Bruce L. Shelley
Hermono kalno papėdėje Jėzus kartą paklausė savo mokinių: „Kuo žmonės mane laiko?“ Jie atsakė jam, kad dauguma žmonių jį priskiria prie Izraelio pranašų. Jam primygtinai toliau klausinėjant mokinius – „O jūs? Kuo jūs mane laikote?“, Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“.
Žmonės į Kristaus klausimą rado tūkstantį atsakymų. Kai kurie sakė: „Jis – nepaprastas žydų rabinas, skelbiantis meilės karalystę“. Kiti atsako: „Ne, jis socialinis misionierius, kurio pagrindinis tikslas buvo nuversti tironišką Romos valdžią“. Dar kiti tvirtina: „Jis suklaidintas svajotojas, kuris laukė, kad Dievas įsikištų į istorijos eigą ir įtvirtintų žemėje teisingumą“.
Nepaisydama skirtingų požiūrių Bažnyčia per amžius kartu su Petru išpažino: Jėzus Kristus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus. Jis yra daugiau nei krikščioniškų studijų tema; jis – krikščioniškos maldos objektas. Teologai tai vadina inkarnacijos, Dievo įsikūnijimo, paslaptimi. Giesmių kūrėjai aukština nuopelnus Emanuelio, reiškiančio „Dievas su mumis“.
Imperiniame Bažnyčios amžiuje, kai imperatoriai ragino ganytojus paruošti tikėjimo išpažinimus, tiksliai apibrėžiančius krikščioniškąjį tikėjimą, Bažnyčia pradėjo kalbėti apie Dievą–žmogų. 451 metais Visuotinis Susirinkimas, įvykęs Chalkedone, netoli Konstantinopolio, patvirtino, kad Jėzus Kristus buvo „tobulas Dievas ir tobulas žmogus, tikras Dievas ir tikras žmogus, … turintis dvi nesumaišytas ir nesikeičiančias, nedalomas ir neperskiriamas prigimtis, … jos susitinka viename asmenyje“.
Dauguma Romos katalikų, stačiatikių ir protestantų iki šių dienų šį teiginį laiko ortodoksišku krikščionių įsitikinimu. Tačiau kai kurie krikščionys Egipte, Sirijoje bei Indijoje taip nemano. Šių nesutarimų priežastys glūdi V amžiaus bandymuose aiškiai prabilti apie šį įvykį. Kaip buvo suformuluota klasikinė įsikūnijimo doktrina? Ką ji reiškia?
Žodis tapo kūnu
Šią teologijos sritį vadiname kristologija, nes ji kelia klausimą: „Kas buvo Jėzus Kristus?“ Koks buvo santykis tarp dieviškojo ir žmogiškojo gyvenimo šio unikalaus asmens, krikščionių Išganytojo?
Jau pats šio klausimo egzistavimas Bažnyčios gyvenime yra be galo svarbus. Kiek man žinoma, islamas neturi mahometologijos, o budizmas – budologijos. Šie debatai krikščionybės istorijoje – tai paminklas unikalumui to, kurį krikščionys vadina Dievo Sūnumi.
Imperinis amžius nesukūrė inkarnacijos doktrinos; tiesiog tuo metu apie tai buvo diskutuojama. Dievo–žmogaus paslaptis buvo krikščioniško Dievo garbinimo centras dar ilgokai prieš jai tampant krikščioniškos minties centru. J. S. Whale’as kartą pasakė Kembridžo universiteto studentams: „Gilus instinktas visada sakė Bažnyčiai, kad patikimiausiai Kristaus paslaptį skelbiame garbindami Dievą. Gyva Bažnyčia yra šlovinanti, giedanti Bažnyčia, o ne mokykla žmonių, besilaikančių visų teisingų doktrinų“.
Whale’as norėjo pasakyti tai, kad labiausiai branginamos Bažnyčios giesmės į Kristų visada žvelgė kaip į garbinimo objektą. Krikščioniškos patirties pradžią randame ne Bažnyčios tikėjimo išpažinime, bet jos muzikoje.
Tačiau tikintiems tyrinėtojams vis dar lieka pagrindinė užduotis, nes įsikūnijęs Dievas yra daugiau nei krikščionių sentimentas; jis yra krikščionybės tikrovė. Apaštalai kalbėjo apie „neregimojo Dievo atvaizdą“, „Žodį, padarytą kūnu“, „Avinėlį, nužudytą nuo pasaulio sukūrimo“. II ir III a. tikintieji atmetė ebionizmą ir gnosticizmą, nes šie mokslai aiškiai buvo iškraipę šią tiesą.
IV bei V a. debatai dėl inkarnacijos reikšmės neturėjo tikslo „paaiškinti“ Kristaus. Šie krikščionys žinojo, kad Jėzaus Kristaus neįmanoma paaiškinti, nes jis neįtelpa į jokius rėmus. Jis unikalus. Didysis tikėjimo išpažinimų nuopelnas yra tas, kad jie paliko šią paslaptį nepaliestą.
Tačiau visai nenuostabu, kad žmogaus protas maištauja prieš Nikėjos ir Chalkedono tikėjimo išpažinimus. Bet kuris profesorius, bandęs pateikti kristologinius debatus pirmakursiams seminaristams, patyrė jų reakciją. Tačiau, kaip kartą nurodė Charlesas Williamsas, tai – „nesubrendusio jausmingumo“ maištas. Tai natūralu.
Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, atrodo, visai nelietė jausmų. Todėl turime nebrandžias romantiškas maldas, skirtas „paprastajam Jėzui, dvasiniam genijui, plačių pažiūrų tarptautiniam žydui darbininkui, krentančio žvirblio ir laukų žolės Jėzui“. Tačiau, sako Williamsas, tokios maldos nepatarnaus tikėjimui, nes krikščionys nuo pat pradžių tikėjo, kad Jėzuje Kristuje susitiko žemė ir dangus, ir žmogus, ir Dievas.
Ankstyvųjų dienų krikščionys giliai jautė šią realybę. Jie taip pat žinojo, kad įsipareigojimas būti protingiems yra moralinis įsipareigojimas, todėl ieškojo tokio teiginio, kuris sujungtų žmogiškąjį bei dieviškąjį gyvenimą Jėzuje Kristuje.
Ankstyvojoje Bažnyčioje dvi žymios teologijos mokyklos siūlė kontrastingas svarbių Biblijos ištraukų interpretacijas. Viena buvo Aleksandrijoje, kita Antiochijoje. Aleksandrijos mokykla pabrėždavo dieviškąją prigimtį, o Antiochijos – žmogiškąją. Viena pradėdavo dangumi ir keliaudavo į žemę; kita pradėdavo žeme ir žvelgdavo į dangų.
Ankstyvasis ir vadovaujantis Aleksandrijos balsas buvo Origeno, kuris, kalbėdamas apie Jėzų Kristų, sukūrė terminą „Dievas–žmogus“. Semdamasis idėjų iš žymaus graikų filosofo Platono, Origenas išvystė gilų ir aistringą misticizmą, besisukantį apie dieviškąjį Žodį (Logosą). Jo idėjos buvo sutelktos ties mintimi, jog Kristuje įvyko tobulas susitikimas tarp Dievo ir žmonijos ir kad krikščionys turi veržtis jį sekti.
Vėliau krikščionys toliau rutuliojo šią mistinę idėją. Vienas iš Kapadokijos Tėvų, Grigalius Nysietis, mokė, jog Kristuje Logosas – vienas dieviškas asmuo – savyje sujungė dievišką ir žmogišką prigimtis. Abi prigimtys egzistavo savarankiškai ir aiškiai skyrėsi viena nuo kitos, tačiau jos nebuvo pasidalijusios, o sutvarkytos taip, kad jų savybės buvo abipusiai keičiamos.
Antiochijos teologų mokykla paprastai interpretuodavo Raštus tiesesniu, daugiau istoriniu būdu. Svarbiausi šios pozicijos mokytojai pabrėždavo žmogiškąjį evangelijų asmenį. Išgelbėjimo veiksmingumą jie matė Jėzaus pavyzdyje ir jo atliktame žygdarbyje. Žmogaus valia, kuri šiaip visuomet savanoriškai atsigręžia į nuodėmę, Kristuje pasirodė esanti paklusni ir pergalinga.
Galiausiai Antiochijos teologai pabrėžė visišką Kristaus žmogiškumą. Anot Davido F. Wrighto, kūno ir dvasios sąjunga jokiu būdu nepaveikė žmogiškosios prigimties užbaigtumo ir normalumo. Po to, kai Žodis tapo kūnu, abi prigimtys išliko atskiros. Pagal Antiochijos mokymą, jos galėjo lengvai pasirodyti esančios kaip dvi skirtingos būtybės, Dievas ir žmogus, Dievo Sūnus ir Marijos sūnus, esančios kartu arba bendradarbiaujančios, bet ne asmeniškai suvienytos. Kaip indas, kuriame apsigyveno Žodis, Jėzus buvo panašus į pranašus ir apaštalus, tik jis patyrė tobulą malonės bei jėgos pilnatvę. Anot vieno teologo, Žodis prisiglaudė žmoguje Jėzuje lyg šventykloje.
Debatai dėl šio įvykio reikšmės tęsėsi kartų kartas iš dalies todėl, kad ant kortos buvo pastatyta tam tikrų žmonių politinė įtaka. Po to, kai prie Teodosijaus krikščionybė tapo oficialia religija, Bažnyčios struktūra pradėjo suktis apie keletą galingų figūrų. Svarbiausių imperijos provincijų miestų vyskupai buvo pradėti vadinti arkivyskupais. Terminas, reiškiantis oficialų vyskupo jurisdikcijos ir valdžios centrą, yra vyskupija. Šie vyskupai svarbiausiuose imperijos miestuose – Romoje, Konstantinopolyje, Aleksandrijoje ir Antiochijoje – buvo laikomi aukščiausiais iš visų ir vadinami patriarchais. Per IV ir V amžių šie keturi galingi patriarchai siekė padidinti savo dvasinių pareigų prestižą bei įtaką.
Aleksandrija ir Roma dažniausiai remdavo viena kitą, o Antiochija ėjo kartu su Konstantinopoliu. Iš Aleksandrijos pusės tai atspindėjo pavydą, kurį šis išdidus ir senas miestas jautė išsišokėlei bekylančiai sostinei Rytuose, Konstantinopoliui. Romai, kuri tam tikrą laiką buvo patenkinta tuo, kad jos įtaka imperijos valdose vakaruose išsiplės, taip pat nepatiko vis didėjanti „naujosios Romos“ Rytuose arogancija. Kita vertus, Antiochija ir Aleksandrija jau ilgai buvo nesantaikoje, abi būdamos varžovės Rytuose. Jeigu Antiochija ir negalėjo įgyti pirmumo, tai ji labiau norėjo, kad jis atitektų Bažnyčiai naujojoje sostinėje, o ne jos senai varžovei prie Nilo.
Pagrindinės erezijos dėl Kristaus
Tokioje atmosferoje kristologiniai debatai tęsėsi daugiau kaip šimtmetį ir buvo pagrindinė Bažnyčių Rytuose aistra. Tarp 350 ir 450 m. atsirado erezijų, ir kiekviena iš jų privertė Bažnyčias aiškiau atsakyti į klausimą: „Kas buvo Jėzus Kristus?“
Pirmoji pozicija, pradėjusi pirmauti ir vėliau atmesta, buvo siejama su Laodikėjos pastoriumi, vardu Apolinarijus, jaunesniu Atanazo draugu. Mąstant apie mokymą, kylantį iš Antiochijos, Apolinarijui dingtelėjo, kad į šį klausimą galima pažvelgti ir iš kito taško, kurį mes vadintume psichologija. Jam atrodė, kad žmogiškoji prigimtis apima ir kūną, ir sielą. Tačiau įsikūnijimo metu dieviškasis Žodis (Logosas), anot Apolinarijaus, išstūmė gyvą ir protingą sielą, esančią žmogaus kūne, sukurdamas „prigimtinę vienybę“ tarp Žodžio ir kūno. Jis manė, kad žmogiškumas buvo ne išgelbėjimo įrankis, o sfera, ir todėl galėjo kalbėti apie „Logoso vieną kūnu tapusią prigimtį“. Toks buvo Aleksandrijos mokyklos mokymas, pabrėžiantis Kristaus dievystę, tačiau čia tik kūnas reprezentavo Kristaus žmogiškąją prigimtį.
Apolinarijaus pozicija greitai sulaukė prieštaravimų. Argi evangelijų Jėzaus Kristaus paveikslas nevaizduoja normalios žmogiškos psichologijos? Argi Jėzus neprisipažino nežinąs Žmogaus Sūnaus sugrįžimo dienos? Argi jis nepavargdavo? Argi jis nekentėjo ir nemirė?
Ir jeigu Žodis pakeitė protingą žmogiškos prigimties sielą, turinčią galią pasirinkti ir nusidėti, kaip tada žmogus gali būti visiškai atpirktas? Jeigu Žodis savyje nesujungė tokios sielos, žmonijos išgelbėjimas negalėjo būti garantuotas. Apie tai Grigalius Nazianzietis pasakė: „Kas nebuvo pasisavinta, negali būti atkurta“.
Esant tokiai kritikai II Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas, 381 m. įvykęs Konstantinopolyje, veiksmingai nutildė Apolinarijaus mokymą. Tai tiesiog nebuvo adekvatus įsikūnijimo atvaizdavimas.
Antroji erezija buvo siejama su Nestorijumi, garsiu pamokslininku, gyvenusiu Antiochijoje, kol 428 metais imperatorius jį padarė Konstantinopolio vyskupu. Imperijos sostinė Nestorijui suteikė tribūną. Nuo jos jis stengėsi apginti savo tikėjimo mokytojo Teodoro, netoli Antiochijos esančios Mopsuestijos vyskupo, poziciją. Kaip ir jo mokytojas, Nestorijus atmetė populiarų Marijai taikomą „Dievo gimdytojos“ titulą.
Atmesdamas šią frazę, Nestorijus pasirodė besilaikąs požiūrio, jog Kristus buvo dviasmenis. Jis neneigė Kristaus dieviškumo, bet, pabrėždamas Išganytojo realumą bei vientisumą, santykį tarp dviejų prigimčių apibūdino kaip moralinę „jungtį“ arba dviejų valių susivienijimą, o ne esminę „vienybę“. Nors jis niekada nedalijo Kristaus į „du sūnus“, Dievo Sūnų ir Marijos sūnų, tačiau atsisakė dieviškajai prigimčiai priskirti žmogaus Jėzaus žmogiškus veiksmus bei kančias. Kartą jis pasakė: „Aš atskiriu dvi prigimtis, bet sujungiu [jų] garbinimą“. Jis laikėsi nuomonės, kad vadinti Mariją „Dievo gimdytoja“ (gr. Theotokos) yra tolygu paskelbti, jog dieviška prigimtis galėjo atsirasti iš moters, arba kad Dievas galėjo būti trijų dienų amžiaus.
Vėliau Nestorijus buvo pasmerktas daugiau dėl politinių nei dėl doktrinos priežasčių. Sėdėdamas karštoje Konstantinopolio kėdėje jis netrukus tapo plačiai nekenčiamas dėl savo išpuolių prieš žydus bei eretikus. Netrukus jis užsitraukė Kirilo, Aleksandrijos patriarcho (412– 444), nemalonę. Kirilas buvo puikus pamokslininkas ir teologas, bet negailestingas debatuose. Jis ypač sunerimo dėl Nestorijaus mokymo ir labai įpyko, kai šis išklausė kai kurių Aleksandrijos dvasininkų, kuriuos Kirilas buvo nubaudęs, skundų.
Taigi 428 m. pabaigoje Kirilas pradėjo savo išpuolį prieš Nestorijų. Jis iškėlė prieš jį kaltinimus ir apšmeižė Nestorijų Romoje, kurios patriarchas (popiežius) Celestinas buvo nepatenkintas tuo, kad Nestorijus priėmė kai kuriuos Romos tremtinius.
Per Visuotinį Efezo Susirinkimą (431), sušauktą imperatoriaus Teodosijaus II, iki tol rėmusio Nestorijų, Kirilas pasistengė Nestorijų nušalinti nuo pareigų prieš atvykstant vėluojantiems jo rėmėjams iš Sirijos. Kai sirai atvyko, vadovaujami Jono, Antiochijos patriarcho, jie pasmerkė Kirilą bei jo sekėjus. Galiausiai atvyko Romos legatai ir pritarė Kirilo veiksmams. Visas reikalas buvo bjauriai sumišęs su jėgos politika. Amerikietis Bažnyčios istorikas Willistonas Walkeris tai pavadino „viena iš labiausiai atstumiančių kovų Bažnyčios istorijoje“.
Vėliau Teodosijus II pasidavė spaudimui ir išvijo Nestorijų iš sostinės. Šis mirė Egipto tremtyje apie 450 metus. Tačiau dauguma jo rėmėjų atsisakė priimti jo ekskomuniką. Iki šių dienų lieka neaišku, kiek Nestorijaus mokymas buvo iš tikro eretiškas ir kiek jis nukentėjo kaip nesusipratimų ir iškraipymų auka.
Nestorijaus šalininkai pabėgo į Persiją ir ten įkūrė Nestorijaus Bažnyčią, kuri netrukus pradėjo aktyvią veiklą. Gyva vienuolystė, puiki teologija ir įspūdinga misionieriška veikla liudijo jos stiprumą. Jos misionieriai prasiskverbė į Malabarą, Indiją ir Turkistaną. Tarp 780 ir 823 m. nestorininkai rado kelią net į Tibetą bei Centrinę Kiniją. XIV šimtmečio pradžioje Nestorijaus Bažnyčia Centrinėje Azijoje turėjo dešimt pagrindinių bažnyčių ir didelį skaičių vietinių dvasininkų. Deja, per kruviną užkariautojo musulmono Tamerlano (1380) persekiojimą ši misija buvo sunaikinta.
Šiandien nestorininkų Bažnyčia Irake, Irane ir Sirijoje vis dar turi apie 80 tūkst. narių, Indijoje 5 tūkst., o Amerikoje 25 tūkst.
Savo autobiografijoje Nestorijus pabrėžė, kad termino „Dievo gimdytoja“ vartojimui jis priešinosi ne todėl, kad neigtų Kristaus dievystę, bet tam, kad pabrėžtų, jog Jėzus gimė kaip tikra žmogiška būtybė, turinti kūną ir sielą. Jo susirūpinimas nebuvo visiškai be pagrindo.
Tiesos ribų nustatymas
Netrukus po Efezo Susirinkimo (431 m.) iškilo trečioji erezija. Eutichas, dvasinis vienuolyno, esančio netoli Konstantinopolio, vadovas, gynė vieną Kristaus prigimtį (monofizitizmą). Jis taip glaudžiai susiejo dvi prigimtis, kad žmogiškoji prigimtis atrodė esanti visiškai absorbuota dieviškosios. „Kaip lašelis medaus, įkritęs jūron, joje ištirpsta“, taip žmogiškoji Kristaus prigimtis pranykstanti dieviškojoje. Todėl Eutichas neigė pagrindinę Kristaus paslapties ir jo, kaip Išgelbėtojo bei Atpirkėjo, misijos prielaidą. Visa krikščioniškoji atpirkimo doktrina atsidūrė pavojuje.
Konstantinopolio patriarchas Flavianas iškvietė Eutichą prieš sinodą, ir kai šis atsisakė išsižadėti savo žodžių, pasmerkė kaip eretiką. Tačiau Eutichas buvo remiamas Dioskoro, Aleksandrijos patriarcho, kuris sekė Kirilo idėjomis. Dioskorui prašant, imperatorius Teodosijus II dar kartą sušaukė „imperijos susirinkimą“. Jis susirinko vadovaujant Dioskorui Efeze (449) ir reabilitavo Eutichą, nors to ir nepripažino likusioji Bažnyčios dalis. Popiežius Leonas Didysis (440–461) šį susirinkimą pavadino „plėšikų susirinkimu“. Jis rėmė Konstantinopolio patriarchą ir prašė imperatoriaus sukviesti naują susirinkimą. Teodosijaus įpėdinis, imperatorius Markijonas (450–457) patenkino šį prašymą ir 451 metais sušaukė Chalkedono IV Visuotinį Susirinkimą.
Šiame mieste, esančiame netoli Konstantinopolio, susirinko beveik 400 vyskupų ir netrukus apkaltino Dioskorą dėl jo veiksmų „plėšikų susirinkime“. Tada susirinkę tėvai, nepaisant tam tikro nenoro ką nors pridėti prie Nikėjos tikėjimo išpažinimo, pateikė naują apibrėžimą:
„Mes visi išpažįstame vieną ir tą patį Kristų, Sūnų ir Viešpatį, iš karto buvusį tobulą Dievą ir tobulą žmogų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų,… turintį dvi nesumaišytas ir nesikeičiančias, nedalomas ir neperskiriamas prigimtis. Susijungimas niekada nepanaikina tų dviejų prigimčių skirtingumo, veikiau kiekvienos savitumas lieka išsaugotas, kai jos abi susitinka viename asmenyje bei hipostazėje.“
Taigi prieštaraudama Arijui Bažnyčia patvirtino, kad Jėzus tikrai buvo Dievas, ir prieštaraudama Apolinarijui – kad jis tikrai buvo žmogus. Prieštaraudama Eutichui ji išpažino, kad Kristaus dievystė ir žmogiškumas netapo pakeisti į ką nors kita, ir prieštaraudama Nestorijui – kad Jėzus nebuvo pasidalijęs, bet buvo vienas asmuo.
Nuo tos dienos dauguma krikščionių Chalkedono Susirinkime ieškojo išgelbėjimo, unikalaus Dievo–žmogaus, Jėzaus Kristaus, doktrinos pamato.
Tačiau nemaža krikščionių Artimuosiuose Rytuose atmetė Chalkedono atliktą darbą. Jie laikėsi nuomonės, kad ne dieviška ir žmogiška prigimtys susijungė tam, kad suformuotų vieną asmenį Jėzuje, bet kad jis turėjo tik vieną prigimtį, kurioje dieviškas ir žmogiškas gyvenimas buvo neatskiriami. Šis monofizitinis (vienos prigimties) mokymas buvo svarbus faktorius, prisidėjęs prie monofizitų Bažnyčių atskilimo nuo likusios stačiatikių Bažnyčios. Kartu su Bizantijos imperijos nuosmukiu tolimose Rytų imperijos srityse monofizitinė doktrina atvedė iki koptų Bažnyčios, didžiausios krikščioniškos Bažnyčios Egipte šiandien, ir jai giminingos Bažnyčios Etiopijoje bei jakobitų Bažnyčios Sirijoje, kurios dauguma šalininkų yra Pietų Indijoje.
Akivaizdu, kad Chalkedono Susirinkimas neišsprendė klausimo, kaip dieviškumas gali susijungti su žmogiškumu viename asmenyje. Žmogišku lygiu šio klausimo neįmanoma paaiškinti. Biblija šį įvykį aprašo kaip visiškai unikalų. Chalkedono pareiškimo nuopelnas glūdi jo nustatytose ribose. Iš esmės šis Susirinkimas pastatė užtvarą ir pasakė: „Štai šios užtvaros ribose slypi Dievo–žmogaus paslaptis“. Po šio įvykio praėjus tūkstančiui penkiems šimtams metų mes galime pageidauti suprantamesnių terminų, bet nedrįstame pasakyti mažiau, nei Bažnyčia pasakė tada.
Bruce L. Shelley, Bažnyčios istorijos profesorius Denverio seminarijoje (JAV)
Vertė Lina Andronovienė
Versta iš: Bruce L. Shelley. Church History in Plain Language. – Word Publishing, 1995