KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Moterys Biblijoje

Mirjama

Vladimiras Kanatušas (g. 1920 m.) daugiau nei 50 metų skelbia Evangeliją Baltarusijoje. Studijavo pedagogiką Minske. 1950 m. už aktyvų jaunimo evangelizavimą nuteistas 25 metams griežto režimo lagerio. 1955 m. išleistas laisvėn, bet ir vėliau patyrė daug persekiojimų dėl savo tikėjimo. Yra parašęs daug referatų ir straipsnių dvasinėmis temomis, keletą knygų, tarp jų 1993 m. – „Biblijos moterys“. Skaitytojui siūlome ištrauką iš šios knygos.

Vardas Mirjama reiškia „aukštoji“. Nežinome, ar ši moteris buvo aukšto ūgio, bet nenuginčijama tai, kad jos dvasia ir tarnavimas buvo aukštų polėkių ir kad ji užėmė reikšmingą padėtį savo tautoje. Šventasis Raštas vaizduoja Mirjamą kaip vieną iš Izraelio lyderių.
Mirjama buvo vyriausioji Mozės ir Aarono sesuo. Visi trys gimė Amramo ir Jochebedos šeimoje, kilusioje iš Levio giminės. Tai buvo unikali šeima, kuri tais tolimais laikais padovanojo Izraeliui tris įžymius vadus, tarnavusius Dievui ir jo tautai. Dar būdama maža, Mirjama padėjo motinai tris mėnesius slėpti mažąjį Mozę nuo egiptiečių, kurie siekė išžudyti visus hebrajų berniukus. Matyt, ji labai mylėjo savo broliuką ir sugebėdavo jį nuraminti taip, kad jo verksmo niekas negirdėjo. O juk visą laiką grėsė pavojus, kad priešai sužinos apie slepiamą kūdikį!
Kai Mozės nebebuvo įmanoma ilgiau slėpti namuose, Jochebeda paėmė papiruso pintinę, apglaistė ją bitumu ir derva, paguldė į ją trijų mėnesių Mozę ir padėjo tarp nendrių Nilo pakrantėje. Antrame Išėjimo knygos skyriuje rašoma, kad faraono duktė nusileido prie Nilo maudytis ir rado pintinę. Jai pagailo verkiančio berniuko, nors ji suprato, jog jis iš hebrajų tautos. Tuo tarpu Mirjama pasislėpusi stebėjo, kaip klostysis įvykiai. Pamačiusi, kad princesė nori pasiimti Mozę į savo rūmus, Mirjama drąsiai priėjo ir pasisiūlė atvesti žindyvę. Nors hebrajams buvo pavojinga artintis prie faraono ar jo šeimos narių, mergaitė suvedė savo motiną su princese, ir mažasis Mozė buvo nuostabiu būdu išgelbėtas ir išsaugotas kaip būsimasis tautos vadas. Todėl izraelitai didžiai gerbia Mirjamą jau vien už tai, kad ji savo sumanumu išgelbėjo Mozę, o per jį ir visą Izraelio tautą.
Toliau Mirjamos būdas formuojasi jos namuose, kur tikėjimas gyvuoju Dievu ir meilė jam buvo svarbiausias dalykas. Tėvas Amramas buvo savo kartos dvasinis vadovas. O motina Jochebeda buvo išradinga moteris, sugebėjusi išsaugoti Dievo dovaną – kūdikį – ir pasipriešinti drakoniškiems faraono įstatymams.
Ką Mirjama veikė iki izraelitų išėjimo iš Egipto vergovės, nėra žinoma, tačiau galima manyti, kad ji tuščiai laiko neleido, bet drąsino tautiečius pasitikėti gyvuoju Dievu. Išėjimo iš Egipto metu Mirjamai buvo beveik 90 metų, bet ji vis dar buvo kupina dvasinės energijos, fiziškai stipri ir kartu su abiem broliais ėjo tautos priešakyje. Kol Mozė vedė užsispyrusią, nepaklusnią ir maištingą tautą į Pažadėtąją Žemę, jį palaikė ne tik Aaronas, kuris tapo vyriausiuoju kunigu, bet ir Mirjama, ne vien kaip sesuo, bet labiau kaip bendražygė. Ji buvo pirmoji Izraelio moteris, kurią Biblija įvardija kaip pranašę. Senajame Testamente pranašais vadinami ne tik tie, kurie atskleisdavo būsimus įvykius, bet ir dvasiniai vadai (Mozė, Samuelis), ir iškilūs giesmių kūrėjai bei atlikėjai (Mirjama, Dovydas). Taigi Mirjamos kaip pranašės dovana buvo ypatingas mokėjimas įkvėpti žmones (Iš 15,20). Kai faraono persekiojama tauta sėkmingai perėjo Raudonosios jūros dugnu, o besivejanti egiptiečių kariuomenė žuvo vandenyje, visas Izraelis giedojo pergalės giesmę. Pirmieji pradėjo vyrai su Moze priešakyje. Jie giedojo apie Viešpatį, Išgelbėtoją, nuostabia jėga sutriuškinusį priešus. Tai pirmoji giesmė, užrašyta Biblijoje (Iš 15,1–21). Šią džiūgavimo giesmę pagavo ir moterys, kurioms vadovavo Mirjama. Paėmusi būgnelį su žvangučiais, ši garbaus amžiaus lyderė (kaip tik čia pavadinta pranaše) visas Izraelio moteris kvietė garbinti Dievą giesme. Čia matome Mirjamą kaip organizatorę, sugebėjusią suburti ir asmenišku pavyzdžiu įkvėpti moteris šlovinimui. Turbūt per ilgus klajonių po dykumą metus Mirjama dar ne kartų tai darė.
Biblija nieko nesako, ar Mirjama buvo sukūrusi savo šeimą. Galima tik spėti, kad ji liko netekėjusi.
Tačiau stiprios asmenybės mėgsta save per daug vertinti. Nuo tokio pavojaus nė Mirjama nebuvo apdrausta. Gyvename netobulame pasaulyje, kuriame valdo Šėtonas, o jis nuolat bando surasti silpną žmogaus vietą ir ten nutaiko savo smūgį. Mirjama, ši izraelitų gerbiama ir talentinga moteris, irgi turėjo savo silpnybių. Galbūt jos tūnojo giliai pasąmonėje, bet štai vieną kartą jos prasiveržė: pavydas ir įžeista savimeilė. Labai keista, kad Mirjama pavydėjo savo broliui, kurį globojo nuo pirmųjų dienų ir kurio gyvenime aiškiai matė Dievo palaikymą. Tačiau ji pradėjo priekaištauti Mozei dėl jo vedybų su kušiete (kituose vertimuose – etiope). Reikia paminėti, kad etiopai nebuvo iš tų tautų, su kuriomis izraelitams buvo draudžiamos vedybos (Įst 7,1–4). Bet Mirjama sukilo prieš savo brolį: kodėl jis vedęs kitatautę, o ne izraelitę? Mirjama patraukia savo pusėn ir Aaroną, ir štai jie abu maištauja, pavydėdami Mozei jo ypatingų santykių su Dievu: „Argi Viešpats tik per Mozę kalbėjo? Argi Jis nekalbėjo ir per mus?“ (Sk 12,2). Tai buvo iššūkis. Jie atsisako pripažinti Dievo nustatytą tvarką, pagal kurią vien Mozė turi teisę kalbėti tautai Dievo vardu.
Prireikė paties Dievo įsikišimo ir ypatingo Mozės autoriteto patvirtinimo. Mirjamos pavydas buvo visiškai nepagrįstas, nes Biblija nurodo, kad Mozė buvo pats kukliausias žemėje žmogus (Sk 12,3). Jis nebuvo nei išpuikęs, nei pasipūtęs, nei išdidus. Mozės kuklumą reikia suprasti ano meto požiūriu: pagal senovės papročius kukliu buvo laikomas vyriškai santūrus ir nuolankus žmogus. Taigi ne rūpinimasis broliu ar tauta paskatino Mirjamą sukilti, bet jos įžeista savimeilė ir netikras uolumas. Šėtono paakinta ji stengėsi diskredituoti Mozę, sužlugdyti jo įtaką, bet tuo pakenkė ne tik sau. Ji sukėlė grėsmę visos tautos vienybei ir jos ateičiai. Tai buvo papiktinantis poelgis, ir Dievas nubaudė Mirjamą.
O Mozė, kaip tikrai didis žmogus, lieka visiškai ramus ir nesiteisina, nes tvirtai tiki esąs Dievo išrinktas. Jis žino, kad, jei pats Dievas nevestų tautos, ši užduotis būtų per sunki tiek Aaronui, tiek Mirjamai, tiek jam pačiam.
Matydamas, kad kyla rimtas konfliktas, Viešpats pašaukia visus tris prie Susitikimo Palapinės. Drebėdami iš baimės Mirjama ir Aaronas ateina Dievo akivaizdon. Dabar jie supranta, kaip Viešpats vertina situaciją: Mozė yra ne tik neabejotinas vadas, bet ir didesnis už visus pranašus. Būtent jį, Mozę, o ne Mirjamą ar Aaroną Dievas paskyrė būti tarpininku tarp jo ir tautos. Dievas taip aukštai vertina Mozę, kad kalba su juo ne per sapnus ar regėjimus, kaip su kitais pranašais, bet tiesiogiai, tarsi žmogus su savo bičiuliu (Iš 33,11). Todėl Viešpats rūsčiai klausia: „Kodėl nebijote kalbėti prieš mano tarną Mozę?“ (Sk 12, 8).
Mozė yra ateisiančio Mesijo prototipas; atmesti Mozę reiškė atmesti Mesiją. Kaip maišto iniciatorė Mirjama buvo tučtuojau nubausta: visas jos kūnas pasidengė raupsais tarsi sniegu (Sk 12,10). Dievas nubaudė ją šia baisia liga kaip prakeikimu. Mirjama, metų metais buvusi Izraelio moterų priešakyje, dabar pašalinama iš bendruomenės ir išvedama iš stovyklos, nes ji raupsuota. Kokia gėda ir pažeminimas, bet kartu ir nuolankumo pamoka! Skaitydami Bibliją matome, kad Dievas nepalieka nenubaustų tų, kurie kėsinasi į jo autoritetą ir nustatytą tvarką per daug pasitikėdami savimi. Naujajame Testamente taip pat randame įspėjimą „nemanyti apie save geriau negu dera manyti“ (Rom 12,3).
Taigi Mirjama izoliuota. Jos gražus balsas, kadaise šlovinęs Dievą ir įkvėpęs kitus, dabar turi kiekvieną besiartinantį niūriai įspėti: „Nešvari! Nešvari!“ Tuo tarpu sustabdoma ir tautos kelionė į tikslą – laukiama, kaip išsispręs nubaustosios likimas.
Grįžkime prie Mozės. Vienintelė jo reakcija į konfliktą buvo kilnus prašymas, kad Viešpats pasigailėtų jo sesers. Ir Viešpats pasigailėjo. Bausmė buvo sutrumpinta iki septynių dienų. Turbūt per tą savaitę Mirjama galėjo daug ką apmąstyti, suvokti savo kaltę ir nusižeminti. Kai ji pasveiko, visa tauta vėl galėjo keliauti toliau.
Apie tolesnį Mirjamos tarnavimą nieko nežinome. Biblija nesako, kad ji būtų vėl aktyviai vadovavusi moterims. Galime tik spėlioti, kad po patirtos pamokos ji pasitraukė šešėlin ir nebesiveržė pirmauti. Tiktai vieną kartą Biblijoje dar primenama apie Mirjamą: „Atsimink, ką Viešpats, tavo Dievas, padarė Mirjamai kelionėje, kai išėjote iš Egipto“ (Įst 24,9).
Mirjama mirė dykumoje, nepasiekusi Pažadėtosios Žemės, kaip ir visa vyresnioji karta (Sk 20,1). Tačiau Dievo akyse ši moteris išliko svarbi, ir tai jis liudija per pranašą Michėją: „Išvedžiau tave iš Egipto žemės… ir pasiunčiau tau vadovauti Mozę, Aaroną ir Mirjamą“ (Mch 6,4). Biblijoje moteris lyderė yra retas reiškinys, o moteris, vadovaujanti Dievo tautai – išimtis. Tokią užduotį gali pavesti tik Dievas, kurio akyse ir vyrai, ir moterys užima svarbią vietą. Tie, kurie tvirtina, kad Dievas apribojo moters pašaukimą tik šeimos židiniu, namų priežiūra ar darbo karjera, iškraipo Bibliją. Žmogaus, tiek vyro, tiek moters, pašaukimo esmė – tarnauti Dievui, sukūrusiam tą žmogų sau.

Vertė Nijolė Latužienė

Hana – motina, kuri žinojo, kaip mylėti
1 Sam 2,1–21

Eugenia Price

Būdavo vynuogių rinkimo metas, kai kunigas Elkana, švelnaus būdo žmogus, pasiėmęs savo šeimą iš gimtojo Ramos miesto, pro rudeninėmis spalvomis nuauksintas kalvas keliaudavo į Šilojo šventyklą pagarbinti Galybių Viešpaties ir atnašauti Jam aukų.
Bliovė asilai, rėkavo vaikai, triūsė tarnai, stengdamiesi rūpestingai pririšti ryšulius gyvuliams ant nugarų, kai Elkana ir dvi jo žmonos – Penina ir Hana – rengėsi į metinę kelionę. Hana susiruošė pirmoji ir, kaip paprastai, norėdama būti naudinga, ėmėsi vaikų, nors jos pačios nebuvo nė vieno.
„Saugokis, Hana! – pro klegesį ir triukšmą prasiskverbė čaižus Peninos balsas. – Vaikams reikia motinos. Pasitrauk, po galais, aš pati savo vaikais pasirūpinsiu!“
Elkana pasisuko į Hanos pusę ir trumpam suspaudė jos ranką, norėdamas, kad ji pasijustų geriau.
Taip nutikdavo kiekvienais metais, jiems ruošiantis keliauti į Šiloją. Penina neapkentė Hanos, nes Elkana iš visos širdies mylėjo savo bevaikę žmoną. Kasmet šias keliones į Dievo Namus, turėjusias šiaip jau būti visai linksmas, apkartindavo Peninos įžeidinėjimai, todėl Hana vykdavo į Šiloją, būdama nervingai nusiteikusi ir kone sirgdama nuo Peninos patyčių. Žinodama, kad kaip paprastai Elkana duos Hanai dvigub porciją aukojimo dienos proga, Penina pavydžiai ir su neapykanta ruošdavosi šiai šventei, kad jai atėjus Hana būdavo tokia nelaiminga ir prislėgta, jog nebegalėdavo valgyti, tik sėdėdavo ir verkdavo.
„Hana, – pašnibždomis į ją kreipėsi vyras. – Ko verki ir nevalgai? Kodėl tu tokia liūdna? Argi aš tau nesu vertesnis negu dešimt sūnų?“
Hana nežinojo, ką atsakyti savo švelniam vyrui, kuris ją labai mylėjo. Ir kai tik visi, išskyrus pačią Haną, baigė valgyti ir gerti, ji pasistengė kaip galėdama greičiau atsiskirti nuo savo šeimos, taip, kad ši nepastebėtų, ir pasiliko šventykloje melstis.
Tuo metu senas kunigas Elis, sėdėdamas prie šventyklos durų, pamatė netoliese stovinčią jauną moterį, kuri labai verkė. Jos lūpos judėjo, bet iš jų neišėjo joks garsas. Hana tyliai verkdama liejo Viešpačiui Dievui visą kartėlį iš kenčiančios širdies:
„O, Galybių Viešpatie, jei tu pažvelgsi į savo tarnaitės kančią, jei atsiminsi mane, neužmirši savo tarnaitės, jei suteiksi savo tarnaitei palikuonį, tada atiduosiu jį tau kaip nazirą visoms jo gyvenimo dienoms: nei vyno, nei svaigių gėrimų jis negers, ir skustuvas jo galvos nepalies“.
Jei taip įvyktų, tai būtų ženklas, jog jos sūnus visiškai paskiriamas Viešpačiui Dievui.
Tuo metu, kai Hana meldėsi iš visos širdies, senasis Elis pakilo nuo savo suolo ir priėjo arčiau, norėdamas pamatyti, kaip juda jos lūpos, ir įsitikinti, kad klausa jo neapgavo. Jis nesuklydo – sielvartaujanti moteris melsdamasi neišleido nė garso. „Moterie! – nutraukė jos maldą irzlus Elio balsas. – Kaip ilgai girta svirduliuosi? Išsipagiriok nuo vyno!“
Hana pakėlė galvą, jos didelės tamsios akys buvo pilnos ašarų, o skruostai – šlapi. „Ne, mano viešpatie! Aš esu labai nelaiminga moteris. Nesu gėrusi nei vyno, nei kito svaigaus gėrimo. Liejau savo širdį VIEŠPAČIUI. Nelaikyk savo tarnaitės niekam tikusia moterimi; visą šį laiką kalbėjau iš savo didelio skausmo ir kančios“.
Elis minutėlę žiūrėjo į ją lyg norėdamas įsitikinti, ar nuoširdžiai ji kalba. Vėl prašnekęs, jis kalbėjo jau malonesniu balsu. „Tad eik ramybėje, – tarė Elis, – tesuteikia tau Izraelio Dievas, ko iš jo prašei“.
Šypsena – gili kaip ir jos sielvartas – iš lėto nušvietė malonų Hanos veidą, ir supratusi, kad jos prašymas bus išklausytas, ji greitai pakilo, grįžo pas savuosius ir nerodydama nė menkiausio liūdesio, su geru apetitu ėmė valgyti.
Kai jiems sugrįžus namo į Ramą, Elkana vėl atėjo pas savo žmoną, Viešpats prisiminė ją, ir ji pagimdė jam sūnų, kuriam davė Samuelio vardą, nes buvo pasakiusi: „Aš VIEŠPATIES jo prašiau“.
Kitą rudenį, kai atėjo metas vėl keliauti į Šiloją, Elkana nenoromis sutiko palikti Haną namuose, nes Samuelis, mažytis jos sūnelis, dar nebuvo nujunkytas.
„Kai tik berniukas bus nujunkytas, aš jį nuvesiu. Tada jis atsistos VIEŠPATIES akivaizdoje ir pasiliks ten amžinai“.
„Daryk, kas tau atrodo geriau. Būk namie, kol jį nujunkysi. Tik VIEŠPATS teįvykdo savo žodį“.
Laikui atėjus, nors berniukas dar buvo labai mažas, Hana pasiėmė jį į Viešpaties namus Šilojuje, be to, dar ir treigį jautį, miltų bei vyno pripiltą vynmaišį. Po to, kai jautis buvo paaukotas, ji atvedė berniuką pas Elį ir tarė: „Prašyčiau atleisti, mano viešpatie! Kaip tu esi gyvas, mano viešpatie, esu ta moteris, kuri čia tavo akivaizdoje stovėjo, melsdamasi VIEŠPAČIUI. Dėl šito berniuko aš meldžiausi. VIEŠPATS man suteikė, ko iš jo prašiau“. Hanos balsas sudrebėjo, ir ji vėl pravirko. Jos motiniška širdis plyšo iš sielvarto, bet ji sukaupė drąsą. „Todėl aš savo ruožtu skolinu jį VIEŠPAČIUI“.
Vaikas žvelgė į motinos ašaras, tačiau tai jo negąsdino, nes ji laikė galvą aukštai iškėlusi.
„Kol gyvas, jis bus paskolintas VIEŠPAČIUI“.
Ir šis dar visai nedidelis berniukas, motinos išauklėtas garbinti Dievą, pasiliko tądien Viešpaties namuose visam gyvenimui.
Jeigu Hana nebūtų įvykdžiusi savo pažado grįžinti sūnų Dievui, mes būtume galėję pamanyti, jog galbūt ji taip karštai meldė kūdikio tik norėdama parungtyniauti su antrąja jos vyro žmona Penina. Tačiau savo pažadą Hana įvykdė. Jos motyvai buvo aiškūs. Ji norėjo sūnaus, kad jis galėtų tarnauti Dievui, kurį ji taip mylėjo.
Tačiau galbūt nieko naujo nepasakysime teigdami, jog paprastai daugelis motinų vis dėlto yra gana savanaudiškos. Daugelis žmonių, kaip įprasta, painioja tikrą meilę su savininkiškumu, todėl jei reikalai ima ir pakrypsta ne taip, kaip norėtųsi (o kaip tik taip dažniausiai ir būna!), jie, negavę laukto atlygio, kaltina Dievą ar kurį kitą asmenį. Pats faktas, kad moteris suteikė kūdikiui gyvybę, dar nereiškia, kad ji tapo šventa. Daug problemų tarp motinų ir jų vaikų kyla dėl tos paprastos priežasties, jog moterys dažnai būna įsitikinusios, kad motinystė suteikia joms teisę reikalauti sau ypatingo dėmesio.
Viena vertus, taip. Todėl jų elgesys, kaip man atrodo, yra suprantamas. Galbūt ne iki galo, bet visgi suprantamas. Nors pagimdyti žmogų nėra lengvas dalykas, tačiau nepalyginamai sunkiau jį užauginti. Daugelis moterų tai supranta, vis dėlto kai kurios pamiršta, jog į savo vaiką reikėtų žiūrėti kiek kitaip. Jei moteris tikisi, kad vaikas visą savo meilę paskirs jos lūkesčiams patenkinti, galite būti tikri, jog ji pateko į savininkiškumo spąstus, o tai – jokia meilė. Jei žmogus tikrai myli, jis pirmiausia rūpinasi ne savo, o kito asmens gerove.
Jei vis dėlto Hana būtų pasilikusi sūnų namie, gal ir ji būtų sakiusi: „Kai tiek daug dėl tavęs padariau, turėtum padaryti bent ką dėl savo motinos!“ Hana žinojo, kas yra ta tikroji meilė, ir iš jos sėmėsi jėgų.
Kaip ir buvo galima tikėtis, jai plyšo širdis, kai reikėjo mažylį palikti visam laikui šventykloje su senuoju Eliu. Bet ji tai padarė, ir Dievas buvo jos sielvartaujančios širdies vedlys. Jis vadovavo, kai to vaiko dar nė nebuvo, tomis sunkiomis akimirkomis, kai tekdavo kęsti antrosios žmonos patyčias ir įžeidinėjimus. Ji nematė priežasties, kodėl neturėtų pasitikėti Dievu visados, bet kokiomis aplinkybėmis. Šis visai paprastas, nekomplikuotas, visa apimantis tikėjimas yra pats naudingiausias dalykas, kurį moteris gali turėti. Kaip tik jį Hana ir turėjo; jos tikėjimas nebuvo ribotas. Ji tikėjo ne tik tuomet, kai melsdavosi Dievui šventykloje; jai užteko tikėjimo pamiršti liūdesį ir laukti, nes ji maldoje išliejo savo širdį Viešpačiui, prašydama sūnaus. Dar Samuelis nebuvo gimęs, kai ji nustojo sielvartauti, nusišluostė ašaras, leido išsisklaidyti liūdesiui ir sėdosi valgyti!
Ji leido Viešpačiui suteikti jai atsparumo prieš Peninos įžeidinėjimus, prieš abejones, galėjusias užplūsti jos sielą per tuos keletą mėnesių, kol gims sūnus. Iš jos sąžiningo, atviro prisipažinimo senajam Eliui buvo aišku, jog ji sulauks, ko prašė. Juk ir Elis neteisingą išvadą apie ją padarė tik todėl, kad matė be garso judančias lūpas, kai moteris meldėsi iš pačių širdies gelmių. Pagalvokite, ką darytumėte jūs, būdamas taip apkaltintas? Ar jaustumėtės pažemintas? Įsižeidęs? Bandytumėte atsikirsti įžeidėjui? Hana neparodė jokio ženklo, kad buvo įžeista. Ji paprasčiausiai išsakė Eliui visą tiesą, papasakojo jam apie savo sielvartą ir tai, ko meldė. Moteris pasakė (visai be išdidumo ir nerodydama įsižeidimo), kad negėrė vyno ar kokių kitų svaigalų. Hana nesielgė taip, lyg būtų kaltinimo užgauta, ir nesistengė užgavėjui atsikirsti. Ji paprasčiausiai paaiškino, nieko nebandydama slėpti.
Kaip tik tai, manyčiau, ir buvo Hanos paslaptis. Jos motyvai buvo aiškūs. Ji buvo atvira ir visa širdimi atsigręžusi į Dievą.
Todėl nieko nuostabaus, kad Samuelis tapo tikru Dievo žmogumi; juk jo motina nuo pat pirmosios jo gyvenimo dienos įvedė jį į tikrą, abejonių nepažįstantį tikėjimo kelią.
Pagaliau apie tikėjimą negalima spręsti iš to, kaip meldžiamasi. Hana neištarė nė garso. Tikėjimo neišmatuotume ir nuveikdami dėl Dievo daugybę darbų. Hana tik pagimdė kūdikį, ir nieko daugiau; tačiau jos tikėjimas gyveno ir veikė Dievo garbei per jos vaiką Samuelį. Koks bebūtų buvęs berniukui svarbus motinos jam suteiktas auklėjimas per pirmuosius gyvenimo metus, labai reikšminga buvo ir tai, jog Hana savo meilę sūnui įrodė parinkdama jam pačią geriausią dalią – tarnavimą Viešpačiui Dievui.

Vertė Vitalija Norvilienė

Versta iš: Price E. God Speaks to Women Today. – Grand Rapids, 1964

Apaštalų apaštalė – Marija iš Magdalos

Ulrich Betz

Iš tikrųjų galima susimąstyti: Marija Magdalena Naujajame Testamente yra dažniausiai minima moteris. Lygiai keturiolika kartų ji pavadinta vardu, visose evangelijose, taigi dažniau negu Marija, Viešpaties motina, arba Marija, Lozoriaus ir Mortos iš Betanijos sesuo, arba „kita“ Marija – Kleopo žmona (Jn 19,25). Bet ne tik jos vardo dažnas minėjimas Mariją Magdaleną daro centrine ankstyvojo krikščioniškojo palikimo moters figūra. Taip pat ir tai, kas apie ją pasakojama, rodo jos didelį autoritetą tarp Jėzaus mokinių, o vėliau jos misiją senojoje krikščionių bendruomenėje. Ne be pagrindo Bažnyčios Tėvas Augustinas nurodo ją kaip „apostola apostolorum“, taigi kaip apaštalų apaštalę. Ir graikų ortodoksų Bažnyčios šventųjų kalendoriuje Marija Magdalena – o tai jau ypač pažymėtina – kartu su kankine Tekle, pasak apokrifinių raštų, apaštalų kelionių palydove ir bendradarbe, – pristatoma kaip „lygi su apaštalais“. Net jei į šio palikimo atskiras detales žiūrima su tinkamu atsargumu ir santūrumu: legendos sukuriamos tik apie reikšmingas asmenybes – ir tokia turėjo būti Marija Magdalena.
Todėl klausiame, kas buvo toji moteris, ir dėl to kreipiamės į evangelijas kaip į patikimiausią liudijimą. Pirmą kartą Marija Magdalena paminima Luko pasakojime (Lk 8,1) apie Jėzaus kaip pamokslininko veiklą: „Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Su juo buvo Dvylika ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių ir ligų; tai Marija, vadinama Magdalena, iš kurios buvo išėję septyni demonai, Erodo prievaizdo Chūzo žmona Joana, Zuzana ir daug kitų moterų, kurios šelpė juos savo turtu“ (plg. taip pat Mk 15,40–41 – ir čia Marija Magdalena pirmoji sąraše, panašiai kaip Petras tarp apaštalų).
Marija Magdalena – tai aišku iš jos antrojo vardo – kilusi iš Magdalos vietovės Galilėjoje. Faktas, kad antrąjį vardą ji gavo pagal tėviškę, rodo, jog buvo neištekėjusi (kitaip Lukas būtų kalbėjęs tokiu pat būdu, kaip ir minėdamas tekste kitas moteris, taigi „Chūzo žmona Joana“). Netekėjusi moteris gavo iš Jėzaus gausių išgydymo ir išganymo malonių. Ji buvo išlaisvinta iš sunkiausių sielos ir kūno ligų, demonų apsėdimo. Ji prisideda prie Jėzaus sekėjų ir netrukus tampa jo artimiausia drauge.
Kadangi iš Marijos Magdalenos buvo išvarytos septynios piktosios dvasios, vėlesniais šimtmečiais ji visiškai neteisingai sulyginta su didele nusidėjėle, patepusia Jėzų (plg. Lk 7,1 ir t.). Lukas taip neužrašė. Jeigu didžioji nusidėjėlė ir Marija Magdalena būtų buvusi vienas asmuo, jis būtų taip ir pasakęs. Gali būti, kad Marijos Magdalenos ir didžiosios nusidėjėlės sutapatinimas – tolesnės senosios krikščionybės nebiblinių komentarų klaidos, kadangi yra pasakojama abi moteris patepus Jėzų (Lk 7,3 ir t., Jn 12,1 ir t.; jau anksčiau paminėta Jn 11,2), tokiu būdu čia du atskiri įvykiai ir du vienodi vardai buvo sujungti didžiosios nusidėjėlės Marijos Magdalenos asmeny. Ištyrus Naujojo Testamento tekstus, visa tai nepasitvirtina.
Kad Marija Magdalena priklausė artimiausiam Jėzaus ratui, sako ir kitos nuorodos. Svarbiausia tarp jų yra staigus Marijos šūksnis Juozapo iš Arimatėjos sode susitikus Prisikėlusįjį (Jn 20,1): „Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: ‘Rabuni!’ (Tai reiškia ‘Mokytojau’)“. Taip skamba vertimas. Bet tiksliau tai reiškia: „Mano Mokytojau! Mano Rabi!“ Tai sako labai daug: Jėzus ją ne tik išgydė ir dovanojo išganymą, ne tik leido dalyvauti savo kelyje ir tarnystėje. Šalia to ji jam dėkinga už garbę būti mokine, už „mokytumą“ Dievo žodžio prasme (visai panašiai kaip Marija iš Betanijos, Lk 10,38). Tačiau ano meto žydijai tai buvo negirdėtas iššūkis. Greičiau Tora turėtų žūti liepsnose negu būti prieinama moterims – toks buvo ano meto sparnuotas posakis. Bet Jėzui, aukštyn kojom apvertusiam įprastus mastelius, atrodė kitaip. O Marijai Magdalenai tai reiškė neapsakomai daug – taip leidžia suprasti jos staigus sušukimas.
Nuoseklu, kad Marija Magdalena kaip viena iš artimiausių Jėzaus mokinių dalyvauja ir Jėzų nukryžiuojant – ir čia vėl (kaip ir pasakojime apie prisikėlimą) paminėta pirmoji. Taip ir Morkaus evangelijoje: „Ten buvo moterų, kurios žiūrėjo iš tolo; tarp jų Marija Magdalena, Marija – Jokūbo Jaunesniojo ir Jozės motina – ir Salomė. Kai Jėzus dar buvo Galilėjoje, jos jį lydėjo ir jam tarnavo. Taip pat ten buvo daug kitų, kartu su juo atvykusių į Jeruzalę… Marija Magdalena ir Marija, Jozės motina, matė, kur jis buvo palaidotas“ (Mk 15,40–41. 47). Taigi ji taip pat yra ten, kai Juozapas iš Arimatėjos guldo Jėzų į kapą. Jie žino – vieninteliai? – kur Jėzus palaidotas.
Garbingas „apostola apostolorum“ vardas, kurį Marijai Magdalenai skiria Bažnyčios Tėvas Augustinas, atsiranda iš nuostabos ir pripažinimo, kad ta moteris – o ne Petras – buvo taip pagerbta, kad pirmoji susitiko prisikėlusį Jėzų Kristų ir buvo pirmoji prisikėlimo liudytoja, o tai reiškia, dar ir „tapo apaštale“. Čia visos Evangelijos vieningos ir mato joje centrinę žmogišką figūrą naujos, viską pakeičiančios žinios aušroje: Jėzus gyvas (plg. Mk 16,1 ir t.; Mt 28,1 ir t.; Lk 24,1 ir t.; Jn 20,1 ir t.). Tai apibendrindamas Morkus rašo: „Prisikėlęs anksti rytą, pirmąją savaitės dieną, Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalenai, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus. Ji nuėjusi pranešė jo bičiuliams, kurie gedėjo ir verkė. Tie, išgirdę, kad jis gyvas ir kad ji pati jį mačiusi, netikėjo“ (Mk 16,9–11).
Rytų Bažnyčia Marijos Magdalenos reikšmės ir garbingumo atminimą išsaugojo ir iškėlė. 1330 metais mirusio Nikeforo Kalistos parašytoje jos gyvenimo istorijoje – o ką dar didesnio galima apie ją pasakyti – teigia: „Krikščionys yra įsitikinę, jog niekas negali ginčyti, kad Kristaus valia Marija iš Magdalos buvo apaštalų mokytoja. Todėl negalima jos atskirti nuo apaštalų, kurių tikėjimą ji išpažįsta; juk mes taip pat tikim Dievo įkvėptu Paulium, kuris rašo korintiečiams: ‘Jei mirusieji neprisikelia, ir Kristus nėra prisikėlęs, taigi bergždžias ir jūsų tikėjimas!’ O ji buvo pirmoji, mačiusi prisikėlusį Kristų ir pranešusi apaštalams apie jo prisikėlimą“ (Graikų patrologija, 147, 541).

Ulrich Betz, Elimo diakonijos Hamburge pirmininkas

Vertė Aldona Naktinienė

Priska

Liselotte von Eltz-Hoffmann

Naujojo Testamento raštai nepalieka jokių abejonių, kad moterys ankstyvosiose krikščionių bendruomenėse vaidino svarbų vaidmenį. Ne mažiau kaip vienuolika moterų Paulius apibūdina kaip bendradarbes, aiškiai pabrėždamas tai savo sveikinimo sąrašuose. Vien tik Laiške romiečiams yra paminėtos Febė ir Priska, Junija ir Julija, Trifena ir Trifosa, Marija ir Persidė. Kitose vietose užsimenama apie Evodiją, Sintichę bei Nimfą. Regis, ši aplinkybė kitoms kartoms buvo tokia netikėta, jog dvi iš jų, Junija ir Nimfa, vėlesniuose rankraščiuose buvo paskelbtos vyrais. Ne visas šias moteris atvertė Paulius, kadangi jau prieš jį buvo tokių krikščionių bendruomenių kaip Romoje, kur ir moterys rūpinosi tikėjimo skleidimu.
Tiesa, moters vaidmuo ir veikla stipriau pasireiškė pagoniškoje aplinkoje nei palestinietiškojo judaizmo teritorijoje. Apie moteris nustojama kalbėti tuojau pat po Jėzaus, kuriuo jos rūpinosi ir lydėjo, mirties. Atrodo, kad mokinių rate, nepaisant paties Jėzaus įvertinimo, dėl moterų dar buvo laikomasi tradicinio žydų požiūrio. Nors į pirmųjų krikščionių būrį buvo priimami tiek moterys, tiek vyrai, o Jeruzalėje vienos moters, Jono Morkaus motinos, namai buvo ir Jėzaus sekėjų rinkimosi vieta, vis dėlto niekas viešai nepapasakojo apie aktyvų moterų vaidmenį. Izraelio tautos aplinkoje, kur moteris laikyta nepilnaverte ir kur buvo visiškai nereaguojama į jos kalbą, joms irgi būtų buvę neįmanoma užsiimti misionieriška veikla.
Kitaip buvo elgiamasi graikų ir romėnų pasaulyje, kur priešingas požiūris jau buvo išsikovojęs pripažinimą ir bent jau aukštesnio sluoksnio moterims buvo suteikiama kur kas didesnių laisvių, leidusių joms atsiskleisti įvairiose srityse. Tad Europos teritorijoje, taip pat ir pagoniškoje aplinkoje esančiose krikščionių bendruomenėse, moterims susidarė visai kitokios misionieriškos veiklos sąlygos nei Rytuose.
Viena žymiausių pirmojo Bažnyčios kūrimosi amžiaus moterų yra Priska, ilgą laiką glaudžiai bendradarbiavusi su Pauliumi. Naujajame Testamente ji minima šešis kartus: apaštalo laiškuose romiečiams ir korintiečiams, Antrame laiške Timotiejui ir pakartotinai Apaštalų darbuose.
Visgi Biblijos aiškintojai iki šiol jai skyrė mažai dėmesio ir paprastai Priską vaizduoja tik jos vyro šešėlyje. Įvairiuose rankraščiuose šios moters vardas dažniausiai nutylimas. Dabarties tyrinėtojai čia įžvelgia „akivaizdų moterų išbraukimo iš krikščioniškosios istorijos atvejį“.
Naujojo Testamento liudijimuose Priskos vardas beveik visuomet būdavo minimas prie jos vyro Akvilo. Tai anaiptol nebuvo mandagumas vėlesnio visuomenės etiketo prasme, bet priešingai, modernių egzegetų nuomone, „buvo nusižengta tradicijoms, norint parodyti ypatingą šios moters reikšmę pirmajai krikščionių misijai“. Taip pat ir Paulius Laiške romiečiams Priską mini savo ilgojo sveikinimo sąrašo pradžioje, tuo parodydamas ne tik jos veiklos pripažinimą, bet ir požiūrį į šią moterį kaip į savo bendradarbę.
Misionierių sutuoktinių gyvenimas, kiek tai galima suprasti iš Apaštalų darbų, buvo neramus, su dažnais gyvenamosios vietos pakeitimais. Iš pradžių abu jie gyvena Romoje, kur buvo įsikūręs Akvilas – žydas, kilęs iš Ponto prie Juodosios jūros. Priska, atvirkščiai, pagal vardą turėjo būti romietė. Tai įrodo ir jos išsilavinimas bei vėliau išryškėjusi veikla. Veikiausiai ši pora jau Romoje buvo užmezgusi ryšį su krikščionimis. Tuo metu, kai tarp žydų ir krikščionių kilo ginčų bei riaušių, imperatorius Klaudijus 49 m. po Kr. įsakė ištremti žydus. Akvilas ir Priska taip pat paliko Romą ir persikėlė į uostamiestį Korintą, kur intensyvi laivininkystė bei prekyba suteikė jiems geras sąlygas verstis palapinių audėjų amatu.
Kažkur šiandieninio Korinto vietovėse, galbūt vynuogyne ar alyvmedžių giraitėje, kadaise stovėjo namas, kuriame Priska ir Akvilas buvo įsirengę dirbtuvę, taip užsidirbdami pragyvenimui. Priska, kaip ir jos vyras, taip pat užsiėmė šiuo amatu. Palapinių audėjai darė ir bures. Darbo užteko, kadangi uostai buvo pilni laivų, žiemą nuleidžiančių inkarus ir ruošiamų kitam plaukiojimo sezonui. Tačiau Priska ir Akvilas ėmėsi dar ir kitų uždavinių. Atrodo, kad jie netrukus Korinte jau misionieriavo ir sukūrė savo šeimos bendriją, tapusią krikščionių gyvenimo šiame mieste centru.
Čia tuomet įvyko lemiamas susitikimas su apaštalu Pauliumi, atvykusiu į Korintą po nesėkmingos viešnagės Atėnuose. Jis veikiausiai nustebo užtikęs šiame mieste krikščionis, Priską ir Akvilą, kurie svetingai priėmė apaštalą gyventi savo namuose, ir Paulius, kaip cecho narys, galėjo darbuotis jų įmonėje. Tokiu būdu jis tikriausiai daug sužinojo apie krikščionis Romoje bei santykius tenykštėse bendruomenėse. Be to, Priska ir Akvilas aktyviai padėjo Pauliui misionieriškoje veikloje, kurios išeities tašku buvo viena iš jų sukurtų šeimos bendrijų. Bendra veikla truko maždaug pusantrų metų. Per tą laiką Korinte susikūrė didelė bendruomenė. Atvykus iš Tesalonikų Silui ir Timotiejui, Paulius galėjo atsidėti vien Evangelijos skelbimui.
Tačiau Korinte irgi buvo abejojama krikščionimis ir, kai galiausiai įtikėjo net sinagogos viršininkas Krispas, kilo atviras maištas prieš Paulių. Jis buvo apkaltintas ir nutemptas į Galiono, Achajos prokonsulo, teismą.
Visgi sumanus romietis, garsaus filosofo Senekos brolis ir vienas gabiausių to meto valdininkų, greitai suprato, kad kalbama vien tik apie religinius ginčus. Kadangi Paulius nenusižengė valstybei, Galionas atmetė kaltinimus ir kaltintojams paaiškino, kad jis nesiims to spręsti. Taip buvo užbaigta Pauliaus byla. Tačiau žydų pyktis išliko ir veikiausiai kurstė tolimesnius pasikėsinimus prieš Paulių, kuris, be abejonės, buvo didžiausiame pavojuje. Nors dabar apaštalas savo mokomąją veiklą perkėlė į Tito Justo namus, tačiau tai jo neapsaugojo nuo įpykusių žydų keršto. Bet Priska ir Akvilas, norėdami jį apsaugoti, darė viską. Galbūt jie tuomet Korinte išgelbėjo Pauliui gyvybę. Su šiais arba panašiais atsitikimais Efeze, kur apaštalas taip pat buvo smarkiai užpultas, yra susijęs jo pasakymas Laiške romiečiams apie Priską ir Akvilą: „…kurie guldė galvas, gelbėdami mano gyvybę“.
Paulius manė pagaliau įvykdęs savo užduotį Korinte ir ketino dabar vykti į Siriją. Priska ir Akvilas dėl nežinomų priežasčių irgi atsisakė gyvenamosios vietos bei darbo šiame mieste ir lydėjo apaštalą iki Efezo, kuriame ir apsistojo. Matyt, jie buvo pasiturintys, nes ir čia su savo namudine įmone įsikūrė dideliame name. Nors jie prašė Paulių dar pasilikti pas juos kurį laiką, „jis nesutiko“, tačiau pažadėjo vėliau dar atvykti į Efezą. Tai turėjęs būti, kaip užsimenama Apaštalų darbuose, jaudinantis draugų atsisveikinimas.
Sutuoktiniai Efeze vėl ėmėsi misionieriškos veiklos, kur Priska aiškiai vaidino svarbiausią vaidmenį. Netrukus ir čia susikūrė šeimos bendrija, į kurią krikščionys rinkosi melstis, laikyti pamaldų, liudyti ir švęsti bendrą šventą Vakarienę. Regis, Priska, kuri, be abejonės, buvo viena iš šios bendrijos lyderių, sugebėjo patraukti žmones prie Evangelijos.
Kiek vėliau į šį miestą atvyko Apolas, šalia Pauliaus, vienas žymiausių ir aktyviausių misionierių. Kilęs iš Aleksandrijos, jis buvęs nepaprastai iškalbi ir įspūdinga asmenybė. Tikriausiai jis pažinojo Joną Krikštytoją, o galbūt ir Jėzų, įtikinusį Apolą, kad jis – Jėzus – yra Mesijas.
Greitai pasklido šnekos apie Apolo atvykimą į Efezą. Suprantama, Priska ir Akvilas nekantravo jį išgirsti. Sutuoktiniai buvo nustebinti, nes jie iš tikrųjų sutiko „iškalbingą vyrą, puikiai išmanantį Raštus“. Žinoma, jie pastebėjo, kad Apolo ir Pauliaus požiūriai kai kuriais klausimais nesutampa. Jis težinojo, kaip teigiama Apaštalų darbuose, tik Jono krikštą. Čia atsiskleidė Priskos įžvalgumas. Ji suvokė, kad šis valdantis žodį pamokslininkas neturėtų būti paliktas likimo valiai, bet įtrauktas į bendrą skelbimo darbą dėl krikščionių bendruomenės labo. Todėl su Apolu buvo būtina užmegzti ryšį. „Išgirdę jį kalbant, Priscilė ir Akvilas“, taip rašoma Apaštalų darbuose, „pasikvietė pas save ir nuodugniau išaiškino jam Dievo kelią“. Matyt, su Apolu kalbėjosi Priska. Apsišvietusi bei dvasiškai pranokstanti savo vyrą, ji sugebėjo su filosofijos ir retorikos išsilavinimą įgijusiu aleksandriečiu diskutuoti tikėjimo klausimais.
Regis, misionierė Priska ir jos mintys padarė Apolui tokį didelį įspūdį, jog netrukus jie labai susidraugavo. Priska savo ruožtu pripažino šio vyro reikšmę bei paragino jį tęsti Pauliaus darbą Korinte. Atrodo, kad Priskos pažinimo akiratis gerokai pranoko jos asmeninę veiklą ir kad ši moteris buvo susidariusi bendrą krikščionijos vaizdą. Misionierei, matyt, taip pat jautriai ir sumaniai pavyko užmegzti draugiškus santykius tarp Pauliaus ir Apolo. Galvojant apie tai, kad Apolas lengvai galėjo tapti tam tikros atskilusios sektos iniciatoriumi, o tam jis turėjo visas sąlygas – toks pavojus vėliau buvo išryškėjęs Korinte, – reikia pabrėžti ypatingą Priskos nuopelną bei vieną iš svarbiausių laimėjimų, kad jos įtakos ir veiklos dėka buvo užkirstas kelias bendruomenės susiskaldymui. Tuo metu Paulius, kaip buvo žadėjęs, po ilgesnės viešnagės atvyko į Efezą ir vėl pradėjo glaudžiai bendradarbiauti su Priska bei Akvilu. Nors apaštalas mokė Tirano namuose, tačiau krikščionys tuo pat metu nuolat rinkdavosi ir sutuoktinių šeimos bendrijoje. Iš viso to galime susidaryti vaizdą apie žymiąją Priską, kuri anaiptol nebuvo tik namų šeimininkė bei savo vyro pagalbininkė, o drauge su juo turėjo profesiją, mokėjo kelias kalbas, darė įtaką žymiems vyrams ir visų pirma – vaidino svarbų vaidmenį misijoje.

Vertė Daiva Galinaitienė

Versta iš: Liselotte von Eltz-Hoffmann. Frauen der frühen Kirche. – Stuttgart, 1991





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).