I. Kanto 275-osioms gimimo metinėms

Karl-Heinz Michael

Immanuelis Kantas (1724 – 1804) itin reikšmingas ne tik filosofijos istorijos požiūriu; jo darbai dar ir dabar tebedaro įtaką teologijai. Ypač tai pasakytina apie 1781 pasirodžiusią „Grynojo proto kritiką“ (GPK), kuri gerokai pakoregavo teologiją, tiksliau sakant, Dievo pažinumo klausimą.

Pagrindinis Kanto klausimas: kokiu būdu metafizika galima kaip mokslas?
Jau nuo Aristotelio filosofinė teologija buvo suleidusi šaknis metafizikoje, moksle „apie būtybės būtį“, apie pagrindinius tikrovės dėsnius. Scholastikoje, sekant Aristoteliu, metafizika buvo priskiriama prie ontologijos ir (filosofinės) teologijos. Ši metafizinė teologija, kitaip negu apreikštoji teologija (theologia revelata), buvo „natūralinė teologija“ (theologia naturalis), taigi teologija, kuri buvo plėtojama, kaip manyta, ant visuotinai akivaizdaus pagrindo ir įėmė teiginius apie tai, ką protas iš savęs žino ir gali pasakyti apie Dievą. Pirmiausia jiems buvo priskiriami klasikiniai Dievo buvimo įrodymai, kurių iš pradžių dar nebuvo atsisakyta ir Naujaisiais laikais. Scholastikos ir protestantiškosios ortodoksijos sistemose natūraliuosius ir protu pagrįstus teiginius apie Dievą papildė apreikštieji teiginiai, savo ruožtu, jie buvo ne neprotingi, o antprotiniai. Tad galima sakyti, kad, remiantis racionalistine metafizika, buvo bandoma racionaliai prieiti prie biblinio Apreiškimo teiginių.       Kantas labai gerai matė, kokie skirtingi, iš dalies netgi priešingi yra metafizinės teologijos teiginiai, kokia marga žinija filosofinėje tradicijoje pateikiama kaip tikras žinojimas apie Dievą, nuo Spinozos erdvinio-substancinio Dievo vaizdinio iki Swedenborgo religinio kūrinio „Dvasių regėtojo svajos“ – taip vadinasi ir 1766 m. pasirodęs Kanto veikalas, parašytas dar iki GPK. Kantas suvokė, kad pagrindinė metafizinių teiginių problema yra ta, jog protas turi juos pasiekti perėjęs juslinį patyrimą. Tai atitinka jo „prigimties polinkį“ (B 825) – klausti apie tai, kas yra už juslėmis suvokiamų dalykų, pavyzdžiui, apie Dievą. Tačiau kaip tik todėl, kad, tai darydamas, protas peržengia empirijos ribas, jis „nugrimzta į sutemas ir atsiduria prieštaravimuose“ (A VIII), įsipainioja į „nepabaigiamus ginčus“. Tad metafizikos silpnoji vieta kaip tik ir yra tai, jog ji yra stumiama į visokiausias labai įdomias spekuliacijas apie Dievą ir pasaulį, tačiau pastarosios vargu ar gali būti laikomos patikimomis žiniomis. Iš to neišvengiamai kylantis klausimas yra pagrindinis GPK klausimas: kaip galima metafizika kaip mokslas? (B 41)
Kanto, taip pat jo laiko požiūriu, mokslinis pažinimas yra visuotinų ir būtinų dalykų pažinimas. Šiuo požiūriu Naujieji laikai ima pavyzdį iš matematinių teiginių tikslumo. Griežtai visur galiojantis ir būtinas matematinis metodas buvo laikomas idealia mokslo norma. Todėl Kantas klausė, ar ir metafizika gali pasiekti tokių tikslių teiginių lygį. Jei ji iš tikrųjų nori būti mokslas, ji privalo teikti tokį žinojimą, kuris būtų visuotinis ir būtinai galiojantis. Tačiau kaip tai įmanoma?
Į tai Kantas atsakė savuoju „apriorinių sintetinių sprendinių“ mokymu. Jis skiria analitinius ir sintetinius sprendinius. Analitiniai sprendiniai predikatu tik ištraukia iš subjekto tai, kas subjekte ir taip jau buvo. Štai analitinio teiginio pavyzdys: „Kamuolys apvalus“. Teiginys „apvalus“ nieko naujo nepasako, jis nepraplečia mūsų žinių apie kamuolį, o tik analitiškai atskleidžia tai, kas jau yra duota pačia kamuolio sąvoka. Tikrąją pažinimo pažangą įgalina tik sintetiniai teiginiai, tai yra tokie teiginiai, kurie predikatu pasako ką nors nauja, tai, ko dar neturi subjektas. Tokio sintetinio teiginio pavyzdys būtų šis: „Kamuolys sunkus“. Toks teiginys gali būti išsakytas tik remiantis tam tikru patyrimu, t. y. „a posteriori“. Todėl aposteriorinis sintetinis sprendinys, kaip paprastas patyrimo sprendinys, niekada negali būti apibendrintas, jis galioja tik konkretaus vienkarčio, arba ir daugkarčio, patyrimo požiūriu, tačiau jo niekada negalima taikyti visam patyrimui. Tačiau tada yra tik viena galimybė, kaip galima išreikšti visuotinai galiojančias, būtinas įžvalgas – tai galima padaryti aprioriniu sintetiniu sprendiniu, kuris yra nepriklausomas „nuo bet kokio patyrimo“ (B 3).
Kanto įsitikinimu, matematika kaip tik ir yra įrodymas, kad iš tikrųjų esama tokių apriorinių sintetinių teiginių. Antai aritmetinį teiginį 5 + 7 = 12 jis vertina kaip tokį bendrai ir neišvengiamai galiojantį teiginį, kuris yra visiškai nepriklausomas nuo bet kokio juslinio patyrimo. Tad jeigu ir metafizika nori būti galima kaip mokslas – o tai kaip tik ir yra pagrindinis klausimas, – ji turi būti pagrįsta aprioriniais sintetiniais sprendiniais. sprendinys lemia, ar iš tikrųjų didės pažinimas, o apriorinis – ar šis įgytas pažinimas bus visuotinis ir būtinai galiojantis. Siekiant dar didesnio tikslumo, iškyla klausimas: „Kaip galimi aprioriniai sintetiniai sprendiniai?“ (B 19). Kaip iš pat pradžių, dar anksčiau už bet kokį pažinimą ir nepriklausomai nuo jo (=a priori), galimas visuotinai ir būtinai galiojantis žinojimas? Kaip jis sukuriamas? Kokios yra jo sąlygos? Kaip tik tai ir vadinama Kanto „transcendentaliu“ klausimu.

Transcendentalus klausimas
Iš esmės šiuo atveju klausiama apie aprioriškumą žmogaus pažinimo procese: kas pažinimo procese aprioriškai jau yra duota ir yra kaip sąlyga? Kokios yra objektinio pažinimo galimybės apriorinės sąlygos? Taigi kalbama ne apie pažinimo objektus arba kitus panašius dalykus, o apie paties žmogaus pažinimo būdą, pažinimo, kuris, beje, visada „prasideda nuo patyrimo“, „tačiau ne visas jis kyla būtent iš patyrimo“ (B 1) – jame visada jau esama apriorinių faktorių. Todėl garsusis Kanto apibrėžimas taip skamba: „Aš vadinu transcendentaliu kiekvieną pažinimą, kuriam labiau rūpi ne objektai, bet būdas, kuriuo mes pažįstame objektus, kiek šis būdas turi būti galimas a priori“ (B 25).
Transcendentiškomis vadinamos sąvokos ir teiginiai, kurie „perlipa“ per galimo objektinio pažinimo sritį (transcenduoja), todėl jų neįmanoma empiriškai verifikuoti. Transcendentalus pažinimas yra toks, kuris, taip sakant, per objektą „perlipa“ subjektyvia kryptimi, kuris ima domėn galimo objekto subjektyvias apriorines pažinimo sąlygas. Šiuo atveju Kantas remiasi faktu, kad objektai mums yra duoti pažinime – beje, tai toks pradinis taškas, kai jau iš pat pradžių vengiama priešingų empirizmo ir racionalizmo pozicijų. Objektinis pažinimas egzistuoja. Tik klausiama: kaip jis yra galimas aprioriškai? Kokioms sąlygoms esant a priori tampa ir yra objektas, apskritai mūsų pažinimo objektas?
Taigi iškėlęs šį klausimą, Kantas pirmoje GPK dalyje, „Transcendentalioje estetikoje“, tyrinėja žmogaus juslinį suvokimą, nes pažinimo objektus mums pirmučiausia pateikia juslinis suvokimas. „Mokslą apie visus juslumo apriorinius principus aš vadinu transcendentaliąja estetika“ (B 35). Tad šiuo atveju transcendentalus klausimas taip skamba: kas jusliniam suvokimui aprioriškai visada subjekte jau yra duota kaip sąlyga, kad jam galėtų būti jusliškai pateiktas koks nors objektas?
Kanto tyrinėjimo rezultatas yra dvi apriorinės juslinio stebėjimo formos – erdvė ir laikas: grynas, ankstesnis už kiekvieną patyrimą erdvės vaizdinys yra išorinio juslinio suvokimo apriorinė forma, o grynas, ankstesnis už kiekvieną patyrimą laiko vaizdinys yra vidinio jutimo apriorinė forma. Tai reiškia, kad visi išorės dirgikliai, kuriuos pagauna pojūčiai, priimami erdvine forma, ir ši erdvės forma yra ankstesnė už „visus… objektų stebinius“, ji yra „duota sielai anksčiau už visus tikrus suvokimus, taigi a priori“ ir, kaip grynasis stebinys, apibrėžia visus objektus (B 42).
Kanto požiūriu, labai svarbu, kad, remiantis tuo, kas pasakyta, matyti, jog jusliniame suvokime konstitutyviu būdu jau dalyvauja apriorinis faktorius. Taip aprioriškai griežtos grynos stebėjimo formos tam tikram pojūčiui bei jį sukėlusiam empiriškam ir atsitiktiniam dirgikliui suteikia tvirtą ir objektyvią formą. Kaip tik ši juslinio suvokimo forma esmiškai yra ankstesnė už kiekvieną pažinimą ir yra bet kokios žmogaus pažinimo galios subjektyvus kraitis. Šios formos dėka kiekvienas galimas stebėjimo objektas įgyja savo visuotinai galiojantį pavidalą.
Antroje GPK dalyje Kantas tiria intelekto sąvokas ir principus, – kiek jie aprioriškai pagrindžia kiekvieną galimą objektinį pažinimą. Juslumas duoda pažinimo objektus, o intelektas juos mąsto, pirmiausia padedant grynosioms proto kategorijoms, jas Kantas vėl išveda aprioriškai (skyriuje „Grynųjų intelektinių sąvokų dedukcija“). Tik susiejus intelektines kategorijas su empiriniais stebiniais, kuriuos teikia juslumas, galimas visiškas pažinimas. Nes „mintis apie objektą apskritai grynąja intelektine sąvoka mums gali tapti pažinimu tik tada, kai ji susijusi su jutimų objektais“ (B 146).
Taigi darosi suprantami pirma pateikti Kanto klausimai, kuriais jis pradeda savo tyrimą. Transcendentaliu požiūriu įmanoma suformuluoti grynuosius sintetinius sprendinius, – galimo objektinio pažinimo požiūriu, t. y. galimo „patyrimo“, kurį Kantas sutrauktai pateikia skyriuje „Apie visų sintetinių sprendinių aukščiausią pagrindinį teiginį“ (negalime to dabar nei smulkiau panagrinėti, nei paaiškinti): „patyrimo apskritai galimumo sąlygos“ – turimos galvoje apriorinės pažinimo juslumu ir protu sąlygos – „kartu yra patyrimo objektų galimumo sąlygos ir todėl turi objektyvią reikšmę aprioriniame sintetiniame sprendinyje“ (B 197). Todėl, galimo patyrimo požiūriu, ir tik šiuo požiūriu, metafizika, Kanto nuomone, iš tikrųjų yra galima kaip mokslas. Ji aiškina apriorines galimo objektinio pažinimo (patyrimo) sąlygas ir jų sąveikos būdą pažinimo procese. Bet tai reiškia, kad ji kartu parodo ir mūsų pažinimo, mūsų žinių ribas! Todėl Kantas savo veikale „Dvasių regėtojo svajos“ metafiziką netgi pavadino „žmogaus proto ribų mokslu“.

Žinojimo ribos
Kanto požiūrį į pažinimo vyksmą trumpai galima nusakyti šitaip: išorinis dirgiklis (afektas) atneša visiškai amorfišką, neapibrėžtą pažinimo „medžiagą“, duoda pradžią apriorinių stebėjimo formų ir intelektinių kategorijų sąveikai, ir taip randasi „reiškinys“. Šiuo požiūriu būtina skirti du dalykus.
Viena vertus, mes niekada neturime reikalo su „daiktais savaime“ – apie juos negalime pasakyti nė vieno žiniomis pagrįsto teiginio, nes mes, žmonės, niekada negalime nusiimti stebėjimo formų „akinių“ ir tik intelektinėmis kategorijomis, o ne kaip nors kitaip, galime apibrėžti tai, ką suvokiame. Pažinimo objektus visada matome tokius, kokie jie mums „pasirodo“. Todėl „transcendentalioje reiškinių erdvėje sąvoka yra kritinis priminimas, kad apskritai niekas, kas stebima erdvėje, nėra daiktas pats savaime ir kad erdvė nėra daiktų forma, būdinga jiems patiems savaime, bet kad objektų pačių savaime mes visai nepažįstame ir kad tie objektai, kuriuos mes vadiname išoriniais, yra ne kas kita, kaip vien tik mūsų juslumo teikiami vaizdiniai, kurių forma yra erdvė, o jų tikrasis koreliatas, t. y. daiktas pats savaime, šiais vaizdiniais visai nepažįstamas ir negali būti pažintas; tačiau patyrime klausimas dėl to niekada nekyla“ (B 45). Mes visada pažįstame – esant apriorinėms juslumo ir intelekto sąlygoms – tik mūsų pačių konstituotus objektų reiškinius ir niekada nepažįstame daiktų savaime.
Antra vertus, pažinimas visiškai galioja tik juslumo sferoje. Intelektinės kategorijos galioja tik tada, kai jos susiejamos su jusliniais pojūčiais. O tam tikras reiškinys implikuoja per definitionem [pagal apibrėžimą] tai, kad juslinis pojūtis suimamas ir apibrėžiamas kategorijos požiūriu. Be tokių juslinių pojūčių negali būti pažinimo teiginių. Taip, mes galime mąstyti visokiausius įmanomus ir neįmanomus dalykus, tačiau mūsų pažinimas visada susietas su jusliniu suvokimu.
O kaip tada klasikinės metafizikos idėjos, „trys idėjos: Dievas, laisvė ir nemirtingumas“ (B 395)? Tai „tik idėjos“ (B 384), kurias galima sumąstyti, maža to – jas protas visada privalės mąstyti, bet apie jas mes negalime įgyti žinių, nes jos yra abstrakčios, nes jų nesuimame jusliniu suvokimu. Šiuo atveju žinojimas nebeįmanomas, įmanomas tik tikėjimas. Ir tai Kantas laiko reikšmingu savosios proto kritikos laimėjimu: jis visa tai, „ką mes galime teoriškai pažinti“, apribojo tik reiškiniais (B XXIX) ir taip metafizinėms idėjoms padarė vietos, jas paversdamas tikėjimo objektais. „Tad man teko pašalinti žinojimą, kad išlaisvinčiau vietą tikėjimui“ (B XXX). Taigi apie Dievą aš nieko nebegaliu žinoti, galiu tik jį tikėti. Prieš mus išnyra svarbiausia Kanto proto kritikos teologinė išvada.

Teologinė išvada: Dievo nepažinumas
Prie šios išvados atveda, viena vertus, Kanto suformuluotas ribos apibrėžimas – Kantas parodė, ką apskritai protas gali pažinti bei žinoti, o ko negali. Antra vertus, šiuo požiūriu svarbų vaidmenį vaidina ir kantiškasis Dievo vaizdinys. Nes Dievas mums nėra „stebėjimo objektas“. Mūsų stebėjimas visada susietas su juslėmis, o Dievas pats sau nėra „juslinio stebėjimo objektas“, nes jo stebėjimas yra grynai intelektinis kūrybinis (B 71). Todėl jusliniu stebėjimu Dievo visiškai neįmanoma pasiekti. Apskritai apie jį galima teigti tik vienu būdu, taip kaip natūralinė teologija, kuri mąsto apie objektą (71). Tačiau tai, ką mes mąstome apie Dievą, visada yra problemiška, niekada nepakyla į pažinimo lygmenį, todėl pažinimo lygmenyje yra neįrodoma ir neturi tikrumo. Netgi negalima tvirtai ir įsitikinus pasakyti, ar mūsų mintis apie Dievą apskritai atitinka realus objektas, ar iš tikrųjų esama Dievo. Galimas daiktas! Tačiau šitų dalykų negalima spręsti teorinio proto srityje, nes Dievo patyrimo nėra. Tad teologinė GPK išvada taip skamba: mes, žmonės, negalime turėti patyrimo, taigi ir žinojimo apie Dievą kaip galimą mąstyti antjuslinę inteligibilią būtybę, kadangi „visas mūsų pažinimas vis dėlto galų gale liečia galimus stebinius, nes vien tik jais pateikiamas objektas“ (B 747).
Galiausiai Kanto „Dievas“, pasak GPK teiginių, yra tiesiog mąstymo fikcija, į kurios tikrumą jusliniame empiriniame pasaulyje niekas nenurodo, o ir negali nurodyti. Suprantama, kad tokios mąstomos esybės negalima patirti, apie ją negalima žinoti. „Transcendentali Dievo sąvoka nėra pažinimas, nes jai negalima rasti atitinkamo objekto… Ar ši sąvoka turi objektyvią tikrovę, aš iš savo minčių negaliu įspėti; turiu pateikti stebinį… Tačiau jis visada yra juslinis ir neturi būti taikomas ens realissimum [realiausia būtybė], o kito stebinio aš neturiu, taigi aš jai negaliu suteikti objektyvios tikrovės, t. y. mano mintys negali būti vadinamos objekto pažinimu“.
Dar reiktų paminėti, kad GPK gale, o pirmučiausia vėlesniuose kūriniuose, spręsdamas Dievo klausimą, Kantas ieško išeities etikoje. Tikėjimas į Dievą tampa moralės reikalu, kuriam būdingas tiesiog subjektyvus „tikrumas“, jei šiuo požiūriu apskritai galima kalbėti apie tikrumą (plg. B 856 ir t.). Pats Dievas tampa, Kanto žodžiais, būtinu praktinio proto postulatu. Vienoje refleksijoje Kantas taip sutrauktai pateikia Dievo sąvokos vartojimą: „1. Jo sąvoka neturi būti spekuliatyviais sumetimais stebima ir tiriama… 2. Ji neturi būti vertinama kaip moralės sričiai priklausanti sąvoka… 3. Ji neturi būti siejama su morale ir tada vartojama religijoje, kurioje taisykles nustato ne teologija, o moralė…“ Pats Kantas niekada neišklydo iš šio kelio, ir evangelikų teologija šiuo požiūriu ištikimai sekė paskui jį ir taip prisidėjo prie to, kad kantiškoji tikėjimo ir žinojimo perskyra tapo savaime suprantamu dalyku ir šiuolaikiniuose moksluose, ir visuotinėje liaudies sąmonėje.

Kritinės pastabos
Mano galva, racionalistinė Dievo sąvoka anksčiau arba vėliau neišvengiamai priverčia susidurti su ateizmo galimybe. Aišku, Kantas šito nenorėjo, tačiau jo mokymas apie Dievą žymi aukščiausią tokios raidos tašką. Viena vertus, jis norėtų mokymą apie Dievą pakylėti į kritinį lygmenį: nesama Dievo įrodymo, pažinimo, žinojimo apie jį – Dievas yra galimas proto mąstymo objektas. Antra vertus, už tokią kritinę Dievo sąvokos versiją, kurią pateikia GPK, tenka sumokėti aukštą kainą, nes toks minties darinys nebeturi realybės, jis „egzistuoja“, jei išvis egzistuoja, už bet kokios pažinimo tikrovės, „bet tik… idėjoje, o ne realybėje“ (A 696 ir t. / B 724 ir t.) – Dievas kaip visiškai neapčiuopiamas, nepažinus, netgi nerealus kažkas! Tai jeigu apie Dievą nieko negalima žinoti, kam tada jį tikėti?!
Silpnoji Kanto teologijos vieta yra ta, kad jis Dievo sąvoką visiškai atriboja nuo empirinių realių šio pasaulio duotybių taip, kad toji sąvoka nebesiliečia su jomis, ir, patalpinęs ją ypatingoje „grynojo mąstymo“ provincijoje, viso labo tik racionaliai pagrindžia – bet tai nepakankamas pagrindimas!
Kantas pats pabrėžė: be juslinio empirinio suvokimo mūsų pažinimas negali įgyti tikrumo. Kiekvienas šiuolaikinis gamtos arba humanitarinių mokslų specialistas tuos žodžius galėtų savaip patvirtinti. Net regimų dalykų ribas peržengusi fizika remiasi į empirinių duomenų pagrindą. Tas pat pasakytina ir apie teologiją: jei norime kalbėti apie Dievo realumą, tai jis [realumas] kokiu nors būdu turi būti pasiekiamas empiriškai. „Dievą turime suvokti savo juslėmis, o ne tik savyje, jei juo norime būti tikri“ (W. Lütgert). Kalbant apie Dievo problemą, pažinimas ir pažinimo tikrumas galimas tik tada, kai mes išeiname iš savęs, taigi tik tada, kai susisiejame su tuo, kas yra priešais, ką „sutinkame“ kaip juslėmis suvokiamą, ir nesvarbu, kaip „tas priešais“ atrodo.
Biblijos ištarmės apie Dievą iš esmės pagrįstos Dievo veiklos liudijimu, – ją konkrečiose vietovėse konkrečiu laiku patyrė ir liudija konkretūs žmonės. Todėl, O. Bayerio žodžiais, biblinės teologijos pagrindui būdinga „konkreti data ir juslinis faktas“. Tokį patyrimą turi galvoje krikščionių (arba žydų) teologija, kalbėdama apie Dievo apreiškimą.
Pasak Biblijos, nėra pagrindo teigti, kad Dievas kaip dvasinė būtybė žmogui būtų suvokiamas tik dvasiniu būdu, juoba kad Dievo „Dvasia“ ir dvasiniai žmogaus gebėjimai niekur netapatinami. Ne, Dievas pasitinka savo kūrinį taip, kaip jį sukūrė: kaip kūną, sielą ir dvasią. Dievo patyrimams, kuriuos liudija Biblijos žmonės, būdingi visi žmogystės aspektai ir matmenys – jie visada yra taip pat ir juslių požiūriu konkretūs patyrimai, ir kaip tik tai yra jų tikrumas ir įtikinamoji galia: „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė… Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums“ (1 Jn 1,1–3).

Karl-Heinz Michel, kunigas, teologijos daktaras

Vertė Giedrė Sodeikienė

Versta iš: Chochlovius J., Zimmerling P. Evangelische Schriftauslegung. – Wuppertal, 1987