Robert H. Stein
„Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Mt 6,12)
Viešpaties maldoje (Mt 6,9–13) Rašto aiškintojas susiduria su keliomis egzegezės ir teologijos problemomis. Egzegetiniai ginčo objektai apima tokius klausimus kaip tie, kurie nurodomi posakiu „kaip danguje, taip ir žemėje“. Ar tai susiję su paskutiniu prašymu („teesie tavo valia“), ar priklauso visiems trims prašymams dėl Dievo vardo, karalystės ir valios? Kita egzegezės problema yra žodžio „kasdienė“ reikšmė. Kadangi graikiškas žodis epiousion graikų literatūroje randamas tik dviejose vietose (Mato ir Luko pasakojimuose apie Viešpaties maldą), beveik neįmanoma tiksliai sužinoti, kaip šį terminą versti.
Nors šios egzegezės problemos nemalonios, teologiniai Viešpaties maldos ginčo objektai kelia didesnių bėdų. Yra dvi pagrindinės problemos. Pirmoji problema apima antrąjį prašymą dėl mūsų: „ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Mažesnį ginčą kelia termino „kaltės“ prasmė. Šis žodis Jėzaus dienomis buvo įprasta sąvoka nuodėmėms apibūdinti. Tai aiškiausiai atsiskleidžia Luko Viešpaties maldos versijoje. Lk 11,4 sakoma: „ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas“. Iš šių dviejų terminų kaitaliojimo aišku, kad kaltės reiškia nuodėmes. Tai taip pat akivaizdu iš Mt 18,32–35 ir Lk 7,41–49.
Tačiau didžiausia teologijos problema šioje ištraukoje yra ginčytinas klausimas, kaip Dievo atleidimas krikščioniui susijęs su krikščionio atleidimu kitiems. Aišku, jog tai svarbus klausimas. Jo svarbą didina faktas, kad šis prašymas yra vienintelė Viešpaties maldos dalis, kur įtrauktas tikinčiojo indėlis! Tik čia iš besimeldžiančio Dievui asmens reikalaujama veikti.
Tačiau kaip susiję krikščionio atleidimas ir Dievo atleidimas? Tas „kaip“ neturėtų reikšti „tuo pat mastu“ arba „tokiu pat būdu“. Joks tikintysis nenori, kad jo netobulas atleidimas ribotų Dievo atleidimą. Ir, žinoma, joks tikintysis nenori, kad jo atleidimo apimtis ribotų beribį Dievo atleidimą. Nė vienas šia malda besimeldžiąs krikščionis nėra tiek daug nusidėjęs savo artimui, kaip kad nusideda Dievui. Krikščioniui aiškiai daugiau turi atleisti Dievas, negu jis turi atleisti kitiems! Todėl žodis „kaip“ negali nurodyti tik Dievo ir krikščionio atleidimo palyginimą.
Kitas ginčytinas klausimas, kurį kelia šis prašymas, apima Dievo atleidimo laiką. Kai kurie mokslininkai iškelia prielaidą, kad įsivaizduojama scena yra didžioji Paskutiniojo Teismo diena ir kad tikintysis siekia Dievo atleidimo tą dieną. Tačiau atrodo priimtiniau čia įžvelgti kasdienio apsivalymo nuo nuodėmių reikalavimą ir aiškinti tai greta 1 Jn 1,9 eilutės: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“. Tai atrodo priimtina bent dėl dviejų priežasčių. Pirma, šia malda besimeldžiantis asmuo yra tikintysis. Jis yra išpirktas. Jis jau išteisintas ir yra Dievo vaikas ir paveldėtojas, nes kreipiasi į Dievą kaip „Tėvą“. Taigi jis garantuotas dėl išgelbėjimo tą dieną (Rom 5,9).
Antra, Viešpaties malda buvo skirta ne tik būti maldos pavyzdžiu, bet ir būti malda, nuolat tariama Jėzaus sekėjų. Faktas, kad ši malda juos identifikuodavo kaip Jėzaus mokinius, kaip ir Jono Krikštytojo mokiniai turėjo tokią identifikuojančią maldą, rodo, kad Dievas nėra pakartotinai prašomas atleisti Teismo dieną arba tam tikra prasme vėl išganyti nusidėjėlius. Veikiau krikščionys turėtų siekti nuolatinio atnaujinimo ir apvalymo, kad palaikytų artimą Tėvo–vaiko santykį. Įsūnis, kuris įžeidžia tėvą, turi atsiprašyti ir siekti atleidimo ne tam, kad liktų įsūnytas, bet kad palaikytų gerus santykius su tėvu. Panašiai tikintieji meldžiasi „atleisk mums mūsų kaltes“ tam, kad palaikytų gerus santykius su dangiškuoju Tėvu, o ne tam, kad būtų vėl įsūnyti, vėl nuteisinti arba kad vėl jiems būtų atleista.
Svarbiausias šio prašymo ginčytinas objektas apima laiko klausimą. Kas ateina pirmiau: krikščionio atleidimas kitiems – ir kaip pasekmė – Dievo atleidimas jiems ar Dievo atleidimas tikintiesiems ir kaip pasekmė krikščionių atleidimas kitiems? Jei teisingas pirmas atvejis, ar tai reiškia teisumo „darbais“ tipą? Ar nėra tikėjimas vienintelė būtinybė dieviškam atleidimui? Čia paliestas teologijos klausimas svarbus ir painus. Viešpaties maldoje atrodo, kad Dievo atleidimas eina paskui ir yra sąlygojamas krikščionio atleidimo kitiems. Krikščionis gali prašyti Dievo atleisti, nes jis atleido. Mt 5,23–24 irgi tai duoda suprasti. Krikščioniui būtina susitaikyti su artimu prieš ateinant pas Dievą. Panašiai Lk 6,37 tvirtinama: „atleiskite, ir jums bus atleista“. Mk 11,25 moko to paties požiūrio. Dar svarbesnis Mt 6,14 tvirtinimas: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums“. Atrodo aišku, kad Jėzus moko, jog dieviškas atleidimas priklauso nuo tikinčiojo atleidimo kitiems ir eina po jo.
Tačiau kitos Biblijos ištraukos, regis, moko, kad krikščionio atleidimas vyksta vienu metu su Dievo atleidimu arba eina po jo. Dėl pirmojo atvejo lygiagrečiame Viešpaties maldos aprašyme Lk 11,4 skaitome: „…atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas“. Čia krikščionio atleidimas yra vienalaikis su Dievo atleidimu. Kita vertus, Lk 7,47b tvirtinama, kad po Dievo atleidimo ateina meilė ir kad meilė yra atsakas į Dievo atleidimą. Mintis, kad atsakydamas į Dievo atleidimo malonę krikščionis savo ruožtu atleidžia (arba myli), aptinkama ir Pauliaus laiškuose. Ir Ef 4,32, ir Kol 3,13 tvirtina, kad tikintieji turi atleisti vienas kitam, lygiai kaip Dievas Kristuje atleido (atkreipkite dėmesį į laiką!) mums.
Kartais būtina atleisti, kad pačiam būtų atleista, atleisti, kadangi mums atleista, atleisti, kadangi mums atleidžiama! Tačiau ieškant tinkamos ir tikslios chronologijos, reikia nepamesti iš akių centrinės tiesos, apie kurią šaukia visos šios eilutės. Ta tiesa yra faktas, kad gauti atleidimą ir kitiems atleisti yra tarpusavy susiję; to negalima atskirti. Kartais dėmesys gali būti sutelkiamas į vieną pusę, kitais kartais – į kitą, bet atleidimas ir atleidimo gavimas negali būti atskirti. Neatleidimas kitam reiškia, kad tau neatleista (Mt 6,15)!
Kartais Jėzaus dėmesys gali būti sutelktas į pradinę atgailos ir tikėjimo patirtį, kai krikščionis nusižeminęs siekia Dievo atleidimo ir rodo būtiną nuostatą tam, kad ateitų pas Dievą, pirmas atleisdamas kaltininkams. (Tačiau tokiame nusižeminime ir atgailoje įžvelgti nuteisinimą darbais yra absurdas. Nuteisinimas darbais neprašo pasigailėjimo ir malonės, jis to reikalauja!) Kitais kartais Jėzaus ar biblinio autoriaus dėmesys gali būti sutelktas ne į pradinį atgailos aktą, bet į tos atgailos ir tikėjimo įtvirtinimą. Paragavęs Dievo atleidimo, tikintysis ir nori, ir gali atleisti kitiems.
Jėzui ir Naujojo Testamento autoriams, atrodo, mažiau rūpi sukurti šioje srityje laiko schemą negu skelbti būtinybę ir neatskiriamą ryšį tarp dieviško atleidimo patirties ir atleidimo praktikavimo. Dieviškas atleidimas kelia ir reikalauja iš tikinčiojo pasiryžimo atleisti. Pabrėžiant pirmąjį (dieviškąjį atleidimą) išeina, kad pasiryžimas atleisti kitiems eina po atleidimo gavimo. Pabrėžiant paskesnįjį (pasiryžimą atleisti) duodama suprasti, kad dieviškas atleidimas eina po tikinčiojo atleidimo kitiems. Palyginimas apie neatlaidų tarną (Mt 18,23–35) aiškiai moko šio tarpusavio ryšio. Tai, kas atrodo kaip atleidimas tau pačiam, kuris eina prieš atleidimą kitiems (Mt 18,27), pranyksta, kai po to neina atleidimas kitiems (Mt 18,32–35). Tiedu dalykai negali būti atskirti. Ar atleidimas pasirodo prieš, kartu, ar po to, kai tau buvo atleista, iš tikrųjų nelabai svarbu. Svarbiausia suvokti, kad negali būti atleidimo tau pačiam be atleidimo kitiems!
„Ir nevesk mūsų į pagundą“ (Mt 6,3)
Antroji teologijos problema Viešpaties maldoje randama Mt 6,13: „Ir nevesk mūsų į pagundą…” Prieš nagrinėjant svarbiausią čia aptinkamą keblumą, gali būti naudinga išsiaiškinti porą mažiau ginčytinų klausimų. Kai kurie mokslininkai terminą pagunda apibūdina kaip eschatologinę „Pagundą“: „nevesk mūsų į Didžiąją Pagundą, kuri ateis į žemę“. Tačiau Mt 6,13 graikiškame tekste „pagunda“ neturi skirties „ta“. (Nors prielinksninėje frazėje skirtis nebūtina, kad daiktavardis būtų apibrėžtas, jos praleidimas šioje vietoje reikšmingas). Tai rodo, kad terminas pagunda vartojamas bendresne prasme nurodyti vidinėms vilionėms. Geras to pavyzdys randamas Mt 26,41, Mk 14,38 ir Lk 22,40. Vartojamas tas pats žodis, bet jis nurodo betarpišką pagundą, iškilusią Petrui ir mokiniams, kai Jėzų jau buvo ketinama išduoti.
Terminas pagunda evangelijose vartojamas devynis kartus, bet niekad – nurodyti tai pagundai, kuri ateis istorijos pabaigoje. Iš tikrųjų šis žodis Naujajame Testamente randamas dvidešimt vieną kartą, bet tik vienu atveju aiškiai nurodo tą Pagundą (Apr 3,10, liet. „išbandymo valanda“), nors gal ir dar dviem atvejais (1 Pt 4,12; 2 Pt 2,9, liet. „mėginimas“). Todėl atrodo tikra, kad Viešpaties maldoje Matas nurodo ne eschatologinį Gundymą, kuris ateis istorijos pabaigoje, bet kasdienę pagundą nusidėti, su kuria susiduria krikščionys.
Antras mažiau ginčytinas klausimas susijęs su tuo, ar terminas pagunda suprastinas aktyvia („neleisk man gundyti Dievo“), ar pasyvia prasme („neleisk manęs gundyti“). Aktyvi prasmė mažai tikėtina, nes lygiagretus pasakymas tolesnėje eilutės dalyje susijęs su „buvimu išgelbėtam“. Savo reikšme tai pasyvu.
Pagrindinė problema šiame tekste aiški. Ar Dievas veda savo vaikus į pagundą? Ar Jis stengiasi priversti mus nusidėti? Jok 1,13 griežtai tokiam požiūriui pasipriešina: „Ir nė vienas gundomas tenesako: ‘Aš esu Dievo gundomas! Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo’“. Dar daroma prielaida, kad Jok 1,13 specialiai parašyta reaguojant į neteisingą šio prašymo Viešpaties maldoje supratimą. To neįmanoma įrodyti, bet Jok 1,13 išryškina problemą su Mt 6,13.
Ar Viešpaties maldoje krikščionis prašo Dievą nepastatyti prieš pagundą, kuri gali būti jo nuopuolio priežastimi? Jei taip, kaip tikintysis turi aiškinti visus didžius dieviško išlaisvinimo ir pagalbos gundymo (mėginimo) metu pažadus? „…Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus žmones iš mėginimo…“ (2 Pt 2,9). „Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą“ (1 Kor 10,13). Šis teksto, kuriuo krikščionis meldžia Dievo, kad nevestų į pagundą, aiškinimas ryškiai kontrastuoja su likusios Šv. Rašto dalies mokymais, kur pabrėžiama, kad Dievas yra Tas, kuris tikintįjį veda per pagundą ir iš jos, o ne į ją. Hipotetiškai įmanoma, kad Jėzus šiame Viešpaties maldos prašyme moko to, kas ryškiai prieštarauja likusiai Biblijos daliai, bet prieš taip nusprendžiant būtų protinga pažiūrėti, ar šis tekstas tikrai reikalauja tokio aiškinimo.
Reikėtų pastebėti, kad terminus pagunda, išmėginimas [tas pats graikiškas žodis!] galima suprasti ir teigiama, ir neigiama prasme. Jok 1,13 „pagunda“ aiškiai yra neigiama tikrovė, nes kyla iš geidulių ir veda į nuodėmę (Jok 1,14–15). Tačiau Jok 1,2.12 ir 1 Pt 1,6 „išmėginimas“ regimas kaip teigiamas dalykas ir kaip tikėjimo augimo bei brendimo priemonė. Stengtis, kad nebūtum gundomas, negatyvia buvimo viliojamam nusidėti prasme tikrai prasminga. Pagundos, kuri nori mus suklaidinti ir vesti į nuodėmę, reikėtų vengti. Tačiau pagundos išmėginimo, kuris veda į dvasinį augimą, prasme reikėtų ne vengti, bet jį sveikinti. „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus. Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę“ (Jok 1,2–3). Jei Dievas veda tikintįjį į pagundą neigiama prasme, tai aiškiai neatitinka Jok 1,13. Pasak šios eilutės, Dievas į šitokią pagundą savo vaikų neveda. Prašyti Dievą nevesti į pagundą ir nuodėmę būtų labai keista, nes Dievas to niekad nedaro! Ši pagundos rūšis geriau tinka kokio graikų mitologijos dievo elgesiui nei mūsų Biblijos Dievui. Bet, kita vertus, ar tikintysis turėtų prašyti Dievą neleisti jam patirti tų išmėginimų, kurie gimdo ištvermę ir kantrybę? Priešingai, tikintysis turėtų melsti atkaklumo per tokius išmėginimus, o ne apsaugos nuo jų.
Norint išspręsti šio prašymo keblumą, atrodo, reikia apibrėžti, ką iš tikrųjų reiškia „nevesk“. Gali būti, kad už šių žodžių glūdi aramėjiškas pasakymas, kuriuo užuot prašius Dievą nevesti krikščionio į pagundą, prašoma Jo duoti ištvermės atsispirti gundymui. Naudinga šito paralelė randama Babilono Talmude:
Nevesk manęs į prasižengimo valdžią,
Ir nevesk manęs į nuodėmės valdžią,
Nei į neteisingumo valdžią,
Nei į pagundos valdžią,
Nei į bet ko gėdingo valdžią.
Šiame pavyzdyje pamaldus žydas neprašo Dievo nevesti jo į šias blogybes. Jis prašo Dievą sulaikyti jį nuo pasidavimo joms arba nuo jų darymo. Panašiai Viešpaties maldoje krikščionis prašo Dievą padėti jam, kad nepasiduotų pagundai, užuot prašęs neversti jį patirti tokią pagundą. Šis prašymas geriausiai suprantamas kaip idioma, kurią galima versti kaip „neleisk mums pasiduoti pagundai“.
Šitokį šio prašymo supratimą paremia ne tik paralelės žydų literatūroje, bet ir tolesnės frazės paralelizmas. Frazė „bet gelbėk mus nuo pikto“, kuri formaliai yra antitezinio paralelizmo pavyzdys, savo prasme yra sinoniminio paralelizmo pavyzdys. Tai reiškia, kad kitas būdas atskleisti „nevesk mūsų į pagundą“ prasmei yra „gelbėk mus nuo pikto“. Abiejuose prašymuose tikintysis ieško Dievo pagalbos išmėginimų laikais, ir kreipiasi dieviškos apsaugos nuo blogio. Jei tai suprantama kaip prašymas, kad Dievas neleistų tikinčiajam pasiduoti pagundai, šis prašymas Viešpaties maldoje nebekelia didesnių sunkumų.
Vertė Zigmantas Ardickas
Versta iš: Stein R. H. Difficult Passages in the New Testament. – Grand Rapids, 1990