Kurt Hennig

Šiuo metu daug kur, net pačioje Bažnyčioje paplitęs pasiteisinimas, esą visi visų rasių ir nacijų, visų konfesijų ir netgi visų religijų žmonės yra Dievo vaikai ir todėl Dievo akivaizdoje lygūs, yra kilęs iš klaidingo mokymo, teigiančio, kad aš kaip žmogus, taigi toks, koks esu, patinku Dievui. Laikantis šio teiginio nenorima pripažinti, kad pagal Šventąjį Raštą žmogus tik tuomet gali patikti Dievui – bibliškai tariant, yra teisus Dievo akivaizdoje, – kai atsiliepia į Jėzaus kvietimą, pasitraukia nuo savo eito kelio ir, asmeniškai įtikėjęs Jėzų Kristų, priartėja prie Viešpaties, galėdamas į šventąjį Dievą kreiptis kaip į Tėvą.
Tad teiginys, esą visi žmonės yra Dievo vaikai, bibliškai niekaip nepagrindžiamas. Toji tezė atkeliavusi iš filosofijos bei ideologijų lobyno. Jos ištakos prasideda senųjų graikų stoikų mokyme ir nusitęsia per idealistines, ideologines mąstymo sistemas, pasiekdamos mūsų laikus ir mūsų Bažnyčią. Prireikus ją pagrįsti bibliškai, pagrindiniais argumentais pasirenkamos tokios eilutės kaip 1 Jn 3, 1 („Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!“), nors čia kalbama apie ką kita. Kitomis eilutėmis toks požiūris taip pat menkai tepaaiškinamas.
Jeigu minimi vaikai, turi būti ir Tėvas. Ką sako Biblija apie sąvoką „Tėvas“ tikėjimo išpažinimo pirmuoju teiginiu – apie Dievą Tėvą, Visagalį, Kūrėją?
Senajame Testamente apie tai rasime ne kažin kiek. Izraelio Dievas yra šventas Dievas, „uolusis“ Dievas ir Viešpats, valdantis visą pasaulį, tačiau ne Tėvas. Apie jokį patiklumą, lipšnumą Jahvės, Izraelio Dievo atžvilgiu Senajame Testamente nėra nė kalbos. Taip, Jahvė yra Izraelio tėvas (Jer 31,9), todėl jis ir pateptojo, Dovydo, Izraelio karaliaus tėvas (2 Sam 7,14). Jis, lyg kokia gynybos siena, yra ir našlaičių tėvas (Ps 68,5). Tačiau apie tai, kad į jį maldoje galima kreiptis kaip į tėvą ar netgi laikyti visų žmonių tėvu, Senajame Testamente nepasakyta nieko. Netgi atvirkščiai, toks kreipinys į Dievą, pavyzdžiui, Jer 3,4 išvis atmetamas arba taikomas tik išskirtinai Izraeliui, išrinktajai Dievo tautai (Jer 3,19).
Tik Senojo Testamento pabaigoje, beveik jau Naujojo horizonte pasirodo kreipinys į Dievą kaip į Tėvą vaiko pokalbio su tėvu prasme (Iz 63,16; Mal 1,6; 2,10). Tačiau paskutinėje nurodytoje eilutėje būtinai reikia pastebėti, kad kalbama apie sandorą su „mūsų tėvais“, todėl čia niekaip neturimas omenyje visų žmonių tėvas.
Naujajame Testamente šiuo atžvilgiu ne kitaip, nors žodis „tėvas“ vartojamas žymiai dažniau. Neskaičiuojant begalės panašiai skambančių eilučių, tas žodis minimas daugiau nei 190 kartų. Tačiau svarbiausia yra tai, kad ši sąvoka pirmiausia vartojama Jėzaus Kristaus Tėvui apibūdinti (tiek atskirų eilučių daugumo, tiek reikšmingumo atžvilgiu). Žymiausios iš jų: Mt 7,21; 10,32; 11,27; Mk 14,36; Lk 23,46; Jn 1,14; 5,17; 17,1-26; Rom 15,6; Ef 3,14; 2 Jn 3; Apr 3,12).
Be to, čia prisideda nemažai ir tokių Naujojo Testamento eilučių, kur Dievas vadinamas Tėvu tų žmonių, kurie per jo viengimį Sūnų yra gavę įsūnystės teisę ir tapę jo vaikais. Čia pirmiausia minėtini Pauliaus laiškai: Rom 1,17; 8,15; 1 Kor 8,6; Ef 3,15; Fil 4,20; 1 Tes 1,3 ir t. t. Kituose apaštalų raštuose Dievas irgi vadinamas savo vaikų Tėvu: 1 Pt 1,17; Jok 1,27. Bet šia ypatinga prasme apie Tėvą Jėzus kalba pats: Mt 5,16; 4,45; 6,26; 10,29; 23,9; Lk 12,32, tačiau nė vienoje Evangelijos pagal Joną vietoje.
Paskutinėse paminėtose eilutėse Dievas visuomet yra ir mūsų Tėvas, nes jis „mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas“ (2 Kor 1,3; Kol 1,3 ir t. t.). Tik per jį, per Dievo Sūnų Jėzų Kristų sužinome apie Tėvą (Jn 1,18). Tačiau Naujajame Testamente niekur nerasime net užuominos apie Dievo visatėvystės mokymą. Kiekvienas, besistengiantis jį įžvelgti Biblijoje (pvz., Kalno pamoksle), patenka į modernios, švietėjiškos religijos filosofijos vėžes ir gerokai iškrypsta iš siauro biblinės egzegezės takelio. Du pagrindiniai žodžiai atveria galimybę naujatestamentiniam Dievo vaikų sąvokos supratimui: „vadintis“ ir „įsūnystė“. Vadintis (gr. kalein) reiškia „būti įvardytam, pašauktam nauju vardu“. „Vadintis Dievo vaiku“ nusako, kad juo ne savaime esama, bet tampama. Visų pirma 1 Jn 3,1: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai“. Panašiai pasakyta ir palaiminimuose, kur kalbama apie taikdarius (Mt 5, 9). Kitas žodis, reiškiantis „vadintis“, yra onomazein. Jis dar konkrečiau apibūdina tą reikšmę, atskleisdamas visą esmę: gaunamas naujas vardas, įvyksta „perkrikštijimas“, bylojantis, kad nuo šiol vadiniesi „Dievo vaiku“.
Teisiškai žiūrint, čia kalbama apie įvaikinimo aktą. Įvaikis gauna tėvo pavardę ir nuo įvaikinimo minutės vadinasi jau kitaip. Naujajame Testamente graikų kalba tą aktą įvardija žodis huiothesia, reiškiantis „padarymą savo vaiku“, „įvaikinimą“. Tai, kad tą sąvoką vartoja tik Paulius (Rom 8,23; Gal 4,5; Ef 1,5), jos nė kiek nesumenkina. Ji reiškia: Dievo vaiku savaime nesama, Dievo vaiku tampama. Būti Dievo vaiku nėra sukūrimo reikalas, tai ne dalykas, gaunamas gimstant, bet kiekvieną kartą tai Dievo atliekamas žmonių įvaikinimo aktas, dėl kurio vienintelis, viengimis Dievo Sūnus Jėzus Kristus „nesigėdija juos vadinti broliais“ (Hbr 2,11). Niekas negali būti Dievo vaiku pirma nepavadintas Jėzaus broliu ar seserimi (plg. Jn 20,17). Jis tarpininkauja mums, savo seserims ir broliams, Tėvui mus įvaikinant. Taigi per Jėzų ir tik per jį galime ir mes į jo Tėvą kreiptis „Tėve mūsų“. Maža to: dabar – tik dabar – jo broliai, tapę įvaikiais, gali kreiptis į Tėvą „Aba“ – tuo žodžiu, kuriuo kreiptis leista tik Jėzui (Mk 14,36). „Aba“ yra familiarus, meilus žodis, kaip „tėvelis“. Todėl Biblija ir sako: „Taigi jūs esate įsūniai; Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: ‘Aba, Tėve!’“ (Gal 4,6).
Dėl to tam tikras vietas (pavyzdžiui, Mt 5,45; Jn 12,36; Fil 2,15), kur atrodytų, kad, kalbant apie dangiškojo Tėvo vaikus, vartojamas bendresnis, visus žmones liečiantis „jūs“, reikia aiškinti griežtai pagal Jėzų bei Kalno pamokslą. Kalno pamokslas rodo, jog vartojant „jūs“ turimi galvoje Jėzaus mokiniai, bet jokiu būdu ne visa žmonija.
Žinoma, Dievas yra visos kūrinijos Kūrėjas, taigi ir visų žmonių. Visi yra kūriniai net būdami įsčiose; tačiau jo vaikai yra tik tie, kuriuos jis pats taip pavadino, – pasaulio vaikus (Lk 16,8) ir piktojo vaikus (Mt 13,38) pervadino savo vaikais bei Dievo vaikais.
Analizuojant biblinę Dievo įsūnystės sampratą, galima aptikti įdomią paralelę su dar dviem, lygiai taip pat ideologiniam piktnaudžiavimui parankiomis Biblijos sąvokomis „brolis“ ir „artimas“. Šventasis Raštas ir šiuo atveju atmeta bet kokią iš nebiblinių šaltinių kylančią nuomonę, bandančią teigti, esą visi žmonės broliai arba kiekvienas yra mano artimas. Kalbėdami apie Dievo vaikus, galime pasinaudoti ir Naujojo Testamento teologinio žodyno sakiniu, glaustai aiškinančiu biblinę sąvoką „artimas“: „modernus žmogus… neretai yra linkęs artimu (taigi ir Dievo vaiku) vadinti visus žmones. Tačiau apie artimą (ir apie Dievo vaiką) bet kokiu atveju taip sakyti yra klaidinga; čia neturima omenyje kažkas bendro, bet kaip tik tai, kas ypatinga“. Ir netgi labai ypatinga, kadangi išrinkdamas mus, Tėvas parodė savo meilę, todėl „mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!“

Vertė Rima Lahayne

Versta iš: Idea spektrum, 1985