Darius Petkūnas
„Kai atjojo netoli Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa. Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?’ Jis klausė: ‘Kas tu esi, Viešpatie?’“ Apd 9,3–5
Atsivertimas yra vienas iš paslaptingiausių žmogaus gyvenimo reiškinių. Jis ne tik pilnas įvairių dvasinių išgyvenimų, bet esti gyvenimo riba, kai žmogus pradeda kitaip suvokti Dievo kūriniją, iš naujo formuoti vertybių sistemą bei savo gyvenimo tikslus. Daugelis tai išgyvenę prieina prie išvados, kad atsivertęs žmogus gali pilnutinai patirti Jėzaus meilę. Jei iki tol žmogus girdi apie Jėzų, tai atsivertimo metu jis iš tiesų sužino, kas Kristus yra.
Nemažiau įdomi yra sielos būsena, kurią žmogus patiria atsivertimo metu. Užrašyta daug nuostabių atsivertimo liudijimų. Beveik kiekvienu atveju pasakojama apie patirtą nuostabų atsinaujinimo jausmą; žmogus patiria tai, ko jis neišgyvena normalioje situacijoje. Tad šiuo fenomenu domisi ne tik teologija, bet ir psichologija.
Kyla klausimas, ką psichologija kaip empirinis mokslas gali pasakyti apie Dievo apsireiškimą, apie gilias dvasines priežastis, dėl kurių įvyksta atsivertimas? Iš tiesų nedaug. Nei Šventosios Dvasios veiksmas, nei Kristaus apsireiškimas empiriniams tyrimams neprieinami.
Drįsdami tirti šiuos dalykus empiriškai mokslininkai privalo atmesti visa, kas subjektyvu. Todėl atsiranda pavojaus aukštesnius dvasinius dalykus suprimityvinti ir lyginti su paprasčiausiomis organizmo fiziologinėmis būsenomis. Ši tendencija ypač buvo pastebima XIX amžiaus pabaigoje, kai jau buvo įsigalėjęs medicininis materializmas. Tuo metu atsivertimo reiškiniai buvo griežtai redukuoti iki primityvių faktorių ir net sieti su psichikos nukrypimais. Pavyzdžiui, Stanley Hallas savo knygoje Moralinis ir religinis vaikų auklėjimas (1882) atsivertimą siejo su paauglystės amžiuje organizme vykstančiais staigiais fiziologiniais pakitimais. [1] Tokia religinių reiškinių redukcijos tendencija viršūnę pasiekė S. Freudo psichoanalizėje, kuris religiją apskritai vadino kolektyvinėmis neurozėmis. Net ir šiandien žmogus, savo atsivertimo patirtį papasakojęs psichiatrui, gali patekti į nemalonią padėtį. Didelė tikimybė, kad jam gali būti diagnozuoti psichikos nukrypimai ar net psichikos liga, dažniausiai šizofrenija.
Toks požiūris į religinį atsivertimą mums yra absoliučiai nepriimtinas. Kur vyksta sąlytis su aukštesniais dalykais, ten turi būti atsižvelgiama į vadinamuosius subjektyvius faktorius, kurių moksliniais metodais analizuoti neįmanoma. Kita vertus, atsivertimas visada lydimas dramatiškų išgyvenimų, emocijų, jausmų. Tai matyti iš daugelio atsivertusių žmonių pasakojimų. Todėl dar nuo XX amžiaus pradžios lygiagrečiai vystėsi religijos psichologijos atšaka, kuri siekė tirti ne atsivertimo gnoseologiją, bet susisteminti faktorius, kurie pastebimi žmogui patyrus atsivertimą.
Religijos psichologija pirmiausia bando susisteminti išgyvenimus, kurie patirti iki atsivertimo ir jo metu. Edwinas Starbuckas pastebėjo, kad daugelio žmonių religinis pabudimas buvo tiesiogiai susietas su netobulybės, ypač asmeninio nuodėmingumo suvokimu. Tokias savo išvadas jis padarė iš įvairių asmenų liudijimų. Vienas iš tokių yra toliau pateiktas jaunos moters pasakojimas.
„Buvau pakviesta į susitikimą, kuriame dėl mano atsivertimo meldėsi motina ir mano draugai. Mano emocinis pasaulis buvo iki gelmių sujudintas. Išpažindama savo nuopuolį maldavau Dievą išgelbėti mane iš nuodėmių ir net užmiršau tai, kas mane supa. Maldavau malonės ir patyriau aiškų atleidimo jausmą bei vidinio pasaulio atsinaujinimą. Stodamasi sušukau: ‘Tai, kas buvo sena, praėjo, dabar visa tapo nauja.’ Tai buvo panašu į įžengimą į naują pasaulį, į naują egzistencijos būseną. Natūralūs dalykai tapo šlovingesni; mano dvasiniai regėjimai buvo tokie aiškūs, kad net medžiai skambėjo dangiška muzika ir kiekviename materialiame visatos daikte aš pradėjau regėti nuostabą. Mano siela pakilo Dievo meilėje, savo džiaugsmu aš norėjau pasidalyti su kiekvienu.“ [2]
E. Starbuckas prieina prie išvados, kad dažniausiai atsiverčia tie žmonės, kurie sielojasi dėl savo nuodėmingumo. Psichologijos požiūriu, atsivertimas tuomet yra savotiška riba, per kurią žmogus įveikia ankstesnę melancholijos ar net depresijos būseną. Vietoje buvusio kaltės jausmo žmogus pradeda jausti Dievo malonę ir jo meilės didybę. Vidinis pasaulis atsinaujina, gyvenimas prasideda tarytum iš naujo.
Ar iš tiesų dažniausiai atsiverčia tie žmonės, kurie jaudinasi dėl savo nuodėmingumo? Šį fenomeną tyrė Williamas Jamesas savo knygoje Religinės patirties įvairovė. Jamesui staigus religinis atsivertimas yra vienas iš nuostabiausių žmogaus gyvenimo dalykų. Iš dalies jis pritaria E. Starbuckui, kad atsivertimas gali būti susietas su išgyvenimu dėl asmeninio nuodėmingumo, tačiau jis nelinkęs to absoliutizuoti. Jo manymu, atsivertimas dažnai įvyksta ne vien dėl asmeninio nuodėmingumo suvokimo, bet apskritai susiduriant su gyvenimo sunkumais, išgyvenant įvairias krizes. Pavyzdžiui, dažnai žmonės atsiverčia po artimo žmogaus mirties, patekę į kalėjimą, susirgę sunkia liga.
Jameso studija įdomi tuo, kad jis išskyrė du atsivertimo tipus: sąmoningas (voluntary), kai pats žmogus siekia atsivertimo, ir nevalingas (involuntary), visiškai nepriklausomas nuo jo valios pastangų. Jo teigimu, pirmasis būdas pasitaiko rečiau ir nėra toks ryškus. Tačiau antrasis būdas visuomet yra lydimas nuostabiausių ir keisčiausių išgyvenimų. Jis įdomus tuo, kad tuo metu žmogus ne tik patiria stiprų ir staigų atgimimo jausmą, bet ir kitokiomis akimis pradeda regėti pasaulį. Dažnai iki tol buvusi melancholijos, nerimo ar net depresijos būsena keičiasi į džiaugsmingą grožėjimąsi žmogų supančiu pasauliu. Tokie išgyvenimai aiškiai būdingi amerikiečių rašytojo Jonathano Edwardso liudijimui.
„Po [atsivertimo] aš žymiai giliau pradėjau suvokti dieviškus dalykus. Šis suvokimas darėsi vis gyvybingesnis ir aš patyriau džiaugsmą. Pasikeitė mano požiūris į aplinką; atrodo, dvelkė saldi ramybė, beveik visur reiškėsi dieviškumas. Dievo prakilnybė, jo išmintis, jo skaistumas ir meilė atsirado visuose dalykuose – saulėje, mėnulyje, žvaigždėse; debesyse ir mėlyname danguje; vandenyje ir visoje gamtoje; visa tai paliko gilų pėdsaką mano sąmonėje. Bet nuostabiausias iš visų gamtos reiškinių man tapo griaustinis bei žaibas, nors prieš tai man nieko nebuvo baisiau. Anksčiau, kai artėdavo audra su griaustiniu, aš labai išsigąsdavau, mane apimdavo didžiulė baimė, bet dabar priešingai, – aš tuo džiaugiausi.“ [3]
W. Jamesas pastebi, kad ryškus atsivertimo požymis yra jo vaisiai. Atsivertimo metu vyksta didelių vidinių pokyčių, kurie neišvengiamai daro įtaką žmogaus moraliniam pasauliui. Nutraukiami ryšiai su nuodėminga praeitimi, keičiasi požiūris į gyvenimo prasmę. Kita vertus, W. Jamesas nelinkęs to absoliutizuoti. Apie atsivertimo kokybę ne visada galima spręsti iš moralinių kriterijų, nes daryti gera yra pajėgus kiekvienas žmogus. Pirmiausia vertėtų žvelgti į žmogaus vidinio pasaulio pokyčius.
Jamesas Bissetas Prattas knygoje Religinis sąmoningumas nesutinka su W. Jamesu, kad atsivertimas dažniausiai lydimas dramatiškų išgyvenimų. Jis atsivertimą suvokė platesne prasme. Jo nuomone, visas moralinio ir religinio brendimo laikotarpis, kurio metu nustatomi pagrindiniai tikslai ir idealai, gali būti vadinamas atsivertimu. J. B. Prattas išskiria staigų ir palaipsnį atsivertimą.
Toliau J. B. Prattas pastebi, kad „pagrindinis atsivertimo elementas yra ne kas kita kaip užgimimas iš naujo“ [4]. Psichologijos požiūriu, šis užgimimas „yra charakterio sujungimas į vienumą, naujos asmenybės susiformavimas…“(p. 123). J. B. Prattas skirtingai teigia, kad atsivertimas išgyvenant dėl asmeninio nuodėmingumo pasitaiko nedažnai. Jis linkęs manyti, kad tik po atsivertimo žmogus ima suvokti savo nuodėmingumą. Todėl atsivertimo stimulas yra dvasinių idealų siekimas, ieškojimas šventumo.
Šis psichologas teigia, kad vienas iš esminių atsivertimo elementų yra savęs išsižadėjimas. „Čia iš tikrųjų turi būti atsižadėjimas – atsisakymas ankstesnių tikslų ir prieraišumų, ankstesnės asmenybės išsižadėjimas; savęs išsižadėjimas tokiu būdu yra atsivertimo pagrindas“ (p. 156).
Atsivertimas turi įtakos ne tik vidiniam žmogaus pasauliui, bet ir jo organizmui. Šią savo mintį jis grindžia konkrečiais pavyzdžiais. Dažnai atsitinka, kad po atsivertimo girtuokliai nustoja gerti, nusivylusieji išsivaduoja iš šios kamuojančios būsenos, nusikaltėliai nustoja daryti nusikaltimus. Jis pripažįsta, kad tokie pokyčiai dažniausiai įvyksta staigaus atsivertimo atvejais (p. 162).
J. B. Pratto išvados buvo patikrintos empiriškai. Elmeris Clarkas, ištyręs 2174 asmenis, pastebėjo, kad tik 6,7 proc. iš jų atsivertė Jameso akcentuojamu dramatiniu tipu, tai yra išgyvendami tam tikrą krizę. Kiti 27,2 proc. nurodė priežastį – „emocinį stimulą“, kurį jie susiejo su atsivertimu. Likęs 66,1 proc. negalėjo nurodyti net menkiausio jų atsivertimą sąlygojusio įvykio. E. Clarkas pastebėjo, kad 9,8 proc. asmenų teigė, jog jų atsivertimas buvo sąlygotas rūstaus teologinio mokymo, kur pabrėžiamos būsimos nusidėjėlių kančios pragare. Tuo tarpu 38,6 proc. nematė jokio ryšio tarp teologinio mokymo ir asmeninio atsivertimo. Taigi E. Clarkas daugeliu atvejų patvirtino J. Pratto išvadas apie religinį atsivertimą. [5]
Religijos psichologija padeda susidaryti platesnį vaizdą apie atsivertimo būdus, jį lydinčius žmogaus dvasinius išgyvenimus. Psichologija pripažįsta, kad atsivertimas daro didžiulę įtaką žmogaus vidiniam pasauliui, jo idealams, elgesiui. Tai gyvenimo momentas, kai patiriamas ryškus dvasinio atsinaujinimo jausmas, pasiryžtama daryti gera ir pradedamas naujas gyvenimas. Tai riba, kurią peržengus nusikaltėlis tampa doru žmogumi, girtuoklis – Evangelijos skelbėju, „Saulius“ tampa „Pauliumi“.
Atsivertimas gali būti staigus ir palaipsnis. Vieni teigia, kad jis iš dalies priklauso nuo asmens valios pastangų, kiti priešingai, – kad valia čia negali daryti jokios įtakos. Nors pagrindinė atsivertimo priežastis yra Dievo apsireiškimas žmogaus gyvenime, tačiau gali būti ir šalutinių faktorių, tokių kaip išgyvenimai dėl asmeninio nuodėmingumo, šventumo siekimas, netikėti ir sunkiai pakeliami gyvenimo sunkumai. Ypatingai nuostabus yra staigusis atsivertimas. Jį patyręs žmogus suvokia ne tik Šventosios Dvasios veiksmą, ne tik Dievo galią jo gyvenime, bet ir Dievo didybės išraišką kiekviename, net materialiame visatos daikte.
Darius Petkūnas, kunigas, baigė Talino teologijos institutą, studijavo Oksfordo institute. Šiuo metu dėsto Klaipėdos universiteto Evangeliškos teologijos katedroje