Jürgen Kuberski
Žodis „meditacija“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio meditatio, kurio viena reikšmė „apmąstymas“, kita – „pasirengimas“. Meditacija Vakaruose žinoma kaip iš Rytų importuotas dalykas. Ypač dažnai į meditacijos seminarus kviečia „New Age“ judėjimai.
Induizme meditacija yra vienas iš kelių, vedančių į „nušvitimą“. Esama įvairių meditacijos rūšių. Mantros meditacijoje susitelkiama į vieną „šventą skiemenį“, kuris atstoja kokį nors dievo vardą. Skirtingos jogos mokyklos moko įvairių, meditacijos praktikai būtinų taisyklingo kvėpavimo ir kūno laikysenos pratimų.
Budizme meditacija yra svarbiausia priemonė „nušvitimui“ pasiekti. Čia praktikuojamos taip pat įvairios meditacijos rūšys. Susitelkiama ties vienu objektu ar paveikslu arba ties viena mintimi ar apibrėžimu, pavyzdžiui, mirties.
Japonų dzenbudizme šaudymo iš lanko, gėlių komponavimo ar kovos sporto įgūdžiai yra meditacijos dalis ir jos išraiška. Pirmasis induistų ir budistų meditacijos tikslas yra minčių koncentracija, kad „ištuštėtų“ minčių pasaulis. Galiausiai turėtų būti pasiektas sąmonės praplėtimas ir vienybės su visata ir dievybe patyrimas.
Nuo ortodoksaliojo islamo pasitraukę musulmonai sufijai per meditaciją siekia patirti mistinę vienybę su Alachu. Labai svarbus vaidmuo tenka grupiniams šokiams. Induizmo paveiktoje teosofijoje ir jos atskaloje antroposofijoje meditacija yra neatsiejama nuo „kelio į nušvitimą“. Naujasis religinis sąjūdis – transcendentinė meditacija – turi specialiai Vakarams supaprastintą mantrinę meditaciją.
Mokslininkų teigimu, įvairių rūšių meditacijos esą raminančiai veikia ir daro pozityvią įtaką kvėpavimui ir širdies veiklai. Tačiau lyginamieji tyrinėjimai rodo, kad tuos pačius rezultatus galima pasiekti atliekant paprastus atsipalaidavimo pratimus. Psichologai ir meditacijos mokytojai nurodo, kad meditacija gali sukelti psichikos sutrikimų. Krikščionijoje krikščionys mistikai meditaciją praktikuoja jau seniai. Paskutiniais dešimtmečiais buvo bandoma Rytų meditacijos formas sujungti su krikščionybe. Tėvas Enomiya-Lassalle SJ jau kelis dešimtmečius aktyviai pasisako už krikščionybės ir dzenbudizmo sujungimą.
Meditacijos, kaip ji čia buvo aprašyta, t. y. kaip tikslo praplėsti sąmonę ir susivienyti su Dievu, Biblija nepripažįsta. Dievą ir žmogų skiria nuodėmė, žmogus pats iš savęs negali patirti Dievo ir į jį nugrimzti. Žmogus gali tik atsakyti į Dievo apreiškimą. Nei dieviškojo apreiškimo apmąstymo (Ps 119,11; 1,2; Lk 2,19), nei maldos (Mk 1,35; Lk 6,12), nei ramybės Viešpatyje (Ps 37,7; 131,2) negalima pakeisti meditacija. Užuot kalbėjusi apie mistišką bendrystę ar vienybę, Biblija pasisako už asmeninį bendravimą su Dievu. Biblijoje nemokoma elgtis pasyviai ar „išjungti“ mąstymo. Tai gali sukelti įtaką bedieviškų galių, su kuriomis medituojantysis gana dažnai susitinka.
Vert Julius Norvila
Versta iš: „factum“