Jürgen Kuberski
„Teosofija“ (theos ir sophia) yra graikiškas žodis, reiškiantis „dieviškąją išmintį“ ir apibūdinantis visų pirma pastangas tiesiogiai pažinti dieviškumą per vidinį apreiškimą, nušvitimą, mistiką ar spekuliacijas.
Krikščioniškuose Vakaruose mistikos srityje tekėjo plati teosofijos srovė, kurios atstovai buvo Paracelsas († 1541), Jakobas Boehme († 1624), Swedenborgas († 1772) Friedrichas K. Oetingeris († 1782) ar Franzas von Baaderis († 1841).
Su jais niekaip nesusijęs teosofijos apibrėžimas, ypač teosofijos draugija, atstovaujanti sinkretizmo sąjūdžiui, kilusiam praeito šimtmečio pabaigoje. Pirmąją teosofijos draugiją 1875 m. Niujorke įkūrė Vokietijos rusė Jelena Petrovna Blavatskaja (1831–1891) ir amerikietis Henry Steelas Olcottas (1832–1907). Pradžioje tai buvo spiritistų klubas „Miracle Club“, kuriame J. P. Blavatskaja veikė kaip klubo narių dvasinio vadovo „Johno Kingo“ mediumas. Vėliau ji pasakė, kad iš dvasinių „vadovų“ Himalajuose gavo apreiškimų, kuriais buvo grindžiami jos parašyti pagrindiniai teosofijos draugijos kūriniai: „Atidengtas Izidės veidas“ (1877) ir „Slaptasis mokymas“ (1888).
J. P. Blavatskajos gyvenimas yra nuotykingas ir gana prieštaringas. Nors ji keliavo gana daug, tačiau Tibeto nepasiekė, kaip kad pati tvirtino. 1878 m. atvyko į Indiją ir perkėlė centrinį teosofijos draugijos biurą į vieną Madraso miesto rajoną. 1884 m. J. P. Blavatskajai teko skubiai palikti Indiją, nes buvo įrodyta, kad ji suklastojo tariamų „mokytojų“ laiškus.
Teosofijos mokymas plito palyginti greitai ir tai susiję su tuo, kad į draugijos gretas įsitraukdavo gerai žinomų žmonių. Aukštą padėtį ordine užimantis masonas Franzas Hartmannas († 1912), rašytojas Gustavas Meyrinkas († 1932), psichologas Maxas Dessoir († 1947), airių poetas W. B. Yeatsas († 1939), rašytojas Ch. W. Leadbeateris († 1934), taip pat iškilusis „Mahatma“ Gandis ir išradėjas Thomas A. Edisonas patyrė teosofijos įtaką.
XIX a. pabaigoje kai kuriose šalyse buvo įkurtos teosofijos draugijos ir po daugelio kivirčų ir susiskaldymų atsirado daugybė skirtingų pakraipų teosofijos draugijų. Anglė Annie Besant (1847–1933) perėmė Madraso teosofijos draugijos valdymą ir jį nukreipė į induizmą. 1910 m. induistą berniuką J. Krišnamurti ji paskelbė „sugrįžusiu Kristumi“ ir būsimuoju pasaulio mokytoju. Su šia žinia nenorėjo sutikti teosofijos draugijos Vokietijos skyriaus generalinis sekretorius nuo 1902 m. Rudolfas Steineris (1861–1925). 1913 m. jis paliko teosofijos draugiją ir šalininkų padedamas įkūrė antroposofijos draugiją, kuri daug ką perėmė iš teosofų mokymo. Steinerio įtaką patyrė teosofas Maxas Heindelis, šiuolaikinės Rozenkreicerių brolijos įkūrėjas.
Anglė Alice Ann Bailey (1880–1949) 1920 m. paliko pagrindinę teosofijos draugiją ir 1923 įkūrė Arkano mokyklą, kuri turėjo padėti ieškantiems ezoterinio pažinimo. Bailey teosofiniai raštai ir jos įkurtos ezoterinės organizacijos (visos bendrai vadinamos „Lucis Trust“) savo įtakos nepraranda ir mūsų dienomis.
Įvairios teosofų draugijos šiandieną visame pasaulyje vienija apie 35 000 narių. Nors jos pačios didelės įtakos ir neturi, tačiau jų mokymai ir įvairios ant to pagrindo susikūrusios organizacijos smarkiai veikia moderniąją ezoteriką ir naujųjų laikų religinę pasaulėžiūrą. Būtent teosofija prisidėjo prie Vakarų atvertimo į Rytų religijas ir sinkretizmą, darė įtaką spiritistiniams judėjimams („ICAM“, „Summit Lighthouse“), moderniajam satanizmui ir ne mažiau svarbiam „New Age“ sąjūdžiui.
Trys pagrindiniai teosofijos draugijos tikslai: 1. „Žmonijos broliškumo“ ugdymas; 2. Religijų, filosofijų ir mokslų studijavimas; 3. Nepaaiškinamų gamtos ir žmogaus galių studijavimas.
Teosofijos mokymas turi tapti visų religijų kvintesencija ir pakilti aukščiau jų, kaip apie tai sakoma teosofijos draugijos agitaciniu šūkiu: „Jokia religija nėra aukščiau tiesos“. Teosofija kilo iš įvairių religinių srovių ir laikui bėgant patyrė daug permainų. Spiritizmas, budizmas, induizmas ir ezoterika (pavyzdžiui, gnozė, kabala ir rozenkreicerystė) buvo sujungtos į sinkretinę sistemą, kurios turinį galima taip apibūdinti:
• visos religijos yra vienodai teisingos ir veda prie Dievo;
• Dievas, žmogus ir gamta yra viena (monizmas);
• Dievas yra visame kame ir visa yra dieviška (panteizmas);
• Žmogus yra pavaldus induizmo amžinojo atlygio (karmos) ir sielos perėjimo (reinkarnacijos) dėsniams, kurie evoliucijos požiūriu yra aiškinami pozityviai. Kiekvienas žmogus turi lavinti savo medialines galias ir tobulėti. „Didžiosios baltosios brolijos“ mokytojai (prie jų priskiriamas ir Jėzus Kristus) yra tobuli tapę žmonės, kurie tam tikromis energijomis kreipia žmonijos istoriją.
Šie trumpai pateikti teosofijos mokymai niekaip nesuderinami su krikščioniškuoju tikėjimu: Biblija pasakoja apie asmeninį Dievą, kuris nėra viena su savo kūriniu. Žmogus nuo Dievo atskirtas nuodėmės ir negali pats savęs išgelbėti. Jėzus Kristus, vienas triasmenio Dievo Asmuo, yra vienintelis kelias prie Dievo. Esama antgamtinių, bedieviškų galių, kurios norėtų žmogui pakenkti. Biblija griežtai draudžia užmegzti su jomis bet kokį kontaktą. Krikščioniškojo tikėjimo pagrindas yra Biblija, kuri yra visiškai patikima, ne taip, kaip daugybė Blavatskajos spekuliacijų (arba aferizmų).
Vertė Julius Norvila
Versta iš: „factum“