Jürgen Kuberski
Mediumas (lot. medium – vidurys) – asmuo, spiritistų laikomas tarpininku tarp gyvųjų pasaulio ir dvasių arba mirusiųjų. Mediumas „paskolina“ anapusinei esybei savo balsą arba ranką, o iš anapus gautas žinias perduoda kalbėjimu, automatišku rašymu, tapyba, piešimu, beldimu, girdėjimais ir regėjimais. Pats mediumas tuo metu dažniausiai yra transo būsenos.
Mediumu gali būti ir visa grupė. Žinoma tokių fenomenų, kai koks nors daiktas, prie jo prisilietus visiems spiritistinio seanso dalyviams, sujuda: stalas gali „atsakyti“ beldimu, uždengta stiklinė imti sukinėtis pagal specialioje lentelėje užrašytas raides (vad. „Ouija lenta“, nuo pranc. oui ir vok. ja – taip). Įžymusis išradėjas Thomas A. Edisonas (1847–1931) netgi suprojektavo aparatą, kuris turėtų padėti lengviau užmegzti kontaktus su mirusiais. Tokie aparatai buvo pavadinti „mechaniniais mediumais“.
Yra daugelis senųjų ir naujųjų religijų atstovų, kurie veikia kaip mediumai ir apie kuriuos manoma, kad jie sugeba perduoti žinias iš dievų, dvasių ir mirusiųjų. Mediumai ir jų ištarmės yra svarbiausias šamanizmo, raganavimo ir magijos, spiritistinių susivienijimų, „Naujojo apreiškimo“, kai kurių „New Age“ grupių ir NSO kultų komponentas.
Žymūs praeities ir dabarties mediumai yra Emanuelis Swedenborgas, Jakobas Lorberis, Jelena P. Blavatskaja, „Prevorsto regėtoja“ Alice A. Bailey, Leonora Piper, Arthuras Fordas, Edgaras Cayce, Jeane Dixon, Jane Roberts ir Chrisas Griscomas.
Nors dauguma tyrinėtojų terminą „mediumas“ atmetė, jis sugebėjo prigyti parapsichologijoje. Čia mediumu vadinamas asmuo, pasižymintis paranormaliais sugebėjimais, pavyzdžiui, sukeliantis vadinamąjį psi fenomeną. Psichologai perspėja, kad spiritistine praktika užsiimančiam ir mediumu tapusiam žmogui vėliau gali prasidėti „mediumistinė psichozė“, kuri pasireiškia giliu vidiniu sukrėtimu, maniakiškomis mintimis, haliucinacijomis ir polinkiu į prievartą.
Mediumų srityje esantys fenomenai aiškinami įvairiai. Beveik visi psichologai ir parapsichologai mano, kad juos sukelia ne dvasios ar vėlės („spiritistinė“ hipotezė), jie kyla iš mediumo pasąmonės („animistinė“ hipotezė), nors manoma, kad daugelis mediumų pasižymi paranormaliomis savybėmis (telepatija ar išankstiniu žinojimu). Sutrikusios psichikos žmonės paprastai savo kliedesius pateikia kaip žinias iš anapusinės būtybės.
Greta tokios saviapgaulės veikia ir apgaulė. Daugeliui mediumų buvo pateikti kaltinimai bent iš dalies apgaudinėjus. Daugelis jų kaltinami prisipažino. Pats įžymiausias apgaviko pavyzdys – Uris Gelleris, kuris prieš pagarsėdamas kaip sugebantis paranormaliai lankstyti šakutes, buvo fokusininkas.
Biblijoje taip pat kalbama apie mediumistinius reiškinius. Pavyzdžiui, pasakojama apie asmenis, iššaukiančius mirusiųjų dvasias ir galinčius užmegzti kontaktus su mirusiais (1 Sam 28,7; Iz 8,19). Paminėti ir „žyniai“ (Kun 19,31; 2 Kar 21,6) bei turintys spėjimo dvasią (Pr 41,8; Apd 16,16). Verstis šia praktika buvo griežtai draudžiama. Todėl Įst 18,10–11 pasakyta: „Nebus tarp jūsų tokių, kurie leistų savo sūnų ar dukterį per ugnį, nei ateities spėjėjų, nei ženklų aiškintojų, nei kerėtojų, nei burtininkų, nei žavėtojų, mirusių dvasių šaukėjų, nei žynių, nei raganių“.
Bibliniai pranašai negali būti laikomi mediumais, nes jie perduoda ne dvasių ar mirusiųjų žinias, bet Dievo. Visada buvo ir bus daug netikrų pranašų, kurie nėra Dievo įkvėpti (Ez 13; 1 Jn 4,1). Tikruosius pranašus galima atpažinti iš to, kad jie (ne taip, kaip transo mediumai) nepraranda savikontrolės (1 Kor 14,32); jų pranašystės išsipildo (Įst 18,20), jų skelbiami dalykai neprasilenkia su bibliniu mokymu (Gal 1,8), jų gyvenimo būdas atitinka biblinius standartus (Mt 7,15 ir toliau). To pakanka įrodyti, kad šiuolaikinių mediumų pateikiami dalykai kyla ne iš Dievo. Be to, dieviškasis Apreiškimas yra užbaigtas Biblijoje (Hbr 1,2; 2 Pt 1,19–21; Apr 22,18).
Vertė Julius Norvila
Versta iš: „factum“