Trisdešimtosioms Martino Lutherio Kingo mirties metinėms

David Matern

Prieš 30 metų, 1968 m. balandžio 4 d., Martinas Lutheris Kingas buvo nušautas samdyto žudiko. Reikalaudamas lygių teisių juodaodžiams, jis kaip nė vienas iš amerikiečių atvedė Jungtines Valstijas prie vidinių išbandymų slenksčio. „Aš turiu svajonę…“, sakė jis 1963 m. rugpjūtį Vašingtone prie Lincolno paminklo susirinkusiam ketvirčiui milijono žmonių, o drauge ir visai nacijai. Kingas svajojo apie tokią dieną, kai šalyje ramiai ir taikiai kartu galės gyventi juodaodžiai ir baltaodžiai. Visa jo veikla buvo paskirta šiai vizijai įgyvendinti. Tam jis paaukojo brangiausią savo turtą – gyvybę
Kaip ir tėvas, senelis bei prosenelis, Martinas Lutheris Kingas buvo baptistų pastorius. Česteryje ir Bostone baigė teologijos studijas ir būdamas 25 metų, 1954 m., pradėjo pastoriauti Montgomeryje, Alabamos valstijoje. Jo laukė jaukus bendruomenės gyvenimas. Tačiau įvyko kitaip. Priežastimi buvo vienas vienintelis įvykis, dėl kurio jis tapo Amerikos judėjimo už piliečių teises vadovu: 1955 m. gruodžio 1 d. juodaodė siuvėja Rosa Parks maršrutiniame autobuse atsisakė užleisti vietą baltaodžiui. Autobuso vairuotojas iškvietė policiją, ir Rosa Parks „dėl sukelto pavojaus viešajai tvarkai“ buvo suimta.
Tokie atsitikimai nebuvo retenybė, nes pietinėse valstijose rasizmas buvo plačiai paplitęs. Po Amerikos 1861–1865 metų pilietinio karo juodaodžiams buvo suteikta visiška laisvė, tačiau jų diskriminacija vis vien išliko, ypač JAV pietuose. Pagrindinis išskirtinis bruožas buvo rasių skirstymas: baltaodžiams ir juodaodžiams buvo numatytos atskiros sėdėjimo vietos autobusuose bei parkuose; juodaodžių vaikai turėjo lankyti kitas mokyklas; daugelis kino salių, baseinų, aukštųjų mokyklų „nigeriams“ buvo tabu; naudotis viešuoju tualetu, į kurį užeina ir juodaodžiai, daugeliui baltaodžių buvo neįsivaizduojamas dalykas.
Istorija su Rosa Parks buvo paskutinis lašas, perpildęs taurę. Prasidėjo visuotinis autobusų boikotas, kuriam vadovauti, spaudžiant didžiajai juodaodžių daugumai, ėmėsi Martinas Lutheris Kingas. Pirmą kartą talentingasis oratorius Kingas pasirodė Amerikos viešumoje. Nuo to laiko jis tapo vienijančia kovos prieš rasinį skirstymą ir priespaudą figūra. Kingo tikslas buvo tik taikus protestas. Jis ragino juodaodžius mylėti savo priešus lygiai taip, kaip mokė Jėzus. Skatino į valdžios palaikomas provokacijas ir jėgos išpuolius neatsakyti tuo pačiu. Studijuodamas Kingas skaitė Mahatmos Gandhi raštus ir buvo sužavėtas jo taikaus pasipriešinimo akcijomis. Taikius juodaodžių tikslus jis siekė įrodyti ir pasaulio akivaizdoje. O savo brutaliais susidorojimais, jo nuomone, policija diskredituotų pati save.
Viskas taip ir vyko: tūkstančiai juodaodžių ir baltaodžių dainuodami žygiavo demonstracijose prieš žmogų žeminantį rasizmą. Daina „We shall overcome“ („Mes nugalėsime“) tapo judėjimo už žmogaus teises himnu. Jie klaupdavosi visi sutartinai prieš išsirikiavusius policininkus ir melsdavosi.
Valdžia į tai atsakė demonstrantų išvaikymais bei suėmimais. 1962 m. gegužės mėnesį per Birmingeme vykusią juodaodžių vaikų protesto demonstraciją policijos komisaras Conoras, pravarde „Bulius“, įsakė suimti ir įkišti už grotų 959 vaikus. Po kelių dienų, per kitą demonstraciją jis tūkstančius vaikų užsiundė šunimis bei panaudojo vandens srovę, išblaškiusią jų kūnelius po visą gatvę. Tokie vaizdai, parodyti vakarinių žinių metu, sukrėtė naciją. Martinui Lutheriui Kingui simpatizuojantis prezidentas Johnas F. Kennedy pasakęs: „Bulius Conoras pasirodė geriausias visų laikų pilietinio judėjimo sąjungininkas“. Iš tiesų brutalūs susidorojimai su taikiomis demonstracijomis paskatino plačiąsias viešuomenės dalis pasisakyti prieš rasizmą ir valdžią privertė imtis skubių veiksmų. 1964 m. buvo priimtas naujas piliečių teisių įstatymas, draudžiantis diskriminuoti juodaodžius ir apsunkinti jiems galimybę susirasti darbą. Tais pačiais metais Martinui Lutheriui Kingui buvo suteikta Nobelio taikos premija.
Sėkmė bei tarptautinis pripažinimas kontrastuoja su šaltoka krikščionių (baltaodžių) Bažnyčių reakcija, kurioms Kingas atrodė dažnai tiesiog per daug politiškas. Savo garsiame „Laiške iš Birmingemo kalėjimo“ jis kreipėsi į vyriausius pastorius, pasipriešindamas jų kritikai: „Aršios kovos įkarštyje už mūsų šalies išlaisvinimą iš rasinės ir ekonominės nelygybės aš girdėjau daugelį pastorių sakant: ‘Tai socialinės, nieko bendro su Evangelija neturinčios problemos’. Aš mačiau daugybę Bažnyčių, atsidavusių tik anapusybės religijai, keistai skirstančių kūną ir sielą, šventumą ir sekuliarumą“. O priekaištą dėl ekstremizmo Kingas paneigė minėdamas Amoso, Jėzaus, Pauliaus, Martino Lutherio, Johno Bunyano, Abrahamo Lincolno radikalumą – „čia kalbama ne apie tai, ar norim būti ekstremistais, bet būtent apie tai, kokios rūšies ekstremistais mes norim būti. Norim būti ekstremistais neapykantos ar meilės vardan?“ Kingas ragino Bažnyčias vėl būti druska ir šviesa. 1965 m. jis pasakė: „Kadaise Bažnyčia pakeitė visuomenę. Ji buvo lyg savotiškas visuomenės termostatas. Tačiau šiandien galvoju, kad didžioji Bažnyčios dalis tėra tik termometras, matuojantis ir atspindintis visuomenės klimatą, užuot formavęs bei keitęs viešąją nuomonę“.
Nepaisant teisinio diskriminacijos uždraudimo, dėl visuomenės susiskaldymo JAV, kaip ir anksčiau, negalėjo išsiristi iš susidariusios dilemos. Visą laiką, kad ir maža amerikiečių dalis priešinosi juodaodžių lygiateisiškumui. Giliausia rasizmo piktžaizdė liko pietinėse valstijose. Nauji, Šiaurėje priimti įstatymai buvo sutikti kaip dar vienas jankių sugalvotas diktatas. Po Šiaurės generolų, tokių kaip Shermanas, siautėjimų ir plėšimų Džordžijoje ir Karolinoje pilietinio karo metu, negrams prijaučiančios šiaurinės valstijos buvo nekenčiamos tiesiog tradiciškai. Secesinio karo pabaigoje buvo įkurta bjauriausia baltaodžių pasipriešinimo forma – kukluksklanas. Iki 1953 m. ši teroristinė organizacija nužudė 3275 juodaodžius. Po to, kai 5-e dešimtmetyje kukluksklano gretos praretėjo, 1964 m. narių skaičius vėl staiga išaugo iki 40 tūkst. Jo sąskaitoje – grasinimai, psichinis teroras, smurtas bei naujos aukos. Nors dauguma amerikiečių kukluksklaną atmetė, užtektinai atsirado tokių, kurie rasiniam skirstymui pritarė.
Šiandien rasistinis mąstymas Jungtinėse Valstijose labai nuslūgęs. Iš kukluksklano, nepaisant tam tikro renesanso, liko tik praeities šešėlis. Billas Clintonas kovoja už juodaodžių interesus ir yra rasizmo priešas. Tačiau rasinių neramumų kyla ir šiuo metu (paskutiniai vieni didžiausių – 1992 m. Los Andžele). Nors per paskutiniuosius 30 metų Amerika žengė svarbų žingsnį Martino Lutherio Kingo svajonės link, tačiau priešiškumas bei neigiamas nusistatymas daugelio galvose tebegyvuoja.
1968 m. balandžio 4 d. paleistų mirtinų šūvių tikrieji kaltininkai nerasti iki šiol. Vis daugiau faktų kalba apie tai, kad 99 metams kalėjimo paskubomis nuteistas Jamesas Earlas Ray nėra tikrasis žudikas. Šių metų balandį Ray mirė, nusinešdamas į kapus daugybę neįmintų mįslių. Yra netiesioginių įrodymų, kad žmogžudystė įvykdyta FTB užsakymu. Amerikos slaptųjų tarnybų viršininkas J. Edgaras Hooveris buvo užkietėjęs Kingo priešas. Žymus kovotojas už piliečių teises ir buvęs kandidatas į prezidentus J. Jacksonas teigia žinąs apie regztą sąmokslą vyriausybėje. Tačiau valdininkai nedaro nieko, kad šį atvejį išaiškintų. Su byla susiję aktai įšaldyti iki 2027 m.
Martino Lutherio Kingo nužudymas sukėlė visai kitokias pasekmes, nei buvo siekta. Kilo protestų banga. Nacija gedėjo, smerkdama šią kruviną piktadarystę. Daugiau nei 130 miestų įvykdyti smurto išpuoliai, apiplėšimai, padegimai. Rezultatas: žuvo 34 juodaodžiai ir 5 baltaodžiai. Į Martino Lutherio Kingo laidotuves susirinko 150 tūkst. žmonių, pasaulis mąstė apie nuveiktus baptisų pastoriaus darbus, prakeikdamas rasistų fanatizmą. Kingas tapo mitu visiems laikams, judėjimo už piliečių teises kankiniu, savo svajonės įsikūnijimu ir simboliu.

Ištraukos iš M. L. Kingo kalbos, pasakytos 1963 m. Vašingtone
Kai mūsų Respublikos architektai rašė didinguosius Konstitucijos ir nepriklausomybės paskelbimo žodžius, jie pasirašė skolinamąjį raštą, kurį apmokėti teisę turėjo visi amerikiečiai. Tame rašte yra pasižadėjimas, kad visiems žmonėms – juodaodžiams lygiai kaip ir baltaodžiams – garantuotos neatimamos teisės į gyvenimą, laisvę ir troškimą būti laimingiems. Tačiau šiandien akivaizdu, kad juodaodžių piliečių atžvilgiu Amerika savo skolų neišmoka. Užuot įvykdžiusi savo šventus įsipareigojimus, negrams Amerika davė čekį, kuris iš banko sugrįžo su pastaba „Čekis nemokus“. Bet mes atsisakom patikėti, kad teisingumo bankas tuščias. Mes atsisakom patikėti, kad nėra pakankamai pinigų šios šalies plieninėse galimybių saugyklose…
Šiandien, mano draugai, sakau jums, kad nepaisant šiandienos ir rytdienos sunkumų, aš turiu svajonę. Tai svajonė, kuri yra giliai įsišaknijusi į Amerikos svajonę. Aš turiu svajonę, kad vieną dieną ši nacija pakils ir iš tikrųjų gyvens pagal savo kredo: „Teisę, kad visi žmonės sukurti lygūs, laikome savaime suprantama“. Aš turiu svajonę, kad vieną dieną ant raudonųjų Džordžijos kalvų prie broliško stalo galės susėsti buvusių vergų sūnūs ir sūnūs buvusių vergvaldžių. Aš turiu svajonę, kad net pati Misisipės valstija, valstija, dūstanti nuo neteisybės ir priespaudos karščio, pavirs į laisvės ir teisingumo oazę.
Aš turiu svajonę, kad vieną dieną mano keturi maži vaikai gyvens nacijoje, kurioje juos vertins ne pagal odos spalvą, bet pagal jų charakterį… Aš turiu svajonę, kad vieną dieną Alabamoje, valstijoje su visais jos įsiutusiais rasistais, su gubernatoriumi, iš kurio lūpų plūsta žodžiai „intervencija“ ir „rasių integracijos panaikinimas“ …kad vieną dieną būtent ten, Alabamoje maži juodaodžiai berniukai ir mergaitės sveikinsis su mažais baltaodžiais berniukais ir mergaitėmis kaip broliai ir seserys. Aš šiandien turiu svajonę… Aš turiu svajonę, kad vieną dieną kiekvienas slėnis bus paaukštintas ir kiekviena kalva ar kalnas bus pažemintas. Nelygios vietos bus išlygintos ir netiesios – ištiesintos.
Leiskite skambėti laisvei! Jei leisime skambėti laisvei – jei jai leisime suskambėti iš kiekvieno miesto ir kiekvieno kiemo, iš kiekvienos valstijos ir kiekvieno didmiesčio, tada greičiau priartinsim tą dieną, kai visi Dievo vaikai – juodaodžiai ir baltaodžiai, žydai ir pagonys, protestantai ir katalikai – paduos vieni kitiems rankas ir galės sugiedoti senos negrų giesmės žodžius: „Pagaliau laisvi! Pagaliau laisvi! Didis galingasis Dieve, mes esame pagaliau laisvi!“

David Matern, Freiburgo universitete studijuoja istoriją, sociologiją ir politologiją

Vertė Rima Lahayne