Lawrence Crabb
Seksualumas prasiskverbia iki giliausio mūsų asmenybės metafizinio pamato. Todėl fiziniai skirtumai tarp vyro ir moters įkūnija dar svarbesnius psichinius bei dvasinius skirtumus. Emil Brunner
Bet koks bandymas tiksliai nusakyti skirtumus tarp vyrų ir moterų, ypač jei remiantis šiais skirtumais imama tvirtinti, jog šioms lytims namie ir Bažnyčioje priklauso skirtingos atsakomybės sferos, greičiausiai pagimdys daugiau kritikų bei skeptikų nei draugų. Jau pats bandymas sukelia nepasitikėjimą. Jis priverčia mus įsitempti. Seksualinio skirtingumo aptarinėjimas paliečia itin gilią mūsų asmenybės dalį.
Žinoma, šito ir reikia tikėtis, jei šie skirtumai išties dideli ir jeigu mūsų asmenybės identitetas yra neišvengiamai įsuptas į mūsų vyriškumą ar moteriškumą. Taigi būtent dėl savo tikėjimo, kad šie seksualiniai skirtumai tikrai dideli ir kad juos suprasti svarbu, nusprendžiau parašyti šią knygą.[1]
Leiskite man išryškinti du svarbius šioje diskusijoje aptariamus dalykus: Dievo sumanymą kūryboje ir jo žmonių, turinčių gyventi pagal šį sumanymą, energiją bei džiaugsmą.
Aplink matau daugybę vyrų, kurie neturi nė menkiausio supratimo, kaip galėtų padėti savo žmonoms jaustis mylimomis. Aišku, kiekvienuose santykiuose pasitaiko konfliktų, kai nė viena pusė nebemato situacijos sprendimo. Tačiau vyrai pernelyg dažnai savo sutrikimą šalina atsitraukdami nuo stipraus ir jautraus jausminio ryšio, kuris galėtų paskatinti žmonas atsipalaiduoti iš vidaus. Užuot tai darę, jie gina savo autoritetą, kuris, kaip jie tikisi, padės bent iš dalies atkurti namų stabilumą.
Daugelis vyrų iškreipia Pauliaus mokymą apie vadovavimą šeimai, paversdami jį įsakymu, reikalaujančiu iš žmonos visada sutikti su vyru ir patenkinti kiekvieną jo reikmę. Kiti, mėgindami ištaisyti šią klaidą, atsižada savitos vyriškos meilės formos žmonai ir pamato, kaip jų santuoka iš šaltojo režimo, kuriame dalyvauja vadas ir jo sekėja, virsta verslo sandoriu, labiau pasižyminčiu efektyvumu nei giliais meilės jausmais.
Taip pat ir daugybė žmonų į šią sumaištį reaguoja arba nusileisdamos iki išlaikomos meilužės ar namų tarnaitės statuso, taip prarasdamos bet kokį asmens orumo jausmą, arba išsilaisvindamos ir įžengdamos į platesnį pasaulį, kuriame džiaugiasi pelnyta pagarba, bet visgi tyliai šaukiasi išsiilgtos meilės.
Tačiau galėtų būti ir kitaip. Kai vyrai yra vyriški, moterys linkusios atsipalaiduoti. Jos jaučiasi išvaduotos nuo nuolatinės slegiančios pareigos laiduoti, kad viskas vyktų taip, kaip turi vykti. Gynėjo stiprybė jas atpalaiduoja ir leidžia lengviau išreikšti savo moteriškumo džiaugsmą, nukreiptą į kitą žmogų. Kai moterys yra moteriškos, vyrai įgyja pasitikėjimo atlikdami savo pareigas ir skatinami nuoširdžiai džiaugtis bei iš tikro gerbti moterį, kurios jausmai jiems reiškia daugiau nei labiausiai geidžiama garbė ar pasiekimai. Jie jaučiasi sustiprėję savo esybės gelmėse, kurių negali pasiekti niekas kitas kaip tik moteriškumas.
Santuokos intymumo galimybių nereikia nei išpūsti, nei sumenkinti. Jokia santuoka nebus visiškai laisva nuo nepateisinamo savanaudiškumo. Tačiau galima justi, ir kartais gana ilgai, didžiulį džiaugsmą, kuris skatina ilgesį labiau atitikti mūsų Kūrėjo sumanymą. Kai taip įvyksta ir kai mūsų seksualumas tampa labiau nukreiptas į kitą žmogų, šie pojūčiai gali mus aplankyti dažniau bei trukti ilgiau, tokiu būdu padėdami mums išlaikyti gana patvarų abipusio intymumo lygį.
Gero tarpusavio ryšio skonis yra malonus, ir juo džiaugiamės tose savo esybės srityse, į kurias negali patekti niekas kitas. Netikėtai gaudamas nemažą sumą pinigų, aš aiškiai pajuntu malonių emocijų antplūdį, tačiau džiaugsmas žmogiškos būtybės artumu yra visiškai kitokios plotmės. Jausmai, kylantys dėl tokio tarpusavio ryšio, yra ramesni ir tuo pat metu labiau išjudinantys; tai šiek tiek panašu į skirtumą tarp roko koncerto staugesio ir galingo bei didingo krioklio šniokštimo. Pirmasis stimuliuoja pašėlusį jaudulį (o bent jau man – galvos skausmą), antrasis paliečia kai ką mūsų viduje. Tik kvailys teikia pirmenybę lėkštam malonumui, o ne sielos gelmių išjudinimui. Tarpusavio santykiai svarbesni už bet ką kita.
Ir jeigu sutuoktinių vyriškumas ir moteriškumas tikrai yra unikalus, tada verta stengtis mąstyti, ką tai iš tikrųjų reiškia.
Savo mintis pateikiu kaip neužbaigtus, nedogmatinius įsitikinimus, tačiau vis dėlto įsitikinimus, kurie įtikino mane ir man padėjo, ir todėl, tikiuosi, įtikins bei padės ir jums.
Viena mintis apie vyrų ir moterų ryšį išsiskiria iš kitų. Daugelio žmonių ryšys pasižymėtų didesniu dievobaimingumu, ir dėl to sumažėtų ardančios sumaišties bei agresyvių ginčų, jei nebūtų pamirštas šis pagrindinis principas: tikrasis asmens seksualumas išryškėja tik moraliai bendraujant su kitais.
Moralus bendravimas
Įdomu pastebėti, kad, jeigu atmetame Dievo valdžią savo gyvenimui, tada jis mūsų neapsaugo nuo seksualinio iškrypimo. Pirmame Laiško romiečiams skyriuje Paulius nenatūralių seksualinių potraukių radimąsi sieja su atsisakymu atiduoti garbę Dievui (eil. 21–23).
Kadangi Dievas „juos atidavė“ tam, ko niekuomet nebuvo numatęs, unikalūs kiekvienos lyties seksualiniai troškimai sugedo, ir vietoj jų išsivystė potraukiai, kuriuos Paulius vadina „priešingais prigimčiai“. Paulius aprašo iškrypusio geismo atsiradimą kaip vieną aiškios įvykių sekos dalį:
Pirmiausia žmonės atstumia Dievą kaip vertą garbės ir šlovės (eil. 21).
Antra, jie išmaino Dievą į savo pačių atvaizdus ir tampa priklausomi nuo savo pačių išgalių įgyti bei išlaikyti gyvybę (25).
Trečia, jie praranda sugebėjimą pažinti (21–22). Kadangi buvome sukurti gyventi drauge, į šį sugebėjimo pažinti praradimą pirmiausia įeina klaidingas įsivaizdavimas, kaip vienam su kitu sugyventi.
Ketvirta, nors ir baisiai klysdami, jie yra įsitikinę savo teisumu (22–23).
Penkta, pirmasis aiškus įrodymas, kad jie neteisūs, yra santykių tarp lyčių suirimas (24–27). Dievo numatyti seksualiniai santykiai lieka nuvertinti iki vien erotinės aistros ir sugenda, tapdami netyri ir iškreipti.
Šešta, maištingas žmonių gyvenimo supratimas užkietėja. Pradedant nuo seksualinės prigimties sugedimo, jų nedorybė apima ir suteršia visus jų santykius visais lygiais (18–31).
Septinta, jie gyvena išdidžiai niekindami Dievo pažadėtą teismą ir ciniškai mėgaujasi kviesdami kitus prisidėti prie jų nedoro gyvenimo būdo.
Reikia pabrėžti dvi šios katastrofiškos sekos dalis.
Pirma, viskas prasideda nuo egocentriškumo. Pagrindinė nuodėmė – puikybė, mūsų gerovę laikanti visų svarbiausiu dalyku ir užsispyrusiai naudojanti mūsų pačių išgales, kad patenkintų mūsų sielas.
Antra, svarbu pamatyti, kad Dievo teismas atvedė pirmiausia prie neteisingo mūsų seksualinės prigimties panaudojimo bei piktnaudžiavimo ja. Egocentriškumas – pagrindinė problema, o seksualinė sumaištis – pirmasis jos padarinys. Nenusižeminimas prieš Dievą ir neatgailavimas dėl to, kad siekėme savo pačių gerovės, gali užkietinti mūsų klaidingą supratimą, kaip mums, vyrams ir moterims, gyventi šiame pasaulyje. Tai gali paveikti mūsų seksualumą taip, kad teisėtus vyriškus bei moteriškus troškimus nugalės netyri ir iškreipti geismai.
Vyriškumo ir moteriškumo supratimas prasideda nuo to, kad sužinome, ko reikia kitam asmeniui, ir norime patenkinti tą poreikį, jei tik galime tai padaryti. Jis neprasideda nuo bandymo suprasti save.
Kai pabrėžiame būtinybę aprūpinti kitus tuo, ko jiems reikia, o ne stengiamės suprasti, kas tokie esame patys, mumyse iškyla tai, kas vertingiausia, tikriausia ir tvirčiausia. Gailestingumas, atsiradęs patyrus kito poreikį, išjudina mus drąsiai duoti visų geriausia, ką turime.
Tikrasis vyriškumas bei moteriškumas atsiranda ir atsiskleidžia tik į kitą žmogų nukreiptuose santykiuose.
Kuo geriau vyras supranta moterį ir kuo labiau yra vedamas Dvasios paskatinto, į moterį nukreipto pasiryžimo ją padaryti laimingą, tuo „vyriškesnis“ jis tampa. Ir jis taps vyriškesnis pats to nepastebėdamas. Paprašykite tokio vyro apibrėžti vyriškumą, ir jis prieš atsakydamas turės gerokai pagalvoti.
Lygiai taip ir moteris geriau supranta vyrą ir juo labiau stengiasi dėl jo padaryti visa, ką gali, tuo natūraliai tampa „moteriškesnė“. Mes nei suprasime savo seksualinės prigimties, nei galėsime ja džiaugtis, kol rimtai neatsižvelgsime į savo pareigą naudoti savo skirtingą prigimtį taip, kad tarnautume kitiems.
Todėl siūlau tokį pradinį vyriškumo ir moteriškumo apibrėžimą: vyriškumas ir moteriškumas yra tai, kas kyla iš vyro ir moters, kai jie ne stengiasi pateisinti savo egocentriškumą, bet atgailauja kiekvieną kartą, kai tik jį pastebi, ir kai išmoksta bendrauti su kitais taip, kaip Kristus, su vis didesniu užsidegimu rūpindamiesi jų gerove. Apie mūsų seksualinį identitetą galima pasakyti ir daugiau, tačiau nebus nieko svarbesnio už tai, kas pasakyta.
Jeigu jūsų santuoka pateko į bėdą, patarčiau ne stengtis išsiaiškinti, ką reiškia būti vyru ar moterimi, ir tada iš visų jėgų mėginti prilygti savo sugalvotam apibrėžimui, ir ne stengtis atitikti vaidmenį, padiktuotą jūsų apibrėžimo. Nepatarčiau taip pat nustatinėti, kas jūs esate kaip asmenybė, nesvarbu, ar vyras, ar moteris, su savo interesų, talentų bei išgalių rinkiniu, ir tada mokytis geriau atskleisti tai, ką atradote, pasiryžtant pašalinti bet kokias kliūtis, su kuriomis susiduriate.
Verčiau atidžiai pažvelkite į savo sutuoktinį, suraskite jo ar jos nuoskaudas, žaizdas bei nusivylimus, ir tada darykite visa, ką galite, kad jam ar jai padėtumėte. Kliūtys, kurias jums reikia pašalinti – tai tos, kurios trukdo nukreipti savo dėmesį į kitą žmogų, o ne tos, kurios kliudo atskleisti save.
Jei seksite šiuo paprastu patarimu, jis padės jums teisėtai ir sveikai džiaugtis savo tikruoju „aš“, nesvarbu, ar būtumėte vyras, ar moteris.
Taigi mokymasis nukreipti savo dėmesį į kitą žmogų yra santykių tarp vyro ir moters pagrindas. Tačiau Šventasis Raštas ne tik padeda šį pamatą. Jis taip pat suteikia pagrindą mąstyti toliau, ką reiškia būti vyru ar moterimi.
Remdamasis pamokomis apie Trejybę, Biblijos pasakojimu apie sukūrimą ir nuopuolį ir skirtingomis pareigomis, skirtomis vyrams ir moterims, dabar noriu patyrinėti mūsų seksualumo prigimtį, kad geriau suprastume, kaip bendrauti nukreipiant savo dėmesį į kitą žmogų, kad atsispindėtų mūsų vyriškumas ar moteriškumas.
Vyriškumo prigimtis
Kada vyras labiausiai jaučiasi esąs vyras? Kas jį paskatina džiaugtis tuo, kad yra vyras, kodėl dėl unikalių vyriškumo džiaugsmų jis jaučiasi dėkingas, kad gyvena?
Kadangi Dievas sukūrė mus tarpusavio santykiams, kadangi juose randame priežastį gyventi ir kadangi giliausias gyvenimo džiaugsmas kyla iš mūsų santykių, vyriškumas taip pat geriausiai realizuojamas tarpusavio santykiais. Būtent čia vyras pasiekia jį patenkinantį užbaigtumo jausmą. Tačiau kas yra tai, ką taip lengvai vadiname „vyriškumu“?
Čia esama dviejų elementų: ramaus pasitikėjimo, kai vyras tikslingai juda gyvenimo keliu, žinodamas, kad tai, ką jis gali duoti, daug ką pakeičia, ir švelnų jautrumą kitiems, kuris sukelia jo norą ryžtingai ir pasiaukojančiai susisieti su kitu žmogumi. Apsvarstykime abu šiuos dalykus.
Nors Dievas davė valdyti žemę ir vyrui, ir moteriai, sunku nesusidaryti įspūdžio, jog jis norėjo, kad vyras įžengtų į pasaulį kitaip nei moteris. Po nuopuolio Dievo nuosprendis Adomui atnešė sunkumų dirbant pasaulyje. Nuosprendis nebuvo tai, kad jis turi dirbti, o tai, kad jo darbas nebevyks sklandžiai.
O nuosprendis Ievai palietė jos santykius su vyru, – tiek tai, kad ji gimdys jųdviejų vaikus, tiek jos pastangas draugystėje su vyru tapti laiminga (žr. Pr 3,16–19).
Dievo nuosprendis tiek vyrui, tiek moteriai nebuvo padiktuotas nei nekantrumo, nei rūpesčio stokos. Viešpaties ketinimas buvo atkalbėti Adomą ir Ievą (bei jų palikuonis) nuo minties, kad jų gyvenimas kada nors galėtų pasisekti ir be jo, ir padėti jiems suprasti, kad tobulas džiaugsmas bus tik naujame danguje ir naujoje žemėje. Jis norėjo juos „aptverti“, parodyti neviltį, kuri vėl pritrauktų prie jo.
Todėl galime manyti, kad, kai Dievas nuteisė vyrą ir moterį, jis įnešė problemą į pačią jų egzistencijos esmę. Adomui tai reiškė kovą įžengiant į pasaulį. Ievai tai reiškė skausmą santykiuose su Adomu.
Pauliaus nurodymai senesnėms moterims mokyti jaunąsias būti „rūpestingomis šeimininkėmis“ (Tit 2,5) taip pat leidžia suprasti, kad vyrų ir moterų pareigų sferos, nors ir nemažai sutampa, tam tikru mastu yra skirtingos.
Šia mintimi lengva pradėti piktnaudžiauti. Nė vienas viršininkas ar verslininkas negali pasinaudoti šia eilute tam, kad pateisintų ilgas ir sunkias darbo valandas kontoroje ir leistų žmonai namuose viską daryti pačiai. Taip pat ir pastorius ar misionierius negali manyti, kad jo pašaukimas tarnystėn išlaisvina jį daryti „Dievo darbą“, kai jo žmona augina vaikus.
Dievas įspėja vyrus pernelyg neįsitraukti į veiklą už šeimos ribų, kad jie nepradėtų nebepaisyti savo pareigų namuose (1 Tim 3,4; 1 Pt 3,7). Jis aiškiai sako, kad vyro atsakomybė namuose apima žymiai daugiau nei vien materialinis aprūpinimas. Dievas tiesiogiai įsako vyrui mylėti savo žmoną pagal pavyzdį to, kuris paaukojo viską, tarp to ir savo padėtį, kad pašalintų tarpusavio santykių kliūtis, kurias buvo padariusi jo nuotaka, ir tokiu būdu atkurtų gilų, abipusį džiaugsmą teikiantį ryšį (Ef 5,21–33).
Nuorodose vyrui konkrečiai įtrauktas paliepimas rūpintis savo žmona (tenkinti jos reikmes) ir globoti ją (švelniai elgtis) atsižvelgiant į jos jautrumą (Ef 5,29; 1 Pt 3,7), ar tai būtų švelnus, intymus, gyvybę atnešantis fizinis ryšys, ar sprendimai, kuriuos jam tenka priimti pasitikint Dievu. Žinoma, dauguma vyrų pateks į sunkius netikrumo laikotarpius, tačiau kol po sumišimu egzistuos pasitikėjimas, kad viskas susitvarkys, tol ir toliau bus jaučiamas vyriškumas.
Tačiau moteris nesidžiaugs, juo labiau ilgai, draugija labai pasitikinčio vyro, kuris niekada nesigrumia su abejonėmis dėl savęs, kurio pasitikėjimas – tai išdidus įsitikinimas savo sugebėjimu pasiekti kiekvieną savanaudišką savo tikslą. Klestintis, talentingas, patrauklus vyras, kuris neišdrįsta atskleisti savo silpnybių ir nieko nenutuokia apie savo žmonos jausmus, nelaimės jos pripažinimo. Nei „kietas vyrukas“, nei liurbis nėra tikro vyro paveikslas.
Vyras yra vyriškas, kai per gyvenimą eina pasitikėdamas Dievu ir siekdamas tikslo ir kai tas tikslas yra didesnis nei jis pats. Jeigu tas tikslas atspindi Dievo planą, tada jo bendravimo stilius nebus savanaudiškas, agresyvus, niekam nedarys spaudimo; jis atspindės didėjantį jautrumą kitiems ir pagarbius ryšius, be jokių manipuliacijų ar gesinimo. Ženklai, kad jis iš kitų siekia pripažinimo, patvirtinimo ar pritarimo norėdamas patenkinti savo arba per didelį, arba per mažą ego, sumažins tą teigiamą įtaką, kurią tiek jam pačiam, tiek kitiems daro jo vyriškumas.
Kai vyro siekiai yra dievobaimingi, tai yra kai jis trokšta Dievo garbės ir rūpinasi bendrauti nukreipdamas dėmesį į kitą, jis įgyja pagrindą, kuris sutvirtina jį emocinių pakilimų ir nuosmukių metu (kurių dėl šios priežasties jis nebijos išgyventi) ir pajaučia kilnų švelnaus, rūpestingo, artimo ryšio su žmonėmis, pirmiausia su savo žmona, troškimą. Dėl tokio ryšio jo žmona jausis saugi, suvokdama, kad jos vyras ja džiaugiasi ir vertina labiau nei didžiausius savo pasiekimus.
Vyriškumas susijęs ne tiek su tuo, ką vyras daro, bet su tuo, kad jis tai daro ir kad tai daro dėl tam tikrų priežasčių. Maži dalykai, pavyzdžiui, patrinti geliantį žmonos sprandą, atrodys „vyriški“, nors kitas vyras ar moteris jūsų žmonai galėtų padaryti tą patį, ir galbūt net geriau. Būtent šis parodytas ir stropus jautrumas kito žmogaus reikmei atrodo vyriškas abiem partneriams.
Vyriškas vyras žino, jausdamas daugiau dėkingumą nei išdidumą, kad pasaulis jam į jį atėjus pasikeis į gera, ir kad tai, ką jis duoda, labiausiai verta pagarbos tada, kai paliečia jo žmonos troškimus. Vyriškumas suteikia galimybę vyrui ryžtingai ir su gailestingumu įžengti į pasaulį, į šeimos bei draugų ratą ir džiaugsmingai pasitikėti, kad jis tarnauja geram tikslui.
Kai vyro dalis, apibrėžianti jo identitetą, juda su į kitą žmogų nukreipta energija, vyras jaučia užbaigtumą ir visumą, o savanaudiški pasiekimai bei nemoralūs malonumai darosi nepatrauklūs. Niekas neatneša vyrui tokio vyriško malonumo, kaip toks prisilietimas prie žmonos, kuris sukelia jos džiaugsmą bei pasitikėjimą savimi kaip moterimi ir leidžia jai džiaugtis viskuo, kas ji yra ir kuo gali tapti.
Todėl aš teigiu, kad vyriškumą galima laikyti pasitenkinimą atnešančiu suvokimu, kad Dievas į vyrišką būtybę įdėjo tai, kuo jis gali nuolatos prisidėti prie Dievo tikslų šiame pasaulyje įgyvendinimo, ir kas bus labai vertinama kitų, ypač jo žmonos, kaip patikimas, išmintingas, jautrus, gailestingas ir energingas šaltinis.
Moteriškumo prigimtis
Moteriškumas niekuomet neturi būti apibūdinamas taip lengvabūdiškai, kai būti visiškai kompetentinga ir labai gerbiama gydytoja, kompanijos vadove ar Biblijos specialiste reiškia būtinai būti „nemoteriška“. Moteriškumas taip pat neturėtų būti kažkokiu esminiu būdu susietas su valgio gaminimu, seksualia apranga ar maloniu, be galo nuolankiu elgesiu. Moteriškumas, kaip ir vyriškumas, turi daugiau bendra su moters požiūriu į save ir kitus, užmezgant tarpusavio santykius.
Dievobaiminga moteris labiau suinteresuota duoti tai, ką gali, kad patenkintų kito žmogaus poreikį, nei savo talentų ugdymu, ir ji supranta, kad jos unikalus moteriškas indėlis daugiau nei nuo bet ko kito priklauso nuo jos širdies būklės, kuri daro įtaką jos elgesio stiliui tarpusavio santykiuose.
Jau minėjau, kad vyras jaučiasi elgiąsis vyriškai tada, kai žino, jog pati jo esmė yra Dievo dovana, drąsiai įžengianti į kitų žmonių gyvenimą. Moteris jaučiasi unikaliai moteriška tada, kai džiaugiasi savo sugebėjimu sustiprinti santykius ir padrąsinti kitus, kviesdama juos džiaugtis santykių teikiamomis palaimomis.
Moteriai mažiau rūpi pasiekimai kaip priemonė jaustis visaverte asmenybe (nors universitetą baigianti medicinos studentė gali būti tokia pat laiminga, kaip ir studentas vaikinas). Ji daugiau linkusi vertinti tai, jog atiduoda dalį savęs tam, kad tobulintų santykius ir gilintų prisirišimą. Jai mažiau rūpi eiti į pasaulį; jai svarbiau patekti į santykių tinklą.
Tyrinėtoja Carol Gilligan, gindama savo pagrindinę tezę, jog moterys kitaip nei vyrai žvelgia į pasaulį, pranešė apie seriją pokalbių su labai sėkmingai dirbančiomis moterimis. „Paprašytos apibūdinti save, visos moterys kalba apie santykius, susiedamos savo identitetą su būsima motinystės, dabartine žmonos, įvaikintos dukters ar buvusios meilužės padėtimi. Šios sėkmingai dirbančios moterys apibūdindamos save nemini savo akademinių ar profesinių ypatybių. O jeigu ir pamini, tai savo darbą jos laiko veiksmais, statančiais pavojun pačių savęs suvokimą… Identitetas apibrėžiamas santykių kontekste.“
Toliau ji sako, kad vyrai save labiau laiko savarankiškais, ko nors norinčiais pasiekti individais, negu asmenybėmis, kurių identitetas visų pirma glūdi tarpusavio ryšiuose. Vietoje prisirišimo vyro vaizduotę patraukia individualūs pasiekimai.
Savarankiškumo, pasiekimo ir įžengimo idėjos atrodo labiau įsišaknijusios vyro prigimtyje, tuo tarpu ryšys, prisirišimas ir kvietimas daugiau priklauso moters esybei.
Neseniai gavau laišką iš sutuoktinių, kuriame jie pasakojo, kaip auga ir bręsta. Skirtingi akcentai kiekvieno iš jų komentare iliustruoja mano mintį. Moteris rašė: „Dabar matau du pagrindinius dalykus, kurie statomi ant gero pamato: pirma, tai, kad aš galiu patirti ir pripažinti savo sugedimą nuostabiais, skausmingais būdais, kurie atneša tikrą atgailą ir mane palaužia. Nors mano pačios blogumo tikrovė yra aštri, aš dažnai kažkokiu būdu per susijaudinimo skausmą suvokiu, kad esu ten, kur esu. Antra – tai didžiulis troškimas stovėti ištiesus rankas, kviesti kitus į gyvenimą, ir kadangi aš sužinojau ir patyriau tiesą bei tikrovę, galiu su pasitikėjimu ištarti: ‘Ateikite, draugai, išeikite iš mirties, pasirinkite gyvenimą!’ Kokia tai privilegija, koks aukštas pašaukimas!“
Tame pačiame laiške vyras save išreiškė kitaip, daugiau susikoncentruodamas ties savo tarnyste: „Aš tikiu, kad mes esame atsidūrę svarbiausioje vietoje ir Evangeliją pristatome tikrai tinkamu būdu. Rašau tai su nusižeminimu ir dėkingumu, matydamas, kaip žmonių gyvenime tyliai vyksta galinga revoliucija, kai jie nusigręžia nuo beverčių stabų ir ieško gyvojo Dievo. Visa tai man be galo brangu“.
Šiame asmeniškame draugų pranešime verta atkreipti dėmesį į tai, kad žmona savo vyrą laikė vyru dėl jo didžiulio įsitraukimo į darbą ir jautraus dėmesingumo jai. Ji pasakė: „Jei galėtum mano vyrą pamatyti dabar, tu norėtum garbinti Dievą. Atrodo, tartum tos nuostabios savybės, kurias į jį įdėjo Dievas, išsilaisvina, ir jis tiesiog pražysta kaip žmogiška būtybė, kaip vyras. Mes daugiau nebebijome vienas kito, ir todėl atsirado nuostabi laisvė būti vienas kito veidrodžiais ir šitaip aktyviai dalyvauti vienas kito sielos augime“.
Skirtumas vertas dėmesio. Moteris mato save kviečiančią kitus per ją patirti Viešpatį. Vyras mato save artėjantį prie kitų su galinga įtaka. Nemanau, kad tai neleistų fizinio seksualumo laikyti nuostabiu asmeninio seksualumo paveikslu: vyrai jaučia pilnatvę įžengdami su jėga; moterys jaučiasi gerai, kai jos, kupinos šilumos, gali kviesti.
Todėl moteriškumo esmę galima suprasti kaip saugumą teikiantį suvokimą, kad Dievas įdėjo į moterį tai, kas padeda jai su pasitikėjimu ir šiluma kviesti kitus užmegzti ryšį su Dievu ir ja pačia, žinant, kad bet kokie santykiai didžiai praturtina.
Šios mintys apie vyriškumą ir moteriškumą nėra nei pakankamai tikslios, kad jas būtų galima pavadinti apibrėžimais, nei pakankamai užbaigtos, kad galėtų tiesiogiai daryti įtaką visiems klausimams apie moterų ir vyrų tarpusavio santykius. Tačiau jos pasako pakankamai, kad diskusiją būtų galima tęsti.
Lawrence J. Crabb, teologas, psichologas, vienas geriausių sielovados ekspertų JAV
Vertė Lina Andronovienė