tekstui. Idėjų turtingumas, kai autoriai paskiria Naujojo Testamento asmenybėms naujas roles, tiesiog užima kvapą.
Nieko bendro su ankstyvaisiais krikščionimis čia nėra, kadangi diskutuotini Rašto ritiniai didžiąja dalimi kilę pirmaisiais prieškrikščioniškais šimtmečiais. Nepaisant daugkarčio vienareikšmiško mokslinio paneigimo, daugelis žmonių tiesiog prarijo „Slaptą Jėzaus reikalą“, kad iš esmės patvirtintų savo išankstinį neigiamą nusistatymą prieš katalikų Bažnyčią ir krikščionybę. Milžiniško skaičiaus klaidingų tvirtinimų išaiškinimas daugelio skaitytojų tiesiog nepasiekė.
Paskutinysis „persvarstantis“ Biblijos aiškinimas yra nepalankus krikščioniškam liudijimui. Tai mėginimas sukonstruoti viską iš kitų šaltinių, besiremiančių atsiradusių idėjų istorijomis.
Kiekvienas iš šių keturių Biblijos interpretavimo per savo nuosavas prielaidas metodų panaikina pagrindinį krikščioniškojo tikėjimo turinį. Taip atsiduriama už ribos, kurią nubrėžė Paulius: „Jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1,9).

Axel Schwaiger, krikščioniško žurnalo Vokietijoje vyriausiasis redaktorius

Vertė Gitana Daunorienė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).